A-556-2421-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2421/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01980-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui J. E. P.,

atsakovo atstovei Rasai Lileikytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. E. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–8) prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. S-189 (7-136/2011); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 68-71; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-36.

Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo ji visiškai atmetė pareiškėjo argumentus ir patvirtino VMI prie FM sprendimą, yra nepagrįstas ir naikintinas. Teigė, kad pareiškėjas pateikė 2011 m. liepos 20 d. skundo Mokestinių ginčų komisijai papildymą, tačiau jame nurodytų motyvų Mokestinių ginčų komisija iš esmės nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pabrėžė, kad pareiškėjas negavo jokių pajamų, kurios yra nurodytos skundžiamame VMI prie FM sprendime. Iš prie minėto skundo papildymo pridėtų dokumentų apie ikiteisminių tyrimų pradžią matyti, kad visas pajamas, kurias pareiškėjui priskyrė VMI prie FM, be jo įgaliojimo ir sutikimo pardavinėdamas pareiškėjo meno vertybes gavo kitas asmuo – Danijos pilietis A.

B. Kadangi pareiškėjas pajamų negavo, neuždirbo, gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) jam apskaičiuotas nepagrįstai. VMI prie FM 2010 m. birželio 1 d. rašte nurodyta, kad A. B. turėjo visas teises valdyti sąskaitą. Taigi VMI prie FM turėjo apmokestinti ne pareiškėją, bet A. B. Akcentavo, kad nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas valdė ar disponavo tą turtą, kuris buvo parduotas jo vardu. Atkreipė dėmesį, kad abu ikiteisminiai tyrimai (Lietuvoje ir Danijoje) buvo pradėti iki Inspekcijos sprendimo pradėti pareiškėjo mokestinį tyrimą priėmimo.

Ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti dėl visų pareiškėjo praradimų, o ne vien dėl tų, dėl kurių yra kilęs mokestinis ginčas. Pripažinus, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą Danijos Karalystėje, kartu turėjo būti pripažinta ir tai, jog jis turėjo Danijoje nuolatine buveinę, veikė tik per ją, todėl ir visus su šia veikla susijusius mokesčius turėjo mokėti Danijoje. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu atitinkamų mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės ir šios sutartys yra ratifikuotos, įsigaliojusios ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės. Mokestinių ginčų komisija savo sprendime patvirtino, kad tokiu atveju, jei pareiškėjas pateiktų įrodymus dėl nuolatinės veiklavietės Danijoje, jis turėtų būti apmokestinamas būtent Danijos Karalystėje.

Kadangi tokie įrodymai byloje yra jau pateikti ir priimti, jais Mokestinių ginčų komisija privalėjo ir vadovautis bei pareiškėjo nuolatinę buveinę pripažinti buvus Danijoje. Pažymėjo ir tai, kad Danijos mokesčių administratoriaus apklaustas aukciono vykdantysis direktorius C. P. patvirtino, kad pareiškėjas ne kartą, maždaug 3-4 kartus per metus, atvykdavo į Danijos įmonę „Bruun Rasmussen Kunstauktioner“ Kopenhagoje. Be to, tvirtino, kad pareiškėjo nuostoliai iš jo veiklos 2004 m. turėjo būti perkelti į sekančius ir paskesnius metus.

Nors tokios nuostatos GPM įstatymas tiesiogiai neįtvirtina, pareiškėjo nuomone, tokiu atveju turi būti vadovaujamasi kitomis mokesčių įstatymų nuostatomis. Juridiniams asmenims teisę perkelti vieno mokestinio laikotarpio nuostolius į kitą mokestinį laikotarpį nustato Pelno mokesčio įstatymo 30 straipsnio nuostatos. Taip pat teigė, kad MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Todėl tokiu atveju, jei pareiškėjo veikla pripažintina individualia, jam turi būti leista minėtą nuostolį perkelti.

Pastebėjo, kad pareiškėjo tikslas visada buvo ne išparduoti turimas meno vertybes, bet surinkti jų kolekciją. Tai pareiškėjas nuosekliai kartojo ir mokesčių administratoriui teikdamas tiek žodinius, tiek rašytinius paaiškinimus. Visas pareiškėjo mokestines prievoles mokesčių administratorius grindžia vadinamųjų „dokumentų“ pagrindu, kurie nėra pasirašyti, neantspauduoti. Inspekcijos ir Danijos įmonės „Bruun Rasmussen Kunstauktioner“ pateiktų „dokumentų“ turinys apie tariamai vykdytas tas pačias pirkimo-pardavimo operacijas nesutampa, šių „dokumentų“ kopijos nėra patvirtintos juos surašiusių ar įgaliotų asmenų.

Kiekvienas nesąžiningas asmuo tokių „dokumentų“ galėtų prispausdinti begales. Pagal tokius „dokumentus“ apskaičiuoti papildomus mokesčius galima bet kam. Pabrėžė, kad tiek VMI prie FM, tiek Mokestinių ginčų komisija klaidingai nurodė, jog Danijos mokesčių administratorius 2010 m. birželio 4 d. kartu su raštu pateikė tų pačių dokumentų kopijas, kaip ir buvo pateikęs A. B. su pareiškimu. Šių „dokumentų“ turinys iš esmės skiriasi. Pareiškėjo teigimu, centrinis mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, patvirtinančių A.

B. įgalinimų veikti pareiškėjo vardu ir interesais teisėtumą. Pareiškėjas jokio įgaliojimo žodžiu ar raštu A. B. nebuvo suteikęs, todėl A. B. pareiškėjo vardu neturėjo jokios teisės pasirašyti su didelės vertės sandorių vykdymu susijusius dokumentus, taip pat pareiškėjo vardu ir interesais dalyvauti aukcione, atlikinėti pirkimo-pardavimo ūkines operacijas ir pan. Pripažinus šį pareiškėjo atstovavimą neteisėtu, pareiškėjui neturi kilti jokių dėl tokio atstovavimo atsiradusių neigiamų pasekmių, įskaitant ir mokestinių.

Be to, net ir pripažinus tokią veiklą individualia veikla GPM įstatymo prasme, visos mokestinės teisinės pasekmės turi būti dalinamos tarp tos veiklos partnerių, t. y. pusė tekti A. B. ir pusė – pareiškėjui. A. B. tuo metu buvo Lietuvos rezidentas mokesčių tikslais (nuo 2004 m. turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje). Danijos įmonė „Bruun Rasmussen Kunstauktioner“ 2008 m. gruodžio 18 d. rašte patvirtina, kad jokių pinigų pareiškėjui nei grynaisiais, nei pavedimu į banko sąskaitą neišmokėjo. Taigi nenustatytas pareiškėjo pajamų gavimo faktas, dėl to nėra jokio pagrindo pareiškėją apmokestinti GPM ir kitais su individualios veiklos vykdymu susijusiais mokesčiais.

VMI prie FM, teikdama Danijos mokesčių administratoriui pakartotinį 2010 m. vasario 20 d. paklausimą, nurodė, kad jai neįmanoma nustatyti aplinkybių, reikšmingų pareiškėjo apmokestinimui, dėl to kreipiasi į Danijos mokesčių administratorių dar kartą. Tačiau Danijos mokesčių administratorius, atsakydamas į šį pakartotinį paklausimą, iš esmės neatsakė nei į vieną VMI klausimą. Iš 14 klausimų iš dalies buvo atsakyti tik 2, likę neatsakyti. Aplinkybė, kad pareiškėjo vardu meno vertybės buvo išgabentos iš Lietuvos, savaime neįrodo, jog jis jomis prekiavo ar kad prekiavo būtent minėtame aukcione.

Apskritai nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo sąsajas su šiuo aukcionu. Pagal MAĮ ir GPM įstatymą, norint pagrįsti pajamas, būtina turėti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos ir/ar išlaidos patirtos. Kadangi pareiškėjas nedalyvavo įvairių daiktų, nurodytų Patikrinimo akte, pirkimo-pardavimo sandoriuose per Danijos bendrovę „Bruun Rasmussen Kunstauktioner“, todėl ir negali pateikti jokių tai patvirtinančių dokumentų. VMI prie FM prie pareiškėjo pajamų nepagrįstai priskyrė jo pajamas, gautas pardavus tokias meno vertybes, kurias iš Lietuvos Respublikos teritorijos išvežė ir visas eksporto deklaracijas bei kitus išvežimo dokumentus pildė ne pareiškėjas, o A.

B. Ne visos meno vertybės, kurios buvo parduotos pareiškėjo vardu Danijoje, buvo išvežtos pareiškėjo. Todėl mokesčių administratorius privalėjo šias meno vertybes sutikrinti, suskaičiuoti ir tik po to spręsti pareiškėjo apmokestinimo klausimą. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju buvo pažeista jo teisė į tinkamą gynybą ir galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga. Pareiškėjas buvo apmokestintas nepagrįstai ir neteisėtai, į jo pateiktus argumentus bei paaiškinimus Mokestinių ginčų komisija ir mokesčių administratorius neatsižvelgė be pagrindo, nesiaiškino teisiškai reikšmingų aplinkybių ir nesikreipė į Danijos mokesčių administratorių trečią kartą.

Mokestinių ginčų komisijos ir VMI prie FM išvados surinktais įrodymais nėra pagrįstos, visų turimų įrodymų turinys sistemiškai nebuvo analizuojamas, nebuvo tiriamas jų tikrumas, pakankamumas, sąsajumas, leistinumas ir tarpusavio ryšys, nebuvo kritiškai, objektyviai ir nešališkai konstatuota, kad nepakanka įrodymų, lemiančių pareiškėjo apmokestinimą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 21–24) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skundžiami sprendimai yra visiškai pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Tiek Inspekcija, tiek ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus, šalių paaiškinimus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus. Ginčo atveju yra pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjo vykdyta meno vertybių prekybos veikla atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius.

Pareiškėjas, pirkdamas ir parduodamas meno vertybes, veikė savo vardu ir savo sąskaita, valia bei savo nuožiūra, t. y. savarankiškai. Tikrinamuoju laikotarpiu aukcione buvo perkamos ir parduodamos meno vertybės, o tai rodo, kad pareiškėjo veikla buvo tęstinė. Taip pat pareiškėjo vykdomai veiklai būdingas versliškumas arba komerciškumas, t. y. remiantis Danijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, pareiškėjas gavo meno vertybių pardavimo pajamas, Danijos įmonėje atidarytoje sąskaitoje buvo apskaitomos meno vertybių pardavimo pajamos, kuriomis pareiškėjas (jo atstovas) disponavo, t. y. atsiskaitė už įsigyjamas meno vertybes.

Inspekcija, apskaičiuodama pareiškėjo iš individualios veiklos gautas pajamas, atsižvelgė ir įvertino jo patirtas išlaidas (įskaitant ir meno vertybių transportavimo išlaidas), kurios buvo priskirtos leidžiamiems atskaitymams ir taip sumažintos apmokestinamosios pajamos. Pažymėjo, kad teisės teorijoje galioja bendra taisyklė, kad teisės aktas atgal negalioja, tokiu būdu taikomos teisės aktų nuostatos, kurios galioja konkrečių veiksmų atlikimo metu, išskyrus pačiuose norminiuose aktuose numatytą teisės aktų galiojimą atgal, taip pat paprastai atgal galioja mokesčių teisės normos, kurios švelnina atsakomybę (t. y. mažina baudas ar delspinigius).

Todėl atitinkamam teisiniam veiksmų faktui, įvykiui taikomas tas norminis aktas, kuris galioja veiksmo atlikimo metu. Tikrinamu laikotarpiu, t. y. 2004-2007 m., pareiškėjo veiksmų atlikimo metu, mokestinių nuostatų perkėlimo į kitą mokestinį laikotarpį nuostatos negaliojo. Akcentavo, kad Mokestinių ginčų komisija savo sprendime pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 14 straipsnio 1 dalimi, pripažinus, kad pareiškėjas turi nuolatinę veiklavietę Danijoje, jo pajamos galėtų būti apmokestinamos pagal Danijos Karalystės mokesčių teisės aktus.

Tačiau iš byloje esančių įrodymų, kliento sąskaitos ataskaitų, pranešimų apie aukcione prekių pardavimo rezultatus, eksporto deklaracijų ir kt. matyti, kad pareiškėjas visuose dokumentuose nurodė savo gyvenamosios vietos adresą, t. y. (duomenys neskelbtini), o tai leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjo pagrindinė buveinė ir veiklos vieta yra Lietuva. Be to, pastebėjo ir tai, kad šioje byloje tokie įrodymai, kuriais remiantis pareiškėjas būtų pripažįstamas savo dispozicijoje turinčiu nuolatinę veiklavietę Danijoje, nepateikti.

Pabrėžė, kad pareiškėjo argumentas, kad individualią veiklą vykdantis fizinis asmuo turėtų būti apmokestinimas kaip įmonė, yra nepagrįstas. Fizinio asmens, vykdančio individualią veiklą, apmokestinimo klausimus tiesiogiai reglamentuoja GPM įstatymas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas ir kiti teisės aktai. Be kita ko, nurodė ir tai, kad, vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalies ir 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis delspinigių skaičiavimo pradžią ir trukmę, sustabdžius mokestinį patikrinimą ar nusprendus jį pratęsti, delspinigių skaičiavimas nėra stabdomas.

Pareiškėjas su mokesčių administratoriaus sprendimais sustabdyti ir pratęsti mokestinį patikrinimą buvo supažindintas, jam buvo išaiškinta šių sprendimų apskundimo tvarka, tačiau šių sprendimų teisėtumo ar pagrįstumo jis neginčijo. Iš bylos medžiagos matyti, kad mokestinio patikrinimo sustabdymo ir jo pratęsimo laikotarpiu mokesčių administratoriaus atlikti veiksmai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo mokestinių prievolių nustatymu. MAĮ 119 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.

Todėl Inspekcija nevilkino pareiškėjo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo eigos, taigi delspinigiai buvo skaičiuojami nepagrįstai. Ginčo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, bei įrodančių, kad pajamos, gautos iš vykdytos meno vertybių prekybos individualios veiklos, apmokestintos nepagrįstai. Pareiškėjo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui, jie vertintini tik kaip gynybinė pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 20) palaikė atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 62–71) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčo objektas yra kriterijai, kuriais vadovaujantis pajamos priskiriamos individualios veiklos pajamoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš esmės byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo vykdytos meno vertybių prekybos priskyrimo individualiai veiklai ir šios veiklos metu gautų pajamų apmokestinimo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 2 straipsnio 23 dalimi, 2 straipsnio 18 dalimi, GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5–902/2006, 2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-916/2006, 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-693/2007.

Teismas, ištyręs bylos raštinius įrodymus, konstatavo, kad 2004-2007 m. pareiškėjas, dalyvaudamas Danijos įmonės „Bruun Rasmussen Kunstauktioner“ vykdomuose meno vertybių aukcionuose, vykdė būtent individualią meno vertybių prekybos veiklą. Teismo nuomone, ši veikla laikytina savarankiška veikla GPM įstatymo prasme, nes jis pirkdamas ir parduodamas meno vertybes veikė savo vardu ir savo sąskaita, savo valia bei savo nuožiūra. Pareiškėjo vykdyta veikla atitinka ir kitus GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos pažymius, t. y. ginčo laikotarpiu aukcione buvo perkamos ir parduodamos meno vertybės, tai rodo, kad pareiškėjo veikla buvo tęstinė.

Pareiškėjo vykdomai veiklai būdingas ir versliškumas arba komerciškumas, t. y. pareiškėjas gavo meno vertybių pardavimo pajamas, Danijos įmonėje atidarytoje sąskaitoje buvo apskaitomos meno vertybių pardavimo pajamos, kuriomis pareiškėjas (jo atstovas) disponavo – atsiskaitė už įsigyjamas meno vertybes. Pareiškėjas buvo Danijos įmonės aukcionų dalyvis, gaudavo pajamų iš parduodamų meno vertybių (patirdavo išlaidų), o A. B. veikė kaip jo konsultantas ir atstovas. Taigi teismas nustatęs, kad Danijos mokesčių administratoriaus apklaustas aukcioną vykdantis direktorius C.

P. patvirtino, jog pareiškėjas buvo Danijos įmonės klientas, sąskaitą atidarė pareiškėjas ir valdė ją kartu su A. B., kuris glaudžiai bendradarbiavo su pareiškėju ir dažnai jam atstovavo perkant bei parduodant meno kūrinius aukcione, pareiškėjas aukcione lankydavosi reguliariai, maždaug kas 3 mėnesius, kad A. B. tiek paties pareiškėjo, tiek Danijos įmonės buvo pripažįstamas kaip pareiškėjo konsultantas ir atstovas, jų santykiai dėl meno vertybių įsigijimo ir pardavimo Danijos įmonės aukcionuose nebuvo formalizuoti, pats pareiškėjas, reguliariai lankydamasis Danijos įmonėje ir turėdamas visas galimybes susipažinti ir priimti sprendimus dėl jo vardu sudaromų sandorių, jokių apribojimų savo atstovui nenustatė, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, padarė išvadą, kad vertinti bylos faktines aplinkybes ir jas kvalifikuoti kitaip nei mokesčių administratorius nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus. Be kita ko, teismas akcentavo, kad pareiškėjas nuo 2003 m. spalio 15 d. pats teikdavo prašymus Kultūros vertybių apsaugos departamentui dėl leidimų išvežti iš Lietuvos kultūros vertybes išdavimo. Šiuose prašymuose gavėju nurodydavo Danijos įmonę, prie prašymų pridėdavo sąrašus bei nuotraukas. Pagal eksporto deklaracijas, pareiškėjas siuntė meno vertybes (ikonas, vėliavą, antikvarinius daiktus ir kt., kurioms išgabenti Kultūros paveldo departamentas buvo išdavęs leidimus) gavėjui – taip pat Danijos įmonei.

Pareiškėjas netgi yra pridėjęs savo paso kopiją. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo Danijos įmonės klientas, nes nesudarė bei nepasirašinėjo sutarčių. Pareiškėjas, išveždamas prekes į aukcioną, turėjo žinoti, kad į aukcioną vežamos prekės bus parduodamos, nes tokia yra aukciono veikla. Nors pareiškėjas teigia, kad jis norėjo jas kolekcionuoti, tačiau teismas pažymėjo, jog aukcionai prekių nekolekcionuoja, o parduoda. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių sutarčių su fiziniais asmenimis, kad prekės buvo priimamos iš aukciono būtent kolekcionavimui.

Duomenų, kad pareiškėjas buvo apmokestintas Danijoje, byloje nėra. Pareiškėjo teismo posėdžio metu pateikti samprotavimai, kad dokumentuose esama keletas neatitikimų tarp vertimų ir sumų, teismo nuomone, nepaneigia aktualių šiam ginčui teisingai išspręsti nustatytų svarbių faktinių aplinkybių visumos. Šiuos neatitikimus teismas laikė mažareikšmiais, be to, tokių aplinkybių jis nekėlė skunduose (atsakovui, Mokestinių ginčų komisijai ar teismui). Mokesčių administratorius, visapusiškai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas vykdė individualią meno vertybių prekybos veiklą.

Be kita ko, mokesčių administratoriai teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą GPM, baudas ir delspinigius, taip pat valstybinio socialinio draudimo įmokas ir baudas bei PSD įmokas ir baudas. Procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą teismas nenustatė. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Mokestinių ginčų komisija, VMI prie FM ir Inspekcija tinkamai taikė ir aiškino tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, neveikė ultra vires, priimti sprendimai neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių jos buvo įsteigtos.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 81–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė materialinės teisės normas, nagrinėdamas bei vertindamas pareiškėjo tariamai vykdytos meno vertybių pirkimo - pardavimo individualią veiklą patvirtinančius įrodymus, nesivadovavo Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi. Pripažinus, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą Danijos Karalystėje, kartu turėjo būti pripažinta ir tai, jog jis turėjo Danijoje nuolatinę buveinę, veikė tik per ją, todėl ir visus su šia veikla susijusius mokesčius turėjo mokėti Danijoje.

2. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nevykdė jokios ūkinės - komercinės veiklos ir neturėjo nuolatinės buveinės Lietuvoje, todėl visos pareiškėjo pajamos, gautos pardavus antikvarines vertybes, turi būti apmokestinamos tik Danijoje.

3. Mokestinio patikrinimo metu pripažintos individualios veiklos pajamos nebuvo padalintos pusiau su sutuoktine, kaip to reikalauja Civilinio kodekso nuostatos. Individuali veikla, pasireiškianti sutuoktinių bendro turto pirkimu-pardavimu, GPM įstatymo prasme laikytina savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu.

4. Teismas savo sprendime net nepasisakė, kur, anot jo, pareiškėjas vykdė individualią veiklą - Lietuvoje ar Danijoje, jei Lietuvoje, ar gali fizinis asmuo vykdyti tokio pobūdžio individualią veiklą neįsigijęs licencijos, dar ir iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo pastabos dėl mokestinės bazės nustatymo. Mokesčių bazė apskaičiuota neteisingai, t. y. kai kurios sumos, dėl nepaaiškintų priežasčių, liko neįvertintos.

5. Nors teismo buvo prašoma pasisakyti dėl delspinigių sumažinimo (panaikinimo), kai mokesčių administratorius patikrinimo metu vilkina patikrinimo eigą, tačiau ginčijamame sprendime teismas šiuo klausimu nepasisakė. Pažymi, kad iš Danijos mokesčių ir muitų administratoriaus atsakymas gautas 2010 m. birželio 4 d. Todėl lieka neaišku, kodėl 2010 m. birželio 4 d. iš Danijos mokesčių ir muitų administratoriaus gavus atsakymą nedelsiant nebuvo atnaujintas pavedimas tikrinti ir įvertinus informaciją nebaigtas patikrinimas (patikrinimas baigtas tik 2010 m. lapkričio 19 d., pavedimas pratęstas 2010 m. liepos 14 d.).

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92–95) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija nurodo, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikdamas apeliacinį skundą tarp kitų argumentų nurodė, jog, remiantis Civilinio kodekso normomis, turėjo būti apmokestinta ir jo sutuoktinė.

Pagal byloje esančius faktinius duomenis matyti, kad mokesčiai bei su jais susijusios sumos nukreipti tik į pareiškėją.

Paminėtu aspektu, t.y. dėl individualios veiklos metu gautų pajamų apmokestinimo disponuojant bendru turtu yra aktuali formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl individualios veiklos pajamų, gautų pardavus bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A14-916/2006, buvo konstatuota, kad individuali veikla, pasireiškianti sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pirkimu - pardavimu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme yra laikytina savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu (Administracinių teismų praktika Nr.10). Šios praktikos laikytasi ir paskesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-376/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–266/2009).

Pažymėtinas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2002 m. kovo 13 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A7-158/2002, kur nurodyta, jog pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Mokesčių teisinius santykius reguliuojančios viešosios teisės normos nenustato papildomų reikalavimų sandoriams, sudaromiems fizinių asmenų įgyvendinant savo, kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teises, kurie, kaip privalomi rekvizitai, apibrėžtų tam tikrus pagal mokesčių įstatymus reikšmingus juridinius faktus, pavyzdžiui, kad rašytinius sandorius, iš kurių susiformuoja apmokestinimo mokesčiais objektai, sudarytų visi bendraturčiai ir juose būtų apibrėžiamas pajamų tarp bendraturčių pasiskirstymas. Fiziniams asmenims - bendraturčiams sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendraturčių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip (Administracinių teismų praktika Nr.3).

Taigi atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir, jei laikant, kad sandorius su kitais asmenimis sudarė pareiškėjas, yra pagrindas preziumuoti, jog jis veikė kartu ir sutuoktinės vardu. Tai reiškia, kad turtas, kurio pardavimo pajamos buvo apmokestintos, galimai pardavinėtas pareiškėjo (apelianto) ir jo sutuoktinės sykiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442-1338/2010 nurodė, kad „<...> nekilnojamojo turto, kurio pardavimą mokesčių administratoriai pripažino pareiškėjo individualia veikla, pirkimo - pardavimo sutartis sudarė ne tik pareiškėjas, bet ir jo sutuoktinė. Šiose sutartyse nurodoma, kad parduodamas turtas priklauso pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise (Mokestinių ginčų komisijos bylos 2 t., b. l. 73-125). Todėl, nepriklausomai nuo pareiškėjo ir jo sutuoktinės veiksmų, atliktų parduodant nekilnojamąjį turtą, pobūdžio, mokesčių administratoriai, pripažinę, kad tokia veikla, susijusi su nekilnojamojo turto pirkimu bei pardavimu, yra individuali, privalėjo pajamas, kurios buvo gautos už parduotus žemės sklypus, priskirti ne tik pareiškėjui, bet ir jo sutuoktinei“.

Bylą tikrinanti teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą administracinių teismų praktiką, yra tos nuomonės, kad ir kilnojamojo turto atžvilgiu turėtų būti laikomasi analogiškos pozicijos, susijusios su pajamų apmokestinimu, kai yra vykdoma individuali veikla.

Aptartas dalykas yra vienas iš pagrindų skundžiamiems Mokestinių ginčų komisijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimams naikinti. Mokesčių administratorius nepateikė faktinių duomenų apie parduoto kilnojamojo turto priklausomybę vien tik pareiškėjui, o tai reiškia, kad teisėjų kolegija turi, atsižvelgdama į byloje pateiktą nuostatą dėl turto priklausomybės abiem sutuoktiniams, konstatuoti, kad parduotas turtas ir iš čia kilusios mokestinės prievolės nukreiptinos tiek į pareiškėją, tiek į jo sutuoktinę (Administracinė byla Nr. A556 - 264/2011; procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.1.1.2; 9.3.1; 9.5).

Administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu prie bylos buvo pridėti pareiškėjo (apelianto) pateikti rašytiniai įrodymai – Kultūros vertybių išvežimo leidimai bei su jais susijusi medžiaga. J. E. P. teigimu, šie dokumentai patvirtina apie kultūros vertybių išvežimą bei pardavimą ne jo asmens. Mokesčių administratoriaus atstovas negalėjo atsakyti, ar pagal pateiktus dokumentus išvežtos iš Lietuvos Respublikos kultūros vertybės buvo parduotos pareiškėjo ir patenka į mokestinės bazės turinį nuo kurio apskaičiuoti mokesčiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasitvirtinus pareiškėjo teiginiams apie galimai nepagrįstą mokestinės bazės nustatytumą kistų ir jam apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos. Šias aplinkybes mokesčių administratorius turėtų patikrinti bei aiškintis, kas taip pat suponuoja Mokestinių ginčų komisijos bei Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų naikinimą.

Jau šioje nutartyje minėtoje administracinėje byloje Nr. A442-1338/2010 buvo pažymėta ir tai, kad „Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 68-70, patvirtindama Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-18 dėl patikrinimo akto patvirtinimo, neteisingai aiškino įstatymus, reguliuojančius individualios veiklos, susijusios su nekilnojamojo turto, priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pardavimu, apmokestinimą. Todėl yra pagrindas šį centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-136(7-96/2009) panaikinti ir perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, nes, atsižvelgiant į tai, jog ne visos pajamos, gautos už nekilnojamojo turto pardavimą, galėjo būti priskirtos pareiškėjo pajamoms, turi būti nustatytas pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų dydis, naujai apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Perdavus pareiškėjo skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-18 dėl patikrinimo akto patvirtinimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas bus šios ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos kompetencija. Todėl pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, reikalavimas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-18 panaikinimo negali būti tenkinamas“.

Siekdamas nenukrypti nuo vieningos formuojamos administracinių teismų praktikos ir tam nesant pakankamai argumentų, ši teismo kolegija taip pat laikosi tos nuomonės, kad turi būti naikinami tik Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai, o Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-36 bus ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos nagrinėjimo objektas.

Kitų apeliacinio skundo argumentų analizė teisiškai nebereikšminga, kadangi išdėstytos aplinkybės lemia bylos nagrinėjimą iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

J. E. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ta apimtimi, kur buvo atsisakyta panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 68-71 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. S-189 (7-136/2011), panaikinti.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 68-71 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. S-189 (7-136/2011) ir perduoti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-36 mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė