2013-12-12 Nr. AB-9915-3-61-3-00296-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2085/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00296-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų, sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK) 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607 „Dėl vyresniojo policininko V. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 10-TE-607); 2) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities VPK 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 1 punkto dalį dėl paskyrimo į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas (toliau – ir Įsakymas Nr. 10-TE-780); 3) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimo Nr. 10-S-21288 „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 10-S-21288) dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas; 4) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities VPK viršininko 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1O-S-1078 „Dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1O-S-1078); 5) įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities VPK grąžinti pareiškėją į ankstesnes, t. y. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio, pareigas, o tuo atveju, jeigu jos panaikintos, įpareigoti siūlyti kitas lygiavertes pareigas; 6) priteisti iš atsakovo 25 117,08 Lt už priverstinę pravaikštą dėl neteisėto atleidimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. (įskaitytinai) ir įpareigoti juos išmokėti pareiškėjui.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2011 m. lapkričio 15 d. ėjo Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio pareigas. Pareiškėjui buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl nusikalstamos veikos, kuri numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį dėl pareiškėjo išteisinimo ir nuteisė pareiškėją pagal BK 225 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams bei įpareigojo per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Remiantis šiuo nuosprendžiu Vilniaus apskrities VPK viršininko 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-607 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendį ir grąžino bylą nagrinėti apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi (baudžiamosios bylos Nr. 1A-618-256/2012) pareiškėjas buvo išteisintas.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti į ankstesnes pareigas, tačiau atsakovas 2012 m. gruodžio 27/28 d. raštu Nr. 10-S-21288 informavo, kad prašymas gali būti nagrinėjamas tik kaip prašymas dėl perkėlimo į Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio pareigas ne anksčiau, kai bus suteiktas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Vilniaus apskrities VPK specialiajai ekspertų komisijai 2013 m. sausio 8 d. suteikus pareiškėjui leidimą dirbti ir susipažinti su šia informacija, pareiškėjas 2013 m. sausio 9 d. atsakovui pateikė dar vieną prašymą grąžinti į ankstesnes pareigas motyvuodamas šia pasikeitusia aplinkybe, tačiau atsakovas vis tiek atsisakė grąžinti į ankstesnes pareigas. Pareiškėjo teigimu, galutinai įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo išteisinamajam nuosprendžiui buvo panaikintas ir jo atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje teisinis pagrindas, o šis atleidimas tapo neteisėtu. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodė, kad buvo grąžintas į vidaus tarnybą, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė grąžinti į eitas ankstesnes pareigas, kadangi pareigos nebuvo panaikintos. Taip pat nebuvo siūlomos lygiavertės pareigos, kurias pareiškėjas turėjo teisę sutikti arba nesutikti užimti.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime dėl Įsakymų Nr. 10-TE-607, Nr. 10-TE-780 panaikinimo atsakovas prašė taikyti senatį, nes pareiškėjas praleido 1 mėnesio apskundimo terminą.

Dėl Sprendimo Nr. 10-S-21288 panaikinimo atsakovas pažymėjo, kad įstaigos personalo valdymas yra įstaigos vadovo prerogatyva, todėl tik įstaigos vadovas, turėdamas diskrecijos teisę, sprendžia Vidaus tarnybos statuto nustatyta tvarka perkėlimo klausimus. Pareiškėjas šio sprendimo priėmimo metu neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, todėl privalėjo dirbti pareigose, kuriose poreikis dirbti su įslaptinta informacija yra minimalus.

Atsakovas dėl Sprendimo Nr. 10-S-1078 panaikinimo teigė, kad prašymo metu Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir Konvojaus skyriuje laisvos pareigybės sudarė 18 procentų ir darbuotojų poreikis buvo didesnis nei Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyboje, įstaigos personalo valdymas yra įstaigos vadovo prerogatyva. Be to, prašymas dėl V. V. neapdairumo nebuvo suderintas nustatyta tvarka su reikalingais padalinių vadovais.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundai buvo lemti jo paties norų ir reikalavimų nekonkretumo. V. V. 2012 m. lapkričio 12 d. išreiškė valią būti grąžintas į vidaus tarnybą ir Sprendimu Nr. 10-TE-780 jo prašymas buvo tenkintas. Po to pareiškėjas pateikė prašymą dirbti kitame padalinyje nei jis buvo grąžintas, po to pateikė dar vieną analogišką prašymą, nesulaukęs atsakymo, o galiausiai V. V. 2013 m. vasario 4 d. kreipėsi su prašymu dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas, prašydamas perkelti į Patrulių rinktinės patrulio pareigas. Pareiškėjui buvo pavesta vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-403 nustatyta tvarka surinkti derinimo vizas, tačiau prašymo iki šiol negrąžino. Atsakovo teigimu, V. V. veiksmų visuma liudija jo neapsisprendimą ir nekonkretumą, todėl nėra pagrindo naikinti atsakovo priimtus sprendimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus apskrities VPK 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607„Dėl vyresniojo policininko V. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalį dėl V. V. paskyrimo į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio (C pareigybės lygis, 3 kategorija) pareigas; 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimą Nr. 10-S-21288 „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“; 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1O-S-1078 „Dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas“; įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities VPK grąžinti pareiškėją V. V. į anksčiau eitas Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulio pareigas (C pareigybės lygis, 3 kategorija), apskaičiuoti ir išmokėti V. V. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas nurodė sprendimo dalį dėl grąžinimo į Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulio pareigas (C pareigybės lygis, 3 kategorija) vykdyti skubiai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie atleidimą iš vidaus tarnybos, jo teisinį pagrindą sužinojo ne anksčiau kaip 2012 m. gruodžio 27 d., o patį 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607 gavo tik 2013 m. sausio 28 d. ir tą pačią dieną kreipėsi į teismą, todėl termino skundui paduoti nėra praleidęs. Teismas nurodė, kad 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo atnaujintas terminas skundui paduoti dėl atsakovo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 panaikinimo.

Sprendime vadovautasi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi. Teismas nustatė, kad teisinis atleidimo pagrindas atsirado 2011 m. spalio 28 d., t. y. kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-911-318-2011. Įsakymo Nr. 10-TE-607 priėmimo metu egzistavo aplinkybė, kuriai esant atsakovas galėjo priimti ginčo įsakymą. Teismas pažymėjo, jog teisinis šio įsakymo priėmimo pagrindas vėliau išnyko – Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-911-318-2011 buvo panaikintas, paliktas galioti išteisinamasis 2011 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-353-296/2011. Išnykus teisiniam ir faktiniam pagrindui, kuriais remiantis pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, pareiškėjo atleidimas tapo neteisėtu, todėl Įsakymas Nr. 10-TE-607 naikintinas.

Teismas vadovavosi Statuto 59 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, ne kartą išreiškė norą būti grąžintas būtent į anksčiau eitas pareigas. Pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą metu buvo laisvų patrulio (C pareigybės lygis, 3 kategorija) pareigybių Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinėje. Pareiškėjas į tarnybą buvo grąžintas vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. išteisinamąja nutartimi (baudžiamosios bylos Nr. 1A-618-256/2012), t. y. atsakovas iš dalies atstatė pareiškėjo pažeistas teises, tačiau pareiškėjas nebuvo grąžintas į prieš tai buvusias pareigas, jam nesumokėtas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą. Teismas su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas neturi leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nesutiko, nes tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovės patvirtino, kad toks leidimas pareiškėjui jau yra suteiktas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teisėtu negali būti pripažintas Įsakymas Nr. 10-TE-780, kuriuo pareiškėjas grąžintas į vidaus tarnybą, skiriant jį į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas, todėl šio įsakymo 1 punkto dalis naikintina. Teismas nustatė, jog yra laisvų pareigų, kurias prieš tai ėjo pareiškėjas – Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulio pareigos (C pareigybės lygis, 3 kategorija), bei sprendė, kad pareiškėjas turi būti grąžintas į prieš tai eitas pareigas. Teismas darė išvadą, kad Įsakymo Nr. 10-TE-607 ir Įsakymo Nr. 10-TE-780 panaikinimas bei pareiškėjo grąžinimas į anksčiau eitas pareigas reiškia ir išvestinių ginčijamų aktų, kuriais atsakovas nesutiko grąžinti pareiškėjo į anksčiau eitas pareigas, panaikinimą.

Teismas pažymėjo, jog ginčijamų aktų panaikinimas nulemia ir reikalavimo priteisti iš atsakovo atlyginimą už priverstinę pravaikštą tenkinimą. Sprendime remtasi Statuto 59 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 3, 4 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsižvelgęs į tai, kad nenustatytos DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės, ir tai, kad pareiškėjas kitoje darbovietėje nedirbo, tačiau sirgo, teismas atsakovą Vilniaus apskrities VPK įpareigojo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Sprendime pažymėta, kad teismas remtis atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A492-3133/2011 negali, nes šios bylos aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK apeliaciniame skunde prašo taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą, taip pat nurodo:

1) Teismas turėjo taikyti senatį dėl Įsakymo Nr. 10-TE-607. Teismas ignoravo liudytojų J. M. ir V. T. parodymus apie V. V. supažindinimą su šiuo įsakymu, be to, nepasisakė dėl šių faktų vertinimo, t. y. sąmoningai ignoravo pareiškėjui nepalankias aplinkybes, o senatį skaičiavo tik pagal paties pareiškėjo prašymo gauti jam žinomo įsakymo kopiją datos. Tokiu būdu netinkamai taikė senaties institutą bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose. Atsakovo teigimu, teismas taip pat turėjo taikyti senatį dėl Įsakymo Nr. 10-TE-780.

2) Teismas nepasisakė dėl paties pareiškėjo veiksmų ir elgesio, neatsižvelgė į tai, kad visą laiką V. V. konsultavosi su advokatais ir profesine sąjunga, yra pareigūnas, žinantis teisės aktus, kuriam taikomi apdairaus, rūpestingo ir atsakingo asmens elgesio standartai, tačiau teismas pareiškėją vertina kaip neraštingą asmenį, nesupratusį, ko prašo, kokius dokumentus perskaitė ir ant kurių atsisakė pasirašyti.

3) Pareiškėjo teiginys, kad gavęs Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį Vilniaus apskrities VPK privalėjo grąžinti jį į pareigas remdamasis Statuto 59 straipsniu, prieštarauja Statuto 59 straipsnio nuostatoms, nes šia nutartimi pareiškėjas buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos padarymo, o ne grąžintas į ankstesnes pareigas. Tokį Statuto nuostatų aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A146-3490/2011. Atsakovas teigia, jog viso grąžinimo į vidaus tarnybą proceso metu pareiškėjas veikė nesąžiningai.

4) Pareiškėjo reikalavimas išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį ikiteisminio tyrimo metu priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui. Reikalavimas apmokėti už priverstinės pravaikštos laiką prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nesusijęs su Vilniaus apskrities VPK sprendimais ir nelaikytinas priverstine pravaikšta. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-64/2009 pateiktus išaiškinimus, todėl netinkamai aiškindamas teisę padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo teisės į darbo užmokestį per nušalinimo nuo pareigų laikotarpį ikiteisminio tyrimo metu. Atsakovas taip pat remiasi administracine byla Nr. A492-3133/2011. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi byla Nr. A662-2459/2012, kurioje nagrinėjama situacija nėra analogiška.

Pareiškėjas V. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą be aplinkybių, nurodytų skunde, taip pat teigia:

1) Įsakymo Nr. 10-TE-607 išrašas pareiškėjui buvo pateiktas (atsiųstas paštu) tik 2013 m. sausio 28 d., iki šios datos jis nebuvo su šiuo įsakymu supažindintas nei raštu, nei žodžiu, ir įsakymas jokia forma pareiškėjui nebuvo įteiktas. 2013 m. sausio 28 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą panaikinti Įsakymą Nr. 10-TE-607 kaip neteisėtą. Pareiškėjas pažymi, kad tinkamai įforminti tarnybos pasibaigimą ir apie tai jį informuoti pareigą turėjo atsakovas. pareiškėjas nurodo, jog su advokatu konsultavosi dėl nesutikimo su paskyrimu į postinio pareigas. Pareiškėjo nuomone, liudytojų J. M. ir V. T. parodymai vertintini kritiškai, kadangi šias liudytojas ir atsakovą sieja tarnybiniai pavaldumo santykiai.

2) Teismas priėmė teisingą sprendimą atnaujinti 1 mėnesio įsakymo Nr. 10-TE-780 apskundimo terminą.

3) Atsakovui grąžinus pareiškėją į vidaus tarnybą, bet paskyrus į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas, o ne į jo ankstesnes pareigas (Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulio pareigas), nebuvo atkurta iki atleidimo buvusi padėtis, kadangi šios pareigos, atliekamų funkcijų pobūdis bei darbo sąlygos iš esmės skiriasi.

4) Darbdaviui adresuotais prašymais pareiškėjas aktyviai reiškė norą būti grąžintas į ankstesnes eitas pareigas. Dėl itin prastų, tikėtina, sveikatai kenksmingų, darbo areštinėje sąlygų (ant lubų, sienų ir grindų pelėsinis grybelis, nusilupę dažai, byrantis tinkas, drėgnos sienos, grindyse išlindę vinys, blogas kvapas, avarinė areštinės pastato būklė) pareiškėjas buvo priverstas pateikti prašymą perkelti jį į Patrulių rinktinę, tačiau tik laikinai, iki to laiko, kol teismas išspręs šį kilusį ginčą. Atsakovo teiginiai dėl pareiškėjo neapsisprendimo ir nekonkretumo neatitinka tikrovės.

5) Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo laikotarpį bei šio sprendimo motyvais. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika netaikytina šiam ginčui dėl skirtingų ginčo aplinkybių.

6) Pagrįstai, panaikinus Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymus Nr. 10-TE-607 bei Nr. 10-TE-780, panaikinti ir kiti išvestiniai ginčijami aktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Šioje byloje pareiškėjas V. V. 2013 m. sausio 28 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau tikslino, ir prašė panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities VPK 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607 dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos; 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 1 punkto dalį dėl pareiškėjo paskyrimo į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas; 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimo Nr. 10-S-21288 dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas (Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio pareigas); 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1O-S-1078; įpareigoti atsakovą grąžinti jį (pareiškėją) į ankstesnes pareigas, t. y. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio pareigas, o jeigu jos panaikintos, – įpareigoti siūlyti kitas lygiavertes pareigas, priteisti iš atsakovo 25 117,08 Lt už priverstinę pravaikštą dėl neteisėto atleidimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. (imtinai).

Pagal bylos duomenis atsakovo 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-607 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos (iš Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-os kuopos 2-o būrio patrulio pareigų) Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu (pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą). Šiuo pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl to, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-911-318-2011 panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria pareiškėjas išteisintas, ir pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteisiant laisvės atėmimu vieneriems metams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, įpareigojant pareiškėją per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Taip pat byloje pateikti įrodymai, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi panaikinus minėtą nuosprendį ir bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisintas.

Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. atsakovui pateikė prašymą grąžinti jį į vidaus tarnybą (b. l. 19). Atsakovas 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 10-TE-780, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį ir šį pareiškėjo prašymą, grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą nuo 2012 m. gruodžio 3 d., paskyrė pareiškėją į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas (C pareigybės lygis, 3 kategorija), nurodė neleisti pareiškėjui susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, ir disponuoti ja, kol nebus išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (b. l. 24). Apie šį įsakymą pareiškėjas buvo informuotas atsakovo 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 10-S-19867 (b. l. 25). Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 30 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. sausio 9 d. teikė prašymus atsakovui, kad būtų paskirtas į ankstesnes pareigas, t. y. į Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio pareigas, tačiau šie pareiškėjo prašymai nebuvo patenkinti atsakovo 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimu Nr. 10-S-21288 bei 2012 m. sausio 22 d. spendimu Nr. 10-S-1078.

Pareiškėjas šioje byloje skunde ginčijo minėtus atsakovo įsakymus ir sprendimus, nurodydamas, kad jie yra neteisėti, nes jis privalėjo būti grąžintas į ankstesnes pareigas pagal Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 2 dalį, jam turėjo būti apmokėta už priverstinę pravaikštą, apie atleidimą iš vidaus tarnybos jam nebuvo žinoma, nes 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo kopiją gavo tik 2013 m. sausio 28 d. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, atsikirtimuose nurodė, kad pareiškėjas, ginčydamas 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607 ir 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. 10-TE-780, praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą, nes žinojo apie atleidimą iš vidaus tarnybos, 2011 m. lapkričio 30 d. buvo supažindintas su 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-6075. Atsakovas teigė, kad netenkindamas pareiškėjo prašymų dėl jo perkėlimo į ankstesnes pareigas, priėmė pagrįstus ir teisėtus 2012 m. gruodžio 27/28 d. ir 2012 m. sausio 22 d. spendimus, nes nebuvo teisinio pagrindo perkelti pareiškėją į jo nurodomas pareigas bei pats pareiškėjas prašė grąžinti jį į vidaus tarnybą, o ne į ankstesnes pareigas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino apskųsti atsakovo 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607, nes pareiškėjas apie atleidimą, jo teisinį pagrindą sužinojo ne anksčiau kaip 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. termino skundui paduoti pradžią nustatė 2012 m. gruodžio 27 d. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti dėl atsakovo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780, nurodydamas, kad atsakovas pareiškėją 2012 m. gruodžio 27/28 d. raštu Nr. 10-S-21288 informavo, jog prašymas dėl jo perkėlimo į pareigas gali būti nagrinėjamas, bet ne anksčiau kaip pareiškėjui bus suteiktas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjas atsakovo veiksmus galėjo vertinti kaip atsakovo ketinimą jį grąžinti (perkelti) į ankstesnes pareigas ir šio įsakymo pagrįstai neskųsti. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas „2012-11-15 – 2012-02-01 turėjo nedarbingumo pažymėjimą“ (b. l. 97-98). Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir teigia, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą paduoti skundą dėl 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 10-TE-607 ir 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl šių įsakymų panaikinimo turėjo būti atmesti, kiti pareiškėjo reikalavimai patenkinti nesant faktinio ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymu, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įtekimo, ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar jis buvo paskelbtas, ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 34 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo, kuris yra statutinis pareigūnas, tarnybos santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 straipsnio 2 dalis). Statute nėra nustatyta jokių terminų, per kuriuos vidaus tarnybos pareigūnas turi teisę ginčyti vidaus reikalų įstaigos priimtus įsakymus, susijusius su pareigūno atleidimu iš tarnybos, grąžinimu į tarnybą. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į administracinį teismą, privalėjo laikytis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino, per kurį paduodamas skundas. Pažymėtina, kad ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, jog skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 7 punktas).

Atsakovas, nurodydamas, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą ginčyti 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos, vadovaujasi DK 297 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Pažymėtina, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, jog jei darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas įstatyme (DK 297 straipsnio 1 dalyje) yra nustatytas tam, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas bei racionalizuotos pralaimėjusios šalies išlaidos, taigi, jis aktualus tais atvejais, kai gali būti priteisiamas DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vieno mėnesio terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui darbdavio įsakymą, socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2005). Taigi DK 297 straipsnio 1 dalis vieno mėnesio termino pradžią sieja ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet su objektyvaus ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijumi – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena.

Nagrinėjamu atveju yra svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar pareiškėjas nepraleido įstatymo (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis) nustatyto termino ginčyti atsakovo 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 10-TE-607, kreipdamasis į teismą 2013 m. sausio 28 d., ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti pareiškėjui terminą ginčyti atsakovo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 1 punktą (ABTĮ 34 straipsnis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi proceso šalių nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nepraleido įstatymo nustatyto termino ginčyti 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos, ir pripažino, kad termino pradžia ginčyti šį įsakymą yra 2012 m. gruodžio 27 d. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą ginčyti 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 1 punktą praleido dėl svarbių priežasčių ir yra pagrindas šį terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą ginčyti 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607, pažymi, jog atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjui 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 10-TE-607 kopiją įteikė iškart po jo priėmimo ar šio įsakymo kopiją pareiškėjui išsiuntė paštu, ar kad pareiškėją supažindino pasirašytinai. Apie tai, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su šiuo įsakymu iki 2012 m. lapkričio 30 d., nurodė ir atsakovo atstovas 2013 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje bei liudytojos J. M., V. T..

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jam 2011 m. gruodžio 9 d. buvo pervesta 1 534,06 Lt, nurodant, kad pervedamas atlyginimas (b. l. 159-160, 163). Atsakovas pateikė įrodymus, kad pareiškėjui buvo pervesta ir kompensacija už nepanaudotas atostogas bei atlyginimas, t. y. su pareiškėju buvo visiškai atsiskaityta dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos (b. l. 173), tačiau byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog su juo buvo atsiskaityta dėl atleidimo iš vidaus tarnybos (pareiškėjui nurodyta, kad pervestas atlyginimas). Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad buvo reikalaujama, jog pareiškėjas grąžintų uniformą, tarnybinį pažymėjimą bei kitas priemones (Statuto 58 straipsnio 2 dalis). Pagal bylos duomenis pareiškėjas po 2011 m. lapkričio 15 d. bei po ligos, t. y. po 2011 m. gruodžio 2 d., nėjo į tarnybą, nevykdė jokių pareigų, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas žinojo apie 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607 ir turėjo galimybę jį ginčyti teisme. Nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad vadovybės nurodymu nėjo darbą, kol vyko baudžiamosios bylos nagrinėjimas.

Būtina pažymėti, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog pareiškėjas ėmėsi veiksmų, kad sužinotų apie priimtus atsakovo sprendimus dėl jo tarnybos, t. y. pareiškėjas 2012 m. gegužės 24 d. prašyme atsakovui nurodė, jog galioja 2011 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo išteisintas, bei tai, kad nuo 2011 m. lapkričio 15 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir jis nedirbo, bei prašė informuoti jį, kada jis gali grįžti į vidaus tarnybą (b. l. 48). Pareiškėjas šiame rašte yra pažymėjęs, jog apie jokius sprendimus dėl jo tarnybos nėra informuotas ir jokių pranešimų nėra gavęs. Atsakovas 2012 m. gegužės 29 d. atsakyme į šį raštą (b. l.

49) nurodė, kad pareiškėjas į tarnybą galės būti grąžintas tik tada, kai jo byla bus iš naujo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, ir tik tuo atveju, jeigu bus priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis. Taip pat pareiškėjui buvo nurodyta, kad vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsniu atleistą pareigūną į vidaus tarnybą gali grąžinti teismas, pripažindamas jo atleidimą neteisėtu. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja šį atsakymą ir teigia, kad pareiškėjas šiuo atsakymu buvo informuotas apie atleidimą iš vidaus tarnybos 2011 m. lapkričio 15 d., tačiau šio atsakymo pagrindu teigti, kad pareiškėjas buvo informuotas apie 2011 m. lapkričio 15 d.

įsakymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos, nėra jokio pagrindo. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo minėtą prašymą, turėjo pareiškėjui nurodyti apie priimtą įsakymą, tačiau nenurodydamas to bei nurodydamas, kad pareiškėjas galės būti grąžintas į vidaus tarnybą, kai jo byla bus iš naujo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, užkirto kelią pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu dėl 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo ginčijimo. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnis nustato, jog teismui grąžinus pareigūną į jo eitas pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu.

Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnis reglamentuoja grąžinimą į vidaus tarnybą ir nustato, kad pareigūnas, atleistas iš vidaus tarnybos vidaus reikalų įstaigoje dėl pareigybės panaikinimo, atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, atleistas iš vidaus tarnybos dėl atsisakymo eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka ar atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą, o grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato vidaus reikalų ministras.

Taigi pagal Vidaus tarnybos statutą pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į vidaus tarnybą po to, kai buvo atleistas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu ir galiojant tokiam atleidimo pagrindui, o pareiškėjui buvo nurodoma, kad jis gali būti grąžintas.

Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. prašyme nurodė aplinkybes apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-618-256/2012 paliko galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Šiuo prašymu pareiškėjas prašė informuoti jį, kada jis galėtų grįžti į vidaus tarnybą. Atsakovas 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 10-TE-780 grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą. Pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, kad po 2012 m. lapkričio 12 d. sulaukė žodinio kvietimo iš teisės poskyrio viršininko ir, atvykęs į jo kabinetą, sužinojo, kad sutinkama jį grąžinti į vidaus tarnybą, tačiau neperkeliant į kitą darbo vietą, argumentuojant, kad nutrūkus darbo santykiams, jis (pareiškėjas) prarado teisę dirbti su riboto naudojimo medžiaga. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jo buvo paprašyta raštu patvirtinti, jog sutinka su šiomis sąlygomis, tačiau jis (pareiškėjas) atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad darbo santykiai nutrūko ne dėl jo kaltės ir teisę naudotis riboto naudojimo medžiaga prarado ne dėl savo kaltės (b. l. 161). Šie atsakovo paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo, jog jis yra atleistas iš tarnybos, tačiau šie pareiškėjo paaiškinimai nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo išsamiai informuotas apie 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą, kad galėtų kreiptis į teismą su skundu ir ginčyti šį įsakymą bei kad pareiškėjui būtina ginčyti šį įsakymą, kai pareiškėjas yra grąžinamas į tarnybą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui 2012 m. lapkričio 30 d. buvo perskaitytas 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymas, tačiau pareiškėjas atsisakė pasirašyti, jog susipažino su šiuo įsakymu. Liudytojos J. M., V. T. patvirtino šią atsakovo nurodytą aplinkybę, tačiau remiantis šia nurodyta aplinkybe 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo apskundimo pradžią laikyti įsakymo perskaitymo dieną nėra jokio pagrindo, nes su įsakymu pareiškėjas turėjo būti supažindintas pasirašytinai (žr. šio įsakymo 2.2 punktą), šis įsakymas neturėjo būti skelbiamas viešai, pareiškėjo atsisakymas pasirašyti ar atsisakymas paimti įsakymo kopiją 2012 m. lapkričio 30 d. nebuvo įformintas. Byloje atsakovas nėra paaiškinęs ir nurodęs, dėl kokių priežasčių 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymo kopija nebuvo išsiųsta pareiškėjui paštu.

Taip pat pažymėtina, kad atsakovo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakyme Nr. 10-TE-780, kuriuo pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą, nenurodytas pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą teisinis pagrindas, nors, kaip jau buvo minėta, esant atleistam pareiškėjui iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu bei esant nepanaikintam įsakymui dėl atleidimo iš tarnybos, pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į vidaus tarnybą, todėl atlikti atsakovo veiksmai nesudarė pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu dėl 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 10-TE-607 panaikinimo. Be to, šiame įsakyme nėra nurodyta, kad pareiškėjas iš naujo priimamas į vidaus tarnybą, o būtent nurodoma, kad pareiškėjas yra grąžinamas į vidaus tarnybą nuo 2012 m. gruodžio 3 d. Iš esmės atsakovas tik 2012 m. gruodžio 27/28 d. atsakyme pareiškėjui nurodė tikslius duomenis, kada ir kokiu pagrindu pareiškėjas yra atleistas iš vidaus tarnybos, kokias teisines pasekmes sukelia šis įsakymas, t. y. gavęs šį atsakymą pareiškėjas sužinojo informaciją apie esminius 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 10-TE-607 turinį sudarančius elementus: apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu pareiškėjui nustatytas teises ar pareigas. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovo veiksmai, kuriais jis žadėjo spręsti pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą klausimą, sudarė pagrindą pareiškėjui manyti, kad jo teisės nebuvo pažeistos iki atsakovas 2012 m. gruodžio 27/28 d. atsakyme pareiškėjui nurodė apie tai, kad pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymą, iš esmės pripažino, kad 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymas buvo priimtas be teisėto pagrindo ir dėl to pareiškėjas turi būti grąžintas į vidaus tarnybą, tačiau 2012 m. gruodžio 27/28 d. atsakyme (b. l. 26) laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Pažymėtina, kad šis atleidimo iš tarnybos pagrindas yra diskredituojantis pareiškėją.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktui taikyti lemiamą reikšmę turi ne tai, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu yra įsiteisėjęs tam tikras teismo nuosprendis (formali aptariamos normos taikymo sąlyga), bet tai, kad asmuo faktiškai teismo baigiamuoju aktu yra galutinai pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų (materiali (faktinė) normos taikymo sąlyga). Teismo aktas (įsiteisėjęs nuosprendis) Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme yra aktualus tuo, kad juo patvirtinamos arba paneigiamos tam tikros aplinkybės, kurių buvimas yra pagrindas abejoti asmens galimybėmis eiti pareigas vidaus tarnyboje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, visuomet prisiima riziką, kurios esmę sudaro tai, jog bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004).

Atsižvelgiant į atsakovo atliktus veiksmus po to, kai buvo priimtas 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymas, į veiksmus, kuriais pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą, nesant panaikintam įsakymui dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, aplinkybes, susijusias su įsakymo gavimu, konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido termino kreiptis į teismą dėl 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo panaikinimo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį įsakymą panaikino, nes nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuosprendis, kurio pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, yra panaikintas, t. y. pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos be teisėto pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 10-TE-607, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pagrįstai ir teisėtai išsprendė klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo į pirmesnes pareigas, t. y. įpareigojo atsakovą grąžinti pareiškėją į pirmesnes pareigas (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulio pareigas (C pareigybės lygis, 3 kategorija)). Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas neteisėtai atleistas iš tarnybos ir turi būti grąžintas į pirmesnes pareigas pagal teismo sprendimą, todėl pagrįstai nurodė, kad sprendimo dalis dėl pareiškėjo grąžinimo į pirmesnes pareigas vykdoma skubiai (DK 302 straipsnio 2 punktas). DK 300 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Kadangi pirmosios instancijos teismas panaikino 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymą, atsakovas pareiškėją yra grąžinęs į vidaus tarnybą, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas turi teisę gauti atlyginimą už priverstinę pravaikštą, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą 2012 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjas skunde prašė priteisti 25 117,08 Lt už priverstinę pravaikštą, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą 2012 m. gruodžio 3 d. Pažymėtina, kad atsakovas byloje neginčijo šios pareiškėjo nurodomos pinigų sumos. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į pareiškėjo skundo reikalavimą, į tai, kad pareiškėjas buvo grąžintas į tarnybą, grąžintas į tarnybą negalėjo vykdyti ankstesnių pareigų dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, neturėjimo, įpareigojo atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje įvertinusi aplinkybes, jog atsakovas ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas būtų grąžintas į vidaus tarnybą, pareiškėją grąžino į vidaus tarnybą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neprivalo pareiškėjui išmokėti viso atlyginimo už priverstinę parvaikštą, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą 2012 m. gruodžio 3 d. ar kaip nustatė pirmosios instancijos teismas – iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje (dabar DK 300 straipsnio 1 dalis) nurodytas sumas, tačiau šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2011). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad, kai pareiškėjas buvo išteisintas ir atsakovui pateikė išteisinamąjį nuosprendį, atsakovas gera valia pareiškėją grąžino į vidaus tarnybą, o tai yra išskirtinė aplinkybė, kuri lemia, jog DK 300 straipsnio 3 dalies taikymas pareiškėjui visa apimtimi nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus, darytina išvada, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas sumažinti priteistiną atlyginimą už priverstinę pravaikštą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl atlyginimo už priverstinę pravaikštą, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki pareiškėjas buvo grąžintas į vidaus tarnybą 2012 m. gruodžio 2 d. (įskaitytinai), tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui už šį laikotarpį priteistina 6 279,27 Lt (1/4 dalis prašomos priteisti 25 117,08 Lt sumos) priverstinės pravaikštos atlyginimo. Priteistina suma nurodoma neatskaičius mokesčių. Taip pat konstatuotina, kad pareiškėjui nepriklauso atlyginimas už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki pareiškėjas teismo sprendimo pagrindu grąžintas į pirmesnį darbą, nes pareiškėjas šiuo laikotarpiu ėjo pareigas pagal atsakovo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. 10-TE-780, kuris byloje negali būti panaikintas. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas, grąžintas į tarnybą, negalėjo vykdyti ankstesnių pareigų dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, neturėjimo.

Atsakovas, nesutikdamas su tuo, kad pareiškėjui turi būti atlyginta už priverstinę pravaikštą, apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su tuo, kaip sprendžiamas negauto darbo užmokesčio klausimas, kai pareigūnas yra nušalinamas nuo pareigų esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nagrinėtos aplinkybės, susijusios su tuo, kad pareigūnai buvo nušalinti nuo pareigų, ir kad pareigūnai, kurie buvo nušalinti Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pagrindu, turi teisę į žalos atlyginimą. Šie apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais, nes byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ikiteisminio tyrimo metu ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Pažymėtina, kad atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012, nėra konstatuota, kad nepriteistinas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką, kai pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas įsakymas dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas taip pat ginčijo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. 10-TE-780, kuriuo atsakovas grąžino jį (pareiškėją) į vidaus tarnybą. Pareiškėjas į vidaus tarnybą buvo grąžintas pagal 2012 m. lapkričio 12 d. prašymą, kuriame jis buvo nurodęs aplinkybes apie tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-618-256/2012 buvo atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinis skundas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis (b. l. 51). Taip pat pareiškėjas prašė informuoti jį, kada jis gali grįžti į vidaus tarnybą. Atsakovas, išsprendęs šį prašymą, priėmė 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. 10-TE-780, kuriuo pareiškėją grąžino į vidaus tarnybą. 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas buvo informuotas apie šį priimtą įsakymą (b. l. 53, 54, 56). Taigi pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo įsakymu, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, turėjo jį apskųsti Vilniaus administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo 2012 m. lapkričio 30 d., tačiau pareiškėjas to nepadarė ir tokiu būdu praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas prašė praleistą terminą skundui dėl 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 panaikinimo atnaujinti, nurodydamas, kad atsakovas veikė nesąžiningai, jį teisiškai klaidino. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad 2012 m. lapkričio 30 d. atsakovui pateikė prašymą grąžinti jį ankstesnes t. y. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio, pareigas ir jam buvo paaiškinta, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į ankstesnes pareigas, nes nebeturi leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, o eiti šias pareigas yra reikalingas minėtas leidimas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad pakartotinai 2012 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą grąžinti jį į ankstesnes pareigas, atsakovas 2012 m. gruodžio 27/28 d. rašte pareiškėją informavo, kad jo prašymas gali būti nagrinėjamas tik kaip prašymas dėl perkėlimo į Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulio pareigas ir tik, kai pareiškėjui buvo suteiktas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ginčyti atsakovo įsakymą, kuriuo pareiškėjas grąžintas į vidaus tarnybą, praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. kad šio įsakymo neapskundė dėl to, kad atsakovas jį klaidino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. lapkričio 29 d. įsakyme aiškiai ir konkrečiai nurodyta į kokias pareigas pareiškėjas grąžinamas ir nuo kada. Pagal bylos duomenis pareiškėjas į šiame įsakyme nurodytas pareigas buvo grąžintas 2012 m. gruodžio 3 d. Įsakyme nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjas buvo suklaidintas dėl šio įsakymo esmės. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad, kai padavė prašymą dėl grąžinimo į vidaus tarnybą, buvo pakviestas pas teisės poskyrio viršininką ir atvykęs į šio viršininko kabinetą sužinojo, kad atsakovas sutinka jį grąžinti į vidaus tarnybą, tačiau perkeliant į kitą vietą, o ne grąžinant į vidaus tarnybą (b. l. 69-70). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad žinodamas, jog leidimas dirbti su riboto naudojimo medžiaga yra neišvengiamas dirbant ankstesniame darbe, pasiūlė tuo laikotarpiu, kol vėl jį įgys, būti komandiruojamas, tačiau griežtai ne perkeliamas į kitą darbo vietą (b. l. 161). Pareiškėjas, susipažinęs su 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymu ir su juo nesutikdamas privalėjo jį ginčyti, jei šio įsakymo turinys neatitiko pareiškėjo ir atsakovo susitarimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sąlyga dėl pareiškėjo grąžinimo ne teismo keliu į vidaus tarnybą, nenurodė, kad atsakovas geruoju nespręstų klausimo dėl pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą pagal pareiškėjo prašymą. Be to, atsakovas pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą klausimą sprendė ne pagal Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 2 dalį, nes jokio teismo sprendimo dėl 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymo panaikinimo nebuvo. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė išteisinamąjį nuosprendį, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėją perkelti į ankstesnes pareigas pagal pareiškėjo prašymus, pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 1 punktą, 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimą Nr. 10-S-21288, 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 10-S-1078.

Kadangi pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje ginčyti 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. 10-TE-780, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių jis neapskundė šio įsakymo, pirmosios instancijos teismo nurodytos praleidimo priežastys nėra pagrįstos įrodymais ir negali būti pripažintos svarbiomis, nes pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių laiku kreiptis į teismą, todėl vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu bylos dalis dėl šio įsakymo 1 punkto panaikinimo nutrauktina.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinti: atsakovo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalis dėl pareiškėjo paskyrimo į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio (C pareigybės lygis, 3 kategorija) pareigas; 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimas Nr. 10-S-21288 „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“; 2013 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 1O-S-1078 „Dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas“, panaikintina ir pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimo Nr. 10-S-21288, 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1O-S-1078 panaikinimo atmestini, o bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalį nutrauktina. Taip pat pakeistina sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nurodant, kad pareiškėjui priteistina iš atsakovo 6 279,27 Lt už priverstinę pravaikštą, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. (įskaitytinai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikinti: Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalis dėl V. V. paskyrimo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio (C pareigybės lygis, 3 kategorija) pareigas; Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimas Nr. 10-S-21288 „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“; Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 1O-S-1078 „Dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas“.

Pareiškėjo V. V. reikalavimus dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. gruodžio 27/28 d. sprendimo Nr. 10-S-21288 „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“; Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1O-S-1078 „Dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas“ panaikinimo atmesti.

Bylos dalį dėl pareiškėjo V. V. reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-780 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalį dėl V. V. paskyrimo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Tarnybos organizavimo poskyrio budėtojų grupės postinio (C pareigybės lygis, 3 kategorija) pareigas nutraukti.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigotas apskaičiuoti ir išmokėti V. V. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 6 279,27 Lt už priverstinę pravaikštą, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. (įskaitytinai).“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė