58e8dad6-7f37-478f-aef5-a3d37c4e52da · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-2470-484/2012Proceso Nr. 3-61-3-00641-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S) S P R E N D I MA SLietuvos Respublikos vardu2012 m. balandžio 19 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovės Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sÄ jungos atstovui Martynui Ausčiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo P. L. (P. L.) skundÄ atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,                                                                     n u s t a t ė :

        pareiÅ¡kėjas P. L. kreipėsi į teismÄ su skundu, kuriame praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo 2007 m. gruodžio mėnesį ir 2008 m. spalio - gruodžio mėnesiais neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį – 1 064,44 Lt (vienÄ tÅ«kstantį Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt keturis litus ir 44 ct).          Skunde nurodė, kad yra statutinis valstybės tarnautojas, dirba Vilniaus pataisos namuose. Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTÄ®) 23 straipsnio 2 dalies ir kitų Å¡io įstatymo VI skyriaus („Darbo užmokestis“) nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (iÅ¡mokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, nevirÅ¡ijusi 70 procentų pareiginės algos).

Mano, kad toks jam priklausiusių priedų ir priemokų sumos ribojimas 70 procentų pareiginės algos dydžiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia teisę į teisingÄ apmokėjimÄ už atliktÄ darbÄ . Skundo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.           Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, teigia, kad sprendimas, priimtas taikant VTÄ® numatytus priemokų ir priedų ribojimus nesumokėti darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme.

Nurodė, kad apie savo teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už atliktÄ darbÄ pažeidimÄ objektyviai sužinojo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 paskelbimo dienÄ , t. y. 2009-12-11, todėl nuo Å¡ios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismÄ . Taip pat pabrėžė, kad laikotarpis, už kurį praÅ¡oma priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ , nevirÅ¡ija Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyto termino (b. l. 1-2).          Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiÅ¡kėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad VTÄ® VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, Å¡iuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimÄ pareigÅ«nams, prieÅ¡taravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento.

Mano, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTÄ® 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, ji buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigÅ«nams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigÅ«nams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiÅ¡kia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamas darbo užmokestį pareiÅ¡kėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.            Taip pat nurodė, kad pareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi 2012-02-22 ir praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., todėl vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis dėl dalies pareiÅ¡kėjo reikalavimų praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Teismui nusprendus tenkinti ar iÅ¡ dalies tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ , praÅ¡o sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams (b. l. 9-10).           PareiÅ¡kėjas teismui pateikė praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ jam nedalyvaujant.           Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjo atstovas prašė atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir pareiÅ¡kėjo skundÄ tenkinti. Papildomai paaiÅ¡kino, kad tik nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo pareiÅ¡kėjas sužinojo apie jo konstitucinės teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už atliktÄ darbÄ pažeidimÄ , todėl bÅ«tent nuo Å¡ios dienos pareiÅ¡kėjui atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismÄ .

Å iÄ savo teisę pareiÅ¡kėjas įgyvendino nepasibaigus 3 metų senaties terminui. Pažymėjo, kad dėl taikyto 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo darbo užmokesčio dalies neiÅ¡mokėjimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir per visÄ laikotarpį iki kreipimosi į teismÄ teisminės gynybos teisinis reguliavimas dėl tokio ribojimo nebuvo keičiamas taip, kad neprieÅ¡tarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo, kuriose teismas analogiÅ¡kais pagrindais atnaujino ieÅ¡kinio senaties terminÄ , teigia, kad ir pareiÅ¡kėjui nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti atnaujintas ieÅ¡kinio senaties terminas.

Dėl atsakovo praÅ¡ymo atidėti teismo sprendimo vykdymÄ pareiÅ¡kėjo atstovas nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo sunkiÄ finansinę padėtį. Mano, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas pažeistų pareiÅ¡kėjo teisėtÄ lÅ«kestį į proporcingÄ , teisingÄ pažeistos teisės atkÅ«rimÄ .             Skundas atmestinas.              Nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas 2007-2008 metais dirbo Vilniaus 2-uose pataisos namuose (po reorganizavimo Vilniaus pataisos namai) Apsaugos ir priežiÅ«ros skyriaus prižiÅ«rėtoju (b. l. 11-13).

           Remiantis Vilniaus pataisos namų darbuotojo asmens sÄ skaitų kortelių duomenimis, atsakovas dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbÄ laikotarpiu nuo 2007 metų gruodžio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 3, 4).Vidaus tarnybos pareigÅ«nų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTÄ® VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTÄ® 4 straipsnio 2 dalimi, yra be iÅ¡lygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.VTÄ® (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.VTÄ® 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.VTÄ® (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami Å¡ie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau-tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . VTÄ® 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTÄ® 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir naktį, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos.Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Ä®statymo papildymo 261, 431, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTÄ® 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.

Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, naktį bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.           PareiÅ¡kėjas kelia ginÄÄ dėl VTÄ® 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbÄ 2007 metų gruodžio mėnesį ir 2008 metų spalio-gruodžio mėnesiais.           Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTÄ® VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ Â vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo VTÄ® 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

           Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiÅ¡kėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tÄ darbÄ , kuris liko faktiÅ¡kai neapmokėtas dėl VTÄ® įtvirtinto apribojimo taikymo.

Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbÄ , kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali bÅ«ti darbo užmokesčio dalies, kuri bÅ«tų buvusi, bet dėl VTÄ® 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo iÅ¡mokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iÅ¡ Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc Å¡alinti Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiÅ¡kėjui teisingo atlyginimo už faktiÅ¡kai atliktÄ darbÄ , įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, ir toliau bÅ«tų realiai taikomas.

Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).

             Taigi, aplinkybė, kad pareiÅ¡kėjui mokant ne visÄ darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymÄ numatančių teisės aktų pripažinimo prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiÅ¡kėjo teisės į neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio priteisimÄ . Jeigu asmuo kreipiasi į teismÄ Ä¯statymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad bÅ«tų atsižvelgiama ir į vėliau priimtÄ Konstitucinio Teismo nutarimÄ dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.            IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b.

Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais Å¡is terminas apibrėžia laiko tarpÄ , per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iÅ¡ Konstitucijos.

           Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Å ios taisyklės iÅ¡imtis nustato Å¡is kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistÄ teisę į teisingÄ apmokėjimÄ už atliktÄ darbÄ diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų iÅ¡mokėjimo asmeniui diena.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiÅ¡kėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieÅ¡kinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundÄ praÅ¡o taikyti senaties terminÄ pareiÅ¡kėjo skundo reikalavimui, o pareiÅ¡kėjas praÅ¡o šį terminÄ atnaujinti.Kaip jau minėta, pareiÅ¡kėjas praÅ¡o teismo priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, susidariusį 2007 metų gruodžio mėnesį ir 2008 metų spalio - gruodžio mėnesiais dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo.

PareiÅ¡kėjas į teismÄ su skundu kreipėsi 2012-02-29. Atsižvelgiant į laikotarpį, už kurį pareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinÄ Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ trejų metų senaties terminÄ .CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), turi bÅ«ti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgiama į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3-4 dalys), 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas praÅ¡ymÄ atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ iÅ¡ esmės grindžia aplinkybe, kad jo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir aktualiu laikotarpiu Å¡is reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieÅ¡tarautų Konstitucijos nuostatoms, ir kurios pagrindu analogiÅ¡kose bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atnaujino ieÅ¡kinio senaties terminÄ .Teismo vertinimu, vien ta aplinkybe, kad pareiÅ¡kėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu Å¡is reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieÅ¡tarautų Konstitucijos nuostatoms negali bÅ«ti pagrindu atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyta aplinkybė nebuvo kliÅ«tis kreiptis į teismÄ dėl pažeistos teisės gynimo kitiems suinteresuotiems asmenims (valstybės tarnautojams ir statutiniams pareigÅ«nams). Kaip matyti iÅ¡ Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Å¡ie asmenys teisminės gynybos kreipėsi dar 2007-2008 metais.

Pažymėtina ir tai, kad pareiÅ¡kėjas, jo teigimu apie savo teisių pažeidimÄ sužinojęs tik Konstituciniam Teismui 2009-12-11 paskelbus nutarimÄ , į teismÄ su skundu kreipėsi tik 2012-02-29, t. y. praėjus daugiau nei dvejiem metams. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pagrindo pareiÅ¡kėjui atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ nėra, todėl jo praÅ¡ymas atmestinas.Teismui neatnaujinus ieÅ¡kinio senaties termino, pareiÅ¡kėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ė:

           P. L. (P. L.) praÅ¡ymÄ atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ atmesti.           P. L. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .             Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ tiesiogiai Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                                        Ina Kirkutienė