2017-02-28 Nr. AB-4650-3-61-3-02599-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1220-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02599-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 1–2).

Paaiškino, kad nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. jis periodiškai laikytas Lukiškių TI-K, kur buvo baudžiamas kankinant, Lukiškių TI-K veiksmais buvo pažeminti pareiškėjo garbė ir orumas, visa tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui. Pasak pareiškėjo, jis buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore kartą per dieną 1 val. (kartais ir anksti ryte, 6.40 val.). Kamerose nebuvo galimybių pajudėti. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš to, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos pakankamą laiką (8 val. per parą) pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi, be kita ko, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) Antrąja bendrąja ataskaita [CPT/Inf (92)3], Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, nurodė teiginius iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, susijusios su Konvencijos, be kita ko, jos 3 straipsnio, taikymo. Pasak pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti senaties terminą / netaikyti senaties, kadangi į teismą kreipėsi tik sužinojęs apie savo teisių pažeidimą ir apie galimybę kreiptis į teismą, o ši galimybė buvo apribota, kadangi pareiškėjas nėra teisininkas, jo teisinės žinios yra nepakankamos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo netenkinti (I t., b. l. 6–11).

Pažymėjo, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nepakankamo ploto, tenkančio vienam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad teismo žinioje yra ne viena administracinė byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, šios administracinės bylos dalis dėl laikotarpio nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. paliktina nenagrinėta, t. y. šios bylos dalies nagrinėjimas nutrauktinas. Teigė, jog kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Lukiškių TI-K sudaro paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų vykdymo. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Iš visų langų rankenėlės išimtos tam, kad iš jų nebūtų įmanoma pagaminti įvairių aštrių, sveikatai pavojingų įrankių; langų rankenėlės laikomos pas korpuso vyresnįjį prižiūrėtoją, kuris, reikalui esant, išduoda į kameras, kad būtų įmanoma uždaryti / atidaryti langus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m. Nėra numatyta, kad kamerose turi būti veidrodis ar tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lukiškių TI-K laikomiems asmenims 1 kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Skundą pareiškėjas grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo.

Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 1 d. (3 paras), nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 12 d. (3 paras), nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 24 d. (3 paras), 2014 m. rugpjūčio 28 d. (1 para), nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d. (3 paras), 2014 m. rugsėjo 25 d. (1 para) buvo pažeista Bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatyta pareiškėjo teisė pasivaikščioti. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas T. O. prašo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 80 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino dėl netinkamo teisės pasivaikščioti gryname ore įgyvendinimo nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 29 d., atlyginimą. Šioje byloje nustatyta ir ginčo nėra (taip skunde nurodė ir pats pareiškėjas), kad T. O., jam pageidaujant, gaudavo po 1 val. per dieną pabūti ore, tačiau tai, pasak pareiškėjo, jam yra per mažai, tai pažeidžia jo teises.

Teismas atkreipė dėmesį, jog nors atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nepakankamo ploto, tenkančio vienam asmeniui, tačiau, įvertinus tose bylose priimtus procesinius sprendimus, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, susijusios su teisės pasivaikščioti gryname ore neužtikrinimu, tose bylose nebuvo nagrinėtas. Atitinkamai, šios administracinės bylos nutraukti negalima.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.271, 6.246–6.249 straipsnių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio nuostatomis.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo: 1) nuo 2011 m. balandžio 21 d. su pertraukomis iki 2012 m. sausio 19 d., jo teisinis statusas – suimtasis; 2) nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. sausio 17 d., jo teisinis statusas – nuteistasis, esantis drausmės grupėje; 3) nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. bei nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2013 m. spalio 3 d., jo teisinis statusas – nuteistasis, esantis drausmės grupėje; 4) nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 18 d., jo teisinis statusas – suimtasis; 5) nuo 2015 m. kovo 20 d. su pertraukomis iki 2015 m. balandžio 29 d. (galutinis skunde nurodomas laikotarpis), jo teisinis statusas – nuteistasis, esantis drausmės grupėje. Taigi, šiais laikotarpiais pareiškėjas buvo arba suimtasis, arba nuteistasis, esantis drausmės grupėje, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, kuriose atitinkamai nustatyta, jog nuteistieji, esantys drausmės grupėje, ir suimtieji turi teisę į 1 val. pasivaikščiojimą, pareiškėjo teisės nurodytais laikotarpiais nebuvo pažeistos (pats pareiškėjas skunde nurodė, kad jis galėjo gauti teisę 1 val. pasivaikščioti), o skundas šia apimtimi atmestas kaip visiškai nepagrįstas, nes nėra nustatyti Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai.

Kita vertus, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 1 d. (3 paras), nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 12 d. (3 paras), nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 24 d. (3 paras), 2014 m. rugpjūčio 28 d. (1 para), nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d. (3 paras), 2014 m. rugsėjo 25 d. (1 para) kaip nuteistasis, esantis paprastoje grupėje, todėl jam pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą turėjo būti suteikta po 1,5 val. pasivaikščiojimo per parą. Teismas vertino, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nes Lukiškių TI-K informacijos nepateikė apie pasivaikščiojimo trukmę. Kadangi per 14 parų pareiškėjas negaudavo po 0,5 val., tai jis negavo iš viso 7 val. pasivaikščiojimo. Taigi, šiuo aspektu neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai yra įrodyti.

Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui skirtas nepakankamas pasivaikščiojimo laikotarpis nereiškia, jog pareiškėjui apskritai nebuvo skirtas laikotarpis pasivaikščioti. Priešingai, byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gaudavo teisę pasivaikščioti 1 val. per parą. Taigi, teismas vertino, kad pareiškėjas patyrė minimalią neturtinę žalą. Ypač atsižvelgtina į tai, kad dėl 2014 m. įvykių (paskutinis 2014 m. rugsėjo 25 d.) pareiškėjas kreipėsi į teismą tik 2015 m. gegužės mėn., todėl tie smulkmeniški pažeidimai, teismo vertinimu, negali būti pareiškėjui kompensuojami pinigais, nes tai būtų nepagrįstas pareiškėjo pelnymasis valstybės sąskaita. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, taip pat į tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nenustatyta, jog dėl šioje byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

III. Pareiškėjas T. O. apeliaciniame skunde prašo tinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 80 000 Eur sumą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių TI-K buvo pažeidinėjamos pareiškėjo teisės, kas pasireiškė kankinimu. Kadangi kameros buvo labai mažos, pareiškėjas negalėjo laisvai judėti. Pažymi, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K pastoviai buvo pažeistos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos dėl nepakankamos pasivaikščiojimo gryname ore trukmės Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 29 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš viso 14 parų pareiškėjui buvo suteikiamas 0,5 val. trumpesnis, nei teisės aktais garantuojamas, pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau atsižvelgęs į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, taip pat į tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nenustatyta, jog dėl šioje byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti. Pareiškėjas, teigdamas, kad jo teisių pažeidimas pripažintinas kankinimu, dėl ko jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, padavė apeliacinį skundą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Bausmių vykdymo įstatymo 103 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 85 straipsnio (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija) 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos; o pagal BVK 86 straipsnio (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija) 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, o pareiškėjas ir neginčija, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. pareiškėjui būnat Lukiškių TI-K, beveik visą laiką jo statusas buvo suimtasis arba nuteistasis, esantis drausmės grupėje. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą tokiu atveju pareiškėjas turėjo teisę į 1 val. trukmės pasivaikščiojimą kasdien. Ir tik laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 1 d., nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 12 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 24 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. (iš viso 14 parų) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kaip nuteistasis, esantis paprastoje grupėje, ir šiuo laikotarpiu jam turėjo būti užtikrinta teisė į 1,5 val. trukmės pasivaikščiojimus. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jis buvo vedamas pasivaikščioti kasdien 1 valandai. Taigi, iš viso 14 parų, t. y. tik tais atvejais, kai pareiškėjo statusas Lukiškių TI-K buvo nuteistasis, esantis paprastojoje grupėje, jam nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta pasivaikščiojimų gryname ore trukmė.

Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu jis Lukiškių TI-K buvo kankinamas. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjui kasdien buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore, tik ne visada buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta pasivaikščiojimo trukmė, pažeidimo trukmę (14 parų), teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė