2013-10-07 Nr. AB-5926-3-63-3-00015-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1545/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00014-2013-7

Procesinio

sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas),

Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės apeliacinį

skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario

22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. J. ir

V. J. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei dėl sprendimo

panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo

ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo

departamentas prie Kultūros ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai N. J. ir V. J. (toliau – ir pareiškėjai)

skundu (b. l. 6-16) kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Palangos miesto

savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr.

T2-304 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)

(kadastrinis Nr. 2501/0031:45), Palangoje, detaliojo plano netvirtinimo“

(toliau – ir Sprendimas).

Skunde nurodė, kad 2011

m. balandžio 14 d. tarp pareiškėjų ir Palangos miesto savivaldybės

administracijos direktoriaus buvo sudaryta Detaliojo teritorijų planavimo

organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjams

buvo perduotos žemės sklypo detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos.

Palangos miesto savivaldybės tarybos Statybos ir miesto ūkio komitetas pritarė

žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai. Kultūros paveldo departamento prie

Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys (toliau – ir KPD

Klaipėdos teritorinis padalinys) ir Palangos miesto savivaldybės administracijos

Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius parengė planavimo sąlygas

detaliojo plano rengimui. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys ir Palangos

miesto savivaldybės tarybos sudaryta Nuolatinė statybos komisija suderino

pareiškėjų pateiktą derinti parengtą žemės sklypo detalųjį planą. Kultūros

paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo

departamentas) pateikė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai

prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) 2012 m. birželio 6 d. raštą Nr. (1.29)2-1739,

kuriame nurodė, kad rengiamo detaliojo plano sprendiniai visiškai atitinka

planavimo sąlygas, nepažeidžia ir saugo nustatytą vertingąją savybę – istorinės

dalies XIX a.-XX a. I p. planinę struktūrą, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad

KPD Klaipėdos teritorinio padalinio parengtos planavimo sąlygos detaliojo plano

rengimui prieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams ir teisės

aktams. Kultūros paveldo departamentas pateikė Valstybinei teritorijų planavimo

ir statybos inspekcijai 2012 m. birželio 21 d. raštą Nr. (1.29)2-1948,

nurodydamas, kad detaliojo plano sprendiniai atitinka 2012 m. sausio 25 d. KPD

Klaipėdos teritorinio padalinio išduotas planavimo sąlygas detaliojo plano

rengimui. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie

Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės

priežiūros skyrius (toliau – ir VTPSI Klaipėdos teritorijų planavimo ir

statybos valstybinės priežiūros skyrius) 2012 m. birželio 27 d. išdavė

teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-1271, kuriuo buvo

nustatyta, kad detaliojo plano patikrinimo išvada yra teigiama ir siūloma

detaliojo plano projektą tvirtinti nustatyta tvarka. Pareiškėjai 2012 m. liepos

4 d. pateikė Palangos miesto savivaldybės direktorei prašymą pateikti

tvirtinimui žemės sklypo detalųjį planą, kuris buvo galutinai suderintas su

visomis institucijomis teisės aktų nustatyta tvarka ir kuriam buvo išduotas

patikrinimo aktas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija

pateikė Palangos savivaldybei 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. (6.5)-2D-12453,

kuriuo buvo konstatuota, kad patikrinimo akte pateikta teigiama detaliojo plano

patikrinimo išvada ir siūlymas jį tvirtinti nustatyta tvarka yra pagrįstas ir

teisėtas. Tačiau Kultūros paveldo departamentas pateikė Palangos miesto savivaldybei

2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416, kuriame nurodė, kad Kultūros

paveldo departamento komisijos nariai atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypo

dalinimas neatitinka Palangos miesto centrinės dalies specialiojo

paminklosauginio plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29

d. sprendimu Nr. 134 (toliau – ir Specialusis paminklosauginis planas),

nuostatos – šioje teritorijoje žemės sklypai nesmulkinami, todėl pasiūlė

vadovautis Specialiuoju paminklosauginiu planu ir nedalinti čia esančių žemės

sklypų.

Palangos miesto

savivaldybės taryba priėmė 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T2-304,

kuriame buvo nurodyta netvirtinti žemės sklypo (duomenys

neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano, atsižvelgiant į Kultūros

paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416. Pareiškėjai

su šiuo sprendimu nesutiko ir teigė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų

planavimo įstatymas (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) neaptaria

planavimo sąlygų ir sąvado keitimo galimybės įpusėjus procesui, juo labiau

nesuteikia teisės planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms jokiomis

priemonėmis vienašališkai koreguoti susiklosčiusių teisinių santykių. Be to,

Specialiojo paminklosauginio plano 6.1 ir 6.3.4 punktai nenustatė jokio

imperatyvaus draudimo, kad žemės sklypas negali smulkėti. Pažymėjo, jog nei Kultūros

paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. rašte, nei Sprendime nėra

jokios aiškios nuorodos į konkretų Specialiojo paminklosauginio plano punktą,

kuriame būtų išdėstytas draudimas smulkinti žemės sklypus, esančius Palangos

miesto centrinėje dalyje. Todėl manė, jog ginčijamas Sprendimas grubiai

pažeidžia pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus,

neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir

Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų.

Teigė, jog nors

ginčijamame Sprendime nėra nuorodos į Specialiojo paminklosauginio plano

konkretų punktą, tačiau manė, jog Palangos miesto savivaldybės taryba,

priimdama šį sprendimą, rėmėsi Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktu,

kuris nustato, kad U2 teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti

sklypai. Pabrėžė, kad Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktas

nenustato imperatyvaus draudimo, kadangi Specialusis paminklosauginis planas

yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taip pat pažymėjo, jog detaliajame plane

numatytas žemės sklypo padalinimas į du sklypus nepažeidžia jokios Palangos

miesto istorinės dalies vertingosios savybės, kuri yra įrašyta nekilnojamosios

vertybės pase (registro duomenų išraše), ir neprieštarauja Nekilnojamojo

kultūros paveldo apsaugos įstatymui. Nurodė, kad Kultūros paveldo departamento 2012

m. lapkričio 27 d. raštas iš esmės pakeitė iki tol buvusią nuoseklią ir ne

vieną kartą raštu patvirtiną šios institucijos poziciją dėl detaliojo plano

rengimo ir nustatė naujas planavimo sąlygas detaliojo plano rengimui, kurių

nebuvo 2012 m. sausio 25 d. KPD Klaipėdos teritorinio padalinio parengtose

planavimo sąlygose detaliojo plano rengimui.

Pareiškėjai 2012 m.

liepos 4 d. pateikė atsakovui prašymą tvirtinti parengtą ir visų institucijų

suderintą detalųjį planą, tačiau jo nepatvirtinus, pareiškėjai 2012 m.

lapkričio 12 d. pateikė prašymą grąžinti detaliojo plano bylas. Palangos miesto

savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 29 d. priėmė ginčijamą sprendimą, o

detaliojo plano bylas pareiškėjams grąžino tik 2012 m. gruodžio 6 d., tokiu

būdu neteisėtai užkirsdama kelią kreiptis į VTPSI dėl detaliojo plano

patvirtinimo, kaip tai numato Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5

dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825

patvirtintas Detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba

savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu

detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtinta, tvarkos aprašas (toliau –

ir Tvarkos aprašas). Todėl manė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba iš

viso neturėjo teisės spręsti klausimo dėl detaliojo plano patvirtinimo, nes

praleido Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatytą

terminą, per kurį turėjo būti patvirtintas arba nepatvirtintas detalusis

planas.

Atsakovas Palangos

miesto savivaldybė atsiliepime į skundą (b. l. 43-44) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų

skundu.

Teigė, jog Palangos

miesto savivaldybės taryba nusprendė netvirtinti žemės sklypo detaliojo plano,

nes jis neatitinka Specialiojo paminklosauginio plano bei Nekilnojamojo

kultūros paveldo apsaugos įstatymo. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo

apsaugos įstatymą, kultūros vertybės teritorijoje yra draudžiama veikla,

galinti trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą. Kultūros paveldo

departamentas 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416 nurodė

savivaldybei susilaikyti nuo plano tvirtinimo, nes žemės sklypo dalinimas

neatitinka Specialiojo paminklosauginio plano. Žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal Specialųjį

paminklosauginį planą yra taikomas griežtas paminklosauginis režimas, pagal

kurį yra saugoma užstatymo ir sklypų sistema, o ginčo detaliuoju planu griežto

paminklosauginio režimo teritorijoje siekiama skaidyti sklypą bei didinti

užstatymo tankumą ir intensyvumą. Palangos miesto bendrajame plane,

patvirtintame Tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, nurodyta,

kad bendrasis planas U2 teritorijoje taikomas tiek, kiek neprieštarauja

Specialiajam paminklosauginiam planui.

Pareiškėjų žemės

sklypo detalusis planas neatitiko Specialiojo paminklosauginio plano, kuriame

nustatyti ribojimai dėl ginčo sklypo skaidymo ir numatomų statyti statinių

užstatymo tankumo, kurie turi būti taikomi imperatyviai ir jais pareiškėjai

privalo vadovautis. 2012 m. sausio 25 d. išduotose planavimo sąlygose Kultūros

paveldo departamentas reikalavo laikytis Specialiojo paminklosauginio plano. Pabrėžė,

kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011 panaikino

detalųjį planą ir nurodė, kad planavimo sąlygose detaliojo planavimo

dokumentams rengti nurodytas Specialusis paminklosauginis planas planavimo organizatoriui

tampa privalomas, o ne rekomendacinis.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija

prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė tenkinti pareiškėjų skundą (b. l. 85-89).

Nurodė, kad Teritorijų

planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtinta pareiga motyvuoti

detaliojo plano nepatvirtinimą. Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės

taryba ginčijamą sprendimą grindė išimtinai tik Kultūros paveldo departamento

2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416, kuriame nurodoma, kad

nagrinėjamo žemės sklypo dalinimas neatitinka Specialiojo paminklosauginio

plano nuostatų, nors Kultūros paveldo departamentas iki tol gana aktyviai

dalyvavo nagrinėjamos teritorijos detaliojo planavimo procese, ne vieną kartą

aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėdamas, kad pritaria detaliojo planavimo

sprendiniams. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas neatlikus viso detaliojo

planavimo proceso ir jo metu priimtų sprendimų vertinimo, išsamiai

neišanalizavus ir nepatikrinus visų aplinkybių, grindžiamas nekonkrečia teisine

ir faktine argumentacija, todėl yra nemotyvuotas. KPD Klaipėdos teritorinis

padalinys 2012 m. sausio 25 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo planavimo

dokumentui rengti Nr. 03, pritardamas tokiems žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo

planavimo tikslams. Šiose sąlygose buvo nustatytas konkretus reikalavimas

planuojamai teritorijai – taikyti tik tuos Specialiojo paminklosauginio plano

sprendinius, kurie nustatyti 6.1 ir 6.3.4 punktuose. KPD Klaipėdos teritorinio

padalinio planavimo sąlygų Nr. 03 išdavimo metu galiojusiame Planavimo sąlygų

teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo,

patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu

Nr. D1-262, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 9 punkte nurodyta, kad sąlygas

rengianti institucija, atitinkamai, jei numatomo rengti teritorijų planavimo

dokumento tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, sąlygos

ir/ar sąvadas neišduodami. Šiuo konkrečiu atveju ta aplinkybė, kad KPD

Klaipėdos teritorinis padalinys 2012 m. sausio 25 d. išdavė planavimo sąlygas

nagrinėjamos teritorijos detaliojo planavimo dokumentui rengti, neįžvelgdamas

to, kad nustatyti planavimo tikslai, iš kurių vienas buvo žemės sklypų

formavimas esamo sklypo sąskaita, o tai neabejotinai reiškia vieno žemės sklypo

dalinimą į smulkesnius, galimai jau tada prieštaravo Specialiojo

paminklosauginio plano nuostatoms, sukūrė atitinkamus lūkesčius planavimo

organizatoriams, kad tokia planavimo veikla pagal nustatytus planavimo tikslus

yra leidžiama. Be to, KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2012 m.

balandžio 17 d. raštu Nr. (1.27P)2KL-32 pritarė jau parengto detaliojo plano

sprendiniams ir jį suderino. Kultūros paveldo departamento per Klaipėdos

teritorinį padalinį duotas pritarimas detaliojo plano sprendiniams, reiškia,

kad ši institucija patvirtino detaliojo plano atitikimą Specialiojo

paminklosauginio plano sprendiniams.

Nurodė, kad pateikus

tikrinti parengtą ir su visomis institucijomis suderintą detalųjį planą VTPSI, ši, įvertinusi tai, kad už kultūros paveldo

apsaugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą ir kontrolę atsakingas Kultūros

paveldo departamentas 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (16.17) 2D-6974 kreipėsi

į pastarąją instituciją, prašydama įvertinti, ar KPD Klaipėdos padalinio 2012

m. sausio 25 d. išduotos planavimo sąlygos yra teisėtos. Kultūros paveldo

departamentas 2012 m. birželio 6 d. atsakyme pažymėjo, kad nėra pagrindo

teigti, jog minėtos planavimo sąlygos prieštarauja galiojantiems teritorijų

planavimo dokumentams ir teisės aktams, ar tokios sąlygos negalėjo būti

išduotos, todėl nėra pagrindo jas naikinti. VTPSI

2012 m. birželio 12 d. raštu Nr. (16.17)-2D-8595 pakartotinai kreipėsi į

Kultūros paveldo departamentą konkrečiai klausdama, ar detaliojo plano

sprendiniai, kuriais naujai suformuotam žemės sklypui Nr. 1 nustatomas 20

procentų užstatymo tankumas, neprieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano

6.2.2 ir 7.5.3 punktų nuostatoms, ar KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2012

m. balandžio 17 d. raštu Nr. (1.27P)2KL-32 priimtas sprendimas derinti detalųjį

planą yra teisėtas. Kultūros paveldo departamentas 2012 m. birželio 21 d. raštu

Nr. (1.29)2-1948 patvirtino, kad detaliojo plano sprendiniai atitinka KPD

Klaipėdos teritorinio padalinio išduotas planavimo sąlygas, o šio padalinio

priimtas sprendimas derinti detalųjį planą yra pagrįstas. Ginčijamame sprendime

atkartojami Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. rašte

Nr. (13.1)2-3416 išdėstyti motyvai ir argumentai kardinaliai skiriasi nuo tų,

kuriuos tų pačių aplinkybių atžvilgiu tas pats Kultūros paveldo departamentas

teikė anksčiau, nuosekliai laikydamasis pozicijos, kad parengto detaliojo plano

sprendiniai neprieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniams.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas

prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 39-40) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Nurodė,

kad 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (13.1)2-3416 buvo pažymėta, jog

detaliajame plane planuojamas užstatymas yra pagrįstas buvusiu užstatymu,

tačiau ne tokios apimties, koks siūlomas detaliajame plane. Minėtame rašte taip

pat buvo pažymėta, kad sklypo dalinimas neatitinka Specialiojo paminklosauginio

plano nuostatos – teritorijoje žemės sklypai nesmulkinami ir siūlė vadovautis

Specialiojo paminklosauginio plano sprendimais ir nedalinti čia esančių žemės

sklypų. 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (13.1.)2-3416 pateiktas pasiūlymas

yra rekomendacinio pobūdžio ir Palangos miesto savivaldybės tarybai nebuvo

privalomas. Tarybos Sprendimas yra pagrįstas.

II. Klaipėdos

apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjų N. J. ir V. J. skundą

tenkino ir panaikino Palangos miesto savivaldybės

tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T2-304 „Dėl žemės sklypo (duomenys

neskelbtini) (kadastrinis Nr. 2501/0031:45), Palangoje, detaliojo plano

netvirtinimo“.

Pirmosios

instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį ir

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239

patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 27 punktą,

Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 5 dalį, Specialiojo

paminklosauginio plano 6.1 punktą (b. l. 70), 6.3.4 punktą (b. l.

71) ir nustatė, kad šiose nuostatose nėra nustatytas draudimas smulkinti žemės

sklypus. Padaryta išvada, jog dalijant žemės sklypą nebuvo pažeisti Specialiojo

paminklosauginio plano 6.1 ir 6.3.4 punktai, kurie KPD Klaipėdos teritorinio

padalinio buvo įrašyti kaip viena iš sąlygų detaliojo planavimo dokumentui

rengti. Tiek Palangos miesto savivaldybės tarybos priimtame Sprendime, tiek

Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (13.1)2-3416

(b. l. 47) yra nurodoma, kad žemės sklypo dalinimas neatitinka Specialiojo paminklosauginio

plano nuostatų, o atsakovas atsiliepime nurodė, kad planuojama teritorija yra

nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje, saugoma valstybės. Teismas

nurodė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį ir

pažymėjo, kad atsakovas mano, jog ši Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

įstatymo nuostata įpareigoja pareiškėjus laikytis Specialiojo paminklosauginio

plano ir jo nesilaikymas prieštarauja minėtai įstatymo nuostatai. Tačiau

teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutiko, nes Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 6 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010 konstatavo, kad

Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 ir juo

patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis

planas neturi norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio ir

nėra norminis administracinis aktas. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje

nutartyje taip pat konstatavo, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d.

sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies

specialusis paminklosauginis planas yra rekomendacinio pobūdžio. Remiantis tuo,

nėra pagrindo teigti, kad Specialusis paminklosauginis planas yra norminis

aktas, kurio privalo laikytis pareiškėjai, rengdami detalųjį planą.

Teismas nurodė Kultūros paveldo

departamento 2012 m. birželio 6 d. raštą Nr. (1.29)2-1739 (b. l. 21-22), Kultūros

paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416 ir

nustatė, jog nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad detaliajame plane numatytas žemės

sklypo padalinimas į du sklypus pažeistų Palangos miesto istorinės dalies

vertingąsias savybes ar prieštarautų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

įstatymui.

Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje

byloje Nr. A502-2845/2011, pabrėžė, kad planavimo sąlygose

detaliojo planavimo dokumentams rengti nurodytas Specialusis paminklosauginis

planas planavimo organizatoriui tampa privalomas, o ne rekomendacinis. Tačiau

su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutiko, kadangi Lietuvos vyriausiasis

teismas atsakovo minėtoje byloje nustatė, kad KPD Klaipėdos teritorinio

padalinio 2005 m. vasario 21 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui

išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 24,

kaip teritorijų planavimo dokumentą, į kurio galiojančius sprendinius būtina

atsižvelgti, įrašė Specialųjį paminklosauginį planą. Teismas taip pat pažymėjo,

kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusiam ginčui aktualios administracinių

teismų praktikos kontekste ši aplinkybė reiškia, jog Specialusis

paminklosauginis planas ta apimtimi, kiek jo sprendiniai neprieštarauja

Generaliniam planui, planavimo organizatoriui yra privalomas. Taigi Specialusis

paminklosauginis planas planavimo organizatoriui tapo privalomas, kadangi KPD

Klaipėdos teritorinio padalinio detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui

išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti, Specialųjį

paminklosauginį planą įrašė kaip vieną iš sąlygų detaliajam planui rengti.

Nagrinėjamoje byloje KPD Klaipėdos

teritorinis padalinys 2012 m. sausio 25 d. išduotose planavimo sąlygose

detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 03 nurodė, kad planuojamam žemės

sklypui (teritorijai) taikomi galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų

planavimų dokumentų sprendiniai – Palangos miesto bendrasis planas,

patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d.

sprendimu Nr. T2-317, ir Specialiojo paminklosauginio plano, patvirtinto 1999

m. liepos 29 d. Palangos miesto tarybos spendimu Nr. 134, 6.1 punktas ir

griežto paminklosauginio režimo zonos 6.3.4 punkto reikalavimai, o ne visas

Specialusis paminklosauginis planas. Todėl planavimo organizatoriui yra

privalomi tik šie Specialiojo paminklosauginio plano punktai, kurie numatyti

išduotose planavimo sąlygose, ir nebuvo pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjai

privalo laikytis viso Specialiojo paminklosauginio plano nuostatų.

Teismas aptarė faktines bylos

aplinkybes ir nustatė, kad Kultūros paveldo

departamentas viso detaliojo plano rengimo bei derinimo metu laikėsi pozicijos,

jog detalusis planas nepažeidžia Specialiojo paminklosauginio plano nuostatų, o

KPD Klaipėdos teritorinis padalinys planavimo

sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti aiškiai nurodė Specialiojo

paminklosauginio plano 6.1.1 ir 6.3.4 punktus, kurie negali būti

pažeisti rengiant detalųjį planą.

Tiek Teritorijų planavimo įstatymas,

tiek ir Taisyklės nustato griežtą veiksmų, kurie turi būti atliekami atitinkamo

etapo stadijos metu, seką. Detaliojo teritorijų planavimo procesas suskirstytas

į etapus ir preciziškai detalizuotas siekiant užtikrinti teisių ir pareigų

tęstinumą, jų stabilumą bei apsaugą. Todėl detaliojo plano rengimo etapų

nesilaikymas sukurtų chaotiškumą ir neaiškumą šiame procese. Kaip ne kartą yra

pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2001 m. liepos 12 d.,

2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai)

valstybės pareiga yra užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą,

apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Taigi

nesilaikymas teritorijų planavimo proceso eigos ir įpusėjus procesui keičiant

išduotas planavimo sąlygas, pažeidžia teisinį tikrumą ir stabilumą bei teisėtų

lūkesčių apsaugos principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012

m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-232/2012

pažymėjo, kad detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėtu, išdavus

planavimo sąlygų sąvadą. Teritorijų planavimo įstatymas, reglamentuojantis

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų

rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų

teises ir pareigas šiame procese, neaptaria planavimo sąlygų ir/ar sąvado

keitimo galimybes įpusėjus procesui, juo labiau nesuteikia teisės planavimo

sąlygas ir/ar sąvadą išdavusioms institucijoms tokiomis priemonėmis

vienašališkai koreguoti susiklosčiusių teisinių santykių. Todėl detaliojo plano

sprendinius suderinus su visomis institucijomis ir pritarus Kultūros paveldo departamentui (pabrėžta, jog detaliojo

plano suderinimo ši institucija neginčija) bei VTPSI Klaipėdos teritorijų

planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui nustačius, jog patikrinimo

išvada teigiama, Kultūros paveldo departamentas 2012 m. lapkričio

27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416 negalėjo nustatyti naujų reikalavimų

detaliojo plano rengimui, kadangi tokios sąlygos ankstesniame etape buvo

išduotos KPD Klaipėdos teritorinio padalinio, taip pat suderintos ir

patvirtintos detaliojo teritorijų planavimo proceso metu. Remdamasi išdėstytu,

teisėjų kolegija sprendė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba nepagrįstai

vadovavosi Kultūros paveldo departamento 2012

m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje

Nr. A146-1846/2008 ir nustatė, kad Palangos miesto savivaldybė

nagrinėjamoje byloje net neįvertinusi VTPSI Klaipėdos

teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus teigiamos

išvados, kuri buvo patvirtinta patikrinus, ar detalusis planas neprieštarauja

įstatymams, poįstatyminiams aktams, nusprendė vadovautis Kultūros paveldo

departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416, kuris buvo

nurodytas kaip rekomendacinio pobūdžio ir kuris negalėjo paneigti valstybinę

teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos teigiamos patikrinimo išvados,

kadangi ji buvo priimta to paties Kultūros

paveldo departamento užklausiant, ar detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja

Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 ir 7.5.3 punktų nuostatoms, ir kuris

atsakė, kad detaliojo plano sprendiniai minėtoms nuostatoms neprieštarauja.

Teisėjų kolegija sprendė, kad Palangos

miesto savivaldybės taryba, nepatvirtindama žemės

sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano, paneigė

detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus įgytą teisę parengti detaliojo

planavimo dokumentą vadovaujantis reikalavimais ir tikslais, patvirtintais

pirmajame etape, iškreipė viso detaliojo planavimo esmę, pažeidė teisėtų

lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A502-232/2012). Valstybė privalo vykdyti savo

įsipareigojimus asmeniui ir laikytis įstatymo nustatytos tvarkos (Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22

d. nutarimai).

Teismas nurodė Teritorijų planavimo

įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007

m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-753/2007;

2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-53-554/2008, Viešojo

administravimo įstatymo 3 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje A5-990/2007,

2009 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-383/2009

ir kt. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamas sprendimas tinkamai

nemotyvuotas, nes jame nėra konkrečios normos, numatančios aiškiai suformuluotą

atsisakymo derinti detalųjį planą pagrindą, iš kurio pareiškėjai galėtų

suprasti sprendimo netvirtinti detaliojo plano priežastis. Sprendime nurodoma,

kad detalusis planas netvirtinamas atsižvelgiant į Kultūros paveldo

departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416, kuriame

teigiama, kad nagrinėjamo žemės sklypo dalinimas neatitinka Specialiojo

paminklosauginio plano nuostatų. Tačiau nei ginčijamame Sprendime, nei jame

minimame Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr.

(13.1)2-3416, kuriuo remiantis sprendimas priimtas, nėra nurodyta jokios

konkrečios teisės normos, kuriai prieštarauja detalusis planas, o tik daroma

abstrakti nuoroda į Specialiojo paminklosauginio plano nuostatas. Teisėjų

kolegija sprendė, jog abstrakti nuoroda į Specialiojo paminklosauginio plano

nuostatas, konkrečiai nenurodant, nei kokia būtent teisės norma ar normomis

remiamasi, nei dėl kokių faktinių aplinkybių detalusis planas netvirtinamas,

negali būti vertinamas kaip administracinio akto pagrindimas teisės aktų

nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007

ir kt.). Todėl konkrečios normos, kuri numatytų aiškiai suformuluotą atsisakymo

tvirtinti detalųjį planą pagrindą nebuvimas, suponuoja ginčijamą sprendimą

neteisėtą iš esmės, t. y. prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo 3

straipsniui, 8 straipsnio 1 daliai bei vietos savivaldos veiklos

pagrindiniams principams – skaidrumo, viešumo ir pareigos informuoti

suinteresuotus asmenis apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus. Teisėjų kolegija

konstatavo, jog Tarybos Sprendimas neteisėtas iš esmės, todėl naikintinas.

Teismas nurodė Teritorijų planavimo

įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, 5 dalį, Aprašo 2, 3 punktus. Nustatė, kad

pareiškėjai 2012 m. liepos 2 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos

direktorei pateikė prašymą (b. l. 24) patvirtinti detalųjį planą. Nepriimant

jokio sprendimo dėl detaliojo plano tvirtinimo, pareiškėjai 2012 m. lapkričio

12 d. pateikė prašymą (b. l. 18) grąžinti detaliojo plano bylas. Palangos

miesto savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 29 d. priėmė ginčijamą sprendimą,

o pareiškėjams detaliojo plano bylas grąžino tik 2012 m. gruodžio 6 d. (b. l.

19). Taigi atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl detaliojo plano buvo

priimtas tik 2012 m. lapkričio 29 d., o pareiškėjai kreipėsi 2012 m. liepos 2

d., konstatuota, kad Palangos miesto savivaldybės taryba pažeidė Teritorijų

planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje nustatytą 20 darbo dienų

terminą, per kurį Palangos miesto savivaldybės taryba turėjo patvirtinti detalųjį

planą. Pareiškėjai taip pat teigė, kad praleidus terminą, Palangos miesto

savivaldybės taryba neturėjo teisės tvirtinti detaliojo plano. Tačiau teisėjų

kolegija su šiais pareiškėjų argumentais nesutiko, kadangi nei Teritorijų

planavimo įstatymas, nei Taisyklės nenumato, jog per nustatytą terminą

nepatvirtintus detaliojo plano, atimama teisė detalųjį planą tvirtinti vėliau,

t. y. praleidus terminą. Patys pareiškėjai buvo neaktyvūs ir tik 2012 m.

lapkričio 12 d. pateikė prašymą grąžinti detaliojo plano bylas, t. y. pateikė

prašymą praėjus daugiau nei 4 mėnesiams nuo prašymo tvirtinti detalųjį planą

pateikimo dienos. Taigi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje

yra nustatytas 20 darbo dienų terminas, per kurį Palangos miesto

savivaldybės taryba nuo prašymo pateikimo dienos turėjo patvirtinti detalųjį

planą arba motyvuotai atsisakyti jį tvirtinti, tačiau to nepadarius per

nustatytą terminą, pareiškėjai per 20 darbo dienų turėjo teisę Aprašo (3 p.)

nustatyta tvarka kreiptis į VTPSI dėl detaliojo plano patvirtinimo per 20 darbo

dienų pasibaigus 26 straipsnio 5 dalyje nustatymam terminui (20 darbo dienų),

per kurį Palangos miesto savivaldybės taryba turėjo tvirtinti detalųjį planą.

Atsižvelgus į tai, kad per nustatytą 20 darbo dienų terminą nepatvirtinus

detaliojo plano, pareiškėjai delsė ir nesikreipė į VTPSI dėl detaliojo plano

patvirtinimo per nustatytą 20 darbo dienų terminą, nėra pagrindo konstatuoti,

kad Palangos miesto savivaldybės taryba neturėjo teisės tvirtinti detaliojo

plano.

III. Atsakovas Palangos miesto savivaldybė (toliau

– ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 127-128) prašo panaikinti pirmosios

instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios

instancijos teismo teiginiai apie pareiškėjų lūkesčius skaidyti sklypą,

numatant visiškai naujo pastato statybą, nekilnojamosios kultūros vertybės

(unikalus kodas 12613) teritorijoje yra nepagrįsti. Vadovaujantis Teritorijų

planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalimi, detaliojo plano koncepciją, jei

ji rengiama, turi teisę tvirtinti tik savivaldybės taryba, bet ne vienas iš

tarybos komitetų. Teismui nebuvo pagrindo remtis faktu, kuris neatitinka teisės

aktų reikalavimų. Pareiškėjai negali turėti lūkesčio skaidyti sklypą, numatant

visiškai naujo pastato statybą, nekilnojamąją kultūros vertybės (unikalus

kodas: 12613) teritorijoje, tuo pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo

apsaugos įstatymą. Nesutinka

su Klaipėdos apygardos administracinio teismo argumentu, kad KPD Klaipėdos teritorinio

padalinio 2012 m. sausio 25 d. išduotose planavimo sąlygose Nr. 03 nurodyta,

jog planuojamam žemės sklypui taikomi tik Specialiojo paminklosauginio plano

6.1 punkto ir griežto paminklosauginio režimo zonos 6.3.4 punkto

reikalavimai. Laikosi pozicijos, kad 6.1 ir 6.3.4. punktai yra

Specialiojo paminklosauginio plano dalis, todėl planas turėtų būti vertinamas

ir taikomas kompleksiškai, nes priešingu atveju nebūtų įmanoma atskleisti

griežto paminklosauginio režimo zonos 6.3.4. punkto reikalavimų. Griežto paminklosauginio

režimo zonoje pagal paminklosauginį planą yra saugoma užstatymo ir sklypų

sistema (aprašomosios dalies 6.2.2. p.), o ginčo planu griežto paminklosauginio

režimo teritorijoje siekiama skaidyti sklypą bei didinti užstatymo tankumą ir intensyvumą.

Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad keičiant

išduotas planavimo sąlygas ir nustatant naujus reikalavimus pažeidžiamas

teisinis tikrumas ir stabilumas bei teisėtų lūkesčių apsaugos principas,

neatitinka tikrovės, nes planavimo sąlygos nebuvo keičiamos (tokių net įrodymų

nėra), o išduotose sąlygose buvo nurodyta vadovautis paminklosauginiu planu. Visais atvejais rengiant detalųjį planą ir gavus

sąlygas, yra įvertinamos ir išanalizuojamos galimybės, ką galima daryti su

turimu sklypu, bet užsakovai negali turėti lūkesčių, kad visi jų norai bus

patenkinti.

Pirmosios instancijos teismas,

teisindamas numatomą statybą remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010,

kad Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra

rekomendacinio pobūdžio, tačiau nepaaiškina, kodėl yra ignoruojama vėlesnė Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A502-2845/2011, kurioje nurodyta, kad planavimo

sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti nurodytas Specialusis

paminklosauginis planas planavimo organizatoriui tampa privalomas, o ne

rekomendacinis.

Teismo argumentas dėl pareiškėjų

lūkesčių, kad parengtas planas yra suderintas ir turi teigiamą VTPSI išvadą yra

kritikuotinas, nes visi detalieji planai, kuriuos naikina teismai, taip pat

turi teigiamas VTPSI išvadas, o prokuratūra, VTPSI ir Kultūros paveldo

departamentas analogiškose bylose dėl statybų Palangoje reikalauja pastatytus

statinius griauti, nors patys patvirtintiems detaliesiems planams yra pritarę,

suderinę ir išdavę teigiamas išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. patvirtinta taikos sutartis

administracinėje byloje Nr. A662-710/2013). Patvirtinus detaliuosius

planus, atsakovu būna ne planus derinančios ar tikrinančios institucijos, bet

tik Taryba, todėl Taryba privalo užtikrinti tvirtinamų detaliųjų planų

teisėtumą.

Pareiškėjai N. J. ir

V. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139-146)

prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo

sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos

teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai įvertino byloje esančius

įrodymus, nustatė visas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai ir priėmė

teisėtą bei pagrįstą sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismas, priešingai nei

teigia savo apeliaciniame skunde atsakovas, pareiškėjų vertinimu, padarė

tinkamas išvadas dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo formuojamos praktikos (2012 m.

balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-232/2012,

2008 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-857/2008

ir kt.). Pareiškėjai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis

aplinkybėmis ir palaiko padarytas išvadas, tačiau pažymi, jog Taryba tik 2012

m. lapkričio 29 d. priimdama Sprendimą ir tik 2012 m. gruodžio 6 d. grąžindama pareiškėjui

Detaliojo plano bylas neteisėtai užkirto kelią kreiptis į VTPSI dėl Detaliojo

plano patvirtinimo. Be to, pareiškėjų vertinimu, Taryba iš viso neturėjo teisės

spręsti klausimo dėl Detaliojo plano patvirtinimo ar nepatvirtinimo, kadangi

praleido Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatytą

terminą, per kurį turėjo būti patvirtintas arba nepatvirtintas Detalusis planas,

ir teisė tvirtinti Detalųjį planą perėjo VTPSI, kaip tai numato Teritorijų

planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalis ir Aprašas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros

paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į atsakovo

apeliacinį skundą (b. l. 126-137) palaiko apeliacinį skundą, prašo pirmosios

instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų

skundą atmesti.

Sutinka su pareikštu apeliaciniu skundu

bei jame išdėstytais argumentais. Pažymi, kad Klaipėdos apygardos

administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

formuojamos praktikos (2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje

byloje Nr. A502-2845/2011), netinkamai taikė

materialinės teisės normas (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 3 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė

teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu

į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 147-149) prašo apeliacinį skundą atmesti ir

pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į

apeliacinį skundą vadovaujasi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 ir 5

dalies nuostatomis ir teigia, jog šios nuostatos įtvirtina pareigą motyvuoti

detaliojo plano nepatvirtinimą, tai yra institucijos, priėmusios neigiamą

sprendimą, pareigą pagrįsti sprendimą tiek teisiniais, tiek faktiniais

argumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007; 2010 m. gruodžio 23

d. nutartis Nr. A822- 1520/2010). Tuo pačiu detaliojo plano

tvirtinimo metu privalu išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visą

detaliojo planavimo procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007

m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-446/2007). Pirmosios

instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų skundą, nustatė visas bylai

svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištyrė. Į planavimo

sąlygas neįrašytos Specialiojo paminklosauginio plano nuostatos negali savaime

tapti privalomomis planavimo organizatoriui. Atsakovas nepateikė detalesnių

argumentų, leidžiančių manyti, kad Specialiojo

paminklosauginio plano 6.3.4 punkto nustatytų reikalavimų taikymas yra

neatsiejamas ir įgytų prasmę tik taikant šį punktą kartu su kitais Specialiojo paminklosauginio plano punktais (pirmiausia 6.2.2 p.). Taip pat

nėra pagrindo sutikti su tuo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas

ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011 pateiktus

motyvus dėl Specialiojo paminklosauginio plano taikymo. Priešingai, pirmosios

instancijos teismas gana išsamiai pakomentavo Lietuvos vyriausiajame

administraciniame teisme nagrinėtos bylos svarbiausias aplinkybes,

atkleisdamas, kad faktinė šios bylos pusė skiriasi nuo Klaipėdos apygardos

administraciniame teisme išnagrinėtos bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas

tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto

savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. T2-304, kuriuo

nepatvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. 2501/0031:45), Palangoje, detalusis planas,

teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad anksčiau nurodytu

adresu esantis žemės sklypas yra Palangos miesto istorinėje dalyje, pagal

Specialųjį paminklosauginį planą kultūros vertybės U2 teritorijoje, kuri

Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. IV-190 buvo

pripažinta saugotina viešėjam pažinimui ir naudojimui. Palangos miesto

centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano Apsaugos reglamento tekstinėje

(įžanginėje) dalyje pažymėta, kad 1995 metais vertingiausia Palangos miesto

centrinės dalies teritorija buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių

registrą.

Lietuvos Respublikos teritorijų

planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 23

straipsnis nustato, kad tais atvejais, kai planuojama teritorija yra svarbi

urbanistiniu, architektūriniu ar paveldosaugos požiūriu, privalomas teritorijų tvarkymo

ir naudojimo režimas papildomas šiais reikalavimais (urbanistiniais ir

architektūriniais, gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos, teritorijos

(žemės sklypo) apželdinimo (procentais)) (2 dalis), o reikalavimai dėl

papildomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatomi išduodant

planavimo sąlygas (3 dalis).

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos

teritorinio padalinio 2012 m. sausio 25 d. išduotose planavimo sąlygose detaliojo

planavimo dokumentui rengti Nr. 03 nurodyta taikyti Specialiojo

paminklosauginio plano (patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 1999

m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134) 6.1 (Tvarkymo sąlygos) ir 6.3.4 punktų

(griežto paminklosauginio režimo) reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju aktualus ir

reikšmingas Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano

Apsaugos reglamento 6.3.4 punktas. Pagal šį punktą, griežto paminklosauginio režimo

zonoje – tvarkymo režimas restauravimo ir restauravimo-atkūrimo. Čia komponentinis

saugojimo mastas. Saugoma istorinę, archeologinę ir urbanistinę vertę turinti

teritorija su dalinai išlikusiu apstatymu. Pastatų ir teritorijų panaudojimo

funkcijos priklausomai nuo istoriškai susiklosčiusio funkcinio zonavimo

(rekreacinė-poilsinė, komercinė, gyvenamoji), žiūr. regeneracijos pasiūlymų

lapą. Pagrindinės tvarkymo priemonės: restauracija, kontekstuali

rekonstrukcija. Atkuriamos sunykusios istoriškai susiklosčiusios urbanistinės

struktūros dalys ir erdvės. Galimas neužstatytų sklypų apstatymas, išlaikant

būdingą zonai mastelį, tūrių ir erdvių santykį, architektūros charakterį bei

medžiagiškumą. Restauravimo projektai ruošiami pagal paminklotvarkos sąlygas,

erdvių ar struktūrų atkūrimas pagal ikonografinę medžiagą. Taigi ši plano

nuostata leidžia daryti išvadą, kad griežto paminklosauginio režimo zonoje iš

esmės galimas tvarkymo režimas – tik restauravimo ir restauravimo-atkūrimo.

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo

kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452

redakcija) 2 straipsnio 29 dalį, restauravimas - visų išlikusių kultūros

paveldo objekto autentiškų dalių ar elementų konservavimas, atskirų neišlikusių

elementų ar dalių atkūrimas, nekilnojamosios kultūros vertybės požymių išsaugojimas,

atskleidimas ir išryškinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos,

statybos ir kraštotvarkos darbus.

Bylos medžiaga (Palangos miesto

centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano grafinės dalies) patvirtina,

kad detaliuoju planu planuojamas žemės sklypas patenka būtent į šią zoną

(griežto paminklosauginio režimo). Detaliojo plano sprendiniuose nurodoma, kad

planuojamoje teritorijoje numatoma vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo

statyba (sklypas Nr. 1) ir poilsio pastato rekonstrukcija (sklypas Nr. 2). Tuo

tarpu kaip jau buvo minėta anksčiau pagal Palangos miesto centrinės dalies

specialiojo paminklosauginio plano tekstinę dalį (Apsaugos reglamento 6.3.4

punktą) šioje teritorijoje galimas tvarkymo režimas – restauravimo ir

restauravimo-atkūrimo. Nors buvo atlikta žemės sklypo (duomenys

neskelbtini), Palanga, urbanistinė-istorinė analizė ir sklype Nr. 1 esamų

pamatų vietoje planuojamas užstatymas yra pagrįstas šioje vietoje buvusiu

užstatymu, tačiau detaliuoju planu siūlomas ženkliai didesnis šio sklypo

užstatymas. Taip pat išplečiama ir sklype Nr. 2 esančio poilsio pastato

rekonstrukcijos zona. Vadinasi, detaliuoju planu keičiamas planuojamos

teritorijos tvarkymo režimas, ką griežtai draudžia anksčiau minėto Palangos miesto

centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai.

Pažymėtina, kad Kultūros paveldo

departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 2012 m.

sausio 25 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui išduotose planavimo

sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 03, kaip teritorijų

planavimo dokumentą, į kurio galiojančius sprendinius būtina atsižvelgti, įrašė

Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano 6.1 ir

6.3.4 punktus. Tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusiam ginčui aktualios

administracinių teismų praktikos kontekste ši aplinkybė reiškia, jog planavimo

sąlygose įrašyti šio plano punktai planavimo organizatoriui yra privalomi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog rengiant žemės sklypo (duomenys

neskelbtini), Palanga, detalųjį planą, šių reikalavimų (konkrečiai 6.3.4

punkto) nepaisyta.

Lietuvos Respublikos teritorijų

planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad detaliojo plano

sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų

specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės

teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės

reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai)

sprendiniams, kitiems teisės aktams. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 2

dalį, patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai

veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar

žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti.

Pirmosios instancijos teismas

skundžiamame sprendime darydamas išvadą, jog Palangos miesto centrinės dalies

specialiojo paminklosauginio plano, pavirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m.

liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, sprendiniai, numatantys sklypų užstatymo

tankumą bei draudimą smulkinti sklypus, ginčo detaliajam planui nėra privalomi,

rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010. Šioje

nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog

Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai

nebuvo suderinti su galiojusiais bendrojo teritorijų planavimo dokumento

sprendiniais ir kad specialiojo plano sprendiniai prieštaravo Palangos miesto

generaliniam planui. Minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad Palangos miesto

centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas neturi norminiam teisės

aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio ir negali būti pripažintas

norminiu administraciniu aktu, tačiau pažymėjo, kad šios išvados neturi įtakos

administracinę bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai vertinti šio

akto reikšmę konkrečioje individualioje byloje. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių

duomenų apie tai, kad Palangos miesto centrinės dalies specialiojo

paminklosauginio plano sprendiniai, nustatyti planuojamam žemės sklypui, prieštarautų

kitiems Palangos miesto bendrojo ir/ar specialiojo teritorijų planavimo

dokumentų sprendiniams. Priešingai, Palangos miesto centrinės dalies

detaliajame plane šiam sklypui taip pat nustatytas restauravimo ir

restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimas. Todėl nebuvo jokio pagrindo rengiant

ginčo detalųjį planą nesilaikyti Specialiojo paminklosauginio plano sprendinių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011

konstatavo, jog Palangos miesto istorinės dalies (U-2) teritorijoje formuojant

du naujus sklypus – Nr. 5 bei Nr. 6, buvo nepaisoma Specialiojo plano tekstinės

dalies 6.2.2 punkto nuostatos dėl sklypų smulkinimo negalimumo. Nagrinėjamu

atveju keičiamas ne tik ginčo žemės sklypo tvarkymo režimas, bet jis skaidomas

į atskirus sklypus bei didinamas užstatymo tankumas ir intensyvumas.

Klaipėdos apygardos administracinis

teismas sprendime konstatavo, kad konkrečios normos, kuri numatytų aiškiai

suformuluotą atsisakymo tvirtinti detalųjį planą pagrindą nebuvimas, suponuoja

ginčijamą sprendimą neteisėtą iš esmės, t. y. prieštaraujantį Viešojo

administravimo įstatymo 3 straipsniui, 8 straipsnio 1 daliai bei vietos

savivaldos veiklos pagrindiniams principams – skaidrumo, viešumo ir pareigos

informuoti suinteresuotus asmenis apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka, jog atsakovo

sprendimas nėra pilnai tinkamai argumentuotas (nenurodyta konkreti teisės akto

nuostata (straipsnis, dalis, punktas ir pan.)) ir išsamiai neišdėstytos

faktinės aplinkybės, tačiau įvardytas teisės aktas ir esmė, todėl vadovaujantis

proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principu šiuo pagrindu naikinti

ginčijamą sprendimą nėra tikslinga.

Pritartina pirmosios instancijos teismo

sprendimo argumentams dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos teisės tvirtinti

ginčo detalųjį planą praleidus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo

įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo

apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas

ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų N. J. ir V. J. skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1

dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti

naują sprendimą. Pareiškėjų N. J. ir V.

J. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius