2021-03-03 Nr. AB-4564-3-64-3-00865-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-474-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00865-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius, Skyrius, atsakovas) 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-2953, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2130 ir įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai. Pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams. Taip pat buvo prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamame akte VSDFV Alytaus skyrius nurodė, jog vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir, kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. VSDFV Alytaus skyrius konstatavo, kad pareiškėja iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, todėl pareiškėja nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją.

3. Pareiškėja manė, kad DK 57 straipsnio l dalies 5 punktas sąlygas atitinka, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.). Dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „Banga Electronics“). Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 str. l d. l p. ir 14 str. 3 d.). Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.

4. Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymas ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 (toliau – ir Nuostatai). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras), kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Alytaus VSDFV skyrius. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Registro duomenimis, E. Š. darbo santykiai su darbdaviu UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti. Pareiškėja neatitiko Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas buvo ne DK 57 straipsnis. Tik pasikeitus Registro duomenims apie E. Š. atleidimo iš UAB „Banga Electronics“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos Įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, VSDFV Alytaus skyrius galėtų peržiūrėti pareiškėjos prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Tą savo sprendime akcentavo ir VSDFV, pažymėjusi, kad atleidimo pagrįstumą vertina darbo ginčų komisija ir teismas ir VSDFV Alytaus skyrius pagrįstai atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką pareiškėjai.

6. VSDFV Alytaus skyriaus nuomone, pareiškėjos skundo argumentai, kad teritorinis skyrius ir VSDFV neteisingai interpretuoja Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir kad pareiškėja be jokio pagrindo yra išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jos teises, yra nepagrįsti. Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 str.) su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto (DK 62 str.) negalima. Kadangi E. Š. darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėja įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, VSDFV Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 E. Š. paskyrė ir išmokėjo 4 380,10 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. VSDFV nurodė, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėja iš darbo UAB „Banga Electronics“ buvo atleista 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, VSDFV Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (9.64) DV_S-2953 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Tačiau pareiškėja informuota, kad, jeigu darbo ginčių komisija ar teismas pakeistų pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 6 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas.

9. VSDFV manė, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėja nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos nuostatos teisėtumu.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos E. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (9.64) DV-S-2953 (b. l. 14) „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo”, kuriuo nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėja nebuvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Panaikinus minėtą sprendimą, pareiškėja prašė spręsti klausimą iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai.

12. VSDFV Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SPIE-1101 (b. l. 26), vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, 8 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PRIE-4711, nusprendė skirti išmokas iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjai – 4 380,10 Eur.

13. 2019 m. vasario 6 d. pareiškėja kreipėsi su prašymu į atsakovą VSDFV Alytaus skyrių, prašydama skirti ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (9.64) DV-S-2953 (b. l. 14) „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo” nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėja nebuvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV 2019 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (11.1)I-2130 (b. l. 4) papildomai informuojama, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja DK, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas. Pasikeitus atleidimo iš darbo pagrindui į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 6 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką gali būti peržiūrėtas.

14. Pareiškėjos skunde akcentuojama, kad tiek DK 62 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“, tiek DK 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

15. Teismas pažymėjo, kad DK 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Kituose DK straipsniuose (pavyzdžiui, DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) ar kituose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis). (Davulis T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 222). Taip pat komentuojant DK 57 straipsnį nurodoma, kad išeitinė išmoka, į kurią turi teisę komentuojamojo straipsnio pagrindu atleidžiamas darbuotojas, nėra vienintelė. Pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnį, jei po darbo sutarties nutraukimo darbdavys nebesudaro darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, pastarasis turi teisę gauti vieno mėnesio išmoką / dviejų–trijų mėnesių išmokas iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo (išmokant kas mėnesį) (Davulis T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 229). Komentaro išaiškinimuose dėl DK 62 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“ nurodoma, kad nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skaičiavimui taikomas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojas, atleistas komentuojamuoju pagrindu, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą DK 57 straipsnio 9 dalyje (Davulis T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 248).

16. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ nurodoma, kad šio įstatymo paskirtis yra šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje sąvoka „ilgalaikio darbo išmoka“ paaiškinama kaip ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Taigi įstatymo leidėjo valia išreikšta eksplicitiškai ne tik Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, numatančioje ilgalaikio darbo išmokos skyrimo pagrindus, bet ir 1 straipsnyje, 2 straipsnio 3 dalyje, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, nesietinais su darbdavio tapimu nemokiu.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas ištirti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų įstatymo normų taikymo. Tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Atsižvelgiant į tai, asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams klausimai, gali būti atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-315/2012). Teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

18. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad VSDFV Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-2953 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Priimdamas sprendimą neskirti ilgalaikio darbo išmokos pareiškėjai, atsakovas tinkamai vadovavosi Nuostatų 15 punkto („sprendimas neskirti ilgalaikio darbo išmokos priimamas per 10 darbo dienų nuo prašymo skirti ilgalaikio darbo išmoką gavimo dienos. Sprendime nurodoma atsisakymo skirti ilgalaikio darbo išmoką priežastis”), Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl skundžiamo sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo.

19. Kartu teismas konstatavo, kad VSDFV 2019 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2130 išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos 2019 m. kovo 12 d. skundą (b. l. 23–24) ir pagrįstai nusprendė pareiškėjos jį atmesti kaip nepagrįstą, todėl pareiškėjos skundas dalis, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2130, taip pat atmesta kaip nepagrįsta.

20. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, nenagrinėtas ir reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo.

III. 21. Pareiškėja E. Š. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apeliaciniame skunde remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kituose DK straipsniuose (pvz., DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl jų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis) lyginant su DK 57 straipsniu. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principais.

21.2. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai, būtent darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo darbdaviui nebevykdant veiklos. Teismui priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, įmonė (darbdavys) nepasibaigia teismo nutarties priėmimo momentu, tačiau bankroto procedūrų vienas iš tikslų yra įmonės likvidavimas, kai nėra galimybės atkurti įmonės mokumo, todėl pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai. Taigi pareiškėja atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, nes teismo nutartimi buvo nutarta likviduoti UAB „Banga Electronics“. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

21.3. Pareiškėjos teigimu, teismo pateiktas Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra diskriminacinis jos atžvilgiu, nes ji tokiu būdu išskiriama iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų ir nemokant ilgalaikio darbo išmokos pažeidžiamos pareiškėjos konstitucinės teisės. Teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

22. Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą dėl skundžiamų tiek VSDFV Alytaus skyriaus, tiek VSDFV sprendimų, su kuriuo nesutikti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde iš esmės kartojami tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmos instancijos teismui, dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškiai pagrindė atsisakymą tenkinti tokį prašymą, o naujų argumentų (teisinių ir faktinių), kodėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti neteisėtas, apeliantė nepateikia.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. VSDFV pažymi, kad pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, VSDFV Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (9.64) DV_S-2953 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Kadangi Įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti iš darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei VSDFV teritoriniai skyriai, nei VSDFV neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims. VSDFV vertinimu, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos nuostatos teisėtumu. Be to, DK 57 ir 62 straipsnyje nustatyti atleidimo iš darbo pagrindai nėra tapatūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmokos ir VSDFV sprendimo, kuriuo VSDFV Alytaus skyriaus sprendimas paliktas galioti, pagrįstumo ir teisėtumo. Minėtais sprendimais buvo atsisakyta skirti išmoką pareiškėjai vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pagrįstai neskyrė pareiškėjai ilgalaikio darbo išmokos, kuri gali būti skiriama tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas iš darbo pagal DK 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės), o pareiškėja buvo atleista iš darbo pagal DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalį.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai, todėl, pareiškėjos nuomone, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, o iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, ji atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėja akcentuoja, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia. Pareiškėja taip pat mano, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo bei teisingumo principams.

29. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SPIE-1101 (b. l. 26), vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, 8 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PRIE-4711, nusprendė skirti išmokas iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjai – 4 380,10 Eur.

31. Pareiškėja 2019 m. vasario 6 d. kreipėsi su prašymu į atsakovą VSDFV Alytaus skyrių, prašydama skirti ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (9.64) DV-S-2953 (b. l. 14) „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo” nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėja nebuvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Registro duomenimis, pareiškėja iš UAB „Banga Electronics” 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju). VSDFV 2019 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2130 (b. l. 4), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, rėmėsi tais pačiais duomenimis kaip ir Skyrius, pažymėdama, kad pareiškėja atleista iš darbo DK 62 straipsnio pagrindu ir dėl šios priežasties pareiškėjai nepriklauso ilgalaikio darbo išmoka. VSDFV papildomai nurodė, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja DK, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas. Pasikeitus atleidimo iš darbo pagrindui į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 6 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką gali būti peržiūrėtas.

32. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Akcentuotina, kad ši Įstatymo norma yra aiški ir imperatyvi. Asmeniui, kuris nėra atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, negali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka pagal šį Įstatymą.

33. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja buvo atleista iš darbo DK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, ir nėra duomenų, kad ji buvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį. DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalis nustato, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir ne anksčiau kaip po penkiolikos darbo dienų nuo tokio įspėjimo su jais nutraukiamos darbo sutartys. Jeigu tenkinamos šio kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, turi būti taikomos šio kodekso 63 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal DK 62 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. numatytas kompensacijos mechanizmas, skirtas tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja. Kaip minėta, VSDFV Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SPIE-1101 (b. l. 26), vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, 8 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PRIE-4711, nusprendė skirti išmokas iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjai – 4 380,10 Eur.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad tiek VSDFV Alytaus skyriaus, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-2953, tiek VSDFV, priimdama 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2130, pagrįstai netaikė Įstatymo 9 straipsnio nuostatų, nes pareiškėjos atvejis nepateko į šio straipsnio taikymo sritį. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiamas ilgalaikio darbo išmokos skyrimo dėl bankroto atleistiems įmonės darbuotojams klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2873-1062/2020 ir A-2967-756/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-169-756/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2021; 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-502/2021).

35. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimai).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020).

37. Vertinant pareiškėjos prašymą spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėja jokių teisinių argumentų, kodėl jos prašoma tirti Įstatymo nuostata prieštarauja jos nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir principams nepateikė, išskyrus tai, kad jos nuomone, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, kas yra, pasak apeliantės, nesuderinama su teisinės valstybės ir lygybės principais.

38. Kaip minėta šios Nutarties 30 punkte, pareiškėjai, vadovaujantis įstatyminiu reguliavimu, buvo išmokėta kompensacija (4 380,10 Eur išmoka iš Garantinio fondo lėšų). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr., pvz., inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą), taip pat Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra akcentavęs, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad Įstatymas, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant įvertinti, ar Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją.

39. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

40. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, netenkintinas ir jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė