2016-09-27 Nr. AB-18338-3-61-3-01859-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3012-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01859-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. kovo 17 d. buvo dažnai konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Pareiškėjo teigimu, automobiliuose, kuriais jis buvo konvojuotas, nebuvo saugos diržų, buvo mažai vietos, nes 2 kv. m patalpoje buvo sutalpinami 9 asmenys su asmeniniais daiktais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis yra neįgalus ir jam reikalingi ramentai, tačiau dėl ploto trūkumo automobiliuose tekdavo stovėti ar net sėdėti ant grindų. Pareiškėjas pažymėjo, kad automobiliuose, kuriais jis buvo konvojuotas, nėra šildymo sistemos arba ji tyčia būdavo neįjungiama, taip pat nėra ventiliacijos, dėl to pareiškėjui būdavo bloga, jį pykindavo, skaudėdavo galvą. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų buvo pažemintas jo orumas ir jis patyrė didžiulę neturtinę žalą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas pagal išduotus galiojančius dokumentus, būtinus eksploatacijai: transporto priemonės registracijos liudijimą su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymu. Atsakovė pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

Atsakovės teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Taisyklės). Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės. Dėl saugos diržų atsakovė nurodė, kad Taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamajam turi būti įrengti saugos diržai, o jais prisisegti privaloma tik tuo atveju, jeigu jie yra įrengti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, kurie įrašomi konvojaus kelionės žiniaraštyje. Atsakovės nuomone, tik nustačius neteisėtus veiksmus galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2015 m. kovo 17 d. buvo konvojuojamas įvairiais automobiliais. Teismas, remdamasis kelionių žiniaraščiais, konvojuojamųjų sąrašais bei automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemomis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei įrengta sėdimų vietų. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Teismo vertinimu, kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Nenustatęs, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų nei juose įrengta sėdimų vietų, teismas pareiškėjo argumentus dėl vietos trūkumo laikė nepagrįstais.

Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 145–147 punktais ir atsižvelgęs į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus matavimo protokolus, sprendė, kad konvojavimo automobilių, naudotų pervežti pareiškėją, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko Taisyklėse nustatytus reikalavimus, t. y. jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė. Teismas darė išvadą, kad konvojavimo automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės ir šioms transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimai patvirtina, jog automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, visiškai atitiko techninius reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti, o Tarnybos pateikti įrodymai pagrindžia konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

Dėl saugos diržų nebuvimo teismas konstatavo, kad Taisyklėse nėra nustatyta, jog konvojaus automobilyje turi būti įrengti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai, o Kelių eismo taisyklėse nurodyta, jog saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti. Nustatęs, kad byloje yra duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, teismas sprendė, jog atsakovė užtikrino pareiškėjo saugumą jo konvojavimo metu. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 106–107 punktus pareiškėjas konvojavimo metu turėjo teisę pareikšti pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, tačiau šiuo atveju nenustatyta, jog pareiškėjas tai darė.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl jo neįgalumo įtakos jo konvojavimui, teismas vadovavosi Taisyklių 98.2 punktu, pagal kurį konvojuoti nepriimami ligoniai, kurių konvojavimas pagal asmens sveikatos priežiūros specialisto išvadą, įrašytą konvojuojamojo asmens bylos pažymoje, neleistinas. Nors pareiškėjui nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2015 m. spalio 27 d. nustatytas 80 proc. netektas darbingumas, tačiau teismui nebuvo pateiktas dokumentas, nurodytas Taisyklių 98.2 punkte (asmens sveikatos priežiūros specialisto išvada, įrašyta konvojuojamojo asmens bylos pažymoje), o Alytaus pataisos namų 2015 m. liepos 14 d. išduoto medicinos dokumento išrašas patvirtina, jog pareiškėjas konvojavimo metu buvo transportabilus, gyvybei ir sveikatai pavojus negrėsė, specialaus transporto nereikėjo. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo konvojavimas bendra tvarka buvo vykdomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas sprendė, kad Tarnyba nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų veikų, dėl kurių būtų galima konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimus, įskaitant kankinamą, nežmonišką ar žeminantį pareiškėjo orumą elgesį. Teismo vertinimu, nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), žalos atlyginimas negalimas.

III. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad konvojaus pareigūnai nepriimdavo iš pareiškėjo jo teikiamų skundų dėl konvojavimo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, automobiliai, kuriais jis buvo konvojuotas, neatitiko teisės aktų reikalavimų, juose buvo vežama per daug asmenų. Pareiškėjas pažymi, kad didžiulė neturtinė žala buvo padaryta sąmoninga tyčia. Pareiškėjas nurodo asmenų vardus ir pavardes, kurie, jo teigimu, taip pat buvo konvojuoti ir galėtų paliudyti, ko trūksta konvojavimo automobiliuose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į ligas, kuriomis serga, ir į jam nustatytą neįgalumo lygį.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo laikotarpiu nebuvo pažeisti konvojavimą reglamentuojantys teisės aktai. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiųjų ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. T. už konvojavimą nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. kovo 17 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Taisyklės (Taisyklių 1 p.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2015 m. kovo 17 d. buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes konstatavo, kad nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2015 m. kovo 17 d. konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi visų Taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. teismas nenustatė neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Pareiškėjas paaiškina, kad automobiliai, kuriais jis buvo konvojuotas, neatitiko teisės aktų reikalavimų, jie buvo perpildyti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į ligas, kuriomis serga, į jam nustatytą neįgalumo lygį bei į tai, kad konvojavimo automobilių trūkumai gali būti įrodyti liudytojų, t. y. asmenų, kurie taip pat buvo konvojuoti šiais automobiliais, parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Akcentuotina tai, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o 6 punkte nustatyta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pagal minėtą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir / ar nepagrįstumas.

Nors pareiškėjas skunde teigė, jog Tarnyba jį konvojavo nuo 2012 m. gegužės 9 d., tačiau iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir byloje nėra duomenų, jog Tarnyba būtų nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. kovo 25 d. kur nors konvojavusi pareiškėją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo Tarnybos konvojuotas ne tik nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2015 m. kovo 17 d. (byloje yra duomenys apie šiuos konvojavimus), tačiau ir anksčiau, t. y. iki 2013 m. kovo 26 d. Todėl toliau tikrinamas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2015 m. kovo 17 d. atitikimo teisės aktų reikalavimams pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2015 m. kovo 17 d. buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Taigi atsakovė pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina, jog automobiliai, kuriais jis buvo konvojuotas, neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei įrengta sėdimų vietų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo teiginį dėl jo konvojavimo perpildytomis transporto priemonėmis.

Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais abstraktaus pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad konvojaus pareigūnai nepriimdavo iš pareiškėjo jo teikiamų skundų dėl konvojavimo sąlygų. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs aplinkybės, jog jis konvojavimo metu ar iš karto po jo konvojaus pareigūnams ar kitoms kompetentingoms institucijoms teikė skundus dėl konvojavimo sąlygų ir tokius skundus buvo atsisakyta priimti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad konvojaus pareigūnai nepriimdavo iš pareiškėjo jo teikiamų skundų dėl konvojavimo sąlygų, iš esmės yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nes pareiškėjas nedetalizuoja, kada būtent ir dėl kokių konvojavimo sąlygų jis bandė pateikti skundus konvojaus viršininkui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjo sveikatos būklės įtakos jo konvojavimo sąlygoms įvertinimu, pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis naudojasi ramentais ir todėl negalėjo ilgai stovėti ant vienos kojos, tačiau, kaip jau minėta, ginčijamų konvojavimų metu buvo konvojuota tiek asmenų, kad visi jie turėtų galimybę sėdėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nenurodomi teisiškai pagrįsti argumentai, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo dėl jo sveikatos būklės nebuvo galima konvojuoti įprastomis sąlygomis. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų.

Nagrinėjamu atveju nenustačius Tarnybos veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, kurie yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Nors pareiškėjas teigia, kad jis konvojavimo metu patyrė neturtinę žalą, tačiau esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo asmenų vardus ir pavardes, kurie, jo teigimu, taip pat buvo konvojuoti ir galėtų paliudyti, ko trūksta konvojavimo automobiliuose. ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus šaukti liudytojus pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas prašymo pirmosios instancijos teismui šaukti apeliaciniame skunde nurodytus liudytojus neteikė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo priežasčių, dėl kurių prašymo šaukti apeliaciniame skunde minimus liudytojus neteikė pirmosios instancijos teismui, ir nepagrindžia aplinkybės, kad būtinybė apklausti liudytojus iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo šaukti liudytojus netenkina.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo „iškviesti jį į teismą“, o tai vertinama prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas „iškviesti jį į teismą“, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė