2018-06-13 Nr. AB-11640-3-61-3-03192-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4156-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03192-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. K. (A. E. Q.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) jam buvo pakeistas 2012, 2013 ir 2015 metais. Pareiškėjas, žinodamas, kad leidimo galiojimo terminas baigsis 2017 m. rugsėjo 3 d., 2017 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu pakeisti leidimą tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo dukra, t. y. šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyrius 2017 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-756 (00335) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas) atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui. Pareiškėjas dėl šio sprendimo pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. eI-5266-484/2017).

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad Migracijos departamento sprendimu buvo patvirtinta, jog jo gyvenimas Lietuvoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėjas yra Mykolo Romerio universiteto studentas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui, nėra padaręs kriminalinių nusikaltimų ar kitų šiurkščių teisės aktų pažeidimų. Pareiškėjas yra įsidarbinęs (duomenys neskelbtini) vadybininku, o tai suponuoja išvadą, kad Lietuvos Respublikoje jis turi ilgalaikių socialinių bei ekonominių ryšių. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2011 metų.

4. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra priimtas neišanalizavus visų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas nuo 2011 metų nuolat teisėtai gyveno Lietuvoje, buvo sukūręs šeimą (vėliau išsiskyrė su sutuoktine), jo dukra taip pat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad jo buvusi sutuoktinė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl tėvo valdžios apribojimo, su kuriuo pareiškėjas kategoriškai nesutiko ir siekė aktyviai dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl, pareiškėjo teigimu, būtina užtikrinti jo buvimą Lietuvoje iki procesinio sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

5. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jo niekas nesieja su (duomenys neskelbtini) Respublika, šioje šalyje jis neturi gyvenamosios vietos, neturi pajamų šaltinio. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad jis gali būti išsiųstas į kilmės valstybę, yra prilyginama įsikišimui į šeimyninį gyvenimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.

6. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos valdyba nurodė, kad 2017 m. gegužės 13 d. pareiškėjas, ketindamas ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą gyventi ir dokumentus, patvirtinančius teisę šiuo pagrindu gauti minėtą leidimą. 2017 m. gegužės 30 d. Migracijos valdyba gavo Lietuvos Respublikos pilietės A. G. (buvusios pareiškėjo sutuoktinės, jo dukters motinos) prašymą, kuriame rašoma, kad pareiškėjas trejus metus nesimatė su dukra, pinigus dukros išlaikymui mokėjo tik kreipusis į antstolį, į ją buvęs sutuoktinis kreipėsi tik tada, kai baigėsi jo leidimo galiojimo laikas. 2017 m. birželio 21 d. Migracijos valdyba išsiuntė pareiškėjo bylą Migracijos departamento Imigracijos skyriui įvertinti, ar nėra pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą pareiškėjui. Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą. 2017 m. rugsėjo 8 d. į Migracijos valdybą buvo pristatytas pareiškėjas, kuris pateikė kelionės dokumentą (pasą) ir leidimą, galiojantį nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjas paaiškino, kad neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki leidimo gyventi galiojimo pabaigos.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos valdyba, priimdama Sprendimą, nustatė, jog Migracijos departamentas sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą gyventi, dėl to pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, t. y. neturi galiojančio leidimo arba vizos. Todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką, Migracijos valdyba nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 15 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti jį į (duomenys neskelbtini) (grėsmės gyvybei ir laisvei ar persekiojimo pavojaus). Pareiškėjui taip pat buvo išaiškinta, kad 15 dienų savanoriško išvykimo terminas gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytų aplinkybių. Pareiškėjas nesikreipė dėl termino savanoriškai išvykti pratęsimo.

9. Migracijos valdyba pabrėžė, kad nors pareiškėjas teigė, jog jo niekas nesieja su (duomenys neskelbtini) Respublika, t. y. šioje šalyje jis neturi gyvenamosios vietos, neturi pajamų šaltinio, tačiau ir Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys adresu – (duomenys neskelbtini), – panaikinti 2017 m. rugsėjo 27 d., jis neturi ir legalaus pajamų šaltinio, nes paskutinė žinoma darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini) (2017 m. sausio 16 d. atleistas). Pareiškėjas prie skundo pridėjo 2017 m. rugsėjo 10 d. pasirašytą darbo sutartį Nr. 20170911 su (duomenys neskelbtini) (toliau – ir darbo sutartis), tačiau pareiškėjas šioje bendrovėje iki šiol neįdarbintas. Be to, Įstatymo 57 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti. Pareiškėjas tokio leidimo neturi.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Migracijos departamentas nurodė, kad Migracijos valdyba, nagrinėdama dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką, įvertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsižvelgė į Migracijos departamento sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai, savaime nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. užsieniečio buvimas ar gyvenimas Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtas. Ši aplinkybė taip pat savaime neužkerta kelio valstybės institucijos tarnautojams, nustačiusiems Įstatymo 125 straipsnyje numatytą sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę pagrindą, tokį sprendimą priimti. Priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, vertinami ne tik užsieniečio ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, bet ir kitos Įstatymo 128 straipsnyje numatytos aplinkybės, t. y. sprendimas priimamas įvertinus surinktų dokumentų ir duomenų visumą. Aplinkybę, kad Migracijos valdyba, priimdama Sprendimą, įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis bei kitas individualias pareiškėjo aplinkybes, patvirtina ir tai, kad Sprendimu buvo nustatytas ne trumpiausias Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje numatytas 7 dienų, o 15 dienų terminas savanoriškam išvykimui į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

12. Migracijos departamentas pabrėžė, kad teismo sprendimu pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės santuoka buvo nutraukta dėl pareiškėjo kaltės, kadangi pareiškėjas daugiau nei metus šeima nesirūpino, sutuoktinę paliko dar iki dukters gimimo ir neprisidėjo nei prie šeimos, nei prie mažametės dukters tinkamo išlaikymo. Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą taip pat priėmė nustatęs, kad pareiškėjas neturi artimų asmeninių ryšių su dukterimi, o tik siekia gauti leidimą šeimos susijungimo pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės (jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – gyventi Lietuvoje, nedalyvaujant nepilnametės dukters auklėjime ir išlaikyme). Ši išvada buvo padaryta ne tik įvertinus turimus duomenis dėl pareiškėjo dukros išlaikymo, bet ir nustačius, kad pareiškėjas su savo dukra nebendrauja, neprisideda prie jos auklėjimo.

13. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, savaime nepažeidžia Konvencijos 8 straipsnio. Sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, juo taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o pats pareiškėjas neįrodė, kad Sprendimas galėtų turėti neigiamą įtaką jo teisei į šeimos gyvenimo gerbimą (nepateikė jokių dokumentų, galinčių paneigti, kad ginčijamas Sprendimas užkerta kelią pareiškėjui bendrauti su dukra, ją išlaikyti).

14. Dėl pareiškėjo įsidarbinimo (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas nurodė, kad pagal Įstatymo 57 straipsnį užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti. Byloje nėra nustatyta nei vieno Įstatymo 58 straipsnyje numatyto atvejo, kada užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas leidimą dirbti turėtų. Nors pareiškėjas ir pateikė darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), tačiau šioje įmonėje jis nebuvo įdarbintas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ ir priteisė valstybės naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 337,61 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidoms atlyginti.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. bendra tvarka pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo Migracijos valdybai pateiktą prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, nustatęs, kad pareiškėjas savo nepilnametės dukros auklėjime nedalyvauja, vengia mokėti priteistą dukros išlaikymą (išlaikymą moka tik antstoliui pradėjus išieškojimo veiksmus pagal vykdomąjį dokumentą), darbo neturi, jo turimos sąskaitos areštuotos, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą. Migracijos valdyba, nustačiusi, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, nes jo turėtas leidimas galiojo iki 2017 m. rugsėjo 3 d., vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu (sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui), atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų pagrindų, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką, ginčijamu Sprendimu nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 27 d.

17. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-5266-484/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2017 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino, Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo, 2018 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3165-502/2018 Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra pagrindas panaikinti Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“.

19. Teismas išaiškino, kad pagal administracinių teismų praktiką migracijos institucijos gali priimti tokio pobūdžio sprendimus, koks yra skundžiamas sprendimas, t. y. dėl užsieniečių grąžinimo į jų kilmės valstybę, tik tada, kai, pirma, nustato, jog užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra pasibaigus leidimo galiojimui (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir, antra, įvertina Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas faktines aplinkybes konkrečios situacijos kontekste, t. y. buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar jie turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir kt.

20. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčijamas Sprendimas teisingai pagrįstas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. buvo Lietuvoje pasibaigus leidimo galiojimui. Tačiau Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes atsakovas grindė Migracijos departamento sprendimu, kuris teismų pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir tuo pagrindu panaikintas. Taigi, teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tinkamai nenustačius ir neanalizavus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių. Todėl Migracijos valdybos Sprendimas naikintinas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad administracinis aktas turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai pritaikytomis teisės aktų nuostatomis.

21. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui šioje administracinėje byloje buvo teikiama teisinė pagalba pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-T-3580-17604. Pareiškėją atstovavo advokatė R. N., kuri rengė skundą teismui, atskirąjį skundą, kitus procesinius dokumentus, taip pat atstovavo pareiškėją dviejuose teismo posėdžiuose. Pagal Tarnybos pateiktą 2018 m. kovo 13 d. pažymą Nr. (2.16)NTP-7-1745 (toliau – ir pažyma) advokato užmokestis yra 337,61 Eur, kuriuos prašoma priteisti valstybės naudai.

22. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 2-(NTP-2)-17-T-3580-17604 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ pareiškėjui paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, apmokant 50 proc. jo patirtų proceso išlaidų dalies. Todėl atsižvelgęs į šį teismo sprendimą, kuriuo iš esmės apgintos pareiškėjo teisės, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalimi, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat remdamasis pažyma, valstybės naudai iš atsakovo Migracijos valdybos teismas priteisė 337,61 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidoms atlyginti.

III. 23. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nutarus palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovas prašo pakeisti skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl 337,61 Eur už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui priteisimo iš Migracijos valdybos valstybės naudai ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį.

24. Atsakovas nurodo, kad Migracijos valdyba, vadovaudamasi proporcingumo principu, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Pareiškėjas neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo šeima, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų ir suteikti pareiškėjui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Visuomenės interesai yra svarbesni nei pareiškėjo teisė susijungti su šeima.

25. Migracijos valdyba pažymi, kad Sprendimas teisingai pagrįstas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. buvo Lietuvoje pasibaigus leidimo galiojimui. Migracijos valdyba įvertino visas iki Sprendimo priėmimo dienos nustatytas faktines aplinkybes ir Sprendimą grindė Migracijos departamento sprendimu, kuris tik vėliau teismų pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Įstatyme nėra nustatyta, kad sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą apskundimas sustabdo tokio sprendimo, kaip ginčijamas Sprendimas, vykdymą. Įstatyme taip pat nėra nustatyta, kad tokio sprendimo, kaip ginčijamas Sprendimas, apskundimas suteikia teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

26. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, jau gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pasibaigus jo turėto leidimo galiojimo terminui, ir toliau Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai. Todėl Tarnybos 17 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 2-(NTP-2)-17-T-3580-17604 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui nagrinėjamoje byloje yra neteisėtas, kadangi antrinė teisinė pagalba buvo suteikta asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnį neturi teisės tokią pagalbą gauti (antrinė teisinė pagalba gali būti suteikta tik teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims, o pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neteisėtai gyvena nuo 2017 m. rugsėjo 4 d.). Migracijos valdybos nuomone, Tarnyba, priimdama sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, kuris prieštarauja imperatyvioms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio nuostatoms, turi prisiimti ir iš tokio sprendimo kylančias pasekmes, t. y. padengti bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas iš esmės remiantis tik Migracijos departamento sprendimu, kuris teismų buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, 2018 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3165-502/2018 nustatė, jog Migracijos departamento pateikta faktinių aplinkybių analizė nebuvo pagrįsta, kadangi atsakovas rėmėsi tik buvusios pareiškėjo sutuoktinės parodymais. Minėtoje byloje buvo pateikti faktiniai įrodymai, kad pareiškėjas prisideda prie dukros išlaikymo. Migracijos valdyba nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktinio ryšio nebuvimą tarp pareiškėjo ir jo nepilnametės dukros. Todėl faktinis ryšys tarp pareiškėjo ir jo dukros yra nepaneigtas. Migracijos valdyba nepagrįstai perkelia įrodinėjimo naštą šiuo aspektu pareiškėjui. Tai, kad pareiškėjas nebendrauja su savo dukra, privalo įrodyti būtent atsakovas, kuris nurodo šia aplinkybę. Pareiškėjo nuomone, panaikinus Migracijos departamento sprendimą, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ginčijamas Migracijos valdybos Sprendimas.

29. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, jog jo nesieja jokie ilgalaikiai socialiniai ar ekonominiai ryšiai su Lietuva. Ginčo šalims yra žinoma, kad pareiškėjas nuo 2011 metų studijavo Mykolo Romerio universitete ir nuo to laiko gyvena Lietuvoje. Per septynerius gyvenimo metus pareiškėjas savo socialinių ir ekonominių interesų vieta laikė Lietuvos Respubliką, nebuvo iš jos išvykęs, studijavo ir dirbo Lietuvoje. Pareiškėjas yra dirbęs Lietuviško kapitalo įmonėse. Šiuo metu pareiškėjas yra pasirašęs darbo sutartį su (duomenys neskelbtini). Tik gavęs leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje, pareiškėjas galės pradėti dirbti ir toliau stiprinti savo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva.

30. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, kadangi jis neturėjo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Nors atsakovas ginčija aplinkybę, kad pareiškėjui neteisėtai yra suteikta antrinė teisinė pagalba, tačiau neginčijo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo. Nesant duomenų apie tai, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, turi būti vertinama, kad pareiškėjui pagrįstai yra teikiama antrinė teisinė pagalba. Todėl pareiškėjui pagrįstai teikiant antrinę teisinę pagalbą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 337,61 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Migracijos valdybos pareiga tinkamai nustatyti ir objektyviai įvertinti užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, priimant sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę.

32. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į kilmės valstybę gali būti priimamas tik tuomet kai užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra pasibaigus leidimo galiojimui (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir, antra, įvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas faktines aplinkybes konkrečios situacijos kontekste, t. y. buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar jie turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir kt.

33. Be kita ko, Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) įtvirtinta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamame Sprendime Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytos faktinės aplinkybės buvo grindžiamos Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-756(00335), kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5266-484/2017. Nurodytų duomenų nėra teisinio pagrindo kvestionuoti, nei kitaip vertinti Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 10-SP9-118 pagrįstumą ir teisėtumą, negu tai padaryta pirmosios instancijos teismo, nes nepaisant aplinkybės, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas buvo priimtas vėliau ir įsiteisėjo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3165-502/2018, teisinę reikšmę sprendžiant ginčą turi tam tikrų faktų apie pareiškėjo šeiminius ryšius tinkamas nustatymas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu.

35. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grindė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas nurodė Lietuvoje turintis nepilnametę dukrą, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-3165-502/2018, remdamasis nustatytų aplinkybių visuma, konstatavo duomenų, paneigiančių faktinius šeimos santykius tarp pareiškėjo ir jo dukters, trūkumą, bei, atsižvelgdamas į nepilnametės interesus bei faktą, jog nenustatyta, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, sprendė, jog atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas prašymo padavimo metu neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje dvejus metus, lėšų šaltinio (pvz., darbo), negali būti pripažįstamas proporcingu Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų pareiškėjo teisių į šeimos gyvenimą suvaržymu, todėl Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-756(00335) pripažino nepagrįstu ir neteisėtu.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3165-502/2018 nustatytos aplinkybės egzistavo Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ priėmimo metu ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punkto kontekste buvo teisinėmis kliūtimis priimti tokį sprendimą. Dėl šios priežasties apelianto argumentai, kad sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą apskundimas nestabdo tokio sprendimo, kaip ginčijamas Sprendimas, vykdymo ir nesuteikia teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, yra atmestini kaip neturintys reikšmės, nes priimant ginčijamą Sprendimą liko tinkamai neįvertintos svarbios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo šeiminiais ryšiais su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nebuvo surinkti pakankami duomenys, kuriais galėtų būti paneigtas tokių ryšių egzistavimas.

37. Apeliaciniame skunde teigiama, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba pareiškėjui buvo suteikta neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas iš atsakovo nepagrįstai priteisė antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui suteikti teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, nėra panaikintas bei nėra ginčo dalykas šioje byloje. Kai nėra nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas tokios pagalbos išlaidas iš atsakovo priteisė nepagrįstai.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė