2017-03-29 Nr. AB-7179-3-65-3-00027-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-335-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00027-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Irsivita“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Irsivita“ skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2017 m. vasario 7 d. gautas pareiškėjo VšĮ „Irsivita“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas atsakovui Utenos rajono savivaldybei (toliau – ir atsakovas), kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. TS-331 „Dėl patalpų ((duomenys neskelbtini)) nuomos sutarties atnaujinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Utenos rajono savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 28 d. prašymą Nr. 1 „Dėl patalpų nuomos sutarties atnaujinimo“.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi skundą atsisakė priimti (b. l. 54–55).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžia Sprendimą, kuriuo Utenos rajono savivaldybės taryba nutarė sudaryti su pareiškėju Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančių Utenos rajono savivaldybės administracijos patikėjimo teise valdomų 204,54 kv. m ploto patalpų, esančių ūkio pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Utenoje, nuomos sutartį. Sprendimo pagrindu tarp Utenos rajono savivaldybės administracijos (nuomotojo) ir pareiškėjo (nuomininko) 2017 m. sausio 4 d. buvo sudaryta minėtų patalpų nuomos sutartis. Tiek skundžiamu Sprendimu, tiek ir sudaryta nuomos sutartimi buvo nustatytas patalpų nuomos terminas – iki 2017 m. balandžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki viešosios įstaigos Utenos ligoninės ūkinio pasato rekonstrukcijos darbų pradžios. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, nes pageidauja, kad atsakovas atnaujintų tarp šalių anksčiau sudarytą minėtų patalpų nuomos sutartį, kurios terminas buvo 10 metų, tai yra, pareiškėjas pageidauja, kad nuomos sutarties terminas būtų nustatytas 10 metų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas teismo praktiką taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas, yra išaiškinęs, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek ir savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudamos šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybės atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertinami kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra pripažįstama viešuoju administravimu. Būtent teisinių santykių pobūdis, o ne viešojo administravimo subjekto dalyvavimas juose, lemia ginčo rūšinį teismingumą (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartį Nr. T-46, priimtą byloje K. P. v. Panevėžio savivaldybės administracija; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija; 2012 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. S. v. Kauno miesto savivaldybės administracija; 2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą byloje V. P. komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė; ir kt.).

Patalpų nuomos sutartis yra civilinis teisinis sandoris, o nuomos santykiai, nepriklausomai nuo nuomos subjektų teisinio statuso, yra reguliuojami privatinės teisės normomis. Šiuo atveju savivaldybė, nuomodama negyvenamąsias patalpas, veikia ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Todėl ginčijamo Sprendimo priėmimu yra sprendžiama dėl atsakovo dalyvavimo sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose – patalpų nuomos santykiuose. Tarp šalių kilęs ginčas dėl nuomos sutarties atnaujinimo, dėl nuomos sutarties termino nustatymo yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).

Dėl nurodytų aplinkybių ir teisinio reglamentavimo pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjui išaiškinta, kad dėl skundo reikalavimų išsprendimo jis Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

III. Pareiškėjas VšĮ „Irsivita“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį ir priimti nagrinėti VšĮ „Irsivita“ skundą (b. l. 57–60).

Teigia, kad pareiškėjo skundo reikalavimai visiškai atitinka ABTĮ 24, 88 straipsnių nuostatas, tačiau yra nesuderinami su civilinio proceso nuostatomis. Skundo reikalavimai nėra susiję su civilinių nuomos teisinių santykių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu ir yra akivaizdžiai susiję tik su Sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo kvestionavimu. Tvirtina, kad nutartyje nurodyta teismų praktika šiuo atveju nėra aktuali dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario13 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo VšĮ „Irsivita“ skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-208-146/2017; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-262-662/2017). Asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas atitinkamo teismo kompetencijai.

Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nėra teismingas administraciniam teismui (ABTĮ 3 str. 1 d., 17–20 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. TS-331 „Dėl patalpų ((duomenys neskelbtini)) nuomos sutarties atnaujinimo“ ir įpareigoti Utenos rajono savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 28 d. prašymą Nr. 1 „Dėl patalpų nuomos sutarties atnaujinimo“.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ir Utenos rajono savivaldybės administracija 2005 m. gegužės 26 d. sudarė valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 34-63, o 2006 m. sausio 16 d. – valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 34–3. Šios sutartys buvo subendrintos, sudarant naują 2015 m. gruodžio 23 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. S4-23, kuria šia sutartimi nuomojamų objektų nuomos terminas atnaujintas nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 16 d. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 28 d. prašymu Nr. 1 „Dėl patalpų nuomos sutarties atnaujinimo“ atsakovo prašė pratęsti 2015 m. gruodžio 23 d. sutartį Nr. S4-23 10 metų laikotarpiui ar kitam atsakovo pasiūlytam laikotarpiui. Ginčijamu Sprendimu, be kita ko, nuspręsta sudaryti su pareiškėju Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančių, Utenos rajono savivaldybės administracijos patikėjimo teise valdomų patalpų nuomos sutartį naujam terminui ir nustatyti naują patalpų nuomos terminą – iki 2017 m. balandžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki VšĮ Utenos ligoninės ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų pradžios. Vadovaujantis šiuo Sprendimu, buvo sudaryta 2017 m. sausio 4 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartis Nr. S4-1.

Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo pareiškėjui nustatyto Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančių Utenos rajono savivaldybės administracijos patikėjimo teise valdomų patalpų nuomos sutarties laikotarpio. Ginčas kilo tarp pareiškėjo, kaip šių patalpų nuomininko, ir atsakovo, jų nuomotojo. Taigi, susiklosčiusi faktinė situacija yra susijusi ir su ginčo patalpų nuomos santykiais, turinčiais civilinį teisinį pobūdį.

Savivaldybei priklausančių patalpų nuomos santykiai, nepaisant nuomos subjektų teisinio statuso, yra reguliuojami privatinės, o ne viešosios teisės normų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-61-261/2016). Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, kad be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei bei savivaldybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. liepos 9 d. nutartį Nr. T-74, priimtą byloje A. K. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius, 2013 m. liepos 10 d. nutartį Nr. T-84, priimtą byloje A. Ž.-M. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų žemėtvarkos skyrius).

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl patalpų nuomos teisinių santykių, kurie yra reguliuojami privatinės, o ne viešosios teisės normomis, todėl pareiškėjo inicijuojamas ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas ABTĮ nuostatas, teismų praktiką ir faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad teisinis santykis, iš kurio kilo šis ginčas, nėra administracinio teisinio pobūdžio ir nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Irsivita“ atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė