2019-05-29 Nr. AB-12163-3-61-3-00809-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-517-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00809-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.3; 59.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pergalės koncernas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pergalės koncernas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Pergalės koncernas“ 2017 m. kovo 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)-R-1037 (toliau – 2017 m. vasario 15 d. sprendimas); 2) įpareigoti VMI netvirtinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (04-7.2)-FR0682-658 (toliau – 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas); 3) įpareigoti VMI perskaičiuoti pareiškėjo už 2009–2013 m. gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) ir privalomųjų sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas nuo pusės faktiškai išmokėtų palūkanų sumų, kas sudaro 22 923,70 Eur GPM ir 1 023,90 Eur PSD įmokų; 4) įpareigoti VMI atleisti pareiškėją nuo visų delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo pasiūlyti VMI galimybę sudaryti taikos sutartį.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 2003 m. su tuometiniais pareiškėjo akcininkais A. J. ir J. A. (toliau – ir patalpų savininkai) yra sudaręs negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. Pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti trys patikrinimai. Trečio patikrinimo metu buvo tiriamas patalpų savininkams pareiškėjo faktiškai išmokėtų palūkanų už nuomos įsiskolinimą sumų apmokestinimo klausimas ir buvo priimtas patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas GPM ir PSD įmokos nuo visos faktiškai išmokėtos palūkanų sumos taip tarsi visa palūkanų suma būtų turėjusi būti išmokėta ne kaip palūkanos, bet kaip nuomos įsiskolinimo dalis. Pareiškėjui priskaičiuota 45 847,40 Eur GPM, 2 046,17 PSD įmokų, 22 078,34 Eur GPM delspinigių ir 1 013,70 Eur PSD įmokų delspinigių, paskirta 4 585 Eur GPM bauda ir 205 Eur PSD įmokų bauda. Pareiškėjas buvo atleistas nuo dalies delspinigių (8 156,25 Eur GPM delspinigių ir 364,01 Eur PSD įmokų delspinigių).

2.2. Tiek Kauno AVMI, tiek ir VMI, analizuodamos realiai išmokėtų sumų teisingo apmokestinimo klausimą, netinkamai interpretavo ir netinkamai pritaikė Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) nustatytas faktines aplinkybes. VMI neatsižvelgė į tai, kad MGK 2016 m. birželio 6 d. sprendime Nr. S-117 (7-60/2016) pateikė teisės normų aiškinimą tik dėl nuompinigių apmokestinimo, tačiau netyrė ir nieko nepasisakė dėl nuomininko pareigos mokėti palūkanas mokestinių teisinių padarinių, todėl VMI nepagrįstai teigia, kad palūkanų apmokestinimo faktas papildomo įrodinėjimo nereikalauja.

2.3. Tarp pareiškėjo ir patalpų savininkų yra susiklostę nuomos teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, kurios turi būti taikomos subsidiariai, nes nuompinigių ir palūkanų už laiku nesumokėtus nuompinigius mokėjimo eilės tvarką tiesiogiai reglamentuoja ne mokesčių įstatymai, o CK (6.487 str. 1 d., 6.54 str.). Pagal CK, pirmiausia turi būti išmokamos palūkanos, todėl pareiškėjas, išmokėdamas patalpų savininkams palūkanas, ne tik laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų, bet ir buvo sąžiningas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad vien tik aplinkybė, jog sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis.

2.4. Kauno AVMI ir VMI išvados, kai pareiškėjo visa faktiškai išmokėta palūkanų suma patalpų savininkams yra perkvalifikuojama į nuomos skolos dengimą, yra nesuderinama su CK normomis, nesuderinama su teismų suformuota praktika, taip pat nesuderinama ir su Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad pagal susijusių šalių sandoriams keliamus reikalavimus susijusios šalys privalo skaičiuoti palūkanas už naudojimąsi jų pinigais taip, kaip tai darytų tarp nesusijusių šalių.

2.5. Pareiškėjas derina su patalpų savininkais dėl jų sutikimo pakeisti pareiškėjo 2009–2013 m. atliktų mokėjimų eiliškumo tvarką tokiu būdu, kad iš pareiškėjo faktiškai išmokėtų palūkanų už nuomos įsiskolinimus sumų patalpų savininkams pusė sumos būtų pripažįstama kaip išmokėjimas pagrindinei prievolei įvykdyti, t. y. nuompinigiams įskaityti ir tik likusi pusė sumų būtų pripažįstama kaip palūkanų išmokėjimas už nuomos įsiskolinimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo mokėtina GPM ir PSD įmokų suma turėtų būti perskaičiuota tik nuo pusės išmokėtų palūkanų sumų.

2.6. Pareiškėjui dėl neaiškaus teisinio reguliavimo kilo neigiamos mokestinės pasekmės – buvo priskaičiuota nepagrįstai daug delspinigių. Kauno AVMI ir VMI pripažino, kad mokestinis ginčas ilgai truko ir dėl mokesčių administratoriaus kaltės, tačiau pareiškėjas buvo atleistas tik nuo dalies delspinigių mokėjimo.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Šio ginčo dalyką apibrėžia MGK 2016 m. birželio 6 d. sprendimo vykdymas, t. y. mokesčių perskaičiavimas nuo išmokėtų 538 902,93 Lt neapmokestinamų palūkanų. Pareiškėjas akcentavo piniginių lėšų stygių kaip pagrindą nukelti nuomos mokesčio sumokėjimą patalpų savininkams (pareiškėjo akcininkams), tačiau tuo pat metu mokėjo jiems palūkanas, kurios sudarė 75 proc. nuomos mokesčio. Taip pareiškėjas siekė išvengti GPM mokėjimo nuo nuomos pajamų, todėl buvo pagrįstai taikytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagrįstai taikytas turinio viršenybės prieš formą principas. Atkūrus iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, palūkanų forma išmokėti pinigai yra patalpų savininkams už patalpų nuoma išmokėtos nuomos pajamos, kurios yra GPM objektas ir kurios turi būti apmokestinamos ta apimtimi, kuria jos faktiškai buvo išmokėtos. VMI neturi teisinio pagrindo iš naujo revizuoti jau įvertintas ir MGK sprendime nustatytas aplinkybes.

3.2. Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių ar jų dalies, jei jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. VMI nesutinka su pareiškėju, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių visa apimtimi. VMI atsižvelgė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas vyko pakankamai ilgai ir, vadovaudamasi protingumo bei proporcingumo principais, atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių sumokėjimo.

3.3. Pagal LVAT praktiką, susitarimas dėl mokesčių sudaromas laisva valia, t. y. teismas negali įpareigoti mokesčių administratorių sudaryti susitarimą su mokesčių mokėtoju. Pareiškėjas turi teisę bet kuriame mokestinio ginčo etape kreiptis į VMI ir siūlyti sudaryti susitarimą MAĮ 71 straipsnio 1 dalies pagrindu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patalpų savininkams (pareiškėjo akcininkams) tikrinamuoju laikotarpiu pagal nuomos sutartis turėjo sumokėti 1 444 019,44 Lt už patalpų nuomą. Šios pajamos apmokestinamos GPM ir PSD įmokomis, tačiau paskolos ir įsipareigojimų atidėjimo sutartimis nuomos mokesčių įsiskolinimų mokėjimo terminas buvo nukeltas iki 2025 m., numatant palūkanų mokėjimą. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas patalpų savininkams sumokėjo 1 055 345,86 Lt palūkanų, nuo kurių GPM ir PSD įmokos nebuvo mokamos pagal tuo metu galiojusią mokestinę lengvatą, numatytą Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 19 punkte. Teismas konstatavo, kad tai reiškia, jog pareiškėjas gavo mokestinę naudą kaip ji suprantama pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas MGK 2016 m. birželio 6 d. sprendimo neskundė teismui. Iš pareiškėjo pozicijos ginče teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės sutinka su MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų pritaikymu aptariamam atvejui.

6. Teismas sprendė, kad atkuriant tikrąsias slepiamas aplinkybes, visa išmokėta palūkanų suma pagrįstai buvo pripažinta nuomos pajamomis ir pagrįstai buvo pripažinta GPM objektu. Teismas pastebėjo, kad nuomos sutartyse, sudarytose su patalpų savininkais (pareiškėjo akcininkais), nebuvo nurodyti atsiskaitymo terminai ir kitos atsiskaitymo sąlygos, kreditoriai palūkanų pagal CK nuostatas pareiškėjui neskaičiavo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo su patalpų savininkais (pareiškėjo akcininkais) 2017 m. liepos 14 d. sudarytas susitarimas dėl skolos grąžinimo tvarkos nustatymo mokestiniam ginčui teisinės reikšmės neturi, nes juo po skundžiamų sprendimų priėmimo tarpusavyje susiję asmenys siekia pakartotinai iškreipti mokesčių administratoriaus atkurtas tikrąsias aplinkybes.

7. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas formaliai sudarytais sandoriais siekė mokestinės naudos, pareiškėjo veiksmai buvo sąmoningi ir tikslingi, todėl pats nustatyto pažeidimo pobūdis suponuoja išvadą, kad pareiškėjas dėl pažeidimo yra kaltas, mokesčių įstatymai pažeisti dėl aplinkybių, kurios priklausė nuo pareiškėjo valios. Dėl pareiškėjo veiksmų nebuvo laiku sumokėtas GPM ir PSD įmokos, todėl buvo padaryta žala biudžetui. Pareiškėjas buvo atleistas nuo delspinigių mokėjimo už laikotarpį nuo pirminio patikrinimo akto surašymo (2015 m. vasario 9 d.) iki Kauno AVMI 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akto surašymo, todėl pareiškėjui neigiamos pasekmės dėl to, kad mokesčių administratorius netinkamai atliko pirmąjį ir pakartotinį mokestinius patikrinimus, nekilo. Teismas darė išvadą, kad nuo likusių delspinigių mokėjimo pareiškėją atleisti nėra pagrindo.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą patenkinti.

9. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

9.1. Patalpų nuomos sutartis su patalpų savininkais pareiškėjas yra sudaręs jau nuo 2003 m. ir per 2003–2008 m. jiems yra išmokėjęs 5,1 mln. Lt nuompinigių (patalpų savininkai šias pajamas deklaravo ir nuo jų susimokėjo GPM), tačiau dėl sunkios finansinės padėties pareiškėjui nuo 2008 m. pradėjo kauptis skola dėl patalpų savininkams neišmokamų nuompinigių (2009 m. sausio 1 d. pareiškėjo skola patalpų savininkams buvo daugiau nei 1,4 mln. Lt), todėl buvo sudaryti skolos atidėjimo susitarimai, kuriuose buvo numatytos rinkos lygio palūkanos už tokias atidėtas skolų sumas. Nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo skolų ir prastos finansinės padėties prasidėjus ekonominei krizei (2008 m. pareiškėjas patyrė 1,3 mln. Lt nuostolių ir tik 2012 m. pavyko pasiekti pelną, kuris nebuvo stabilus, nes 2013 m. pareiškėjas patyrė 236 000 Lt nuostolių). Sprendimas sudaryti minėtus susitarimus dėl skolų grąžinimo atidėjimo buvo priimtas atsižvelgiant taip pat ir į auditorių pastabas. Neatidėjus skolų grąžinimo, pareiškėjas būtų buvęs priverstas skelbti bankrotą, nes pradelsti pareiškėjo įsipareigojimai viršijo pusę į pareiškėjo balansą įrašyto turto vertės. Pagal LVAT praktiką, MAĮ 69 straipsnio 1 dalis taikytina tik tuo atveju, kai abejones keliančio sandorio tikslas – mokestinės naudos gavimas – yra vienintelis, tačiau kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio mokestinę naudą.

9.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas turėjo pakankamai piniginių lėšų einamiesiems nuomos mokesčio mokėjimams vykdyti, prieštarauja buvusiai faktinei situacijai. Jei pareiškėjas būtų nemokėjęs palūkanų už nuomos skolas, o šią sumą būtų skyręs nuomos daliniam mokėjimui, didžiąją dalį 5 metų laikotarpio (net 78 proc.) pareiškėjui būtų pritrūkę pinigų sąskaitoje (tai reiškia nemokumą ir bankrotą). Be to, reikia įvertinti ir pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. turėtą daugiau nei 1,4 mln. Lt įsiskolinimą patalpų savininkams. Už tikrinamąjį laikotarpį (2009–2013 m.) buvo susidariusi panašaus dydžio skolos suma, todėl net jei pareiškėjas visas išmokėtas palūkanų lėšas būtų skyręs nuomos daliniam apmokėjimui, tai 1,4 mln. Lt skolos iš ankstesnio laikotarpio mokėjimą būtų reikėję vis tiek atidėti ir palūkanos būtų susidariusios bet kuriuo atveju.

9.3. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas pripažįsta, jog dalis palūkanų turėjo būti apmokestinamos kaip nuomos mokestis. Pareiškėjas nesutinka dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamam atvejui, tačiau siekia taikaus ginčo sprendimo būdo kompromiso būdu, todėl su patalpų savininkais suderino dėl jų sutikimo, kad pareiškėjo 2009–2013 m. išmokėtos palūkanos (pusė sumos) būtų pripažįstamos kaip išmokėjimas pagrindinei prievolei įvykdyti, t. y. nuompinigiams įskaityti, o likusi pusė sumos būtų pripažįstama kaip palūkanų išmokėjimas už nuomos įsiskolinimus. Pareiškėjui svarbu greičiau užbaigti ir taip ilgai besitęsiantį ginčą, kad turėti aiškumą kaip toliau elgtis dėl liekančių įsiskolinimo sumų.

9.4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad netesyboms lengvata taikoma pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą, nes patalpų savininkams išmokėtos palūkanos yra delspinigiai, kurie yra neapmokestinami pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad patalpų savininkai palūkanų pagal bendras CK nuostatas pareiškėjui neskaičiavo. Pareiškėjo taikytos palūkanų normos neviršijo rinkos kainų lygio. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino, kad buvo atliktas jau trečias pakartotinis pareiškėjo patikrinimas dėl to paties klausimo. Dėl ilgai vykusių mokestinių ginčų yra dalis mokesčių administratoriaus kaltės, o dėl neaiškaus reguliavimo pareiškėjui priskaičiuota nepagrįstai daug delspinigių. Pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo delspinigių už visą laikotarpį pagal MAĮ 3 straipsnio 5 dalį, 6 straipsnį ir 8 straipsnio 3 dalį.

10. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai nurodydama, kad palūkanos nėra žalos atlyginimas, todėl nėra pagrindo pareiškėjo išmokėtas palūkanas vertinti kaip neapmokestinamas pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą. VMI taip pat nurodo, kad mokesčių administratorius neprivalėjo ginčyti pareiškėjo sudarytų sandorių. Mokesčių administratorius sandorius vertino per mokestinės naudos siekimo prizmę, todėl įsipareigojimų pagal sandorius vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Kauno AVMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas, nurodantis pareiškėjui sumokėti GPM, baudą ir delspinigius (64 354,49 Eur) ir PSD įmoką, baudą ir delspinigius (2 900,86 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI perskaičiuoti GPM ir PSD įmokas už 2009–2013 m. laikotarpį nuo pusės faktiškai išmokėtų palūkanų sumų bei atleisti pareiškėją nuo visų delspinigių mokėjimo pagrįstumo. Kauno AVMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjas, atsižvelgiant į ilgai trukusį mokestinį ginčą, buvo atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d.

12. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs VMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

13. Nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kurio metu tikrino kaip pareiškėjas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis) moka PSD įmokas ir GPM, be kita ko, nustatė, kad: pareiškėjas 2009 m. sausio 2 d., 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. balandžio 1 d., 2010 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos sutarčių (MGK byla, II t., b. l. 104–114) (toliau – patalpų nuomos sutartys) pagrindu iš savo akcininkų fizinių asmenų J. A. ir A. J. (patalpų savininkai) nuomojosi patalpas, tačiau ginčo laikotarpiu (2009–2013 m.) patalpų nuomos išmokų nurodytiems fiziniams asmenims pagal šias patalpų nuomos sutartis neišmokėjo (bendra neišmokėtų patalpų nuomos išmokų suma ginčo laikotarpiu – 1 444 019,44 Lt); pareiškėjas su šiais patalpų savininkais ginčo laikotarpiu sudarė paskolų sutartis, įsipareigojimų atidėjimo sutartis (MGK byla, II t., b. l. 115–124, 128–137, 195–196; II t., b. l. 1–11). Mokesčių administratorius pareiškėjui papildomas GPM ir PSD įmokų sumas bei su jomis susijusias baudas ir delspinigius, apskaičiavo, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu (MAĮ 69 str. 1 d.). Mokesčių administratorius konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas elgėsi nesąžiningai su fiziniais asmenimis (J. A. ir A. J.) sudarydamas paskolų ir įsipareigojimų atidėjimo sutartis, kurių pagalba vengdavo pripažinti pagal patalpų nuomos sutartis atliktus nuomos pajamų mokesčio išmokėjimo faktus ir prievolę mokėti GPM, PSD įmokas. Tai konstatavus, skundžiamais 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimais pareiškėjas įpareigotas nuo paminėtų J. A. ir A. J. ginčo laikotarpiu išmokėtų nuomos pajamų papildomai į biudžetą sumokėti GPM, PSD įmokas (baudas ir delspinigius).

14. Nagrinėjamu atveju J. A. ir A. J. yra mokesčių mokėtojai (GPMĮ 3 str.), o pareiškėjas – mokesčius išskaičiuojantis asmuo. Mokestį išskaičiuojančio asmens ir mokesčių mokėtojo sąvokos įtvirtintos MAĮ 2 straipsnyje. Pagal šio MAĮ straipsnio 18 dalį mokestį išskaičiuojančiu asmeniu yra asmuo, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. Šio straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtoju yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; mokesčių mokėtoju pagal šį įstatymą laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Taigi, nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju skundžiamais 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimais GPM, PSD įmokas (baudas ir delspinigius) įpareigotas sumokėti pareiškėjas (mokestį išskaičiuojantis asmuo), teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos ir pačių mokesčių mokėtojų – J. A. ir A. J. – teisėms ir pareigoms.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Nors pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, J. A. ir A. J. nenurodyti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo juos įtraukti į administracinės bylos procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 33 str. 5 d.).

16. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl mokesčių mokėtojų J. A. ir A. J., kurie nebuvo įtraukti į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė proceso teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginis pagrindas teismo sprendimui panaikinti.

17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pergalės koncernas” apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė