58fc737b-03fd-4d32-a398-eacf191bd20d · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr

                                                                                  Â

   Baudžiamoji byla Nr. 1A-23/2011

                               Â

                                                     Proceso Nr.

1-81-1-00480-2009-4

                                                            Â

                         Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.3. (S)

Â

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S Â

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos

pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teisėjų:

Violetos Ražinskaitės, Lino Å iukÅ¡tos,  Â

sekretoriaujant

Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant

prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistajai

I. K.,

gynėjai

Violetai Savickienei,

teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2010 m.

spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažinta kalta

ir nuteista pagal Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš I. K. priteista nukentėjusiajai

A. G. 2000 Lt laidojimo išlaidoms ir 3000 Lt neturtinei

žalai atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai 12424 Lt L. V. gydymo

išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

Â

n

u s t a t ė :

Â

I. K. nuteista

už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d., apie 13 val. 10 min., būdama apsvaigusi

nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sugyventinio L. V. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje, asmeninio konflikto metu su savo sugyventiniu L. V., tyčia, vienÄ kartÄ peiliu dÅ«rė jam į pilvo sritį, tuo nukentėjusiajam L. V. padarė

kiauryminę durtinę - pjautinę pilvaplėvės ertmės žaizdÄ su pilvinės aortos, tuščiosios žarnos, gaubtinės žarnos pasaito ir žarnų pasaito Å¡aknies sužalojimais, o padaryti sužalojimai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, retroperitonine kraujosruva, skersinės gaubtinės žarnos nusileidžiančios gaubtinės žarnos bei

riestinės žarnos nekroze, difuziniu pūlingu pilvaplėvės uždegimu bei

išsivysčiusiu 4 laipsnio šoku, dėl ko 2009 m rugpjūčio 24 d., 10 val. 15 min. , (duomenys neskelbtini) reanimacijos skyriuje L. V. mirė, t. y. tyčia nužudė savo sugyventinį L. V..

Nuteistoji I.

K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir

jos padarytÄ nusikaltimÄ kvalifikuoti kaip padarytÄ esant bÅ«tinajai ginčiai

arba peržengiant jos ribas bei tai pripažinti jos atsakomybę lengvinančia

aplinkybe. Taip pat prašo jai taikyti BK 62 str. 1 d., 2 d. 2 p. (skunde

nurodyta, kad 2 d. 2 d.), 5 p. ir 3 d. 1 p. nuostatas ir paskirti kuo švelnesnę

bausmę.

Apeliantė ginčija liudytojų S. S., D. E. ir A.

T. parodymus, nes, apeliantės nuomone, jie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems ir byloje surinktiems įrodymams. Be to, įvykio metu visi šie

asmenys buvo labai girti. Specialisto 2009-08-13 išvada Nr. G 1145/09 (04) nėra

pakankamas ir patikimas įrodymas atmesti apeliantės parodymus apie tai, kad įvykio metu nukentėjusysis smurtavo prieÅ¡ jÄ . Todėl ji mano, kad jos veiksmai gali bÅ«ti

vertinami kaip būtinoji gintis, kuri šioje situacijoje aiškiai neatitiko

kėsinimo pobūdžio.

Apeliantė skunde dar kartÄ

nurodo įvykio aplinkybes ir teigia, kad L. V. tuo metu

buvo labai agresyviai nusiteikęs, todėl ji suprato, kad gali būti iš tikrųjų

sumušta ar net nužudyta. Ji nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, o norėjo tik apsiginti.

Remdamasi liudytojų A. G., S. I. ir V.

Š. parodymais, ji apibūdina nukentėjusiojo charakterio savybes ir jo elgesį

bÅ«nant neblaiviu. Be to, L. V. dar 2005 m. buvo jÄ

sumušęs, o paminėta specialisto iÅ¡vada patvirtina, kad jis smurtavo prieÅ¡ jÄ

dar iki įvykio. PastarÄ jÄ aplinkybę ir tai, kad jÄ nukentėjusysis plÅ«do, patvirtina liudytojai V. Å . ir D. E..

Apeliantė yra dešiniarankė, o smūgis buvo suduotas kaire ranka. Tai patvirtina, jog įvykio metu jos suduotas smūgis buvo

spontaniÅ¡ka reakcija į L. V. agresyvumÄ ir suduotÄ smÅ«gį

jai į petį. Sužalojimas buvo padarytas sÄ moningai netaikant į gyvybei itin

pavojingus centrus bei įdurta tik vienÄ kartÄ .

Būdama kambaryje apeliantė

peiliu dÅ«rė  L. V. kai Å¡is tiesiogiai smurtavo prieÅ¡ jÄ .

Tuo laiku visi liudytojai buvo virtuvėje, dėl to jie tiesiogiai nematė įvykio

aplinkybių. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi girto liudytojo S.

S. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Šie parodymai

nėra pakankami svarūs paneigti apeliantės teiginį, jog įvykio metu ji gynėsi

nuo L.V.. Be to, teismo išvada, jog peilis apeliantės

rankose atsidūrė neatsitiktinai, nepagrįsta. Todėl skunde apeliantė teigia, kad byloje surinkti įrodymai patikimai nepaneigia jos teiginių, jog ji L. V.

sužalojo būdama būtinosios ginties būsenoje. Tuo pačiu ji pripažįsta, jog šioje situacijoje būtinoji gintis aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio. Ji buvo neblaivi, kas ir nulėmė tai, kad gynėsi netinkamu būdu, peržengdama būtinosios ginties ribas.

Teismas nepagrįstai nenustatė

ar L. V. mirtis įvyko nuo apeliantės jam padaryto

sužalojimo, ar nuo paties nukentėjusiojo veiksmų gydymosi metu, ar nuo netinkamo gydymo.

Ji nesutinka su priteistais

civiliniais ieškiniais nukentėjusiajai A. G., nes pastaroji nepateikė įrodymų, patvirtinančių išlaidų dydžius. Apibūdindama savo asmenybę, apeliantė mano, kad jai galima taikyti BK 62 str. nuostatas.

 Apeliacinės instancijos

teismo posėdyje dalyvaujanti nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai

ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus

įrodymus ir pagrįstai I. K. nuteisė už tyčinį L. V. nužudymÄ . Apeliacinio skundo argumentai apygardos

teismo išvadų dėl nuteistosios kaltės, įrodymų vertinimo bei nusikalstamos

veikos kvalifikavimo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuteistoji I.

K. neginčija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje sudavė

smÅ«gį peiliu L. V. į pilvÄ . Tačiau apeliantė teigia, kad taip elgėsi gindamasi nuo pastarojo puolimo ir kad jos pavartotas smurtas nėra

priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Šie apeliantės teiginiai

neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusiÄ bÅ«tinosios

ginties ir jos ribų peržengimo sampratÄ bei susiformavusiÄ teismų praktikÄ

būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti

sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo būtinosios ginties

situacija. Tai reiškia, kad nesant šios situacijos, negali būti ir būtinosios

ginties peržengimo.

Ilgametėje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais

padaro žalÄ kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.).

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas

priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir

besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas

konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko

iÅ¡sitrauktÄ ginklÄ , girdi aiÅ¡kiai iÅ¡sakomus grasinimus ir pan. Pažymėtina ir

tai, kad teismų praktika orientuojama į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos

pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi

akivaizdumo traktuotė. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingÄ kėsinimÄ si apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto

įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo (kasacinės bylos Nr. 2K-30/2007, 2K-536/2009, 2K-201/2009).

Taip pat, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo

sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima

išvengti.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 516/09

(04) nurodyta, kad L. V. mirtis įvyko nuo kiauryminės

durtinės-pjautinės pilvaplėvės ertmės žaizdos su pilvinės aortos, tuščiosios žarnos, gaubtinės žarnos pasaito ir žarnų pasaito šaknies sužalojimais, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, retroperitonine kraujosruva, skersinės gaubtinės žarnos, nusikleidžiančios gaubtinės žarnos bei riestinės žarnos nekroze, difuziniu pūlingu pilvaplėvės uždegimu bei išsivysčiusiu 4 laipsnio šoku. Paminėti sužalojimai

padaryti vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu į pilvo sritį aštriu

duriančiu-pjaunančiu įrankiu, galimai apžiÅ«rai pateiktu peiliu, kurio geležtės ilgis – 20 cm, aÅ¡menys iÅ¡galÄ sti iÅ¡ abiejų pusių ir geležtės abiejuose Å¡onuose priekiniame-viduriniame

trečdaliuose iki 16 cm nuo smaigalio yra tamsiai rudi sutepimai, o galinis trečdalis ir rankena sutepti juodu apnašu (t. 1, b. l. 85-89). Šios išvados yra

išsamios, motyvuotos ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios.

Be to, pirmosios instancijos teisme teismo medicinos

specialistas H. D. patvirtino aukščiau paminėtas išvadas

bei išsamiai atsakė į proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistosios, klausimus (t. 2 , b. l. 74).

Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo ne jo elgesys po operacijos abstinencinės psichozės

metu, o nuteistosios padarytas sužalojimas, kuris buvo tiesioginiame

priežastiniame ryÅ¡yje su atsiradusiais padariniais (mirtimi).Â

Liudytojas S. S. parodė, kad išgertuvių metu kambaryje L. V. konfliktavo su I.

K., kuri atėjo į virtuvę apsiverkusi ir pasakė „<...patvarkysiu...>“.

Netrukus ji išėjo iš virtuvės ir po kiek laiko sugrįžusi bei rankoje laikydama

peilį pasakė „<...patvarkiau...>“ (t. 1, b. l. 110-112; t. 2, b. l. 85-86).

Liudytojas D. E. parodė, kad įvykio metu L. V. plÅ«do I. K., abu nuėjo į kitÄ kambarį, iÅ¡ kurio netrukus grįžo I. K. sakydama

„<...įdūriau L....>“, „<...prisiviriau košės...>“, „<...mane tiek išvedė iš kantrybės...>“ (t. 1, b. l. 114-116; t. 2, b. l. 74-75).

Apeliantė skunde teisingai nurodo, kad paminėti liudytojai ir liudytojas A. T. (t. 1, b. l. 118-120; t. 2, b. l. 76) tiesiogiai nematė smurto vartojimo momento, tačiau šie liudytojai niekada ir nenurodė

tokių duomenų. Byloje nustatyta, kad visi L. V. namuose

įvykio metu buvę asmenys, tarp jų ir nuteistoji, buvo apsvaigę nuo alkoholio.

Todėl natūralu, kad priklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio ir kitų

individualių savybių jų gebėjimas įsiminti įvykio aplinkybes yra nevienodas.

Tačiau jų parodymai dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių sutampa

tarpusavyje ir iš dalies – su nuteistosios parodymais. Todėl pirmosios

instancijos teismas turėjo teisę jais pagrįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Kaip ir pati apeliantė, taip ir šie liudytojai bei liudytojai

V. Š. (t. 1, b. l. 108-109; t. 2, b. l. 59) ir S. I. (t. 1, b. l. 106; t. 2, b. l. 39) nukentėjusįjį apibūdino

kaip nuolat girtaujantį ir sunkaus būdo asmenį. (duomenys neskelbtini) rajono

savivaldybės (duomenys neskelbtini) globos namų administracija L. V. apibūdina taip pat neigiamai (t. 1, b. l. 74). Iš bylos medžiagos matyti, kad L.V. jau buvo oficialiai

įspėtas dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio (dėl konflikto

su I. K.) (t. 1, b. l. 32-38).

Byloje taip pat yra duomenų, kad L.

V. anksčiau buvo sužalojęs apeliantę (t. 1, b. l. 148).

Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadose

nurodyta, kad nusikaltimo padarymo metu I.K. galėjo

pilnai teisingai suprasti savo veikos nusikalstamÄ pobÅ«dį ir valdyti savo

veiksmus (t. 1, b. l. 207-210). (duomenys neskelbtini) rajojo

savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos

administracija nuteistÄ jÄ I. K. apibÅ«dina kaip dažnai

keičiančiÄ sugyventinius ir gyvenamÄ jÄ vietÄ (t. 1, b. l. 181).

Byloje nustatyta, kad kelintÄ parÄ besitęsiančių

išgertuvių metu L. V. priekabiavo prie I.

K., plÅ«dosi. Taip pat yra nepaneigtas apeliantės tvirtinimas, kad nukentėjusysis ir kambaryje užsimojo ranka, norėdamas suduoti jai į veidÄ , tačiau pataikė į petį. Tuoj po to I. K. peiliu dÅ«rė jam į pilvÄ . Kolegijos

nuomone, paprastai tokios aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip pradėtas ar

tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į nuteistosios gyvybę ar sveikatÄ , sÄ lygojęs bÅ«tinosios ginties situacijos atsiradimÄ . Tačiau Å¡ioje konkrečioje situacijoje tokie

L. V. ir I. K. tarpusavio santykiai, jų charakterių savybės ir gyvenimo būdas nebuvo nauja, nežinoma ir (ar) netikėta aplinkybė nei

pačiai nuteistajai, nei nukentėjusiajam, nei įvykio metu kartu buvusiems

kitiems asmenims. Ä®vykio dienÄ kilęs

konfliktas tarp neblaivios nuteistosios (nustatytas 3,51 promilių girtumas (t.

1, b. l. 123)) ir tokios pat būsenos nukentėjusiojo, I. K. buvo

įprasta, niekuo neišsiskirianti kasdieninė situacija bei tokio gyvenimo būdo

pasekmė. Šios aplinkybės bei I. K. prieš smūgio peiliu

sudavimÄ ir po jo pasakyti žodžiai „<...patvarkysiu...>“, „<...mane tiek iÅ¡vedė iÅ¡ kantrybės...>“ parodo jos norÄ kerÅ¡tauti ir veikti pagal sÄ moningai

pasirinktÄ elgesio modelį. Toks smurto naudojimo motyvas ir tai, kad nuteistoji į kambarį pas nukentėjusįjį ėjo turėdama rankoje peilį, prieÅ¡ tai pareiÅ¡kusi

ketinimÄ â€žpatvarkyti“ L. V., leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo bÅ«tinosios ginties situacijos. Nesant bÅ«tinosios ginties

situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, I. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nužudymas, padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Nesant būtinosios ginties situacijos, nėra juridinio pagrindo nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Nuteistoji I. K. mano, kad nukentėjusiajai A. G. nepagrįstai priteistas civilinis ieškinys

turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Šis apeliacinio skundo teiginys yra

nepagrįstas, todėl atmetamas.

Pagal

baudžiamojo proceso įstatymÄ kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs

asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ (BPK

44 str. 10 d.).

BPK 109 str.

nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės

žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam

arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims

civilinį ieškinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį

kodeksÄ (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl

nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo

nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar

maksimumo – jÄ Ä¯vertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos

dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus

nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala

nukentėjusiajai A. G. padaryta

tyčiniais nusikalstamais nuteistosios I.K. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos (A. G.) broliui. Kolegijai nekyla jokių

abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės L. V., su kuriuo nukentėjusiÄ jÄ siejo glaudÅ«s, artimi, dvasiniai ir emociniai ryÅ¡iai, mirties ji patyrė didžiulius dvasinius iÅ¡gyvenimus ir sukrėtimÄ (t. 1, b. l. 98-99; t. 2, b. l. 58-59), kurie turi bÅ«ti atlyginti.

Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir, vadovaujantis

sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės

žalos dydį bei pagrįstai iÅ¡ nuteistosios priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytÄ

piniginę satisfakcijÄ (3000 Lt). Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės

normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymÄ , nuostatos nepažeistos. Kartu kolegija mano, kad, atsižvelgiant į visuomenėje esančius papročius

ir susiklosčiusias laidojimo tradicijas, nukentėjusiosios nurodytos jos

patirtos laidojimo išlaidos (2000 Lt) yra realios ir gyvenimiškos. Pažymėtina ir

tai, jog pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ bylose dėl nusikaltimų žmogaus

gyvybei ir sveikatai toks civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai

atlyginti dydis tikrai nėra per didelis (kasacinės bylos Nr. 2K-621/2007, 2K-457/2008, 2K-289/2009).

Be to, iš apeliaciniam teismui pateikto A. G. rašto matyti, kad nuteistoji jau atlygino dalį (1000

Lt) turtinės žalos.

Apeliaciniu skundu prašoma nuteistajai

taikyti ir BK 62 str. nuostatas.

Pagal BK 62 str. 1 d., teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu, be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai

gailisi, nustato, jog nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar

pranešė apie Å¡iÄ veikÄ , taip pat visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atlygino arba paÅ¡alino

padarytÄ turtinę žalÄ . Vadinasi, teismas, vadovaudamasis paminėto baudžiamojo

įstatymo reikalavimais, kaltininkui paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali (tačiau neprivalo) tik nustatęs nurodytų sÄ lygų bei aplinkybių visumÄ .

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad apie L. V. sužalojimÄ policijos pareigÅ«nams telefonu pranešė

liudytojas S. S. (t. 1, b. l. 49-50, 52, 110-112, 114-116), o I. K. į policijÄ buvo pristatyta pareigÅ«nų (t. 1, b. l. 122). Tuo tarpu asmens atvykimas ar praneÅ¡imas apie nusikalstamos veikos padarymÄ

laikomas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių

aplinkybių. Šie duomenys rodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 str.

1 d. nurodytų sÄ lygų visumos. Taip pat, byloje nėra visų BK 62 str. 2 d. numatytų

taikymo sÄ lygų, t. y. bent vienos iÅ¡ sÄ lygų, numatytų BK 62 str. 2 d. 1-6

punktuose.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. K. devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos

nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininkės asmenybę, atsakomybę sunkinančiÄ (BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir dvi lengvinančias (BK 59 str. 1 d. 2 ir 6 p.)

aplinkybes bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajai už labai

sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymÄ paskirta bausmė, kurios dydis artimas minimaliam straipsnio sankcijoje numatytam bausmės dydžiui. Å i bausmė

jokiu būdu nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo

principui. Todėl dar labiau jÄ Å¡velninti, kaip to praÅ¡o apeliantė, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti skundÄ

pagrindo nėra.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326

str. 1 d. 1 p.,

n

u t a r i a :Â Â Â

Nuteistosios I. K. apeliacinį

skundÄ atmesti.

Kolegijos

pirmininkas                                                                                   Valdimaras

Bavėjanas

Teisėjai                                                                                                      Â

Violeta Ražinskaitė

                                                                                                                  Â

Linas Šiukšta