2019-01-02 Nr. AB-669-3-61-3-01628-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2056-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01628-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. B. (M. B.) ir A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B. ir A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai M. B. ir jos sūnus A. B. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-14)15PR-64 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Skundą pareiškėjai grindė šiais argumentais:

1.1. Vadovaujantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Reglamentas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę nagrinėti prieglobsčio prašymą ir tuo atveju, kai yra nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė. Pareiškėjai teigia, kad tokiu atveju prieglobsčio prašytojas turi teisę prašyti, kad valstybė narė pasinaudotų plačia jai suteikta diskrecijos teise ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą iš esmės.

1.2. Pareiškėjų vertinimu, Departamentas gavęs pareiškėjų prašymą neįvertino pareiškėjų situacijos ir nenagrinėjo galimybės taikyti diskrecinę išlygą, todėl manytina, kad Departamentas neišsamiai išnagrinėjo pateiktą prašymą. Pabrėžė, kad pirminės apklausos metu pareiškėja M. B. minėjo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvas, todėl ji nenorinti būti išskirta su savo šeima ir perduota kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

2. Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiomis aplinkybėmis.

2.1. Pareiškėjai 2018 m. balandžio 25 d. Departamentui pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atlikus tyrimą ir įvertinus gautą informaciją „Eurodac“ duomenų bazėje, kur aptikti pareiškėjos M. B. pirštų atspaudų sutapimas su atspaudais, pateiktais Švedijos Karalystėje (toliau – ir Švedija), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį iš esmės, nes už prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Atsižvelgiant į tai, Departamentas 2018 m. balandžio 27 d. priėmė Sprendimą nenagrinėti pareiškėjos prašymo ir nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą iš esmės.

3. Departamentas be kita ko nurodo, kad Reglamentas nenustato pareigos valstybei narei pasinaudoti jai suteikta diskrecijos teise išnagrinėti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kai ta valstybė narė nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Nurodė, kad pareiškėjos kaip tėvas įvardijamas asmuo Lietuvos Respublikos gyventojų registre nebuvo rastas, o pati pareiškėja prašyme pažymėjo, kad jos tėvas mirė 2016 m. sausio 29 d. Kitų priežasčių, dėl kurių Lietuvos Respublika turėtų prisiimti atsakomybę nagrinėti prašymą pareiškėja nenurodė, todėl jos prašymo suteikti prieglobstį tenkinti nėra pagrindo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, nustatė, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad kilmės valstybėje jų šeimai kyla grėsmė dėl nesaugios aplinkos, nes pareiškėjai, Ukrainos piliečiai, gyvena Donecke, nes vieta kurioje gyvena, yra netoli karinės zonos. Nurodė, kad Švedijos Karalystė, išnagrinėjusi pareiškėjų 2014 m. gegužės 27 d. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir išsiuntė į kilmės valstybę. Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje neturi jokio turto, didelių piniginių lėšų.

6. Nustatyta, kad Departamentas įvertinęs pareiškėjų prašymą, nustatęs pareiškėjos M. B. pirštų atspaudų sutaptį su atspaudais, pateiktais Švedijoje, priėmė ginčijamą Sprendimą. Departamento Prieglobsčio skyrius, atsižvelgdamas į 2018 m. gegužės 23 d. gautą raštą iš Švedijos, kuriuo Švedijos sutiko perimti pareiškėjus, 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu perdavė pareiškėjus Švedijai.

7. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad tarp bylos šalių nėra ginčo, kad už pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį atsakinga Švedija.

8. Vadovaudamasis bylai aktualiu teisiniu reguliavimu: Reglamentu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 65 straipsniu, 72 straipsnio 1 dalimi, 73-74 straipsniais, Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, teismas nustatė, kad Švedija laikytina valstybe, atsakinga už pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą iš esmės, o Lietuvos Respublika šiuo atveju turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašytojų prašymus.

9. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nustatė, kad Reglamentas nesuteikia prieglobsčio prašytojui teisės prašyti konkrečios valstybės narės pasinaudoti diskrecijos teise, kai nustatyta, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakinga kita valstybė narė. Taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti prielaidą, kad Švedija, kaip daugelio tarptautinių ir regioninių sutarčių, ginančių žmogaus ir pabėgėlių teises, dalyvė, netinkamai įvertins pareiškėjų prašymą ir priims sprendimą neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

10. Apibendrindamas byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pagrindų Sprendimo naikinimui nenustatė.

III. 11. Pareiškėjai M. B. ir A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, teismui pripažinus žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę prašo užtikrinti vertėjo iš/į rusų kalbą dalyvavimą. Apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, mano, kad jis nevertino, kad atsakovo Sprendimas nebuvo motyvuotas, neįvertinus duomenų apie pareiškėjos M. B. tėvą K. G., P., gimusį (duomenys neskelbtini), gyvenantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos nuomone Departamento atliktas tyrimas buvo formalus, neišsiaiškinus visų aplinkybių.

12. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, iš esmės remdamasis atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas, kad jei valstybės narės kiekvieną kartą turėtų motyvuoti diskrecinės išlygos netaikymą, tai reikštų, kad valstybėms narėms faktiškai būtų suteikiama ne diskrecija, o nustatyta pareiga, kas paneigtų pačios diskrecijos esmę. Pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas siekiant išvengti to paties prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (15/6-14)15PR-64 , kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės ir nustatyti kitą Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos nagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, kad atsakovas nemotyvuotai ir nepagrįstai netaikė Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecinės išlygos. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino visų pareiškėjų nurodytų aplinkybių.

16. Teisėjų kolegija, prieš nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamentas (ES) Nr. 604/2013, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

17. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, šis prašymas nagrinėjamas iš esmės (Įstatymo 72 str. 3 d.). Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 73 str. 1 d.). Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas (Įstatymo 73 str. 2 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente.

18. Reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.

19. Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

20. Šios bylos kontekste svarbus ir Reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktas, kuris nustato, kad pagal šį Reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėja M. B. 2018 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą suteikti jai ir jos nepilnamečiam sūnui pareiškėjui A. B. prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į surinktą informaciją (atlikus patikrinimą EURODAC duomenų bazėje nustatytas pareiškėjos pirštų antspaudų sutapimas su pirštų antspaudais, pateiktais Švedijoje), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jos prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Migracijos departamentas 2018 m. balandžio 27 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį iš esmės, nes už jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Ginčijamu Sprendimu taip pat nuspręsta nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. 2018 m. gegužės 23 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio atsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog vadovaudamasi Reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktu, Švedijos Karalystė prisiima atsakomybę už pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka atsiimti pareiškėjus. Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (15/6-7) 20PR-6 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Švedijos karalystei“ nusprendė perduoti pareiškėjus Švedijai. Iš skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjai iš esmės neginčija, jog už jų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė – Švedijos Karalystė, tačiau jų atžvilgiu prašo taikyti Reglamente numatytą diskrecinę išlygą.

22. Kiek tai susiję su Reglamento 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

23. Pareiškėja M. B. poreikį taikyti jos atžvilgiu minėtas nuostatas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvas, o ji nenori būti išskirta su savo šeima ir būti perduota kitai ES valstybei. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė šį pareiškėjos argumentą. Pareiškėjos M. B. tėvas, jos pačios žodžiais, yra miręs 2016 metais, pareiškėja nenurodė kitų teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančių giminaičių, su kuriais palaiko artimus santykius ir nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtent Lietuva turėtų nagrinėti jos prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog vien asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narė nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Taip pat pažymėtina tai, kad Švedijos karalystė, kuro pagal Reglamento nuostatas yra atsakinga už pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Švedijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės bei nustatyti kitą Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

24. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčo išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. B. ir A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius