2017-03-07 Nr. AB-5576-3-61-3-07545-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2578-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07545-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. N. ir E. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. I. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. N. ir E. N. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. T. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 19–20), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 40S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. N.“.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 40S-86 O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,97 ha J. M. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai 0,15 ha ir 2,14 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Ginčo sklypas O. N. buvo suteiktas pastatams eksploatuoti. Nurodė, jog jam ir jo seseriai 1995 m. gruodžio 29 d. ir 1996 m. gegužės 6 d. Utenos apskrities viršininko sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 82,41 ha žemės plotą (jam – į 70,41 ha žemės, likusi dalis atkurta seseriai), esantį Utenos apskrityje, Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, kurį nuosavybės teisėmis valdė jų tėvai I. ir T.

J. I.. 2001 m. birželio 7 d. ir rugpjūčio 6 d. prašymuose jis pakeitė valią dėl nuosavybės grąžinimo būdo ir prašė visą laisvą tėvų žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., Molėtų r., kuri yra neužimta asmeniniu ūkiu, ir tą, kur yra nuomojamas asmeninis ūkis, gražinti natūra. Utenos apskrities viršininkas 2003 m. kovo 27 d. pažymoje Nr. 16323 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nurodė, kad jis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 47,046 ha žemės (1,82 ha – grąžinama natūra, o 45,226 ha – rengiama išvada).

Utenos apskrities viršininkas 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadoje Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn” nurodė, kad 3,50 ha (vertė 4 238 Lt) priskirta grąžintinai žemei, 41,726 ha (vertė 50 552 Lt) priskirta valstybės išperkamai žemei, iš jos užimta asmeniniu ūkiu 29,716 ha (vertė 35 986 Lt). Pareiškėjas manė, jog Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadoje Nr. 6445 pateikta neteisinga informacija ir nenurodytos visos galimos susigrąžinti (neužimtos asmeniniais ūkiais) arba laisvos žemės. Nekilnojamojo turto registro įrašai patvirtina, kad 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 pagrindu iš neva dar pagal 2003 m. duomenis neužimto asmeniniu ūkiu 29,716 ha žemės ploto buvo suformuotas naujas žemės sklypas, kuriam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įregistruotos daiktinės teisės asmenims, kurie žemės sklypą įgijo per paveldėjimo teisinius santykius.

Pateikus klaidingą informaciją apie neužimtą asmeniniais ūkiais arba laisvą žemę buvo sukurtas pagrindas asmenims įgyti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriuo jie niekada nesinaudojo ir nevaldė ir kuris prieš 10 metų, kaip nurodė Utenos apskrities viršininkas savo 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadoje Nr. 6445, jau tada buvo užimtas asmeniniu ūkiu. Tik dabar paaiškėjo, jog tai buvo nesuformuotas, niekieno nenaudojamas ir niekam nepriskirtas žemės plotas, t. y. neužimtas jokiu asmeniniu ūkiu, tačiau galimai dėl atsakingų asmenų aplaidaus ar sąmoningo veikimo ar neveikimo neįtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą iki pat 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo priėmimo.

Manė, kad 29,716 ha žemės plote iki šiol yra pakankamai laisvų ir nenaudojamų žemės plotų, kurie deklaratyviai Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vadinami asmeniniais ūkiais. Pažymėjo, jog teismai yra nurodę, kad žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, buvo valstybės išperkama ir natūra savininkams negrąžinama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami, nei asmenų, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jei ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių norminių aktų, reglamentavusių šių žemės sklypų suteikimo sąlygas ir tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-665/2001 ir kt.). Šiuo atveju jo tėvų nuosavybės teise turėtame iki nacionalizacijos žemės sklype esantis žemės plotas, suformuotas kaip 0,1500 ha žemės sklypas, iki pat 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo buvo laisvas, nenaudojamas ir iki 2003 m. kaip asmeninio ūkio žemė niekam nebuvo suteiktas, todėl jau tada privalėjo būti grąžintas jam natūra, o ne priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Pabrėžė, jog Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 40S-86 pažeidė jį priimant galiojantį Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą (toliau – ir Žemės reformos įstatymas), nes ginčo žemės valda nebuvo naudojamasi, ji nebuvo užimta asmeninio ūkio ar namų valda ir todėl ji ginčijamu sprendimu buvo suteikta kitiems asmenims pažeidžiant žemės sklypų suteikimo sąlygas ir tvarką nustatančius teisės aktus. Atkreipė dėmesį, kad E. ir J. N. jau anksčiau (2009, 2011 m.) nežinomais pagrindais yra aptariamoje teritorijoje įregistravę nuosavybės teises į žemės sklypus buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, t. y. minėti asmenys turi žemės su pastatais, todėl laikyti, jog būtina atkurti nuosavybės teises dar į vieną žemės sklypą jo tėvams priklausiusioje žemėje nėra jokio pagrindo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (I t., b. l. 86–91) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pats pareiškėjas patvirtina savo teiginį, jog susigrąžino galimą natūra grąžinti žemę. Likusi žemės dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, kuri užimta asmeninio ūkio žeme, namų valdų, privačia žeme ir bendro naudojimo keliais, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Tai išaiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje.

Pabrėžė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjui nuosavybės teises gražinti žemę natūra yra nepagrįsti. Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvada Nr. 6445 yra galiojanti, pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (tuo metu galiojusi reakcija) jau buvo išreiškęs valią iki teisės aktų nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., ir pagal jo valią jau yra suformuotas lygiavertis turėtajam žemės sklypas.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, nenumatytos galimybės piliečiams, kurie buvo pasirinkę atlyginimo būdą, kai atlyginama už turėtą žemę perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo būdo. Todėl nesvarbu, ar žemė šiuo metu yra valstybės išperkama, ar priskirta Laisvos valstybinės žemės fondui, ar tame fonde suformuoti ar nesuformuoti sklypai kitiems asmenims ir ar žemė jiems privatizuota, ar neprivatizuota, pareiškėjui natūra žemė negali būti grąžinama.

Jam už Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadoje Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlyginamai nuosavybėn“ nurodytą vertę (35 986 Lt) jau yra suformuoti lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai. Pareiškėjas su šio formuojamo sklypo ribomis sutiko, pasirašė žemės reformos žemėtvarkos projekto dokumentacijoje. Šiuo metu vykdomi sklypų ženklinimo darbai. Kadangi ginčo sklypas nebuvo priskirtas Laisvos valstybinės žemės fondo žemei, t. y. jis kaip tik buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyrius ir neinformavo pareiškėjo, nes šiuo atveju neturėjo ir neprivalėjo to daryti.

Todėl ir šio sklypo, šiuo metu nuosavybės teise priklausančio tretiesiems suinteresuotiems asmenims, negalėjo, negali ir nebūtų galimybės ateityje pareiškėjui grąžinti natūra, kadangi jis buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes jis yra po pastatais ir reikalingas pastatams eksploatuoti. Pareiškėjui Utenos apskrities viršininko 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 13-25080 jau atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę 2005–2006 metais vykdant (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektą, statiniai ginčo sklype jau stovėjo ir ši žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir buvo įbraižyta valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane.

Minėtas planas patvirtintas Utenos apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 10-08-20, t. y. dar prieš rengiant išvadą Nr. 6445. Tuo metu buvusi statinių savininkė O. N., būdama atidi, rūpestinga bei suinteresuota, kad būtų visi dokumentai, reikalingi disponuoti ginčo žemės sklypu, esančiu po pastatais, domėjosi vykstančiu žemėtvarkos projektu, jame dalyvavo ir pateikė visus reikalingus dokumentus įrodyti, kad tais statiniais naudojasi jau seniai, taip pat patvirtino, jog tais statiniais naudojosi ir jos motina, todėl jai buvo suformuotas ir Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 40S-86 perduotas neatlygintinai nuosavybėn ginčo sklypas pastatams eksploatuoti.

Akcentavo, jog Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ nėra nuginčytas nei administracine, nei teismine tvarka, jo sprendimai yra galiojantys. Vykdant žemės reformą, tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektus dėl ginčo sklypo, O. N. buvo pateikusi dokumentus, įrodančius, kad statiniai nuosavybės teise priklauso būtent jai, o šiuo metu paveldėtojams (tretiesiems suinteresuotiems asmenims), todėl pareiškėjo teiginiai, kad žemės sklypu niekas nesinaudojo ir nevaldė, visiškai neatitinka faktinių aplinkybių.

Pareiškėjas savo skunde analizuoja trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į turimus žemės sklypus ir pats dar kartą patvirtina faktą, kad minėti asmenys aptariamoje teritorijoje turi žemės su pastatais. Vadinasi, pareiškėjas žinojo ir žino, jog šie asmenys naudoja žemę ir pastatus asmeninėms reikmėms ir jiems teisėtai ir laikantis visų teisės aktų reikalavimų buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas po pastatais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. N. atsiliepimu (I t., b. l. 74–76) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas klaidina teismą, pateikdamas klaidingą informaciją. Tai, jog žemės sklypas (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso jam ir jo seseriai, pareiškėjo sūnus žinojo jau 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Pareiškėjo sūnus minėtą mėnesį ir vėliau teiravosi, ar jis neplanuoja ir ar nenori jam parduoti minėto sklypo. Pareiškėjas, prašydamas teismo panaikinti ginčijamą sprendimą, siekia, kad sklypas atitektų jam, kadangi ribojasi su ežeru.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu (II t., b. l. 55-59) pareiškėjo E. T. I. skundą tenkino iš dalies – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. N.“ dalį, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises O. N. perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 501-2.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. A. S. 2000 m. gruodžio 6 d. sutartimi perleido O. N. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą. O. N. 2001 m. sausio 18 d. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą Nr. 187 suteikti lygiavertį žemės sklypą pagal 2001 m. sausio 16 d. išvadą Nr. 187. Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projektas, kuriame buvo suprojektuoti žemės, miško, vandens telkinių, kitos paskirties žemės sklypai, reikalingi esamų pastatų eksploatacijai. Minėto įsakymo priede 10 eilės sąrašo eilutėje Nr. 167 buvo įrašyta O. N.. O. N. buvo suprojektuotas 0,15 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas Nr. 501-2 mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai (toliau – ir Ginčo sklypas). 2008 m. rugpjūčio 16 d. O. N. mirus, turtą pagal įstatymą paveldėjo O. N. įpėdiniai, t. y. tretieji suinteresuoti asmenys E. N. ir J. N..

Nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto autorė A. U., rengdama nuosavybės teisių atkūrimo bylą, O. N. vardu 2011 m. spalio 18 d. kadastro duomenų lentelėje įrašė, kad iš 0,15 ha Ginčo sklype esančio ploto 0,05 ha plotas yra po pastatais. A. U. parengto Ginčo žemės sklypo plano eksplikacijoje taip pat pažymėta, jog užstatyta teritorija užimta 0,05 ha. Kadangi šiame Ginčo sklype niekada nebuvo ir nėra gyvenamojo, o tik ūkio pastatai, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-1582 „Dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ pakeitimo“ buvo patikslinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės sprendiniai, t. y. vietoj kitos paskirties Ginčo žemės sklypui buvo įrašyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus vedėjo skundžiamu 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 40S-86 O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,97 ha J. M. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai 0,15 ha ir 2,14 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Ginčo sklypas skundžiamu sprendimu O. N. buvo suteiktas pastatams eksploatuoti. Pažymėjo, jog nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išraše nurodyta, kad žemės ūkio paskirties 0,15 ha ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Molėtų r., nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Iš kito Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo sklype yra du ūkio pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu nuosavybės teise priklausantys tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas Nr. IX-489) 2 straipsnio 3 dalimi ir 11 dalimi ir nurodė, jog, pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atsisakyti grąžinti žemę natūra pagrindas yra tik tuomet, jei žemės susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja arba atitinkama žemė laikytina valstybės išperkama.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą įrodymų visumą, darė išvadą, kad skundžiamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu 0,15 ha žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip namų valda, nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui neatkurti nuosavybės teisių natūra į ginčo žemės sklypą. Pareiškėjo tėvų nuosavybės teise turėtame iki nacionalizacijos žemės sklype esantis žemės plotas, suformuotas kaip 0,15 ha žemės sklypas, iki pat 2013 m. balandžio 11 d. skundžiamo sprendimo priėmimo buvo laisvas.

Įvertinęs nustatytas nagrinėjamosios bylos aplinkybes, teismas sprendė, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundžiamo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 dalis, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises O. N. perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 501-2, yra neteisėta, todėl naikintina.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (II t., b. l. 97-104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad, pagal Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. patvirtintą išvadą Nr. 6445, 2005 m. rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymą pareiškėjui, kaip V eiliškumo grupės pretendentui, už valstybės išperkamą žemę (užimtą asmeniniu ūkiu) 29,716 ha, suprojektuotas 24,09 ha perduodamas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės ūkio paskirties žemės sklypas, papildomai suteikiant neatlygintinai 30% padidintą žemės sklypą 8,91 ha ploto, o kaip IX eiliškumo grupės pretendentui, už valstybės išperkamą žemę 12,01 ha (vertė 14 566 Lt), kuri yra reikalinga pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti, priskirta valstybės išperkamai žemei po pastatais, suprojektuotas 8,62 ha perduodamas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės ūkio paskirties žemės sklypas ir 4,90 ha perduodamas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam miškų ūkio paskirties žemės sklypas. Šie (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suprojektuoti žemės sklypai patvirtinti Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“. Utenos apskrities viršininko 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 16- 439 „Dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ dalinio pakeitimo“ sklypo 8,62 ha plotas buvo dalinai pakeistas ir Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 13-25080 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant 8,25 ha ir 4,90 ha perduodamus neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės (miško) sklypus.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2008 m. birželio 18 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, kuriuo prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. patvirtintą išvadą Nr. 6445 (toliau – ir Išvada) ir atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra. Teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-16-320/2008) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagristą. Šį teismo sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1165/2009 apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą.

Pastebi, jog pagrindinis pareiškėjo skundo reikalavimas, kad žemė natūra turėjo būti grąžinta jam, o ne tretiesiems asmenims. Tačiau pats pareiškėjas patvirtina, kad dėl žemės grąžinimo natūra kreipėsi laiku į visas institucijas ir nuosavybės teises į visą galimą susigrąžinti natūra žemę atsikūrė bei įregistravo. Taigi pats pareiškėjas patvirtina savo teiginį, jog susigrąžino galimą natūra grąžinti žemę. Likusi žemės dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, kuri užimta asmeninio ūkio žeme, namų valdų, privačia žeme ir bendro naudojimo keliais priskiriama valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Tai išaiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje, pabrėždamas, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjui nuosavybės teises grąžinti žemę natūra yra nepagrįsti. Minėta 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvada Nr. 6445 yra galiojanti, pagrįsta ir teisėta.

Akcentuoja, kad neatsižvelgiant į tai, ar žemė šiuo metu yra valstybės išperkama, ar priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir į tai, ar tame fonde suformuoti ar nesuformuoti sklypai kitiems asmenims, bei į tai, ar žemė jiems privatizuota ar neprivatizuota, pareiškėjui natūra žemė negali būti grąžinama. Pareiškėjui už Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadoje Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlyginamai nuosavybėn” nurodytą vertę (35 986 Lt) jau yra suformuoti lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai. Pareiškėjas su šio formuojamo sklypo ribomis sutiko, pasirašė žemės reformos žemėtvarkos projekto dokumentacijoje. Šiuo metu yra vykdomi sklypų ženklinimo darbai.

Atkreipia dėmesį, jog ginčo sklypas nebuvo priskirtas laisvos valstybinės žemės fondo žemei, t. y. kaip tik jis buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyrius neinformavo pareiškėjo, nes šiuo atveju neturėjo ir neprivalėjo to daryti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. N. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 124-126) prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su atsakovo nuomone, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsiaiškino ir neįvertino teisiškai reikšmingų faktų, byla išnagrinėta nevisapusiškai, paviršutiniškai, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. N. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 108-111) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jei teismas nustatytų, jog pareiškėjas skundą padavė praleidęs įstatymų numatytą terminą, prašo administracinę bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie suformuoto ginčo žemės sklypo paskirtį. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl faktinių bylos aplinkybių įrodančių, kad ginčo sklypas visą laiką buvo naudojamas ir yra reikalingas esamiems statiniams naudoti ne žemės ūkio veiklai. 2006 m. ginčo žemės sklypas buvo formuojamas ir paženklintas kaip kitos paskirties žemės sklypas. Ginčo sklypo paskirtis patikslinta į žemės ūkio 2012 m. tikslinant kadastro vietovės sprendinius, kurie nebuvo suderinti su J. N.. Projekto autorė vienašališkai ištaisė projektuojamo ginčo sklypo paskirtį iš kitos paskirties į žemės ūkio paskirtį ( žr. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas 2011 m. rugsėjo 13 d., projekto autorės A. U. paaiškinimas 2011 spalio 18 d.). Kaip atsiliepime nurodo atsakovas, žemės sklypo paskirtis pakeista atsižvelgiant tik į Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodoma, jog ginčo sklype yra pagalbinio ūkio pastatai. Pagalbinio ūkio pastatai yra namų ūkio pastatai, esantys namų valdos sklype. Taigi akcentuoja, jog ginčo sklypo paskirtis pakeista be jokio teisinio pagrindo, kas pažeidžia Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 3.2 punkto nuostatas.

Teismas nevertino, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausantys paveldėti pagalbinio ūkio pastatai, pastatyti vienu metu kaip ir paveldėtas butas (statybos pabaiga (duomenys neskelbtini) m.), visą laiką buvo naudojami kaip buto priklausiniai, nutolę nuo buto mažiau nei 50 m. Pagalbinio ūkio pastatai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 2005 rugpjūčio 5 d., todėl buvo teisinis pagrindas projektuoti ginčo sklypą kaip kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinta dalis ginčijamo akto, yra neadekvatus ir neproporcingas trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu.

Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl J. N. atsiliepime akcentuoto praleisto termino skundui pateikti bei išdėstytų faktinių aplinkybių. Taip pat neatsižvelgė, į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis priimta pateikus pareiškėjui neteisingus duomenis, nuslėpus tikrąsias aplinkybes, apie kurias teismas nebuvo informuotas ir neturėjo galimybės jų ištirti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. N. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 63-67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jei teismas nustatytų, jog pareiškėjas skundą padavė praleidęs įstatymų numatytą terminą, prašo administracinę bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. N. apeliaciniame skunde.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus (II t., b. l. 151-153) prašo juos tenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir mano, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino svarbių ir reikšmingų aplinkybių, byla išnagrinėta nevisapusiškai. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjas E. T. I. atsiliepimu į atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus (II t., b. l. 128-133) prašo apeliacinius skundus atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinių skundų pareiškėjas nurodo, kad faktiškai pagalbinių pastatų neegzistuoja, šiuo metu tretieji suinteresuoti asmenys juos stato tam, kad galėtų pagrįsti apeliaciniuose skunduose nurodytus teiginius.

Dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo pažymi, kad pareiškėjas 2007 m. vasario 28 d. skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi dėl nepagrįsto ir neteisėto atsisakymo atkurti nuosavybės teises natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą dėl visai kitų žemės sklypų (ne ginčo sklypo), skunde nurodydamas, jog suprojektuotų žemės sklypų sąraše dalis tais pačiais numeriais pažymėtų sklypų yra nurodyti kaip laisvos žemės fondo teritorijoje esantys žemės sklypai. Kadangi skunde buvo keliamas klausimas dėl Išvados teisėtumo, tačiau nevertinami pagrindai ir teisėtumas suteikiant asmeninius ūkius, tai teismas laikė, kad žemės sklypai į laisvos žemės fondą buvo įtraukti jau po Išvados priėmimo (nors dėl dalies sklypų Išvada buvo pakeista), o likusieji teismo buvo laikytini užimti asmeninių ūkių. Nurodo dalį argumentų, pateiktų skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. N.“, kuriuo O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. M. iki nacionalizacijos valdytą turtą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo E. T. I. skundą tenkino iš dalies ir panaikino minėto sprendimo dalį, kuria O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 501-2, motyvuodamas tuo, kad nebuvo pagrindo ginčo žemę traktuoti kaip užimtą namų valda ir, atitinkamai, valstybės išperkama žeme.

Apeliantai apeliaciniuose skunduose iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad skundas pateiktas praleidus įstatymų numatytus terminus, pareiškėjas neturi suinteresuotumo skųsti šį administracinį aktą, be to, teismai jau yra pasisakę dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjui teisėtumo. Proceso šalys pateiktuose apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog faktiškai žemė yra užstatyta statiniais, kurie de facto yra tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. N. ir E. N. nuosavybės teise priklausančio buto priklausiniai ir yra būtini jo eksploatacijai. Dėl šių aspektų siekiant tikslingumo pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su apeliacinių skundų argumentais, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs terminą skundui pateikti, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjas ginčija administracinį aktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės trečiajam asmeniui – O. N.. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartyje, priimta administracinėje byloje Nr. AS-261-366/2014, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjas įstatymų numatytais terminais kreipėsi į teismą ginčydamas nurodytą aktą, pažymėjo, jog šis sprendimas nėra priimtas pareiškėjo atžvilgiu ir jam neturėjo būti įteiktas.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, kad apie skundžiamą sprendimą sužinojo po to, kai jo sūnus pranešė jam apie tai, jog šalia pareiškėjui priklausančio žemės sklypo esantis gretimas sklypas turi savininką (E. N.) ir iš 2013 m. lapkričio 5 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pareiškėjas sužinojo skundžiamą administracinį aktą priėmusią instituciją, jo priėmimo datą, numerį, taip pat iš šio išrašo, savo sūnaus bei paties sprendimo – šiuo aktu nustatomas teises ar pareigas (atkurtos nuosavybės teisės O.

N., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam du žemės sklypus, esančius Utenos apskrities, Molėtų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime), sprendė, jog pareiškėjas apie skundžiamą administracinį aktą sužinojo 2013 m. lapkričio 5 d., o skundą dėl sprendimo panaikinimo teismui padavė 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino skundui dėl ginčijamo sprendimo pateikti. Proceso šalių pateikti dokumentai bei nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad termino kreiptis į teismą su skundu pradžia šiuo atveju turi būti siejama su pareiškėjo sužinojimu apie trečiųjų suinteresuotų asmenų paveldėtą ginčo žemės sklypą ar atliktais su ginčo žemės sklypu besiribojančio žemės sklypo kadastriniais matavimais (II t., b. l. 111).

Manytina, kad šiuo atveju pareiškėjas, tik informuotas apie konkretų skundžiamo akto turinį, esminius elementus, sužinojo apie jo galimą teisių pažeidimą. Atitinkamai, atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes, į tai, kad byloje nėra pagrįstų argumentų, duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, nepagrįstais laikytini argumentai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs teisės aktų numatytą terminą (I t., b. l. 58-61).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pareiškėjui yra atkurtos nuosavybės teisės natūra, atliekami kitų žemės sklypų matavimai ir jis atitinkamai neturi suinteresuotumo ginčyti skundžiamą administracinį aktą. Vertinant nurodytą aspektą pabrėžtina, kad šis ginčas yra pradėtas pareiškėjo, kuris pretenduoja atkurti nuosavybės teises į I. I. ir T. J. I. iki nacionalizacijos valdytą žemę (82,41 ha), į kurią patenka ginčo žemės sklypas, ir šiuo atveju pareiškėjo suinteresuotumas yra siejamas su tuo, kad jis turi pirmumo teisę atkurti nuosavybės teises natūra į ginčo žemės sklypą, kadangi jis nepagrįstai bei neteisėtai priskirtas valstybės išperkamai žemei (I t., b. l. 1-3, 19-20).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, laikydamasis teisės aktų numatytų terminų, pateiktuose prašymuose iš tiesų buvo išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra (I, t., b. l. 7, II t., b. l. 145, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1165/2009, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 str.), todėl jis, kaip asmuo, pretenduojantis į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant žemę natūra, apskritai turi teisinį suinteresuotumą dėl ginčo dalyko, kai siekia paneigti trečiojo asmens atžvilgiu priimto sprendimo atkurti nuosavybės teises teisėtumą, o kartu šios žemės, kaip valstybės išperkamos, statusą, taip siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises.

Nagrinėjamu atveju tarp proceso šalių ginčo nekyla, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 70,41 ha žemės iš buvusių savininkų I. I. ir T. J. I. žemės valdos turėtos Utenos apskrities, Molėtų rajono, (duomenys neskelbtini) kaime (teisė atkurti nuosavybes teises į likusią žemę – 12 ha – priklauso pareiškėjo seseriai V. Č.) (II t., b. l. 149-150, III t., b. l. 34-55). Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pagal Utenos apskrities 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 6445 pareiškėjui liko neatkurta į 2,0059 ha gražintinos žemės (III t., b. l. 34-55).

Taigi, atsižvelgus į pareiškėjo atkurtinų teisių apimtį, žvelgiant į toliau vykusį procesą atkuriant pareiškėjui nuosavybes teises, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui visiškai yra atkurtos nuosavybės teisės ar jo suinteresuotumas dėl ginčijamo akto vykstant teisminiams procesams išnyko (II t., b. l. 149-150, III t., b. l. 34-55). Be to, nors atsakovas ir nurodo, kad pareiškėjo įgaliotas atstovas A. I. susigražinti likusios žemės natūra atsisakė, tačiau tokios valios įvertinus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjo atstovo prašymą negalima įžvelgti (III t., b. l. 52).

Atsižvelgus į pareiškėjo siekį, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra ir ši teisė nėra visiškai realizuota, į tai, kad nėra pagrįstų duomenų, leidžiančių spręsti, kad šis suinteresuotumas būtų išnykęs, tokios valios neišreiškė ir pareiškėjas ar jo atstovas šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje, laikytina, kad pareiškėjas turi materialinį suinteresuotumą ginčyti aktą, kuriuo, jo manymu, neteisėtai nuosavybės teisės į ginčo žemę buvo atkurtos O. N..

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko proceso šalių argumentus, kad klausimas dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei yra jau išspręstas įsigaliojusiais teismų sprendimais, kad pareiškėjas susigrąžino galimą natūra grąžinti žemę, likusi žemės dalis priskiriama valstybės išperkamai žemei ir tai išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-1165/2009 (II t., b. l. 98-104).

Vertinant nurodytus argumentus pažymėtina, jog iš tiesų pareiškėjas dar 2008 m. birželio 18 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. patvirtintą išvadą Nr. 6445 ir atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-16-320/2008 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagristą. Šį teismo sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1165/2009 apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą.

Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypus, Utenos apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtus Nr. 103-1, 103-2, 102-1, 102-2, 76-1, 76-2, 75-2, 25-1, 25-2,65-1, 65-3, 92-2, 75-1, 75-3, 41-2, 54-2, 34-2, 89-1, 4-2, kurių bendras plotas 22,20 ha; žemės sklypus, kurie 2005 m. birželio 13 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 16-529 patvirtintame Molėtų raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės laisvos valstybinės žemės fondo sklypų, kuriuose bus vykdomi projektavimo darbai, sąraše pažymėti Nr. 79, 82, 130, kurių bendras plotas 1,4 ha;

žemės sklypą Nr. 521-2, kuris Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 16-453 patvirtintas kaip patenkantis į (duomenys neskelbtini) dvaro teritoriją ir įtrauktas į laisvos valstybinės žemės fondo sąrašą ir kurio plotas yra 0,36 ha; 6,58 ha laisvą žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. Taigi teismai būtent atsižvelgdami į pareiškėjo skundo ribas nagrinėjo kilusį ginčą ir vertino skundžiamo akto teisėtumą, pagrįstumą bei sprendė, ar egzistuoja pagrindas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises natūra pareiškėjui į jo įvardintus žemės sklypus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes spręstina, kad 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvada Nr. 6445 buvo vertinama tik pareiškėjo pateikto skundo apibrėžtose ribose ir iš priimtų teismų sprendimų, atsakovo pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad teismai įsigaliojusiais sprendimais yra išsprendę žemės sklypo Nr. 501-2 priskyrimo valstybės išperkamam sklypui teisėtumo, pagrįstumo klausimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-261-1165/2009 pareiškėjas neginčijo žemės sklypų suteikimo teisėtumo tretiesiems asmenims.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų nėra pagrindo spręsti, kad ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą teisėtumo yra išspręstas įsigaliojusiais teismų sprendimais ar nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės pirmiau nurodytu aspektu turi prejudicinę galią sprendžiant šį ginčą.

Pasisakant iš esmės dėl ginčijamo akto teisėtumo, pagrįstumo pažymėtina, kad tarp proceso šalių ginčas nekyla dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog O. N. 2001 m. sausio 18 d. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą Nr. 187 suteikti lygiavertį žemės sklypą pagal 2001 m. sausio 16 d. išvadą Nr. 187 (I t., b. l. 171-172). Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projektas, kuriame buvo suprojektuoti žemės, miško, vandens telkinių, kitos paskirties žemės sklypai. Minėto įsakymo priede 10 eilės sąrašo eilutėje Nr. 167 buvo įrašyta O. N.. O. N. buvo suprojektuotas 0,15 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas Nr. 501-2 mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai (I t. b. l. 114, 127). Ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės O. N. į 0,15 ha ginčo žemės sklypą Nr. 501-2, kurio paskirtis jau buvo nurodyta kaip žemės ūkio. Proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,15 ha ginčo žemės sklypą Nr. 501-2 (I t., b. l. 159-160, 163). Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso į kaimo žemę teisėtumo klausimas.

Vertindama ginčijamo sprendimo atitiktį teisės aktų reikalavimams teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2012 m. lapkričio 22 d. redakcija) (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 1 dalis numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra gražinamas mažesnis žemės plotas, negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą. Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja (Atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d.).

Sisteminė nurodytų Atkūrimo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad reglamentuodamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesą įstatymų leidėjas prioritetą teikia asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises natūra. Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką, taip pat numatė atvejus, kai žemė negali būti grąžinama natūra, o yra priskiriama valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį. Vertintina, jog tokiu reguliavimu buvo siekiama suderinti žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų, visos visuomenės interesus.

Šiuo atveju tarp šalių ginčo nekyla dėl to, kad ginčo žemės sklypas patenka į E. T. I. tėvų valdytos žemės teritoriją ir pagal pirmiau minėtas Atkūrimo įstatymo nuostatas būtent atkūrimui natūra turi būti teikiamas prioritetas. Šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamam.

Teisėjų kolegija pastebi, jog, viena vertus, proceso šalys ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybės išperkamam sieja su tuo, kad ginčo žemė yra reikalinga ten esantiems statiniams eksploatuoti, tuo tarpu Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadoje Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn”, kurioje įvardinama, be kita ko, E. T. I. nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvų turėtą žemę apimtis, nurodyta, kad 3,50 ha (vertė 4 238 Lt) priskirta grąžintinai žemei, 41,726 ha (vertė 50 552 Lt) priskirta valstybės išperkamai žemei, iš jos užimta asmeniniu ūkiu 29,716 ha (vertė 35 986 Lt), tačiau likusios dalies priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagrindas nėra nurodytas (I t., b. l. 8). Tačiau pažymėtina, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje imperatyvia forma apibrėžtas nekilnojamasis turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama, o kuris iš asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teisę, išperkamas įstatyme nustatytais būdais. Tai, kad, žvelgiant į Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. 6445, O. N. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, nėra visiškai aišku, kokiu konkrečiu pagrindu pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį ginčo žemės sklypas buvo traktuojamas kaip valstybės išperkamas, vertintina kaip ydinga aplinkybė. Juk būtent konkretus valstybinės žemės išpirkimo atvejis lemia ir vertinimą, ar pagrįstai žemės sklypas šiuo pagrindu buvo priskirtas valstybės išperkamam, taip ribojant pirminę kito asmens teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

Vertindama, ar egzistuoja pagrindas priskirti ginčo žemės sklypą valstybės išperkamai žemei dėl to, kad ji galimai yra užimta asmeninio ūkio, teisėjų kolegija pažymi, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo bei naudojimo sąlygas ir tvarką, atkūrimo į tokią žemę tvarką reguliuoja pirmiau minėtas Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (2012 m. lapkričio 24 d. redakcija) (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Ginčui spręsti aktualus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji, be kita ko, pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose.

Pažymėtina, jog tiek nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas yra sudėtinės žemės reformos dalys, tarpusavyje susijusios ir įgyvendinamos per bendrą objektą – žemę. Asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas, o teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo teikiamas prioritetas buvusio žemės savininko interesams suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Taip įstatymų leidėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reguliavimo pradžios nustatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš savininkų išperka. Tokios asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012).

Šiame kontekste aktualu, jog Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. To paties straipsnio 6 dalis numato, kad asmeninio ūkio žemės sklypų ribos nustatomos žemės reformos žemėtvarkos projektuose pagal žemės sklypų projektavimui nustatytus reikalavimus ir aptariamos asmeninio ūkio žemės naudotojų bei kitų suinteresuotų piliečių susirinkimuose. Asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 15 str. 12 d.).

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad asmeninio ūkio žemės statusas yra siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) ji turi būti suteikta asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus; 2) ji turi būti naudojama fizinių asmenų, kuriems buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo praranda teisę šią žemę įsigyti nuosavybėn bei naudoti kitais teisėtais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-2886/2012, 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-216/2014).

Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bylose, kuriose sprendžiami asmeninio ūkio žemės santykių klausimai, yra nurodęs, kad vertinant asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą turi būti patikrinama, ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą; ar teisės aktų nustatytu laiku yra priimtas įgaliotos institucijos sprendimas suteikti asmeninio ūkio žemę; jei žemė suteikta po 1993 m. liepos 1 d., ar ji skirta plote, naudotame asmeninio ūkio poreikiams arba žemės rezervo asmeniniam ūkiui plote. Kita asmeninio ūkio žemės priskyrimo prie valstybės išperkamos žemės sąlyga yra jos naudojimas asmeniniam ūkiui, todėl tai taip pat turi būti patikrinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012).

Taigi atsižvelgiant į paminėtas Atkūrimo įstatymo nuostatas, nagrinėjamoje byloje svarbu išsiaiškinti ar žemė, kurios atkūrimo teisėtumą ginčija pareiškėjas, yra suteikta asmeniniam ūkiui, ir jei tai, tai ar asmeninio ūkio žemės sklypas, jo dydis bei ribos yra apibrėžti tos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte.

Šiuo atveju byloje nėra pateikta sprendimų, kuriuo O. N. būtų paskirta tokia asmeninio ūkio žemė bei patvirtintas žemės skyrimo faktas. Tokių aplinkybių nepagrindė ir tretieji suinteresuoti asmenys. Taigi nėra aplinkybių, leidžiančių traktuoti ginčo žemės sklypą išperkamą valstybės nurodytu pagrindu.

Kaip jau buvo minėta, tretieji suinteresuoti asmenys, paveldėję žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės O. N., bei atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teigia, kad ginčo žemės sklypas O. N. buvo suteiktas pastatų eksploatavimui.

Vertinant pirmiau nurodytus proceso šalių argumentus pažymėtina, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Prie išperkamos žemės atvejų yra priskiriami ir atvejai, kai žemė yra užimta gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kurie pagal šio įstatymo 15 straipsnį priskirti valstybės išperkamiems. Šių žemės sklypų, jų dalių plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 13 p.).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto autorė A. U., rengdama nuosavybės teisių atkūrimo bylą, O. N. vardu 2011 m. spalio 18 d. kadastro duomenų lentelėje įrašė, kad iš 0,15 ha ginčo sklype esančio ploto 0,05 ha plotas yra po pastatais (I, t., b. l. 178, 184-188). A. U. parengto ginčo žemės sklypo plano eksplikacijoje taip pat pažymėta, jog užstatyta teritorija užima 0,05 ha. Kadangi šiame ginčo sklype niekada nebuvo ir nėra gyvenamojo, o tik ūkio pastatai, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-1582 „Dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ pakeitimo“ buvo patikslinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės sprendiniai, t. y. vietoj kitos paskirties ginčo žemės sklypui buvo įrašyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio (I t., b. l. 162-163). Kaip jau buvo minėta, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus vedėjo skundžiamu sprendimu O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,97 ha J. M. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (I, t., b. l. 159-160).

Tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo sklype yra du ūkio pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu nuosavybės teise priklausantys tretiesiems suinteresuotiems asmenims (I t., b. l. 77-79). Atliekant kadastrinius matavimus nuosavybės teisių atkūrimui buvo pažymima, kad matininkė kiek įmanoma prie vieno pastato primatavo tikslią pastatų vietą, tačiau kitas pastatas yra sugriuvęs (I t., b. l. 167-168). Taigi iš administracinėje byloje pateiktos medžiagos matyti, kad 0,15 ha žemės sklype yra tik du ūkio pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu nuosavybės teise priklausantys tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie užima 0,5 ha žemės ploto, ir nėra pagrindo spręsti, kad šioje vietoje kažkada buvo namų valda (I t., b. l. 77-79). Atsakovas taip pat pats pripažįsta, kad šioje vietoje niekada nebuvo ir nėra gyvenamojo pastato, vien tik ūkio pastatai (I, t., b. l. 87).

Pažymėtina ir tai, kad šalia ginčo žemės sklypo yra daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. N. ir E. N. priklauso butas esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Molėtų r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po šiuo pastatu nėra suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas ir nėra įregistruota šio namo priklausinių. Tačiau tretieji suinteresuoti asmenys E. N. ir J. N. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pagalbiniai ūkio pastatai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys ginčo žemės sklype, yra daugiabučio namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniai, motyvuodami tuo, kad toks juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra reikalingas sprendžiant ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo klausimus (Molėtų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-150-335/2015). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog galutine įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-606-252/2016 civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nutraukta, nurodant, kad nėra teisės aktuose numatytų pagrindų nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytus argumentus spręstina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad ginčo žemės sklypas prie statinių buvo suformuotas kaip namų valda, sodyba, tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nepateikė įrodymų, liudijančių, kad ginčo žemės sklypas turėtų būti traktuojamas kaip žemės sklypas užimtas namų valdos (sodybos) ir atitinkamai vertinamas kaip valstybės išperkamas pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ar 13 punktus.

Priešingų išvadų neleidžia daryti ir atsakovo rėmimasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-492-2110/2012 pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytoje byloje iš tiesų buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės išperkamos žemės statuso kaimo teritorijoje. Tačiau šioje byloje teismas nustatė, kad ginčo teritorijoje buvo gyvenamasis namas, ūkio pastatai, buvo laikomi gyvuliai. Byloje pateikti 1995 m. ir 2005 m. ortofotografiniai žemėlapiai taip pat patvirtino, kad žemės sklype buvo išlikusių sodybos pastatų, sodo, kūdros, liekanos. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas suformuoti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti, ir šiems poreikiams tenkinti reikalingas žemės sklypas turi būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šiuo atveju, kaip jau buvo matyti, tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, nebuvo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų ginčo žemę traktuoti kaip valstybės išperkamą, todėl šioje byloje vertinama situacija nėra analogiška nagrinėtai administracinėje byloje Nr. A-492-2110/2012.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009). Tačiau šiuo atveju atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes spręstina, kad skundžiamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu 0,15 ha žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip namų valda, nebuvo skirtas asmeniniam ūkiui, todėl nebuvo pagrindo jį vertinti kaip valstybės išperkamą žemę. Dėl šių priežasčių vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamo sprendimo dalį, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises O. N. perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 501-2.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog teismo sprendimo, kuriuo ginčijamo administracinio akto dalis naikintina, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią įgyvendinti teises į nuosavybės teisių atkūrimą O. N. vardu. Priešingai, panaikinus ginčijamo administracinio akto dalį nuosavybės teisių atkūrimo procedūra teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose įtvirtintais principais bei normomis privalo būti tęsiama ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašė jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (II, t. b. l. 133). Vertindama šį pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, konkrečiai kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė įrodymų, kad faktiškai jas patyrė, tačiau jis tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šios teismo nutarties paskelbimo, paduodamas prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pateiktas prašymas paliekamas nenagrinėtu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės O. N. į 0,15 ha ginčo žemės sklypą Nr. 501-2, yra neteisėta, nepagrįsta. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų J. N. ir E. N. apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų J. N. ir E. N. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis