2026-02-04 Nr. AB-2573-3-61-3-05761-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1645-1188/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05761-2025-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. E. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. E. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 25S216086 (sprendimo numeris patikslintas pagal byloje esančius skundžiamo sprendimo metaduomenis), kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ar apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2021 m. spalio mėnesį pakviestas jo dėdės M. M. A. (toliau – ir dėdė), siekdamas padėti jam įkurti šokių mokyklą, kuri oficialiai Vilniuje atidaryta 2022 m. gegužės 1 d. Pareiškėju rūpinęsis bei jį finansiškai išlaikęs dėdė įsipareigojo sutvarkyti pareiškėjo teisėtam buvimui Lietuvoje reikalingus dokumentus, tačiau to padaryti laiku nesuspėjo. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio mėnesį susipažino ir pradėjo draugauti su A. V. (toliau – ir draugė), nuo 2024 m. kovo mėnesio apsigyveno kartu, planavo vestuves. Sužinojusi apie pareiškėjo buvimą Lietuvoje be teisėto pagrindo, A. V. kartu su pareiškėju nusprendė kreiptis į Migracijos departamentą, siekiant įteisinti pareiškėjo buvimą Lietuvoje. 2025 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas su drauge atvyko į Migracijos departamentą. Pokalbio su migracijos specialistais metu buvo patikrinta pareiškėjo asmenybė, paaiškėjus, kad jis būdamas Lietuvoje nėra padaręs jokio nusižengimo, jam buvo paaiškinta, kad iš šalies nebus išsiųstas, bus priimtas įpareigojimas savanoriškai išvykti į gimtąją valstybę, – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės šalis). Susitvarkęs teisėtam buvimui Lietuvoje reikalingus dokumentus, jis vėl turės teisę grįžti į Lietuvą. 2025 m. rugsėjo 5 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. 25S195961, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (kilmės šalį), t. y. įpareigoti savarankiškai išvykti į užsienio valstybę per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 26 d. (toliau – ir 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Tą pačią dieną (2025 m. rugsėjo 5 d.) pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, kuriuo jam dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 538 straipsnio 1 dalies pažeidimo paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas tinkamai ir laiku įvykdė Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą – 2025 m. rugsėjo 25 d. išskrido į kilmės valstybę.

2.2. Tačiau Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, neįvertinęs aktualių faktinių ir juridinių aplinkybių. Sprendimas nemotyvuotas, neproporcingas pareiškėjo padarytam pažeidimui. Atsakovas nevertino pareiškėjo privataus gyvenimo aspektų ir jo ryšių su Lietuva stiprumo, pastangų integruotis į Lietuvos visuomenę, apsiribojo abstrakčia ir tikrovės neatitinkančia formuluote dėl nesamų socialinių ir ekonominių ryšių, taip pat šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui savarankiškai nusprendus kreiptis į Migracijos departamentą siekiant įteisinti jo buvimą Lietuvoje, atsakovui buvo pateikti pareiškėjo privataus gyvenimo bei jo ryšio su Lietuva aspektus liudijantys dokumentai, tarp kurių – šeimos narių, gyvenimo draugės paaiškinimai, asmeninius ryšius liudijančios fotonuotraukos, asmens dokumentų nuorašai. Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai: brolis su žmona ir dėdė, jis savanoriškai prisideda prie (duomenys neskelbtini) mokyklos veiklos. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo 2023–2024 m. (duomenys neskelbtini) bendruomenės Lietuvoje veikloje, Lietuvoje veikiančioje Tarptautinės futbolo lygos veikloje, užsiregistravo į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos organizuojamas lituanistinio švietimo (lietuvių kalbos kursai) veiklas. Pareiškėjas tiek Lietuvoje (išskyrus Nutarimą), tiek kilmės valstybėje niekada nėra trauktas teisinėn atsakomybėn. Pareiškėjui per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti dienos nebuvo skirtas įpareigojimas išvykti, nebuvo susiklosčiusi situacija, jog pareiškėjas buvo neįleistas į šalį, išsiųstas ar neteisėtai išvykęs iš šalies, taip pat niekada anksčiau pareiškėjui nebuvo atsisakyta išduoti vizą ir ji nebuvo panaikinta. Todėl nurodytų aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl draudimo atvykti, neįvertino individualios užsieniečio situacijos. Sprendime nėra jokių argumentų, dėl kokių priežasčių nustatytas maksimalus 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, todėl ši Sprendimo dalis neproporcinga, neteisėta ir nepagrįsta.

2.3. Sprendimu taip pat nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi. Toks sprendimas nėra motyvuotas ir proporcingas jo padarytam pažeidimui, be to, pažeidžiantis perspėjimo įtraukimą į Šengeno informacinę sistemą reglamentuojančio 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) tiesiogiai taikomas nuostatas. Pareiškėjo veiksmuose nėra nei vienos būtinos perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygos, atsakovas tik abstrakčiai nurodė, jog egzistuoja rizika, kad asmuo ir ateityje gali siekti neteisėtai atvykti bei pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, tačiau tokios savo išvados nepagrindžia jokiais argumentais, todėl ši Sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Sprendimas priimtas, nes pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę, nustačius, kad pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės, įskaitant Lietuvos Respubliką, ir joje neteisėtai išbuvo 601 dieną, viršydamas leidžiamą 90 dienų buvimo per 180 dienų laikotarpį be vizos bei neturėdamas teisėto pagrindo toliau būti Šengeno erdvėje. Pareiškėjas, atvykęs į Šengeno erdvę 2021 m. spalio 16 d., per Madrido oro uosto pasienio kontrolės punktą Ispanijoje, turėdamas (duomenys neskelbtini) biometrinį pasą, turėjo išvykti iš Šengeno erdvės 2022 m. sausio 14 d., kai baigėsi bevizio režimo laikotarpis. Pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos Respublikos, neįteisino savo buvimo nei Lietuvoje, nei Šengeno erdvėje iki bevizio režimo galiojimo pabaigos. Pareiškėjas visą buvimo Lietuvoje laikotarpį neturėjo jokio galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 punkto nuostatą, kuri nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. Vadovaujantis ANK 538 straipsnio 1 dalimi buvo priimtas Nutarimas, paskirta nuobauda – įspėjimas. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjas išvyko 2025 m. rugsėjo 25 d., vykdydamas Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą.

4.2. Migracijos departamentas turėjo pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgus į tai, kad iki sprendimo įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti jis neteisėtai išbuvo Šengeno erdvėje, įskaitant Lietuvos Respubliką, 601 dieną, vertintina, kad pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

4.3. Aptarus Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatytą šeimos narių sąvoką, Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai vertino, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje. Tokie individualūs aspektai, kaip pareiškėjo brolio šeimos ar dėdės gyvenimas Lietuvoje ar pareiškėjo santykiai su Lietuvos Respublikos piliete nesuteikia pagrindo privataus gyvenimo aplinkybes vertinti kaip išskirtines, dėl kurių pareiškėjas įgytų teisę į teisės aktuose numatytas išimtis. Kadangi pareiškėjas reikšmingai pažeidė nustatytus buvimo šalyje reikalavimus, galima vertinti, jog pareiškėjas apėjo arba bandė apeiti Europos Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias atvykimą į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje. Todėl egzistuoja rizika, jog asmuo ir ateityje gali siekti neteisėtai atvykti bei pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis. Pareiškėjas nepagrįstai mano, kad turėtų būti nustatyta grėsmė nacionaliniam saugumui ar pareiškėjas turėtų būti nuteistas už nusikalstamą veiką.

4.4. Pareiškėjas nepagrįstai susiaurina SIS reglamentu siekiamus tikslus, ignoruodamas SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte numatytus atvejus, kai užsienietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ar buvimo joje. Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, o kiekviena Šengeno zonos valstybė yra atsakinga už Šengeno zoną, t. y. kiekviena valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje, taip pat į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtais sprendimais nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, dėl padarytų pažeidimų ir galimos nelegalios migracijos grėsmės buvo pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su Sprendime nurodytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu bei esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

4.5. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutas yra specifinis, kuriam taikomos specialios teisės normos. Įstatymų leidėjas numatė tai, kad gali susidaryti individualios aplinkybės, dėl kurių susidaro būtinybė išbraukti užsienietį iš nacionalinio sąrašo. Dėl to užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš sąrašo ar Šengeno informacinės sistemos. Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams. Pareiškėjas nėra pateikęs prašymo išbraukti iš sąrašo ar SIS duomenis apie jį.

4.6. Pareiškėjas yra ne Europos Sąjungos ar kurios nors kitos valstybės, kurioje taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) pilietis, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas turi teisę laisvai atvykti į Šengeno zoną, jei nėra gavęs leidimo gyventi ar vizos, o perspėjimo įvedimas į SIS iš pareiškėjo teisės gauti vizą arba leidimą neatima, todėl Sprendimas pareiškėjo teisių nepažeidžia. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo šeimos nariai gyvena Šengeno zonoje ir pareiškėjas turėtų pagrindą būti Šengeno erdvėje, naudodamasis teise į šeimos susijungimą (taigi, nėra pažeidžiama pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą), nei pareiškėjo teisė laisvai užsiimti verslu ar dirbti, nei teisė į nuosavybę (pareiškėjas nepateikė duomenų apie Šengeno zonoje turimą nekilnojamąjį turtą) negali būti vertinama kaip aplinkybės, suteikiančios pareiškėjui teisę nesilaikyti Europos Sąjungos valstybės narės įstatymų ar išvengti apribojimų, pareiškėjui pažeidus teisės aktų nuostatas.

4.7. Sprendimas tenkina SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą sąlygą – Lietuvos Respublika, remdamasi pareiškėjo individualiu vertinimu, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra priėmusi administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, o tokia situacija susidarė dėl to, kad pareiškėjas, teisėtai atvykęs į Europos Sąjungą, nesilaikė valstybės narės (Lietuvos Respublikos) teisės aktais nustatytos tvarkos ir neteisėtai buvo Šengeno erdvėje, įskaitant Lietuvos Respubliką, 601 d. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Migracijos departamento Sprendimą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 25S195961 nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 26 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – (duomenys neskelbtini). Sprendimas priimtas, nes asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis T. E. L. į Šengeno erdvę atvyko 2021 m. spalio 16 d. per Madrido oro uosto pasienio kontrolės punktą Ispanijoje, turėdamas (duomenys neskelbtini)pasą, galiojantį nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2031 m. rugpjūčio 12 d. (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurie turi biometrinius pasus yra taikomas bevizis režimas, todėl vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsieniečio teisėtas buvimas t. y. bevizis režimas baigėsi 2022 m. sausio 14 d.

6.2. Iki bevizio režimo galiojimo pabaigos pareiškėjas neįteisino savo buvimo nei Lietuvoje, nei Šengeno erdvėje ir iš jos neišvyko, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neturi jokio galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, ir tuo pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 1 punkto nuostatą, kuri nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. Pareiškėjas nuo 2022 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

6.3. Pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 25 d. savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos.

6.4. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis, aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Migracijos departamento diskrecijos draudimo atvykti klausimu, atsakovo pareigos tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, detalizuotas Kriterijų vertinimo tvarkoje, vadovautis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, Įstatymo tikslais.

8. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, naudodamasis beviziu rėžimu, tačiau pasibaigus teisėto buvimo laikui, iš Lietuvos neišvyko ir neteisėtai buvo Lietuvoje 601 dieną. Taip pat byloje ginčo nėra dėl to, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo dėdė, su kuriuo pareiškėjas palaiko artimus ryšius, bei pareiškėjas su Lietuvos piliete A. V. veda bendrą ūkį. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas palaiko artimus ryšius su A. V. artimais giminaičiais, dalyvauja (duomenys neskelbtini) bendruomenės Lietuvoje veikloje, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos įgyvendinamose lituanistinio švietimo veiklose. Išanalizavęs Sprendimo turinį, teismas sprendė, jog Migracijos departamentas, nurodęs, kad pareiškėjo nesieja socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, neįvertino visų aplinkybių, o tai suponavo išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl teismas skundžiamą Sprendimo dalį dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pripažino neteisėta ir nepagrįsta, ją panaikino.

9. Teismas, vertindamas Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalies c punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektu ir nustatė, jog atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, taip pat dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teismas sprendė, jog Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS, todėl ir šią Sprendimo dalį panaikino.

10. Teismas Sprendimą pripažino nemotyvuotu ir neproporcingu, neatitinkančiu Įstatymo, Kriterijų vertinimo tvarkos, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų. Teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikinto Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą (neteisingai nurodyta Sprendimo data ir numeris laikytini rašymo apsirikimu), o taip pat neanalizavo likusių bylos šalių argumentų, kuriuos laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti.

III. 11. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog:

12.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus ir Migracijos departamento atsiliepime į skundą nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą bei padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, dėl kurios priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas.

12.2. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjas su A. V. veda bendrą ūkį, todėl teismas padarė aplinkybių vertinimo klaidą, nurodydamas šias aplinkybes kaip faktą, dėl kurio nėra ginčo, ir todėl reikšmingą Sprendimo priėmimui. Teisės aiškinimo klaida – teismas nesivadovavo Įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, kurioje apibrėžiama, kokie asmenys laikytini užsieniečio šeimos nariais. Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai vertino, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje. Tokie individualūs aspektai, kaip pareiškėjo brolio šeimos ar dėdės gyvenimas Lietuvoje ar pareiškėjo santykiai su Lietuvos Respublikos piliete nesuteikia pagrindo privataus gyvenimo aplinkybes vertinti kaip išskirtines, dėl kurių pareiškėjas įgytų teisę į teisės aktuose numatytas išimtis. Teismas padarė teisės taikymo klaidą, neatsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 20.3.1 punkto nuostatą, kuri nenumato išimčių tuo atveju, jei užsienietis turi socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje.

12.3. Migracijos departamentas pagrįstai ir teisingai vertino, jog pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę, nustačius, kad pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės, įskaitant Lietuvos Respubliką, ir joje neteisėtai išbuvo 601 dieną, viršydamas leidžiamą 90 dienų buvimo per 180 dienų laikotarpį be vizos bei neturėdamas teisėto pagrindo toliau būti Šengeno erdvėje, visą buvimo Šengeno erdvėje laikotarpį nesiekė įteisinti savo buvimo, neprašė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar vizos, ir tokiu būdu reikšmingai pažeidė nustatytus buvimo reikalavimus. Todėl galima pagrįstai vertinti, jog pareiškėjas apėjo arba bandė apeiti Europos Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias atvykimą į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje, nesiekė įteisinti savo buvimo Šengeno erdvėje, todėl egzistuoja rizika, jog asmuo ir ateityje gali siekti neteisėtai atvykti bei pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis. Šios aplinkybės buvo pakankamos pripažinti, jog atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

12.4. Teismas klaidingai sprendė, jog Sprendimas neatitinka Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų, nes Migracijos departamentas tinkamai taikė Kriterijų vertinimo tvarkos ir Įstatymo nuostatas, įvertindamas, kad pareiškėjui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (Įstatymo 133 str. 1 d. nustatytas ne ilgesnis kaip 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, o Kriterijų vertinimo tvarkos 20.3.1 p. – 3 metų draudimo atvykti laikotarpis).

13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas neteigė, jog turi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, tik nuosekliai teigė, jog turi privačių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika (gyvena nuo 2021 m., draugauja su Lietuvos Respublikos piliete A. V., Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai, jis savanoriškai prisideda prie (duomenys neskelbtini) mokyklos veiklos, aktyviai dalyvavo įvairiose socialinėse veiklose). Todėl nurodytų aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl draudimo atvykti, neįvertino individualios užsieniečio situacijos. Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą siejo ne su jo, kaip turinčio šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje asmens statusu, o su atsakovo netinkamai įvykdyta Kriterijų vertinimo tvarkos 19 punkte nustatyta pareiga.

14.2. Apeliacinio skundo teiginiai dėl nesamų įrodymų, jog pareiškėjas su Lietuvos Respublikos piliete A. V. veda bendrą ūkį, nėra nuoseklūs ir neatitinka tikrovės, todėl, kad atsakovo atstovas posėdžio teisme metu nurodė, jog skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėju ir jo drauge, neginčija, todėl pareiškėjo atstovas ir nebepalaikė prašymo apklausti draugės kaip liudytojos (posėdžio garso įrašo 00:27:20-00:28:10 min.). Pareiškėjui savarankiškai nusprendus kreiptis į Migracijos departamentą, siekiant įteisinti jo buvimą Lietuvoje, atsakovui buvo pateikti pareiškėjo privataus gyvenimo bei jo ryšio su Lietuva aspektus liudijantys dokumentai, kurių jis nevertino ir netyrė. Sprendime nėra jokių argumentų, dėl kokių priežasčių pareiškėjui nustatytas maksimalus 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (VAĮ 10 str. 5 d. 5, 6 p.).

14.3. Kriterijų vertinimo tvarkos 20.3.1 punktas yra tik bendro pobūdžio norma, kurioje nustatytas maksimalus 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris ir buvo nustatytas pareiškėjui. Visgi, nepriklausomai nuo to, kad esant nurodytam pagrindui skiriamas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, Kriterijų vertinimo tvarkos 19.1–19.4.3 punktuose nurodyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą. Atsakovui tenka pareiga įvertinti visus teisės aktuose nustatytus kriterijus ir tik tada priimti administracinį sprendimą (Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p.). Todėl pagrįsta teismo išvada, jog atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl skundžiamo Sprendimo dalį dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką panaikino.

14.4. Pakartojus skunde išdėstytus argumentus, susijusius su perspėjimo įvedimu į SIS, teigiama, jog priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėjas siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, todėl atvyko į Migracijos departamentą, idant išsiaiškinti, kokius veiksmus privalo atlikti, kad įteisintų savo buvimą šalyje. Atsakovo atstovai pareiškėjui paaiškino, jog viena iš būtinų sąlygų įteisinti buvimą šalyje – išvykti per nurodytą terminą iš Lietuvos Respublikos ir susitvarkius dokumentus atvykti atgal. Šiais nurodymais vadovaudamasis pareiškėjas nustatytais terminais išvyko iš šalies. Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, todėl jo atvykimas į šalį negali būti vertinamas nei kaip apėjimas, nei kaip bandymas apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją. Aplinkybė, kad asmuo šalyje pasiliko ilgiau kaip 90 dienų, taip pat negali būti vertinamas kaip apėjimas ar bandymas apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę, kadangi pareiškėjo veiksmuose nėra jokių apgaulingų, aktyviai ir sąmoningai daromų neteisėtų veiksmų, kuriuos realizavus atsiranda galimybė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę. Faktas, kad pasibaigė teisėtumo buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, nėra tapatus bandymui apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 25S216086, kuriuo pareiškėjui T. E. L. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ar apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmuo buvo grąžintas į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento Sprendimą nustatęs, jog atsakovas, spręsdamas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, neįvertino visų aplinkybių (socialinių ryšių), padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus ir Migracijos departamento atsiliepime į skundą nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą bei padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, dėl kurios priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva.

20. Šioje byloje skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas, nes asmuo (pareiškėjas) buvo grąžintas į užsienio valstybę. Kaip faktinis Sprendimo priėmimo pagrindas nurodyta tai, kad 2025 m. rugsėjo 5 d. į Migracijos departamento Vilniaus skyrių atvyko asmuo ir pateikė (duomenys neskelbtini) pasą (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2031 m. rugpjūčio 12 d. Atlikus patikrinimą nustatyta, kad asmuo, kuriam taikomas bevizis režimas, 2021 m. spalio 16 d. teisėtai atvyko į Šengeno erdvę, tačiau nuo 2022 m. sausio 14 d. iki 2025 m. rugsėjo 5 d. Šengeno erdvėje neteisėtai išbuvo 601 dieną, viršydamas leistiną 90 dienų per 180 dienų be vizos laikotarpį. Vadovaujantis ANK 538 straipsnio 1 dalimi, priimtas Nutarimas, kuriuo paskirta nuobauda – įspėjimas. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 5 d., vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Asmuo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 25 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas nurodė, kad patikrinus asmens duomenis informacinėse sistemose, nustatyta, jog asmeniui nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinė viza. Duomenų apie asmens įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie asmens šeimos narius ar jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus turimus duomenis ir dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

21. Byloje skundžiamo atsakovo Sprendimo teisiniais pagrindais nurodyti Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas ir 2 dalies c punktas, NAS taisyklių 15 punktas, Kriterijų vertinimo tvarkos 20.3.1 punktas.

22. Motyvuodamas Sprendimą atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės, įskaitant Lietuvos Respubliką, ir joje neteisėtai išbuvo 601 dieną, viršydamas leidžiamą 90 dienų buvimo per 180 dienų laikotarpį be vizos bei neturėdamas teisėto pagrindo toliau būti Šengeno erdvėje, todėl laikytina, kad asmuo reikšmingai pažeidė nustatytus buvimo reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nurodė pagrįstai manantis, jog asmuo apėjo arba bandė apeiti Europos Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias atvykimą į valstybių narių teritoriją ir buvimą joje. Atsakovas vertino, jog egzistuoja rizika, kad asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir neteisėtai pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, asmens duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai.

23. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, be kita ko, užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje taip pat nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

24. Kriterijų vertinimo tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (Kriterijų vertinimo tvarkos 1 p.). Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p.). Sprendimas uždrausti atvykti tuo atveju, kai vadovaujamasi kitais nei šioje Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytais kriterijais, priimamas įvertinus visus turimus dokumentus ir aplinkybes (Kriterijų vertinimo tvarkos 6 p.).

25. Kriterijų vertinimo tvarkos 19 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį (19.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (19.2 p.); užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą (19.3 p.); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (19.4.1 p.); užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (19.4.2 p.); buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta (19.4.3 p.).

26. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 20.3.1 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ilgiau kaip 365 dienas, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos.

27. Teisėjų kolegija, vertindama aptartas Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nagrinėdamas bylas dėl leidimų (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje ir taikydamas bei aiškindamas Kriterijų vertinimo tvarką, yra pasisakęs, kad Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2820-415/2025).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėl kurių buvo panaikinta skundžiamo atsakovo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nesamo ginčo dėl pareiškėjo ir A. V. bendrai vedamo ūkio, nes atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog neginčija pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad jis su drauge kartu gyvena, atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, jog pareiškėjui savarankiškai nusprendus kreiptis į Migracijos departamentą, siekiant įteisinti jo buvimą Lietuvoje, atsakovui buvo pateikti pareiškėjo privataus gyvenimo bei jo ryšio su Lietuva aspektus liudijantys dokumentai. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, kurioje apibrėžiama, kokie asmenys laikytini užsieniečio šeimos nariais, tačiau skundžiamame teismo sprendime nėra kvestionuojama Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjo brolio šeimos ar dėdės gyvenimu Lietuvoje bei pareiškėjo santykiai su Lietuvos Respublikos piliete, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintos socialiniais pareiškėjo ryšiais su Lietuvos Respublika, kurių atsakovas Sprendime neįvertino. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią pareiškėjo atveju susiklosčiusią situaciją, į tai, kad pareiškėjas, vykdydamas atsakovo įpareigojimą per nustatytą terminą savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos, darytina išvada, jog atsakovas iš esmės formaliai pritaikė Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, todėl Sprendimu nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis pagrįstai pripažintas neproporcingu.

30. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei NAS taisyklių 15 punktu.

31. Pagal NAS taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

32. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS). Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, Sprendimas šiuo aspektu neproporcingas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį panaikino.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis