2016-10-11 Nr. AB-19637-3-61-3-01811-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1113-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01811-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 26 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Paaiškino, kad kamerose buvo laikomas kartu su dar 1–10 asmenų. Dėl nešvarių kamerų langų trūko šviesos. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Maistas buvo tiekiamas į kameras, dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpo imunitetas. Pažymėjo, kad gyvenimo sąlygos įkalinimo įstaigoje buvo nežmoniškos, žeminančios, tai sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Kalinimas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, o tai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatoms

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 26 d. Pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais nuteistiesiems ir suimtiesiems tenka mažiau kameros ploto, nei teisės aktų nustatyta minimali ploto norma, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiau. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įstaiga, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Akcentavo, jog nuteistieji maitinami vadovaujantis teisės aktais. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 420 parų, iš kurių 283 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl per mažo natūralaus kamerų apšvietimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, natūralaus apšvietimo koeficientas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K į kameras išduoda reikalingą inventorių bei valymo priemones ir už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji. Teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, jog Lukiškių TI-K kamerose turi būti švarus langas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-584, 2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2108 konstatuota, jog kamerose Nr. 254, 112 išmatuotas dirbtinis dieninis apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, tačiau iš 2013 m. birželio 7 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-647, 2014 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2495 matyti, kad išmatuotas dirbtinis dieninis apšvietimas atitinka minėtus reikalavimus, t. y. ankstesniais aktais nustatyti pažeidimai pašalinti, tai patvirtina ir 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1145 (b.l. 43-48, 49-51, 56-57, 74-77, 78-79). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 9 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-10 konstatuota, kad kameroje Nr. 124 ir Nr. 115 naktinė dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23 punkto reikalavimų, nors 2013 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-376 buvo nustatytas šis pažeidimas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2189 kameroje Nr. 124 buvo nustatytas dirbtinės dieninės apšvietos pažeidimas (b.l. 83-86), tačiau įrodymai, t. y. 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-206 patvirtina, kad minėtas pažeidimas pašalintas.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2581 patvirtina, kad tikrintose kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, nuo gyvenamosios patalpos ploto atskirti pertvaromis. Minėtu aktu nebuvo nustatyta pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo, todėl konstatuotina, jog sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K tinkamas.

Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas nenumato, jog kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentas nepagrįstas ir atmestinas.

Skundo motyvas, kad gyvenamosios patalpos priskirtos prie maitinimo patalpų, yra nepagrįstas, kadangi minėta HN 76:2010, reglamentuojanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nenumato atskiros patalpos, kurioje nuteistieji galėtų atskirai pavalgyti, todėl maistas yra tiekiamas į apgyvendinimo patalpas.

Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad, dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas būtų kreipiąsis į Lukiškių TI-K administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus (pažeidę teisės aktų nuostatas) organizuojant suimtųjų (nuteistųjų) naudojimąsi dušu tvarką, todėl pareiškėjo argumentas, kad tik vieną kartą per savaitę jam buvo suteikta teisė naudotis dušu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą). Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Lukiškių TI-K trukmę ir pakankamai didelį ploto trūkumą atitinkamais laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 26 d. (283 paras pareiškėjui teko nuo 1,55 kv. m iki 3,57 kv. m kameros ploto), į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1 500 Eur suma.

III. Pareiškėjas R. A. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, todėl konkrečiu atveju netaikytina. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pažymi, kad EŽTT yra nustatęs orientacinius kompensacijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų dydžius, tačiau priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą į juos atsižvelgta nebuvo. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimo pripažinimas konkrečiu atveju nėra tinkama ir pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 26 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad pareiškėjui 283 paras teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjas 283 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikоs teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, be kita ko, šio fakto neneigia ir atsakovas, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, laikant pareiškėją kamerose, kuriose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), ir EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu priteista 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma didinama iki 2 300 Eur. Ši pareiškėjui priteistina suma, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – pareiškėjui priteistą 1 500 Eur neturtinės žalos dydį padidinant iki 2 300 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 2 300 Eur (du tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė