2023-12-06 Nr. AB-21299-3-61-3-01936-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2469-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01936-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.5; 18.12; 43.8.1; 57.2.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos (iki 2023 m. sausio 2 d. – valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo ir 2023 m. rugsėjo 27 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (iki 2023 m. sausio 4 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Trakų rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, E. L. ir V. L. (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija, J. L.) dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) J. L.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L., grąžinant natūra 1,3500 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 85), 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro rajoninis kelias (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kelias) ir jo užimama žemė; 2) panaikinti Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims, sugrąžintiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ dalį dėl žemės sklypo Nr. 85 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalies, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė, suteikimo J. L.; 3) pripažinti negaliojančia 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutarties (registro Nr. 2804), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės D. U., dalį, pagal kurią J. L. padovanojo E. L. ir V. L. žemės sklypo Nr. 85 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė; 4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 2.3-6223-(79) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalinio papildymo bei dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo Nr. 85 ir teisės į jį rodiklių patikslinimo Trakų rajone pil. E. L. ir V. L.“ dalį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 39 kv. m (0,0039 ha) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 85-1) kadastro duomenų nustatymo; 5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965 „Dėl pil. E. L. ir V. L. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų patikslinimo“; 6) taikyti restituciją, grąžinant Lietuvos Respublikai žemės sklypo Nr. 85-1 39 kv. m (0,0039 ha) ploto dalį, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė, ir priteisiant atsakovams E. L. ir V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, bendro 113 Eur dydžio kompensaciją (lygiomis dalimis).

2. Pareiškėjas pareiškimą grindė šiais argumentais:

2.1. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1571 buvo nuspręsta atkurti J. L. nuosavybės teises į turėtą 2,18 ha žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 2,08 ha žemės ir 0,10 ha miško. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 86v J. L. buvo suteiktas 1,35 ha žemės sklypas (žemės sklypas Nr. 85). J. L. 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutartimi žemės sklypą Nr. 85 padovanojo E. L. ir V. L.. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 2.3-6223-(79) buvo patikslintos žemės sklypo Nr. 85 ribos ir nustatyta, kad šis žemės sklypas susideda iš žemės sklypų: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 85, nominali sklypo vertė – 742 Lt; 2) kitos paskirties žemės sklypo Nr. 85-1, nominali žemės sklypo vertė – 301 Lt. Atsižvelgiant į tai, Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre 2010 m. birželio 10 d. buvo įregistruotas žemės sklypas Nr. 85-1. NŽT Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 46VĮ0(14.46.2.)-2965 buvo patikslinti žemės sklypo Nr. 85-1 plotas ir kiti kadastro duomenys.

2.2. NŽT Trakų skyrius, patikrinęs viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Transporto kompetencijų agentūra“ parengtą V kategorijos valstybinės reikšmės kelio (duomenys neskelbtini) žemės sklypo Bijūnų kadastro vietovėje kadastro duomenų bylą, 2019 m. gruodžio 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 46KAM-106936 konstatavo, kad Kelio žemės sklypas kerta žemės sklypą Nr. 85-1. VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. raštu informavo valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkciją (toliau – ir Kelių direkcija), kad NŽT Trakų skyrius nederino minėtos Kelio žemės sklypo kadastro duomenų bylos, kadangi sklypo ribas kerta kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, įskaitant žemės sklypą Nr. 85-1.

2.3. Kelių direkcija 2020 m. gegužės 6 d. pareiškimu, motyvuodama tuo, kad kitiems asmenims priklausantys žemės sklypai patenka į Kelio ir jo užimamų žemės sklypų ribas, kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, prašydama ginti viešąjį interesą, siekiant panaikinti atitinkamų žemės sklypų savininkų nuosavybę į dalį Kelio ir dalį Keliui priskirtų žemės sklypų. Kartu su Kelių direkcijos 2020 m. gegužės 6 d. pareiškimu buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog į žemės sklypą Nr. 85-1 patenka Kelio ir jo užimamo žemės ploto 0,0039 ha dalis, kadangi žemės sklypo Nr. 85-1 ribose yra tam tikri kelio elementai, t. y. (duomenys neskelbtini) upelio betoninės pralaidos, įrengtos 1980 metais ir laikomos kelio statiniu.

2.4. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v priėmimo metu Kelias turėjo tik valstybei nuosavybės teise galinčio priklausyti valstybinio kelio statusą, dėl kurio šis kelias bei jo užimama žemė, kaip valstybės išimtinės nuosavybės teisės objektai, negalėjo būti privatizuoti. Taigi, priimant minėtus aktus, buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos.

2.5. Panaikinus nurodytas Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v dalis, savaime turėtų būti pripažintina negaliojančia 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutarties dalis, pagal kurią padovanota žemės sklypo Nr. 85 ploto dalis, kurią sudaro Kelias ir jo užimama žemė. Taip pat turėtų būti panaikintos Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 2.3-6223-(79) dalis dėl žemės sklypo Nr. 85-1 kadastro duomenų nustatymo bei NŽT Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965, nes šie įsakymai (jų dalys) prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.

2.6. Panaikinus nurodytus administracinius sprendimus ir dovanojimo sutartį (atitinkamas jų dalis), taikytina restitucija. Žemės sklypo Nr. 85-1 vertė nagrinėjamu atveju, nesant kitų duomenų, turėtų būti nustatyta pagal šio žemės sklypo vidutinę rinkos vertę.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškimą prašė tenkinti pareiškėjo pareiškimą. NŽT atsiliepimą į pareiškimą grindė šiais argumentais:

3.1. Iš tuomečio Valstybinio žemėtvarkos instituto 1992 metais parengtame Trakų rajono Bijūnų kolūkio neprivatizuotinos žemės plane esančios informacijos matyti, kad Kelio, kuris priskirtinas valstybės išperkamai ir neprivatizuotinai žemei, plotis – 18 m. Žemės sklypas Nr. 85 kaip grąžintinas natūra buvo paženklintas 1994 m. birželio 14 d., taip pat parengti su tuo susiję dokumentai. Žemės sklypo Nr. 85 abriso šiaurinėje dalyje kaip gretimybė yra nurodomas 18 m pločio kelias, o sutartiniu ženklu pažymėta, kad šiaurinė žemės sklypo Nr. 85 riba yra iki 18 m pločio kelio. Žemės sklypas Nr. 85 grąžinti natūra suformuotas ir nuosavybės teisės J. L. atkurtos iki Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo.

3.2. 2010 m. kovo 15 d. buvo parengtas žemės sklypo Nr. 85-1 planas M1:10 000, kuriame tarp žemės sklypo ribų posūkio taškų Nr. 1 ir Nr. 2 kaip gretimybė nurodytas 18 m pločio kelias. 2010 m. lapkričio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Nr. 148 pažymėta, kad žemės sklypo Nr. 85-1 ribos paženklintos dviem riboženkliais, „kitos sutampa su natūraliais ir dirbtiniais objektais (keliai, upelio vidurys)“. Vadovaujantis matininko 2010 m. lapkričio 10 d. parengtu žemės sklypo planu M:1 000, žemės sklypo Nr. 85-1 ribos nepatenka į Kelio ribas, t. y. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytais Kelio elementais (kelio grioviais ir kitomis vandens nuleidimo sistemomis) užimta žemė nepatenka į žemės sklypo Nr. 85-1 ribas. 2010 m. lapkričio 10 d. parengtas žemės sklypo planas buvo suderintas ir su VĮ „Vilniaus regiono keliai“.

3.3. NŽT Trakų skyrius, atsižvelgdamas į VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 10 ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateiktą informaciją, atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir 2020 m. gegužės 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FD-431-(14.46.141.) nustatė, kad žemės sklypo Nr. 85-1 šiaurės rytinėje dalyje yra didelis šlaitas bei pralaida, dalis pralaidos patenka į žemės sklypo Nr. 85-1 ribas, o VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ pateikta kadastriniais matavimais nustatyta Kelio juostos riba kerta pastatą.

3.4. Iš Lietuvos Respublikos teritorijos M 1: 10 000 skaitmeniniuose rastriniuose ortofotografiniuose žemėlapiuose (ORT10LT) esančios informacijos matyti, kad Kelio juostos ruožo ties žemės sklypu Nr. 85-1 padėtis nesikeitė, todėl darytina prielaida, kad minėtame Kelio ruože nebuvo vykdyti kelio ir jo elementų rekonstravimo ar statybos darbai, dėl kurių galėjo būti pakeista kelio griovio ir vandens nuleidimo sistemos padėtis.

3.5. Įvertinus nustatytas aplinkybes, kad kadastriniais matavimais nustatyti ir 2010 m. lapkričio 10 d. parengtame žemės sklypo plane M:1 000 nurodyti žemės sklypo Nr. 85-1 ribų linijų ilgiai, atlikus kadastrinius matavimus, skiriasi nuo 0,34 m iki 2,84 m, ir šie ribų linijų ilgių neatitikimai, juos fiksuojant skirtingomis matavimo priemonėmis, vertintini kaip preliminarių matavimų metu (žemės sklypo pirminio ženklinimo metu) dėl matavimo priemonių tikslumo atsiradę netikslumai, taip pat įvertinus tai, kad žemės sklypo Nr. 85-1 konfigūracija ir ribos iš esmės sutampa su šio žemės sklypo suformavimo dokumentuose nurodyta konfigūracija ir ribomis, darytina išvada, kad žemės sklypo Nr. 85-1 kadastriniai matavimai buvo atlikti nesivadovaujant Kelių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės; redakcija, galiojusi nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 11 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

4. Atsakovas Trakų rajono savivaldybė, atstovaujama Trakų rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė teismo galutinį procesinį sprendimą priimti teismo nuožiūra. Trakų rajono savivaldybė atsiliepimą į pareiškimą grindė šiais argumentais:

4.1. Pagal VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 10 pateiktą informaciją, Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas Kelio elementas, t. y. kelio griovys ir vandens nuleidimo sistemos dalis, patenka į žemės sklypą Nr. 85-1, pažeidžiant Kelio su jo elementais juostos ribas. Prie pareiškėjo pareiškimo pridėti dokumentai patvirtina, jog tam tikri ruožai prieštarauja Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 11 straipsnio 3 dalies ir Taisyklių 24 priedo nuostatoms, nes Kelio juostos ribos ne visur nustatomos ne arčiau kaip po 1 m nuo pylimo pado, iškasos ar kelio griovių kraštų, taip pat tam tikruose ruožuose, kai kelias telpa nustatyto pločio juostoje, kelio juostos plotis nustatomas didesnis nei reglamentuotas Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

4.2. Žemės sklypo Nr. 85-1 dalyje Kelio elementams, patenkantiems į šį sklypą, gali būti nustatyti servitutai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės visapusiškai nepagrindžia visuomenės poreikio ginčo teritorijai.

5. Atsakovai E. L. ir V. L. atsiliepime į pareiškimą prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą; teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo pareiškimą, taikyti restituciją natūra, o ne piniginiu ekvivalentu, įpareigojant atsakovus grąžinti žemės sklypą Nr. 85-1 J. L., o kompetentingas valstybės valdžios institucijas – per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ar kitą teismo paskirtą ir protingumo kriterijus atitinkantį terminą pakartotinai, operatyviai, prioriteto tvarka ir savo sąskaita išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo į 79 kv. m žemės sklypą klausimą, J. L. atkuriant nuosavybės teises į 79 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsakovai E. L. ir V. L. atsiliepimą į pareiškimą grindė šiais argumentais:

5.1. Patenkinus pareiškėjo pareiškimą, būtų pažeisti atsakovų teisėti lūkesčiai ir nuosavybės neliečiamumo principas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Kelias valstybinės reikšmės statusą įgijo vėliau (Vyriausybei priėmus 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“) nei J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 85.

5.2. Neaišku, kodėl esama situacija sprendžiama tik žemės sklypo Nr. 85-1 sąskaita, o priešingoje pusėje Kelio sklypo riba sutapdinta su geodeziškai išmatuotais ir įregistruotais sklypais. Tokiu būdu pažeidžiamas lygiateisiškumo principas.

5.3. Ginčijama dovanojimo sutartis (jos dalis) sudaryta sąžiningai, laikantis visų tokio sandorio sudarymą tuo metu reglamentavusių teisės aktų reikalavimų, todėl negali būti laikoma, jog šios sutarties turinys prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutartis (jos dalis) negali būti panaikinta taip pat dėl suėjusio senaties termino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.125 str.). Valstybės institucijos seniai žinojo apie susiklosčiusią situaciją, jos pačios daug kartų suderino ginčo žemės sklypų ribas.

5.4. Restitucija negali būti pritaikyta, nes valstybės, visuomenės ir atsakovų E. L. ir V. L. teisiniai santykiai, naudojantis ir valdant Nr. 85-1 žemės sklypą, yra sureguliuoti prieš daugiau nei 23 metus, nustatant jam specialiąsias naudojimosi sąlygas. Be to, atsakovams E. L. ir V. L. yra aktualus faktinis žemės sklypo Nr. 85-1 valdymas, bet ne turtinis interesas (kompensacija).

5.5. Pareiškėjo siūlomas kompensacijos dydis yra per mažas, žemės sklypo Nr. 85-1 tikrajai rinkos vertei nustatyti skirtina ekspertizė.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į pareiškimą prašė tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Kelių direkcija atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

6.1. Vykdant Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751 „Dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550 patvirtino Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą, į kurį įtrauktas ir Kelias. 2017 m. balandžio 24 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 6-336 ir 2017 m. spalio 30 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 6-922, vadovaujantis Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 ir 2017 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 802, šis kelias buvo perduotas Kelių direkcijai valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise.

6.2. Iš pareiškimo ir jo priedų matyti, kad žemės sklypo Nr. 85-1 0,0079 ha dalis neabejotinai patenka į Kelio juostos ribas, kas savaime reiškia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui J. L. ir, vėliau, atsakovams E. L. ir V. L. buvo neteisėtai perleista dalis Kelio užimamos žemės, kuri išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Taigi, priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, Kelias turėjo tik valstybei nuosavybės teise galinčio priklausyti valstybinio kelio statusą, dėl kurio šis kelias bei jo užimama žemė, kaip valstybės išimtinės nuosavybės teisės objektai, negalėjo būti privatizuoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 4 d., CK (priimto 1964 m. liepos 7 d.) 95 str. 2 d., 981 str. 2 d., Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. ir 2 d., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 1 p., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 str. 3 d., 12 str. 1 d. 1 p., Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751 patvirtintų Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų 2 ir 3 p.).

6.3. Panaikinus Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, turi būti pašalintos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, įskaitant restitucijos taikymą. Ginčo objekto specifiškumas (tai, jog ginčijamais sandoriais buvo perleistas iš civilinės apyvartos išimtas turtas) lemia, jog ginčo situacijoje jokiomis aplinkybėmis restitucijos netaikymas arba restitucijos taikymas kitokiu būdu (pvz., kompensuojant piniginiu ekvivalentu) absoliučiai nėra galimas, net ir įvertinus tą aplinkybę, jog turto įgijėjų sąžiningumas nėra paneigtas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1571 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) J. L.“ buvo atkurtos J. L. nuosavybės teisės į turėtą 2,18 ha žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 2,08 ha žemės ir 0,10 ha miško.

8.2. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 86v „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims, sugrąžintiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“, J. L. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas 1,35 ha žemės sklypas Nr. 85, pažymėtas 1994 m. birželio 13 d. sklypo Nr. 85 abrise.

8.3. Nekilnojamojo turto registre 1995 m. kovo 15 d. buvo įregistruotas 1,3500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 85.

8.4. Trakų rajono notarų biuro notarės D. U. 1997 m. rugsėjo 4 d. patvirtinta dovanojimo sutartimi, registro Nr. 2804, J. L. žemės sklypą Nr. 85 padovanojo E. L. ir V. L..

8.5. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 2.3-6223-(79) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalinio papildymo bei dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo Nr. 85 ir teisės į jį rodiklių patikslinimo Trakų rajone pil. E. L. ir V. L.“ buvo patikslintos žemės sklypo Nr. 85 ribos ir nustatyta, kad šis žemės sklypas susideda iš dviejų žemės sklypų: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 85 ir 2) kitos paskirties žemės sklypo Nr. 85-1.

8.6. NŽT Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965 „Dėl pil. E. L. ir V. L. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“ buvo patikslinti žemės sklypo Nr. 85-1 plotas ir kiti kadastro duomenys.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-369-442/2022 (toliau – ir LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartis), grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, jog Kelias buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751 „Dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų patvirtinimo“, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą. Taigi, pagal paminėtą teisinį reguliavimą, galiojusį priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, Kelias buvo valstybinis kelias, todėl, atkuriant nuosavybės teises, šiam keliui priskirta žemė turėjo būti išperkama. Be to, LVAT nurodė, jog vertinant minėtų administracinių aktų dalies dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pagal jų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo nustatomos keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos, bei faktinę situaciją dalis Kelio juostos pateko į ginčo žemės sklypo ribas.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos ir Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos (toliau – ir Metodika; redakcija, galiojusi nuo 1993 m. spalio 23 d. iki 1998 m. balandžio 8 d.) nuostatas. Teismas iš NŽT Trakų skyriaus pateiktų dokumentų nustatė, kad tuomečio Valstybinio žemėtvarkos instituto 1992 metais parengtame Trakų rajono Bijūnų kolūkio neprivatizuotinos (negrąžinamos) žemės plane esančios informacijos matyti, kad Kelio, kuris priskirtas valstybės išperkamai ir neprivatizuotinai žemei, plotis – 18 m. Žemės sklypas Nr. 85 grąžinimui natūra (buvusioje vietoje) piliečiui paženklintas 1994 m. birželio 14 d., parengti lauko matavimų brėžinys (abrisas) bei Žemės sklypo (-ų) skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietovėje aktas. Žemės sklypo Nr. 85 abriso šiaurinėje dalyje kaip gretimybė yra nurodytas 18 m pločio kelias, o sutartiniu ženklu (brūkšnine linija) pažymėta, kad šiaurinė žemės sklypo Nr. 85 riba yra iki 18 m pločio kelio. Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1571 J. L. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant jai natūra 2,08 ha žemės ir 0,10 ha miško (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu žemės sklypas Nr. 85 1995 m. kovo 15 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jam suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas Nr. 85 suformuotas grąžinti natūra ir nuosavybės teisės į žemę J. L. atkurtos iki Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 3243-79 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Trakų rajone“), o šio žemės sklypo šiaurine riba, vadovaujantis Metodikos 14.3 punktu, nustatyta 18 m pločio kelio riba.

11. Teismas akcentavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 2.3.-6223-(79) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008-07-14 įsakymu Nr. 2.3-8909-(79) patvirtinto Bijūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo dalinio papildymo bei dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo Nr. 85 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir teisės į jį rodiklių patikslinimo Trakų rajone pil. E. L. ir V. L.“ buvo patikslintos žemės sklypo Nr. 85 ribos, nustatant, kad jis susideda iš 2 sklypų: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 85, 1,00 ha ploto, ir 2) kitos paskirties žemės sklypo Nr. 85-1, 0,35 ha ploto. Atlikus žemės sklypo Nr. 85-1 kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą, 2010 m. kovo 15 d. parengtas žemės sklypo Nr. 85-1 planas Ml:10 000, kuriame tarp žemės sklypo ribų posūkio taškų Nr. 1 ir Nr. 2 kaip gretimybė nurodytas 18 m pločio kelias. Žemės sklypą Nr. 85-1 įregistravus Nekilnojamojo turto registre, jam suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo Nr. 85-1 suformavimo dokumentuose (Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakyme Nr. 2.3.-6223-(79), 2010 m. kovo 15 d. žemės sklypo Nr. 85-1 plane Ml:10 000) šiaurinėje dalyje nurodytas 18 m pločio kelias yra Kelias, kuris yra įtrauktas į Valstybinės reikšmės kelių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal prie VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 10 „Dėl informacijos pateikimo“ pridėtuose dokumentuose nurodytą informaciją, žemės sklypo Nr. 85-1 šiaurės rytinis ribos posūkio taškas patenka į Kelio ribas, nes Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas Kelio elementas – kelio griovys ir vandens nuleidimo sistemos dalis (pralaidos dalis) – patenka į šį žemės sklypą, t. y. konkrečioje dalyje žemės sklypo riba nustatyta galbūt pažeidžiant Kelio su jo elementais juostos ribas. NŽT Trakų skyrius, atlikęs žemės sklypo Nr. 85-1 ir Kelio juostos ruožo ties minėtuoju žemės sklypu ribų patikrinimą, 2020 m. gegužės 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FD-431-(14.46.141.) nustatė, kad šalia žemės sklypo Nr. 85-1 šiaurės rytinėje dalyje yra didelis šlaitas bei pralaida; dalis pralaidos patenka į šio žemės sklypo ribas; vietovėje buvo pamatuota šlaito apačia, šalia šlaito esantys pastatai (Išraše Nr. 1 nurodyti kaip 211 m ir 3Ilž). Pagal prie patikrinimo akto pridėtoje Situacijoje schemoje išbraižytą situaciją nustatyta, kad VšĮ „Transporto kompetencijų agentūros“ pateikta kadastriniais matavimais nustatyta Kelio juostos riba kerta pastatą (Išraše Nr. 1 nurodytą kaip 2Ilm ir 3Ilž).

13. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 20 punktu, pažymėjo, kad Kelių direkcijos turi patikrinti pateiktas žemės sklypų ribų koordinates bei pateiktą informaciją palyginti su savo valdomomis informacinėmis sistemomis ir derinti arba atsisakyti derinti pateiktas žemės sklypų ribas. Be kitų už kadastrinių matavimų metu parengto žemės sklypo plano derinimą atsakingų institucijų atstovų derinimų, 2010 m. lapkričio 10 d. parengtas žemės sklypo Nr. 85-1 planas M 1:1 000 buvo suderintas ir VĮ „Vilniaus regiono keliai“ atstovo. Taigi, valstybinės reikšmės kelio patikėtinis, atlikęs žemės sklypo kadastrinius matavimus, su jais sutiko, pastabų neturėjo ir naująjį planą suderino.

14. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kelio dalis ir jai priskirta žemė jau ginčijamų Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v priėmimo metu pateko į šiais sprendimais J. L. nuosavybėn perduoto žemės sklypo Nr. 85, vėliau padalijimo būdu pertvarkyto į žemės sklypą Nr. 85-1, ribas. Tokią išvadą leidžia daryti byloje esančių duomenų visuma, tai yra: Kelių direkcijos 2020 m. gegužės 6 d. pareiškimu Nr. 2E-4087 prokuratūrai pateikti paaiškinimai ir dokumentai (VšĮ „Transporto kompetencijų agentūra“ 2020 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 10-534 ir 2020 m. balandžio 27 d. raštas Nr. 10-543 bei jų priedai: brėžinys, susirašinėjimo su NŽT Trakų skyriumi medžiaga, 2019 m. gruodžio 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktas Nr. 46KAM-106936); VšĮ „Trakų kompetencijų agentūros“ 2020 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 10-619 ir 2020 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 10-667 prokuratūrai pateikti paaiškinimai bei dokumentai (papildomas brėžinys, ortofotonuotraukos, LAKIS duomenys); NŽT Trakų skyriaus 2020 m. gegužės 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-431-/14.46.141 ir jo priedai (situacijos schema ir fotolentelės); Kelių direkcijos 2020 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 2E-9844 prokuratūrai pateikti papildomi duomenys (VšĮ „Transporto infrastruktūros tyrimų centras“ 2020 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 10-45 su pridėtais patikslintais brėžiniais), kita grafinė bylos medžiaga.

15. Teismas pažymėjo, kad pagal nurodytus duomenis matyti, jog tiek 1994 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) J. L. grąžinamos žemės sklypo paženklinimo vietoje abriso, pagal kurį buvo priimami ginčijami NŽT Trakų rajono valdybos sprendimai, tiek 1997 m. rugsėjo 4 d. laikino žemės sklypo plano prie dovanojimo sutarties, tiek vėlesnių kadastrinių matavimų (preliminariųjų ir tiksliųjų) metu parengtų žemės sklypo Nr. 85-1 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. lapkričio 10 d. planų duomenimis, ginčo žemės sklypas šiaurinėje pusėje ribojasi su Keliu. Visų nurodytų planų sudarymo metu teisės aktai (atitinkamos redakcijos Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų 3 p. 8 d., Kelių įstatymo 11 str. 1 d. 5 p.) numatė minimalų 18 m plotį žemės juostai (kelio juostai), kuri skiriama valstybiniam V kategorijos keliui.

16. Teismas akcentavo, kad analizuojant pateiktų ginčo žemės sklypo planų, tiek 1994 m. birželio 13 d. abriso, pagal kurį buvo priimti ginčijami Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. ir 1995 m. vasario 15 d. aktai, tiek vėlesnių kadastrinių matavimų metu parengtų 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. lapkričio 10 d. žemės sklypo Nr. 85-1 planų, taip pat 1997 m. rugsėjo 04 d. žemės sklypo Nr. 85 laikino plano prie dovanojimo sutarties, 2010 m. gegužės 14 d. žemės sklypo Nr. 85 patikslinimo ir papildymo projekto, 2010 m. birželio 14 d. statinių išdėstymo schemos duomenys patvirtina, jog visuose šiuose planuose ginčo žemės sklypo konfigūracija bei padėtis, lyginant su Keliu, iš esmės buvo vienoda, o sklypo šiaurinė riba su šio kelio ir (duomenys neskelbtini) upelio sankirta irgi visur pažymėta tiesia linija, o ne laužyta linija. Teismas priėjo prie išvados, jog jau 1994 metais minėtoji šiaurinė žemės sklypo Nr. 85 riba, nepaisant Kelio statinio ir pastatų 2I/1m, 3/1ž faktinės padėties, visą laiką nepagrįstai buvo sutapatinama su menama tiesia kelio juostos riba, nors ji turėjo būti išbraižyta laužtę sudarančiomis linijomis. Be to, iki pat 2010 metų planuose Kelio statinys – (duomenys neskelbtini) upelio betoninė pralaida – nebuvo pavaizduota, nors ji pagal pateiktus į bylą duomenis objektyviai egzistuoja nuo 1980 metų.

17. Teismas, spręsdamas dėl prašymo taikyti ieškinio senatį, akcentavo, be kita ko, LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018 pateiktą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimą, kad šioje teisės normoje nustatytas naikinamasis terminas (10 metų) netaikomas bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė. Teismas taip pat pabrėžė, kad viešąjį interesą ginantiems prokurorams termino administraciniams aktams ginčyti pradžios momentas yra siejamas su diena, kai jis gauna pakankamai duomenų išvadai, kad priėmus šį aktą buvo pažeistas viešasis interesas, padaryti. Tačiau tokios aplinkybės nepašalina prokuroro pareigos operatyviai imtis veiksmų tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, ir nereiškia, kad prokuroras, žinodamas apie galimą viešojo intereso pažeidimą, gali neinicijuoti duomenų tyrimo neribotą laiką.

18. Teismas pažymėjo, kad J. L. nuosavybės teisė į ginčo objektu tapusį žemės sklypą Nr. 85 buvo atkurta dar 1995 m. kovo 15 d. Atsakovai E. L. ir V. L. nuosavybės teisę į šį žemės sklypą įsigijo 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu. Byloje nustatyta, jog Kelias, kuris kerta šio žemės sklypo dalį, buvo įrašytas į rajoninių (apskričių) kelių sąrašą nuo 1992 metų. Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, 2020 metais kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti administracinius aktus, priimtus 1995, 1997, 2010 ir 2011 metais. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino, skaičiuojant nuo to momento, kai į jį kreipėsi Kelių direkcija (2020 m. gegužės 6 d.) iki pareiškimo ginti viešąjį interesą teismui pateikimo (2020 m. birželio 4 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju praėjo nepateisinamai ilgas laikotarpis nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Šiuo atveju sutiktina su atsakovų teiginiu, jog ieškinio (pareiškimo) senatis turėtų būti taikoma ir skaičiuojama ne vien nuo to momento, kai pareiškėjas gavo kreipimąsi dėl viešojo intereso gynimo, bet atsižvelgiant į visų institucijų, kurios dalyvavo nuosavybės į žemės sklypą atkūrimo procese, derino ginčo objektu tapusio sklypo kadastrinio matavimo bylas, veiksmų visetą nuo 1995 metų. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog šio ginčo atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, kad galėtų būti ginami tariamai valstybės ir visuomenės pažeisti interesai, randant balansą tarp jų ir atsakovų (E. L. ir V. L.) interesų. Byloje nustatyta, jog atsakovai jiems priklausantį turtą valdė ir tvarkė nesislėpdami, viešai, laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų bei gaudami visų institucijų suderinimus ir patvirtinimus, todėl, vertinant bylos duomenų visumą, akivaizdu, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio (skundo pateikimo) senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

19. Teismas pabrėžė, kad, kaip LVAT nustatė 2022 m. kovo 23 d. nutartyje, valstybė (pareiškėjas) apie tai, kad Kelias priskirtinas valstybinės reikšmės keliams, žinojo priimant tiek Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571, tiek 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarant dovanojimo sutartį, tiek perduodant Kelią Kelių direkcijai metu, tiek kompetentingiems asmenims derinant žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, t. y. apie esamą situaciją daug metų žinojo su žemės grąžinimu nuosavybėn ir su žemės valdymu bei nuosavybės teisių atkūrimu susijusios institucijos (Trakų rajono savivaldybė, NŽT, Kelių direkcija ir pan.). Po to, kai atsakovai E. L. ir V. L. įgijo nuosavybę į ginčo objektu tapusi žemės sklypą (2010–2011 m.) buvo atlikti šio žemės sklypo geodeziniai / kadastriniai matavimai, jie gavo visus būtinus suderinimus, kurie reikalingi formuojant žemės sklypo ribas, ir šias aplinkybes išviešino Nekilnojamojo turto registre (CK 1.75 str. 1-2 d.). Viešo registro duomenys nuo jų įrašymo registre laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.).

20. Teismas pritarė atsakovų E. L. ir V. L. argumentams, jog, vykdant žemės sklypo kadastrinius matavimus, juos atliko savo srities profesionalai, šių matavimų metu dalyvavo, juos derino ir duomenų teisingumą savo parašais tvirtino visos valstybės valdžios institucijos, patvirtindamos, kad nėra jokių kliūčių patvirtinti tokio ploto ir tokių ribų žemės sklypą, koks jis buvo patvirtintas ir nuosavybėn suteiktas 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu. Po to, kai geodeziškai buvo patvirtintos ginčo objektu tapusio žemės sklypo ribos, jas patvirtinant kompetentingų valstybės valdžios institucijų ir šiuos duomenis išviešinant viešame registre, 2017 metais Kelias buvo perduotas Kelių direkcijai valdyti, naudotis ir juo disponuoti patikėjimo teise, tačiau naujasis Kelio valdytojas nereiškė jokių pretenzijų dėl žemės sklypo ribų iki pat 2020 m. balandžio mėn.

21. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys faktai vertintini atsižvelgiant į sąžiningų asmenų teisėtus lūkesčius konkretaus kilusio ginčo kontekste. Šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovų E. L. ir V. L. veiksmai visą ginčo objektu tapusio turto valdymo ir disponavimo juo laikotarpį buvo teisėti ir turtas buvo valdomas pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, o valstybės, visuomenės ir atsakovų E. L. ir V. L. interesai yra sureguliuoti sklypui taikant apsaugos zonos ribojimus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo atimti iš jų nuosavybę.

22. Teismas priėjo prie išvados, kad, įvertinus ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, nors pareiškėjas ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau konstatavus, jog yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikotarpis nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, pareiškėjo prašymas, paduotas ginant viešąjį interesą, yra netenkinamas.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo tenkino atsakovo V. L. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir priteisė šiam atsakovui iš Vilniaus apygardos prokuratūros 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismo vertinimu, šio atsakovo pateiktas 2022 m. balandžio 12 d. pinigų už vertinimo paslaugas pervedimo nurodymas patvirtina, kad atsakovas, sumokėdamas už atliktą turto vertinimą, patyrė 500 Eur išlaidų.

III. 24. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir 2023 m. rugsėjo 27 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo pareiškimą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde ir patikslintame skunde išdėstytus savo argumentus bei papildomai nurodo:

25.1. Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, nes jis buvo priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios ir proceso teisės normas. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl disponavimo ypatingos svarbos vertybe, kuriai taikomi tam tikri konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai. Teismas iš esmės pripažino, kad ginčijamais administraciniais aktai žemės sklypas Nr. 85 buvo privatizuotas, pažeidžiant pareiškime nurodytų teisės aktų imperatyvias nuostatas, draudžiančias privatizuoti valstybinės reikšmės kelius bei jiems priskirtą žemę, taigi, teismas iš esmės konstatavo, jog ginčijami administraciniai aktai prieštarauja atitinkamiems konstituciniams turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principams. Nepaisant to, teismas nusprendė atmesti pareiškėjo pareiškimą, motyvuodamas tokį sprendimą teismų praktikoje akcentuojamu poreikiu užtikrinti ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą bei praėjusiu nepateisinamai ilgu laikotarpiu nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

25.2. Ginčijamas teismo sprendimas nėra suderinamas su susiformavusia teismų praktika, be kita ko, LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021, kurioje buvo išnagrinėtos panašios faktinės aplinkybės kaip ir šioje byloje. Nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir LVAT praktikoje yra tenkinami prokurorų, ginančių viešąjį interesą, pareiškimai, panaikinant prieš 10 ir daugiau metų priimtų įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų administracinius aktus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Nuosekli teismų praktika patvirtina, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantys administraciniai aktai, pažeidžiantys konstitucinius turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principus, nesukuria gintinų civilinių teisių ir pareigų. Tokiais atvejais atitinkamų administracinių aktų pagrindu sukurtos privačios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, jos išsaugojimas natūra negarantuojamas ir yra galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (pvz., teisingos kompensacijos išmokėjimas). Išimtinės valstybės nuosavybės perėjimas privačion nuosavybėn negali būti įteisintas ir taikant senaties institutą.

25.3. Ginčijamame teismo sprendime tebuvo mechaniškai atkartoti (perkelti) LAT išaiškinimai iš 2023 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, nepaisant to, kad nurodytoje civilinėje byloje, kuri pasibaigė atmetus prokuroro ieškinį dėl ABTĮ įtvirtintų terminų praleidimo, kilęs ginčas nebuvo susijęs su išimtinės valstybės nuosavybės teisės gynimu, t. y. iš esmės skyrėsi minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas).

25.4. Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui V. L. iš Vilniaus apygardos prokuratūros bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas iš esmės konstatavo pareiškėjo pareiškime nurodytus išimtinės valstybės nuosavybės teisės pažeidimus, taip pat pripažino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleisdamas vieno mėnesio termino, tačiau atmetė pareiškėjo pareiškimą, atsižvelgdamas į kitų valstybės institucijų veiksmus (neveikimą), todėl, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas ne iš prokuratūros, o iš valstybės (per jos nuosavybės teisę į žemę įgyvendinančią instituciją). Be to, atsakovo užsakyta turto vertinimo paslauga buvo suteikta, nustatant ne tik žemės sklypo Nr. 85-1 rinkos vertę, bet ir jame esančių statinių, kurie nėra ginčo objektas šioje administracinėje byloje, vertę, todėl statinių vertės nustatymo išlaidos laikytinos perteklinėmis ir jų atlyginimas nepriteistinas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos automobilių kelių direkcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Kelių direkcija iš esmės pakartoja atsiliepimuose į pareiškėjo pareiškimą ir patikslintą pareiškimą išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo:

26.1. Byloje nebuvo nuginčyta valstybės teisė į žemės plotą, kurį užima Kelias. Valstybinės reikšmės kelio perleidimas privačiai nuosavybei reiškia tinkamos teisės naudotis keliais pažeidimą bei saugaus eismo užtikrinimo pažeidimą ir daro poveikį tinkamai valstybinės reikšmės turto – Kelio – priežiūrai, plėtrai.

26.2. Teismo sprendimas pritaikyti senatį yra nesuderinamas su teismų praktiką ir priimtas nepagrįstai neatsižvelgiant į išskirtinio ginčo objekto statusą, paskirtį ir aplinkybes, lėmusias termino praleidimą. Kreipimąsi į teismą praėjus daugiau nei 10 metų terminui nuo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo lėmė objektyvios, nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės, t. y. apie ginčijamus administracinius aktus ir sandorius bei jų neteisėtumą nebuvo pranešta laiku ir buvo sužinota tik 2020 m. gegužės 7 d. gavus Kelių direkcijos pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo. Kelių direkcija operatyviai kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kai buvo atsisakyta kadastrinius matavimus įregistruoti ir išspręsti susidariusią situaciją administracine tvarka.

26.3. Ginčijamame teismo sprendime yra paminėta LVAT 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016, kurioje buvo atmestas prokuroro pareiškimas. Ši nutartis teismų praktikos formavimo požiūriu laikytina vienkartine, po šios nutarties priėmimo buvo suformuluoti vėlesni paminėti teismų išaiškinimai, susiję konkrečiai su išimtinės valstybės nuosavybės teisės gynimu, pavyzdžiui, LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018.

27. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą prašo tenkinti šį apeliacinį skundą ir nurodo, kad šio apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą prašo tenkinti šį apeliacinį skundą ir nurodo, kad pritaria visiems pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

29. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą prašo atmesti šį apeliacinį skundą. NŽT vertinimu, Kelių direkcija nepagrįstai teigia, kad teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose. Ginčijamame teismo sprendime padarytas išvadas patvirtina teismų praktika (pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-808-492/2018, LAT 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-686/2016, LVAT 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-840/2013).

30. Atsakovas Trakų rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinius skundu prašo atmesti pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo suinteresuoto asmens AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinius skundus. Trakų rajono savivaldybė tvirtina, kad apeliaciniai skundai iš esmės yra grindžiami teismų praktika, tačiau Lietuvos teisinė sistema nėra precedentinė ir a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų; neatsižvelgiant į patirtį (spręsti, daryti išvadą)) kilę ginčai precedento pagrindu nėra sprendžiami. Be to, apeliaciniuose skunduose pateikta teismų praktika yra suformuluota bylose, kuriose kilo ginčai dėl nuosavybės teisės į miškus, o ne į kelius, kaip yra šiuo atveju (skiriasi bylų ratio decidendi). Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepatvirtina nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniuose skunduose nėra neigiamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Trakų rajono savivaldybės vertinimu, teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir įvykdė LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartyje pateiktus įpareigojimus.

31. Atsakovas V. L. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo suinteresuoto asmens AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinius skundus. V. L. sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir papildomai nurodo, kad:

31.1. Teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino įrodymus ir įvykdė LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartyje pateiktus įpareigojimus, o apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia ginčijamame sprendime teismo padarytų išvadų. Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami teismų praktika, tačiau Lietuvos teisinė sistema nėra precedentinė ir a priori kilę ginčai precedento pagrindu nėra sprendžiami, be to, apeliaciniuose skunduose nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi (skiriasi bylų ratio decidendi). V. L. taip pat pažymi, kad, patenkinus apeliacinius skundus ir panaikinus ginčijamą teismo sprendimą, susidarytų situaciją, kai iš atsakovo (V. L.) būtų prievartiniu būdu nusavinta žemė, neišsprendžiant pastato (pirties) likimo klausimo. V. L. akcentuoja ir pareigą užtikrinti interesų pusiausvyrą, galimybę pasinaudoti kitokiomis priemonėmis ginčui išspręsti (pvz., servituto nustatymas), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintas teises.

31.2. V. L. užsakė turto vertinimą po to, kai pareiškėjas nesutiko su prašymu skirti ekspertizę ir pats pasiūlė nustatyti ginčo turto vertę, atliekant turto vertinimą. Pareiškėjas sutiko su pateiktu turto vertinimu ir rašytiniuose paaiškinimuose pats nurodė, kad tuo atveju, jei teismas tenkins jo pareiškimą, priteistinos kompensacijos dydis turėtų būti padidintas. V. L., užsakydamas turto vertinimo paslaugas, patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurių atlyginimas priteistinas iš pareiškėjo. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nenumatė jokių išimčių prokurorams, todėl nėra jokio pagrindo šiuo aspektu pakeisti papildomą sprendimą. Be to, vertinant žemės sklypą (tarnaujantį daiktą), šis daiktas vertinamas su jame esančiais priklausiniais (pastatais), kurie laikytini viešpataujančiais daiktais, todėl neįmanoma atlikti žemės vertinimą be joje esančių pastatų vertinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 dalies, Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v dalies, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymo dalies, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 46VĮ-(14.46.2.)-2965 teisėtumo ir pagrįstumo, 1997 m. rugsėjo 4 d. dovanojimo sutarties Nr. 2804 dalies pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

33. Pirmosios instancijos teismas, 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendime įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, patenkino atsakovų E. L. ir V. L. prašymą taikyti ieškinio senatį bei atmetė pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą. Taip pat teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo tenkino atsakovo V. L. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir priteisė šiam atsakovui iš Vilniaus apygardos prokuratūros 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

34. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras ir trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos automobilių kelių direkcija nesutinka su tikrinamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Jie savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad, jų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovų E. L. ir V. L. prašymą taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atsisakė tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu, kuriuo išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

35. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo motyvus (taip pat žr. Nutarties 9–16 p.), ir jų nekartodama, pritaria pagrįstai ir teisingai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad (i) Kelias, priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkį Nr. 86v, buvo valstybinis kelias, todėl, atkuriant nuosavybės teises, šiam keliui priskirta žemė turėjo būti išperkama, (ii) Kelio dalis ir jai priskirta žemė jau ginčijamų Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1571 ir 1995 m. kovo 15 d. potvarkio Nr. 86v priėmimo metu pateko į šiais sprendimais J. L. nuosavybėn perduoto žemės sklypo Nr. 85, vėliau padalijimo būdu pertvarkyto į žemės sklypą Nr. 85-1, ribas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pagal ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo nustatomos keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos, bei faktinę situaciją dalis Kelio juostos pateko į ginčo žemės sklypo (t. y. iki 2010 m. gegužės 14 d. – žemės sklypo Nr. 85, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – žemės sklypo Nr. 85-1) ribas.

Dėl ieškinio senaties

37. Nagrinėjamoje byloje atsakovai E. L. ir V. L. teismo prašė taikyti ieškinio senatį.

38. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LAT 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2017 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017).

39. LAT inter alia (be kita ko) ne kartą yra nurodęs, kad nors ieškinio senaties terminas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., LAT 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002).

40. Atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas ir bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus ir jų pagrindu atsiradusios nuosavybės perleidimo sandorius, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsirastų teisė (žr. LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018). Analogiškos pozicijos laikėsi ir LVAT 2022 m. kovo 23 d. nutartį priėmusi teisėjų kolegija, kuri perdavė šią administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai rėmėsi šiai bylai aktualiais LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje pateiktais išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais tiek dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino (10 metų), tiek dėl civilinio teisinio ieškinio senaties instituto taikymo bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. spalio 10 d. nutarties motyvuojamosios dalies skyriuje „Dėl ieškinio senaties“ (37–44 p.) nurodė, kad nagrinėjant bylas, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, be kita ko, turi būti remiamasi „nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant ieškinio senaties instituto tikslus, ieškinio senaties termino praleidimo teisinius padarinius, taip pat šio termino atnaujinimo pagrindus tokių ir panašių kaip ši byla atvejais“. Paminėtos nutarties 53 punkte konstatuota: „Teisėjų kolegija, formuodama administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę bylose, kuriose, kaip ir ši, ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, konstatuoja, kad administracinis aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, taigi negali būti ginamos (CK 1.136 str. 1 d. ir 2 d. 3 p.), o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles (CK 6.145 str.) ir civilinį teisinį ieškinio senaties institutą (nutarties 37–44 p.) nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo.“

43. Taigi pagal LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje apibendrintą administracinių teismų formuojamą teismų praktiką (i) imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, prieštaraujančiu administraciniu aktu privačion nuosavybėn perduotas turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo tokio administracinio akto priėmimo; tačiau (ii) toks grąžinimas turi būti vykdomas laikantis dviejų būtinųjų sąlygų, t. y. taikant tiek restitucijos taisykles (CK 6.145 str.), tiek civilinį teisinį ieškinio senaties institutą.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, būtina atsižvelgti į LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartyje paminėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, suformuotą aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas:

44.1. EŽTT, aiškindamas ir taikydamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė kreiptis į teismą), yra konstatavęs, kad ieškinio senaties laikymasis yra svarbi teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konvencijos preambulėje, dalis. Ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko įtakos nepatikimais ir neišsamiais tapusiais įrodymais (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 18 d. sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 3052/04), p. 75, 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06), p. 79–80).

44.2. Iš EŽTT praktikos matyti, kad ieškinio senaties taikymo problematikos kontekste su Konvencijos 6 straipsniu gali būti nesuderinamos situacijos, kai bylos medžiaga atskleidžia, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių, trukdančių tai padaryti laiku (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Baroul Partner-A prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 39815/07), p. 39–40, cituotą sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą p. 74, a contrario (priešingai), EŽTT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Maksymenko ir Gerasymenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 49317/07), p. 73–74). Tam tikrais atvejais procesinės situacijos suderinamumo su Konvencijos 6 straipsniu vertinimui gali turėti įtakos tai, kaip nacionalinės valstybės institucijos sprendė materialinius nuosavybės apsaugos klausimus (pvz., ar teisingai kompensuotos valstybės padarytos klaidos) (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje B. prieš Lietuvą, p. 67, 81).

44.3. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas) (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje B. prieš Lietuvą byloje, p. 65–66). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje R. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 29979/04), p. 70–71).

Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), p. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Pincova ir Pinc prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 36548/97), p. 58).

Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 55555/08), p. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., pvz., cituotą mutatis mutandis sprendimą byloje Pincova ir Pinc, p. 58, EŽTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), p. 40, 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04), p. 67).

Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, p. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui (žr., pvz., cituotą sprendimą byloje Pincova ir Pinc, p. 53, EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Tocu ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 36900/03), p. 38).

45. Teisėjų kolegija, paminėtos teismų praktikos kontekste pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo motyvus (žr. Nutarties 17-22 p.), jų nekartodama, iš esmės pritaria pagrįstai ir teisingai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, vertinant bylos duomenų visumą, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento ir todėl yra pagrindas taikyti 10 metų ieškinio (skundo pateikimo) senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

46. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovai jiems priklausantį turtą valdė ir tvarkė nesislėpdami, viešai, laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų bei gaudami visų institucijų suderinimus ir patvirtinimus, o apie tai, kad Kelias priskirtinas valstybinės reikšmės keliams, buvo žinoma tiek priimant Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1571, tiek 1997 m. rugsėjo 4 d. sudarant dovanojimo sutartį, tiek perduodant Kelią Kelių direkcijai, tiek kompetentingiems asmenims derinant ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, t. y. apie esamą situaciją daug metų žinojo su žemės grąžinimu nuosavybėn ir su žemės valdymu bei nuosavybės teisių atkūrimu susijusios institucijos (Trakų rajono savivaldybė, NŽT, Kelių direkcija ir pan.). Po to, kai atsakovai E. L. ir V. L. įgijo nuosavybę į ginčo objektu tapusį žemės sklypą (2010–2011 m.), buvo atlikti šio žemės sklypo geodeziniai / kadastriniai matavimai, jie gavo visus būtinus suderinimus, kurie reikalingi formuojant žemės sklypo ribas, ir šias aplinkybes išviešino Nekilnojamojo turto registre (CK 1.75 str. 1–2 d.), kurio duomenys nuo jų įrašymo registre laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Visa tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių, trukdančių tai padaryti laiku.

47. Kaip teisiškai nereikšmingi ieškinio senaties termino taikymui atmetami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad apie ginčijamus administracinius aktus ir sandorius bei jų neteisėtumą jam nebuvo pranešta laiku ir apie tai jis sužinojo tik 2020 m. gegužės 7 d. gavęs Kelių direkcijos pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais esą tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra suderinamas su praktika, suformuota LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021, kurioje buvo išnagrinėtos panašios faktinės aplinkybės kaip ir šioje byloje. Skirtingai nei nurodo pareiškėjas, administracinėje byloje, kurią išnagrinėjus priimta jo minima nutartis, yra esminis skirtumas – joje nebuvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir šiuo aspektu paminėtoje byloje surinkti įrodymai nebuvo vertinami. Nagrinėjamoje byloje – esminiai motyvai, kuriais grindžiamas tikrinamas sprendimas, yra susiję su ieškinio senaties instituto taikymu.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai įtvirtina ir kitas viešojo intereso gynimo įgyvendinimo formas, kurios gali būti taikomos nagrinėjamu atveju, kad pašalinti teisiškai ir faktiškai ydingą situaciją (pvz., žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas, servituto nustatymas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Minėta, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. papildomu sprendimu, kuriuo teismas tenkino atsakovo V. L. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir priteisė šiam atsakovui iš Vilniaus apygardos prokuratūros 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

51. Pareiškėjo nuomone, papildomas teismo sprendimas yra nepagrįstas iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, pareiškėjo pareiškimas atmestas, atsižvelgiant į kitų valstybės institucijų veiksmus (neveikimą), todėl, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas ne iš prokuratūros, o iš valstybės (per jos nuosavybės teisę į žemę įgyvendinančią instituciją). Antra, pareiškėjo nuomone, atsakovo užsakyta turto vertinimo paslauga buvo suteikta, nustatant ne tik žemės sklypo Nr. 85-1 rinkos vertę, bet ir jame esančių statinių, kurie nėra ginčo objektas šioje administracinėje byloje, vertę, todėl statinių vertės nustatymo išlaidos laikytinos perteklinėmis ir jų atlyginimas nepriteistinas.

52. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamą bylą inicijavo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Atsakovas V. L. laiku ir tinkamai pareiškė reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jas tinkamai pagrindė. Šio atsakovo prašytos bylinėjimosi išlaidos yra tiesiogiai susijusios su teismo procesu, t. y. pareiškėjas sklypo vertę vertino vadovaudamasis VĮ „Registrų centro“ masinio vertinimo duomenimis ir apskaičiavo sklypo vertę, todėl už nusavinamo turto dalį prašė atsakovams lygiomis dalimis priteisti atitinkamo dydžio kompensacijas; atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodyta turto verte, teismo prašė skirti ekspertizę; kadangi teismas atsisakė skirti ekspertizę, o bylos šalims nurodant, kad realų priteistinos kompensacijos dydį gali rodyti turto vertinimas, atitinkamai atsakovas atliko nepriklausomą ginčo objektu tapusio sklypo su statiniais turto vertinimą.

53. Nagrinėjamu atveju būtent prokuroras, o ne jo apeliaciniame skunde minimos valstybės institucijos, priėmė sprendimą dėl viešojo intereso gynimo būdo, t. y. dėl kreipimosi į teismą su pareiškimu reikalaujant taikyti restituciją.

54. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymu, paminėtina, kad paminėtoje ABTĮ straipsnio dalyje įtvirtinta nuostata reglamentuoja atvejus, kuomet „teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse [„Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą“ (1 d.); „Pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui“ (2 d.); „Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas“ (3 d.)] nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos“. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodoma, kad „proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas“.

55. Taigi ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymas yra susijęs su konkrečios bylos šalies procesinio elgesio ypatumais, ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, nesuteikia teisės bylą nagrinėjusiam teismui bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš bylą pralaimėjusios šalies, o iš trečiųjų asmenų, kurie, bylą pralaimėjusios šalies nuomone, savo elgesiu iki bylos inicijavimo galėjo prisidėti prie to, kad konkreti byla nebuvo laimėta.

Dėl kitų argumentų ir bylos baigties

56. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

57. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Taip pat teismas pagrįstai papildomu sprendimu atsakovo V. L. patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš Vilniaus apygardos prokuratūros. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliekami nepakeistais, o pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir trečiojo suinteresuoto asmens AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos (iki 2023 m. sausio 2 d. – valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir 2023 m. rugsėjo 27 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis