A-556-2480-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2480/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02513-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Fixum“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1-4) prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakyme Nr. 30-1650 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-1650).

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Todėl pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, siūlydamas svarstyti šio teikimo priede nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus, nustatant juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Per įstatyme nustatytą terminą atsakovui nepranešus apie reikalavimo įvykdymą, pareiškėjas kreipėsi teismą dėl tokio administravimo subjekto neveikimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 22-26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, bei įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą, savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

Kadangi savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą.

Todėl administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą. Todėl mano, kad teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį, nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo prašymas, jei jis nenuginčys 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas šio įsakymo vykdymas.

Vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 56-60) patenkino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą. Teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus, ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakyme Nr. 30-1650 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 30-1650 papildė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Fixum“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 28 eilute pagal priedą ir įpareigojo UAB „Fixum“, pasirašius priėmimo-perdavimo aktą, valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruoti namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinį faktą.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti teikimų prieduose nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus ir nustatyti juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau apie teikimų įvykdymą pranešta nebuvo.

Byloje kyla ginčas, ar atsakovas, vadovaujantis LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. kovo 19 d.), įsakymu skirdamas daugiabučio namo administratorių, šiame įsakyme privalo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, ar tokios pareigos neturi ir gali įpareigoti sprendimu paskirtą administratorių apskaičiuoti šį mokestį, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ir neviršijant pagal apskaičiavimo metodiką nustatyto mokesčio dydžio.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. sausio 1 d.), LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (redakcija nuo 2010-03-19), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kurioje pasisakyta dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų.

Teismas, išanalizavęs teisės aktų reikalavimus, konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatos ir Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.) numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą administracinių teismų praktiką, konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą, nepagrįsti.

Taip pat nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, ginčo įsakyme ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, kad administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Taigi administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių (Pavyzdinių nuostatų 8.1 p.). Teismas vertino, kad šioje byloje yra sprendžiamas konkretaus akto atitikties klausimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui.

Panaikinus ginčijamo įsakymo dalį, kitų, su juo susijusių aktų, teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas paties atsakovo ar kitų savivaldybės institucijų tuos aktus panaikinant ar pakeičiant. Taigi susijusių aktų pareiškėjas neprivalo nuginčyti. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d.

įsakyme Nr. 30-1650 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įpareigotinas įvykdyti Nutarimu Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus. Kadangi teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, teismas numatė atsakovui įpareigojimo įvykdymo terminą – per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Teismas nurodė, kad CK 4 knygos V skyriaus IV skirsnio ir XIV skyriaus nuostatos reglamentuoja su bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusius teisinius santykius. Vyriausybės nutarimas detalizuoja su tokio turto administravimo vykdymu susijusias nuostatas. Teismas, vadovaudamasis CK 4.84 straipsnio 1, 2 dalimis, 4.237 straipsnio 1 dalimi, 4.238 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį, negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Įstatymo leidėjas nustatė pakankamai detalų teisinį reguliavimą, susijusį su turto administravimu, todėl, sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, matyti, kad įstatymo leidėjas CK atitinkamose nuostatose nustatė ir administracinio akto turinį. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas matyti, kad CK kai kuriais atvejais tiesiogiai nustato administravimo akto turinį, turint omeny šiuos duomenis: asmuo, kuris yra skiriamas turto administratoriumi, administruotinas turtas, atlyginimas (mokestis) už turto administravimą.

Visi minimi duomenys atsispindi ir Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostatoje, numatančioje, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už administravimą. Iš nurodytų nuostatų galima daryti išvadą, kad Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas ir konkretizavo administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis.

Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, todėl nematė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.).

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 65-74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, netinkamai aiškino materialinės teisės normas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012, I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei tuo pačiu nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą išnagrinėtoje analogiškoje byloje.

2. Tam, kad nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo klausimo byloje nekėlė ir Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Todėl Administracijos direktorius, veikdamas pagal Nuostatus, veikė teisėtai, t. y. pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme gali būti tiriamas teisme tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas.

3. Teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą ir nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-2029/2012, Nr. I-2361/2012, kuriose pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą bei Nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, byloje priėmė sprendimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, byla yra sustabdoma. Tik įsiteisėjus teismo sprendimui nurodytoje byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, bus galima spręsti, ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas.

4. Teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Fixum“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo įsakymo priede (pridedama), bendrųjų patalpų savininkams, kuriems įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal ABTĮ 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra tretieji suinteresuoti asmenys byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą. Konkretaus mokesčio už bendrųjų patalpų administravimą nustatymas tiesiogiai daro įtakos bendrųjų patalpų savininkų teisėms. Ginčijamame akte nustačius konkretų mokestį už bendrųjų patalpų administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytąjį mokestį administratoriui, taip pat neturės galimybės derėtis dėl administracinio mokesčio su administratoriumi.

5. Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo teikimų 1T-36, 1T-39, kadangi jie prieštaravo Nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktorius neturi teisės nevykdyti norminių aktų reikalavimų, priešingu atveju, Administracijos direktoriui grėstų tarnybinė atsakomybė. Taigi Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams.

6. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje įgaliojimų ribos ir jų įgyvendinimo tvarka buvo išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. LVAT šioje byloje pasisakė, kad tam, jog būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracini teismą turi kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai (ABTĮ 110 str. 2 d.).

7. Vadovaujantis LVAT suformuota Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo aiškinimo praktika teismas privalėjo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.

8. Teismo sprendimas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas sprendimu įpareigojo Administracijos direktorių atlikti veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė. Teismas sprendimu įpareigojo Administracijos direktorių ne tik nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus. Byloje nenagrinėtas proceso šalies prašymas įvykdyti Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus.

9. Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Akivaizdu, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio apskaičiuotino pagal savivaldybės tarybos patvirtintą Metodiką, todėl, teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 p.). Ginčijamas teismo sprendimas neužtikrina teisingumo teisėtumo.

10. Teismas sprendime neatsakė į visus atsakovo prašymus (ABTĮ 86 str. 3 d.), tuo pažeisdamas proceso šalių teisinės lygybės principą ir sudarydamas sąlygas sprendimo priėmimui neatlikus bylos nagrinėjimo „ikiteisminės“ procedūros. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Atsižvelgiant į tai, atsakovas atsiliepime į prašymą reikalavo, kad Vyriausybės atstovas į bylą pateiktų įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik savivaldybės administracijos direktorių, bet ir merą. Bylos nagrinėjimo metu teismas nepareikalavo iš Vyriausybės atstovo nurodytos informacijos, teismas sprendime nenagrinėjo ir neanalizavo atsakovo prašymo, todėl buvo iš esmės pažeista teismo pareiga atsakyti į visus proceso šalies pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismas privalėjo patikrinti, ar pareiškėjas laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (ABTĮ 25 str. 1 d., 101 str. 1 d. 7 p.), o nustatęs, jog buvo pažeistas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procesas (procedūra), teismas privalėjo bylą nutraukti.

11. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai (LVAT 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-333-08). Tai sudaro pagrindą teigti, jog proceso šalies, atsakovo, teisės byloje buvo pažeistos iš esmės.

12. Teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Šio principo esmė ta, kad žemesnės galios teisės aktas yra priimamas remiantis įstatymais, turi jiems neprieštarauti ir užtikrinti jų vykdymą. Priimtas toks teisės aktas negali pakeisti aukštesnės galios teisės akto ar sukurti naujų bendro pobūdžio normų, kurios savo galia konkuruotų su aukštesnės galios teisės aktais. Teismo išvada, kad Administracijos direktorius privalėjo nustatyti mokestį už administravimą įsakyme, prieštarauja įstatymo viršenybės principui, yra nepagrįsta ir neteisėta.

13. Nuostatai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ bei ginčijamo įsakymo nuostatos atitinka CK savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Viešojo administravimo įstatymo, CK nuostatų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė, viršydama CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktus įgaliojimus patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nutarimu nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Vyriausybės nutarimo 2.2 punktas yra priimtas neturint tam įgaliojimų.

14. Vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose veikia laisvai ir savarankiškai. Todėl savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.

15. Teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007 ir šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais. Nagrinėjamai bylai teismo nutartis netaikytina. Šiuo atveju bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota taisyklė, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms, gali būti taikoma bylose susijusiose su atliekų tvarkymo teisiniu reglamentavimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tiriamas norminio administracinio akto, kuriuo administratorius įpareigojamas apskaičiuoti mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal savivaldybės nustatytą tarifą arba pagal patvirtintą metodiką. Atliekų tvarkymo reglamentavimas iš esmės skiriasi nuo namo bendrosios nuosavybės administravimo teisės.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 98-108) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas tirti minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties aukščiau nurodytoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais „Dėl pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-4/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui“ ir „Dėl pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos Įstatymui“, kurie tiesiogiai yra susiję su sustabdytomis administracinėmis bylomis, nuspendė atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (Žin., 2011, Nr. 125-5963) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).

Pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Tačiau kitoje byloje ir kitais pagrindais, priešingai nei teigia atsakovas, Vyriausybės atstovas ginčijo ir minimus Nuostatus, tačiau, savivaldybės administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitus ginčijamas nuostatas (tame tarpe ir 8.1 punktą) suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo teismui.

Taigi atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurių jis „negali“ vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi. Apeliaciniame skunde atsakovas neteisingai teigia, kad nenuginčijus vieno savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, negalima ginčyti kito savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, nes administravimo subjektas būdamas atsakingu ir pareigingu, pasikeitus aukštesnės galios teisės aktams, turi pareigą atitinkamai suderinti su jais savo priimtus teisės aktus, o ne piktnaudžiauti savo įgaliojimais.

Pažymi, kad ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą.

Į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkus tokio turto administravimo santykiuose, todėl negalima sutikti su atsakovo išreikšta pozicija, kad, neįtraukus savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, ir kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo nurodyti Nuostatai yra nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su administratoriui taikomais savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais Nuostatais.

Bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas, kylantis tiek iš Civilinio kodekso, tiek ir iš Vyriausybės nutarimo reikalavimų, t. y. savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį vadovaujantis Vyriausybės nutarimo 2.2 punktu. Taigi, nevykdant aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų reikalavimų, savivaldybės administracijos direktoriui jau turėjo/turi grėsti tarnybinė atsakomybė. Teismas pagrįstai netaikė Administracijos direktoriaus Nuostatų to paties pobūdžio bylose, kadangi išnagrinėjus norminio akto bylą, kurioje buvo ginčijami Nuostatai, šios bylos baigties rezultatas būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui.

Taip pat pažymi, kad vien savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų įvardinimas ginčijamo akto preambulėje, neįrodo, kad savivaldybės administracijos direktorius negalėjo nustatyti mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nenuginčijus Nuostatų 8.1 punkto nuostatų. Atsakovas apeliaciniame skunde kaip taikytiną šioje byloje nurodo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą.

Tačiau nurodytas savivaldybės tarybos sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl šių atsakovo teiginių Vyriausybės atstovas nepasisako. Teismas pilnai atsakė į Vyriausybės atstovo pareiškime išdėstytus pagrindinius reikalavimus, todėl atsakovo teiginys, kad teismas pažeidė šią nuostatą, yra visiškai nepagrįstas. Be to, pabrėžia, kad atsakovas, be jokios pateisinamos priežasties, nedalyvavo ne tik šios bylos nagrinėjime, bet ir visose kitose to paties pobūdžio 68 bylose, todėl teigti, kad teismas pažeidė proceso šalių teisinės lygybės principą yra pernelyg nekorektiška teismo atžvilgiu, nes pats atsakovas nepasinaudojo įstatymo numatyta teise/pareiga dalyvauti posėdyje ir operatyviau padėti teismui išspręsti nagrinėjamą bylą.

Pažymi, kad minima Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostata (ypač kai Vyriausybės atstovo teikimas/reikalavimas yra adresuojamas savivaldybės administracijos direktoriui) neturi jokios tiesioginės įtakos Vyriausybės atstovo teikimo/reikalavimo įvykdymui, nes minima nuostata yra skirta tik savivaldybės tarybos narių informavimo procedūrai bei sietina su savivaldybės administracijos direktoriaus vidaus kontrole (savivaldybės tarybai prižiūrint jos paskirtą ir jai atskaitingą asmenį - savivaldybės administracijos direktorių).

Atsakovas taip pat nurodo, kad Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Įstatymo leidėjas CK nustatė, kad administravimo akte yra nustatomas administravimo mokestis, todėl toks reikalavimas yra pagrįstas įstatymo normomis, o tai reiškia, kad Vyriausybės nutarimas nenustato jokio kito nei numato įstatymas teisinio reguliavimo, kuris prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Atsakovas visiškai nepagrindžia savo teiginių dėl skirtingų konkurencijos sąlygų. Pažymi, kad savivaldybės paskirti administratoriai atlieka funkcijas pagal įstatyme reglamentuotą privalomąjį administravimą, ir šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė - galimybė tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių, nes tokiu būdu nebūtų skatinamas gyventojų savarankiškumas rūpintis bendrąja nuosavybe patiems. Tačiau pabrėžtina, kad administratoriai yra laisvi veikti rinkoje ir konkuruoti su kitais administratoriais laisvai pasirenkamo administravimo pagrindu, todėl šiuo atveju Konkurencijos įstatymo nuostata nėra pažeidžiama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakyme Nr. 30-1650 „Dėl administracijos direktoriaus 2007-04-11 įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Šiuo Įsakymu Nr. 30-1650 buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „Fixum“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas 28 eilute, t. y. prie UAB „Fixum“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirtas ir daugiabutis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 27-28).

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1650 įžanginės dalies, jis priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-485 patvirtintu Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašu.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų). Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Ši Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Pažymėtina, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1650 turinio, jame aptariamas administravimo mokestis nėra numatytas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1523 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios (žr. www.vilnius.lt). Taigi Įsakymas Nr. 30-1650, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Pastebėtina ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1523 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), administravimo mokestis (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1523 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Fixum“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 19 eilutė).

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog Administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1650 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Fixum“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo, t. y. gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas. Nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymą Nr. 30-1650 nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2007 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-758, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1650, kuriuo papildytas 2007 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 30-758, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą - įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius