2021-12-01 Nr. AB-26006-3-61-3-03106-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-756-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03106-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neragauta Azija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neragauta Azija“ skundą uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Neragauta Azija“ skundas, kuriame prašoma panaikinti atsakovo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (toliau – INVEGA) 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą „Dėl paskolos lėšų dalies grąžinimo“ (toliau – Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti INVEGA 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo galiojimą, uždrausti atsakovui atlikti Sprendime nurodytus veiksmus, įskaitant draudimą nutraukti tarp pareiškėjo ir atsakovo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sudarytą paskolos sutartį pagal skatinamąją finansinę priemonę „Paskolos turizmo ir viešojo maitinimo paslaugų teikėjams“ Nr. 2020-TUR-0015 (toliau – Paskolos sutartis) ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal nurodytą Paskolos sutartį mokėtinomis sumomis.

Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius užtikrinimo priemonių INVEGA ne tik reikalaus grąžinti 405 065 Eur, bet nutrauks Paskolos sutartį ir pareikalaus grąžinti visą paskolos sumą, t. y. 988 420 Eur iš karto. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad INVEGA skaičiuos delspinigius, kurių suma už 180 dienų sudarytų net 71 166,60 Eur.

Pažymėjo, kad pareiškėjas teikia viešojo maitinimo paslaugas. Viešojo maitinimo sektorius dėl COVID-19 pandemijos ir taikytų apribojimų labai nukentėjo, COVID-19 susirgimų skaičius šaltuoju sezonu sparčiai auga, viešasis maitinimas gali būti teikiamas tik galimybių pasą turintiems asmenims, o lauko kavinės, ekstremalios padėties atveju generuojančios didelę dalį pajamų, atšalus orams netrukus turės užsidaryti, todėl pareiškėjo pajamos dar labiau kris. Dėl to reikalavimas iš karto grąžinti visą paskolą (988 420 Eur) ar pusę jos atitinkančią dalį (405 065 Eur), pareiškėją gali privesti prie kritinės būklės ar net iki bankroto, pareiškėjo darbuotojai gali likti be darbo užmokesčio. Be to, neliks lėšų atsiskaityti su valstybe (mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų ir mokesčių Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI)). Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių taip pat išaugs teisminių ginčų tarp šalių skaičius, nes pareiškėjas turės ginčyti Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumą. Dėl nurodytų aplinkybių būtina sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais santykiais, taikant pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, taip užkertant kelią didelės žalos kilimui.

Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinti.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog, nepritaikius jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjui apskundus Sprendimą dėl lėšų grąžinimo yra stabdomas jo vykdymas, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas. Sprendimas dėl lėšų grąžinimo sukelia pareiškėjui atitinkamą pareigą, tačiau, Sprendimą apskundus teismui, priverstinio vykdymo procedūros negali būti pradėtos, kol neįsiteisės teismo sprendimas byloje pagal pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, kad INVEGA pradės vykdyti ginčijamą Sprendimą, pareikalaus grąžinti ne tik 405 065 Eur, tačiau nutrauks tarp šalių sudarytą Paskolos sutartį, pareikalaus grąžinti visą suteiktą paskolą (988 420 Eur), skaičiuos netesybas. Dėl šios priežasties pareiškėjas, jo darbuotojai ir valstybė patirs didelės žalos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pirmiausiai pažymėjo tai, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, jog Sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas grąžinti 405 065 Eur vykdymą, stabdomas iki bus išspręstas teisminis ginčas, todėl šiuo atveju nėra jokios realios grėsmės, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, siekiant išvengti galimų naujų teisminių procesų, jeigu atsakovas nutrauktų paskolos sutartį, negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-651-438/2016; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-439-502/2018; 2020 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5230-968/2020). Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybes dėl galbūt ateityje galinčių kilti naujų teisminių procesų nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo ir tai, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti nutraukti tarp šalių sudarytą Paskolos sutartį nėra susijusi su šioje administracinėje byloje kilusiu ginču dėl Sprendimo grąžinti dalį galimai nepagrįstai suteiktos paskolos sumos teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nurodytas priežastis, atsižvelgęs į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, konstatavo, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo pageidaujamas reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl prašymo netenkino.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sprendimo galiojimą, uždrausti atsakovui atlikti Sprendime nurodytus veiksmus, įskaitant draudimą nutraukti tarp pareiškėjo ir atsakovo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sudarytą paskolos sutartį pagal skatinamąją finansinę priemonę „Paskolos turizmo ir viešojo maitinimo paslaugų teikėjams“ Nr. 2020-TUR-0015, pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal nurodytą Paskolos sutartį mokėtinomis sumomis; 3) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigia, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės Sprendimas gali būti įvykdytas, todėl vėliau jokios reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjo negalės apsaugoti. Pažymi, kad atsakovo pozicija dėl Sprendimo vykdymo stabdymo yra prieštaringa. Viena vertus, atsakovas teigia, kad pareiškėjui apskundus sprendimą dėl lėšų grąžinimo yra stabdomas jo vykdymas, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas. Antra vertus, atsakovas nurodo, kad Sprendimas dėl lėšų grąžinimo sukelia pareiškėjui atitinkamą pareigą.

Atsakovas Sprendime nustatė, kad: 1) pareiškėjas privalo grąžinti atsakovui anksčiau nei numatyta pagal Paskolos grąžinimo grafiką nepagrįstai įgytą paskolos dalį – 405 062 Eur. Lėšos turi būti grąžintos per 30 darbo dienų nuo šio sprendimo gavimo (gavimo data laikoma šio sprendimo išsiuntimo elektroniniu paštu data) į nurodytą atsakovo fondo sąskaitą; 2) pareiškėjui vėluojant pervesti visą sumą per šio sprendimo 2.1 punkte nurodytą terminą, nuo vėluojamos pervesti sumos skaičiuojami Paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nustatyti delspinigiai; 3) pareiškėjui atsisakius grąžinti nepagrįstai gautą šio sprendimo 2.1 punkte nurodytą sumą ir / ar negrąžinus jos per nurodytą terminą, atsakovas turi teisę nutraukti Paskolos sutartį ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal Paskolos sutartį mokėtinomis sumomis. Taigi, pareiškėjo vertinimu, tai rodo, kad siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos ir laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, būtina skubiai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, sustabdyti Sprendimo galiojimą, uždrausti atsakovui atlikti Sprendime nurodytus veiksmus, be kita ko, uždraudžiant atsakovui nutraukti Paskolos sutartį ir pareikalaujant nedelsiant grąžinti visą paskolą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal Paskolos sutartį mokėtinomis sumomis. Teismui to nepadarius, atsakovas ne tik reikalaus iš pareiškėjo 405 065 Eur grąžinimo, bet ir netrukus nutrauks Paskolos sutartį, pareikalaus iš pareiškėjo visos paskolos (988 420 Eur) grąžinimo iš karto. Pažymi, kad taip pat bus skaičiuojami 0,04 proc. delspinigiai, kas sudaro po 395,37 Eur už kiekvieną vėlavimo dieną ir net 71 166,60 Eur už 180 dienų.

Paaiškina, kad pareiškėjas yra viešojo maitinimo paslaugas teikianti įmonė. Dėl COVID-19 pandemijos pareiškėjas neteko didelės dalies planuotų pajamų, vykdoma veikla yra apsunkinta. Reikalavimas iš pareiškėjo iš karto grąžinti visą paskolą ar pusę jos atitinkančią dalį gali privesti prie kritinės būklės ar net iki bankroto. Atsižvelgiant į tai, pas pareiškėją dirbantys 243 darbuotojai gali likti be darbo užmokesčio ar netgi be darbo. Pareiškėjas akcentuoja, kad tokiu atveju neliks lėšų atsiskaityti su valstybe.

Pareiškėjas nurodo, kad VVMI 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. (23.24-08)327-4426 patvirtina, jog pareiškėjas nėra finansiškai pajėgus iš karto dengti visą ar pusę paskolos sumos. Akcentuoja, kad atsakovui nutraukus Paskolos sutartį teisminių ginčų skaičius tarp šalių taip pat išaugs, nes pareiškėjas turės ginčyti Paskolos nutraukimo teisėtumą bei kt.

Pareiškėjas vertina, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, būtina skubiai laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, taikant pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, pareiškėjas pažymi ir tai, kad Sprendimas nėra tik dėl 405 065 Eur dydžio paskolos dalies grąžinimo. Nagrinėjamu atveju Sprendimas yra ir dėl būsimo Paskolos sutarties nutraukimo bei visos paskolos (988 420) su kitais mokėjimais susigrąžinimo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti.

Teigia, kad pareiškėjas nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, siekiant išvengti galimų naujų teisminių procesų tarp pareiškėjo ir INVEGOS, jeigu atsakovas nutrauktų paskolos sutartį, taip pat negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-651-438/2016; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-439-502/2018; 2020 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5230-968/2020). Taigi, atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybes dėl galbūt ateityje galinčių kilti naujų teisminių procesų nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti nutraukti tarp šalių sudarytą Paskolos sutartį nėra susijusi su šioje administracinėje byloje kilusiu ginču dėl Sprendimo grąžinti dalį galimai nepagrįstai suteiktos paskolos sumos teisėtumo ir pagrįstumo.

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui, apskundus sprendimą dėl lėšų grąžinimo, yra stabdomas jo vykdymas, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas. Sprendimas dėl lėšų grąžinimo sukelia pareiškėjui atitinkamą pareigą, tačiau pareiškėjui apskundus teismui sprendimą dėl lėšų grąžinimo, tokio sprendimo priverstinio vykdymo procedūros negali būti pradėtos, kol neįsiteisės teismo sprendimas byloje pagal pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartimi, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525101/2013). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog atsakovui nutraukus Paskolos sutartį, tarp šalių išaugs teisminių ginčų skaičius (pareiškėjas turės ginčyti Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumą), o teismas, nagrinėdamas Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumą, turės sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta ši byla, kurioje bus sprendžiamas klausimas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo proceso (žr., pvz.,2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-628-429/2020, 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008). Taigi, minėti pareiškėjo argumentai nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinybės.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismui nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės INVEGA ne tik reikalaus 405 065 Eur grąžinimo, bet netrukus nutrauks Paskolos sutartį ir pareikalaus iš pareiškėjo visos paskolos, t. y. 988 420 Eur grąžinimo iš karto (taip pat bus skaičiuojami 0,04 proc. delspinigiai). Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti privedamas prie bankroto. Atsižvelgiant į tai, 243 darbuotojai gali likti be darbo užmokesčio ar, netgi be darbo, taip pat nebus atsiskaitoma su tiekėjais, neliks lėšų atsiskaityti su valstybe.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomus argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi administracinėje byloje ginčijamą Sprendimą ir byloje esančius duomenis, vertina, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-211-968/2021, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Pažymėtina, kad šiuo atveju pats atsakovas teigia, kad pareiškėjui apskundus Sprendimą yra stabdomas jo vykdymas iki tol, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija nurodo, kad sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Neragauta Azija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė