2018-11-21 Nr. AB-21212-3-61-3-03724-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1803-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03724-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės O. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl permokos priteisimo iš atsakovės O. G..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės O. G. negrąžintą dėl jos kaltės susidariusios šalpos pensijos neįgaliajam išmokos permoką – 7 522,41 Eur.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2007 m. birželio 13 d. sprendimu atsakovei paskyrė šalpos pensiją neįgaliajam (invalidui) (netekusiam 60–70 proc. darbingumo II gr. invalidui) nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. ir nuo 2007 m. vasario 1 d. neterminuotai. Remiantis gyventojų registro 2011 m. lapkričio 14 d. duomenų bazės išrašo duomenimis buvo nustatyta, kad atsakovė deklaravo savo gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. Atsižvelgęs į tai, Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 atsakovei nutraukė šalpos pensijos mokėjimą nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) „Dėl permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) atsakovei nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. nustatė 25 974 Lt permoką, kadangi išmokos gavėja nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo Didžiojoje Britanijoje. Apie pareigą grąžinti permoką atsakovė buvo informuota Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. raštu, į kurį ji neatsiliepė. Socialinių išmokų skyrius pakartotinai 2014 m. vasario 21 d. ir 2015 m. balandžio 21 d. raštais informavo apie negrąžintą permoką, tačiau atsakovė permokos negrąžino. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 8 d. telefonu susisiekė su atsakove, tačiau ji permoką grąžinti atsisakė. Šiuo metu negrąžintą šalpos permoką sudaro 7 522,41 Eur.

3. Atsakovė O. G. atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat atsakovė prašė priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsiliepime paaiškino, kad ji Didžiojoje Britanijoje negavo jokių išmokų, o jos gyvenamoji vieta buvo tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje, todėl Administracija nepagrįstai teigė, kad nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas kitoje šalyje, atsakovės nuomone, negali būti traktuojamas, kad buvo susidariusi permoka dėl jos pačios kaltės. Atsakovės manymu, Administracija neturėjo teisės reikšti prašymo dėl permokos grąžinimo, kadangi yra suėjęs senaties terminas.

5. Taip pat atsakovė, įvertinusi Administracijos Sprendimo turinį, teigė, kad šis administracinis aktas iš esmė neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovė nurodė, kad Sprendimas buvo pasirašytas tiktai išmokų specialistės J. M., kuri pagal savo kompetenciją negalėjo priimti tokių sprendimų. Be to, Sprendime nebuvo parašyta apie atsakovės teises ir pareigas, taip pat nenumatyta jo apskundimo tvarka.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą tenkino.

7. Teismas nustatė, kad Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centras 2007 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 5) atsakovei nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. nusprendė mokėti po 345 Lt išmoką, o nuo 2007 m. vasario 1 d. neterminuotai mokėti po 399 Lt išmoką (b. l. 5). Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 (b. l. 7) nusprendė nutraukti pašalpos pensijos mokėjimą atsakovei. Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) (b. l. 9) nustatė 25 974 Lt permoką. Be to, Socialinių išmokų skyrius 2011 m. gruodžio 28 d., 2014 m. vasario 21 d., 2015 m. balandžio 21 d. raštais (b. l. 10–14) apie egzistuojančią permoką informavo atsakovę. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėja nebuvo pateikusi skundų dėl Sprendimo, kuriuo buvo nustatyta permoka.

8. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimą ir kitus raštus buvo įteikęs atsakovei. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. I-9179-426/2016 (b. l. 25) informavo atsakovę apie pradėtą administracinę bylą bei išsiuntė jai Administracijos prašymą bei jo priedus (įskaitant ir Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7)). Atsakovė minėtą Sprendimą gavo ir jis jai buvo įteiktas, jeigu ne Administracijos, tai teismo ir ne vėliau kaip 2016 m. spalio 16 d., kadangi šią dieną buvo pateiktas atsakovės atsiliepimas (b. l. 30). Taigi, teismo vertinimu, atsakovė vėliausiai apie minėtą Sprendimą galėjo sužinoti 2016 m. spalio 6 d., todėl administracinio akto apskundimo terminas vėliausiai galėjo pasibaigti 2016 m. lapkričio 7 d.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vertinant Sprendimo teisėtumą būtų peržengtos ginčo ribos, kadangi tokio reikalavimo pareiškėjas nereiškė, o atsakovė atsiliepime negalėjo reikšti savarankiško reikalavimo, t. y. pripažinti administracinį aktą neteisėtu.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Administracija yra priėmusi administracinį aktą, kuris yra teisėtas ir neginčytas (nenuginčytas) administracinio proceso tvarka, todėl yra pagrindas pripažinti, kad permoka yra egzistuojanti ir priteistina iš atsakovės.

II. 11. Atsakovė O. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą ir pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į atsiliepime nurodytas aplinkybes ir jų nevertino. Kadangi Sprendimas jau buvo nagrinėjamas teisme, atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl jo panaikinimo. Be to, Sprendime nebuvo numatyta jo apskundimo tvarka, todėl jis negali būti laikomas tinkamu sprendimu, skundžiamu teismine tvarka.

13. Atsakovės nuomone, Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytų reikalavimų, kadangi jis pasirašytas ne įstaigos vadovo, o specialistės J. M., kuri pagal savo kompetenciją negali priimti tokių sprendimų. Be to, Sprendime nėra nieko parašyta apie atsakovės teises ir pareigas, taip pat jame nenumatyta apskundimo tvarka.

14. Atsakovės teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad yra suėjęs senaties terminas. Atsakovė gyvenamąją vietą deklaravo 2007 m rugpjūčio 17 d., todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas terminas, per kurį Administracija gali pateikti prašymą dėl permokos grąžinimo. Šio pobūdžio bylose yra skaičiuojamas 5 metų senaties terminas, todėl pareiškėjas praleido terminą, per kurį galėjo reikalauti permokos grąžinimo.

15. Kadangi atsakovė jokios išmokos Didžiojoje Britanijoje negavo, todėl jokia permoka negalėjo susidaryti. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas kitoje šalyje negali būti traktuojamas kaip įrodymas, jog susidarė permoka dėl atsakovės kaltės.

16. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Pareiškėjas teigia, jog Sprendime yra aiškiai atsakovei suformuluotos ir nustatytos pareigos bei nurodyta jo apskundimo tvarka, o pats Sprendimas pasirašytas Socialinių išmokų skyriaus vedėjos I. P. Teisė Socialinių išmokų skyriaus vedėjai pasirašyti tokio pobūdžio teisės aktus buvo suteikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 30-708 „Dėl įgaliojimo skirti, neskirti, mokėti, stabdyti, nutraukti, perskaičiuoti, nustatyti permokas, išskaičiuoti arba išieškoti socialines išmokas“.

18. Sprendimo priėmimo metu galiojusi VAĮ 8 straipsnio 4 dalis nustatė, kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Šiuo atveju Sprendimo priėmimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 19 straipsnio 10 dalis nustatė tik pareigą raštu pranešti apie priimtą institucijos sprendimą, o ne siųsti patį Sprendimą, tačiau Socialinių išmokų skyrius atsakovei Sprendimą išsiuntė.

19. Pareiškėjas nesutinka su atsakovės nurodytu ieškinio senaties termino skaičiavimu. Pažymi, kad tokio pobūdžio bylose senaties terminai skaičiuojami nuo tada, kai subjektas, kurio teisės yra pažeidžiamos, sužino apie šį faktą. Socialinių išmokų skyrius apie tai, kad atsakovė deklaravo gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje, sužinojo 2011 m. lapkričio 14 d., patikrinęs Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazę, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo šios dienos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimo priteisti iš atsakovės O. G. 7 522,41 Eur šalpos pensijos permokos sumą.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad Administracijos Sprendimas, kuriuo atsakovei nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. buvo nustatyta 25 974 Lt permoka, nes išmokos gavėja nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo Didžiojoje Britanijoje, yra teisėtas ir neginčytas, todėl yra pagrindas pripažinti, kad permoka yra egzistuojanti ir priteistina iš atsakovės.

22. Atsakovė O. G., nesutikdama su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų bei Administracija neturėjo teisės reikšti prašymo dėl permokos grąžinimo, kadangi yra suėjęs senaties terminas.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl šalpos išmokos nutraukimo ir permokos nustatymo

24. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centras 2007 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 5) atsakovei nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. nusprendė mokėti šalpos pensiją neįgaliajam (invalidui) nuo 2006 m. liepos 1d. iki 2007 m. vasario 1 d. ir nuo 2007 m. vasario 1 d. neterminuotai. Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 (b. l. 7) nusprendė nutraukti pašalpos pensijos mokėjimą atsakovei, o 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) (b. l. 9) nustatė 25 974 Lt permoką.

25. Pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo (toliau – ir Šalpos pensijų įstatymas) 21 straipsnio 2 dalį šalpos išmoka mokama tol, kol jos gavėjas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šalpos išmokos gavėjui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, paskirtos šalpos išmokos mokėjimas nutraukiamas nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį šalpos išmokos gavėjas persikėlė nuolat gyventi į kitą valstybę, pirmos dienos, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai įvirtina, jog nuolatinės gyvenamosios perkėlimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę lemia teisės į šalpos išmokos netekimą. Jeigu šalpos išmokos mokėjimas nutraukiamas, o visa permokėtos šalpos išmokos suma neišieškota, likusi skola išieškoma iš savivaldybės administracijos mokamos bet kurios kitos išmokos. Jeigu asmuo jokių išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (Šalpos pensijų įstatymo 23 str. 3 d.).

26. Nagrinėjamu atveju Socialinių išmokų skyrius, nustatęs, kad atsakovė prarado teisę gauti šalpos išmoką, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 nutraukė šalpos pensijos mokėjimą, o 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273 (2.11.4.2-SR7) nustatė 25 974 Lt dydžio permoką. Apie pareigą grąžinti negrąžintą šalpos pensijos neįgaliajam permoką, atsakovė buvo informuota Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. raštu „Dėl šalpos išmokos nutraukimo ir permokos nustatymo“ Nr. A740-3802-(2.11.4.1-SR7). Kaip matyti iš šių sprendimų turinio, jais Socialinių išmokų skyrius nustatė tam tikras aplinkybes – kad atsakovei, netekus teisės į šalpos išmoką, susidarė atitinkamo dydžio šalpos išmokos permoka. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) „Dėl permokos nustatymo“ atsakovei nebuvo nustatytos jokios pareigos, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu. Taigi minėtu sprendimu nebuvo suformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – Socialinių išmokų skyriaus, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų šalpos pensijų išieškojimo,- valdingi patvarkymai, juo nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos atsakovės teisės ir pareigos, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytas sprendimas savo esme yra tarpinis, nesukeliantis atsakovei materialinių teisių pasekmių, ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku.

27. Nurodyti argumentai lemia, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kreipdamasis į teismą dėl susidariusios permokos priteisimo, turėjo pagrįsti savo reikalavimą, t. y. įrodyti, kad yra pagrindas priteisti nurodyto dydžio permoką, pateikti įrodymus, patvirtinančius išmokos sumokėjimą atsakovei nuo 2007 m. ir kitus pareiškėjo reikalavimą pagrindžiančius duomenis, tačiau pareiškėjas to nepadarė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie neteisingos išvados, jog yra pagrindas priteisti 7 522,41 Eur dydžio šalpos pensijos permoką iš atsakovės O. G..

Dėl senaties termino

28. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas, yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Nurodyta taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet iki teisės pažeidimo tai yra objektyviojo momento ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Pažymėtina , jog ieškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisdamas iš atsakovės visą permokėtos šalpos išmokos, neįvertino aplinkybių, kad Socialinių išmokų skyrius, po atsakovės deklaruotos vietos pakeitimo (2007 m.) ilgą laiką mokėjo šalpos pensiją ir, netikrindamas pareiškėjos pateiktų dokumentų, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai tokiu būdu pažeisdamas gero administravimo principą.

30. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, jog sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos riboja Socialinių išmokų skyriaus teisę į susidariusios pensijos permoką, t. y. Socialinių išmokų skyrius turi teisę išieškoti permoką ne daugiau kaip už penkerių metus. Šiuo atveju atsakovė savo gyvenamąją vietą deklaravo 2007 m. rugpjūčio 17 d., pareiškėjas, turėdamas prieigą prie Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės, galėjo patikrinti minėtus duomenis apie atsakovės nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau to iki 2011 m. lapkričio 14 d. nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. skaičiuotinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytas penkerių metų senaties terminas, kai pareiškėjas turėjo sužinoti apie atsiradusį pagrindą nutraukti šalpos pensijos mokėjimą, tačiau jis į teismą dėl permokos priteisimo kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 15 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgusi į byloje esantį atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai delsdamas ne tik pažeidė gero administravimo principą, bet ir praleido CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtviritntą penkerių metų senaties terminą nustatytai permokai išieškoti, todėl yra pagrindas netenkinti pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo priteisti iš atsakovės O. G. negrąžintą susidariusios šalpos pensijos 7 522,41 Eur dydžio permoką.

31. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalis), todėl atsakovės O. G. apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl permokos priteisimo iš atsakovės O. G. atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovės O. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pašymą dėl 7 522,41 Eur dydžio permokos priteisimo iš atsakovės O. G. atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas