2020-02-05 Nr. AB-2801-3-63-3-01395-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-92-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01395-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Plungės rajono savivaldybei dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (A. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio A. M. P. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (ūkinės komercinės paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje, gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), Plungėje) paduoti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog tik 2017 m. birželio mėnesį iš giminaitės E. P. jis sužinojo, kad jo senelis A. M. P. iki nekilnojamojo turto nacionalizacijos turėjo nekilnojamojo turto Plungės mieste. Pareiškėjas teigė, kad apie jo seneliui priklausiusį nekilnojamąjį turtą Plungėje anksčiau sužinoti negalėjo, nes senelis mirė (duomenys neskelbtini) metais, t. y. tuomet, kai jis dar nebuvo gimęs. Apie seneliui nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą niekada neužsiminė ir jo tėvai. Pareiškėjo teigimu, tam nebuvo ir poreikio, nes po Antrojo pasaulinio karo Lietuva buvo okupuota iki 1990 m. kovo 11 d., o tuo laikotarpiu nebuvo nustatyto teisinio reguliavimo nuosavybės teisėms į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą atkurti. Pareiškėjas, sužinojęs apie reikšmingas aplinkybes, elgėsi rūpestingai ir operatyviai siekė įgyvendinti savo teises – 2017 m. birželio 29 d. Lietuvos centriniam valstybės archyvui pateikė prašymą dėl pažymos apie senelio A. M. P. nuosavybę išdavimo. 2017 m. rugpjūčio 22 d. gavo pažymą, kurioje nurodyta, kad ūkinės komercinės paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje, bei gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje, savininkas ir mokesčių mokėtojas iki nacionalizacijos buvo jo senelis. 2017 m. rugsėjo 12 d. Plungės rajono savivaldybei jis pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į jo seneliui A. M. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį ir išlikusį ūkinės komercinės paskirties pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje, ir gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje. 2017 m. rugsėjo 28 d. gavo pranešimą Nr. AS-6065, kuriame buvo nurodyta, kad yra praleistas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjo teigimu, terminą prašymui paduoti jis praleido dėl svarbių, ne nuo jo valios priklausiusių priežasčių, todėl praleistas terminas prašymui paduoti turėtų būti atnaujintas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Plungės rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą teismo prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Savivaldybė nurodė, kad pareiškėjas nėra tas subjektas, kuriam būtų galima atkurti nuosavybės teises į ūkinės komercinės paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje bei į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje. Pareiškėjas turėtų pateikti senelio A. M. P., senelės (T.), tetos R. P., jos sutuoktinio, vaikų (jei yra) bei pareiškėjo brolių ir seserų (jei yra) mirties liudijimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. P. prašymą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į savo senelio A. M. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą ūkinės komercinės paskirties pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje, ir gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje.

7. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

7.1. 2017 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Savivaldybę su prašymu atkurti nuosavybės teises į iki 1940 metų nacionalizacijos jo seneliui A. M. P. nuosavybės teise priklausiusį ir išlikusį ūkinės komercinės paskirties pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje, ir gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Plungėje.

7.2. Plungės rajono savivaldybė 2017 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. AS-6065 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į nekilnojamąjį turtą“ nurodė, jog pareiškėjas yra praleidęs prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.), kurį, esant svarbioms priežastims, gali atnaujinti teismas.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (2 str. 1 d., 10 str. 1 ir 4 d.) teismas nurodė, kad Įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su Įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu. Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su Įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–1403/2006) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas), nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra vienas iš tų Įstatyme nustatytų kriterijų, kurį turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

10. Teismas akcentavo, kad į bylą pateiktas pareiškėjo asmens dokumento išrašas patvirtina, jog Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjui buvo suteikta 2014 m. liepos 9 d., todėl akivaizdu, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes pagal Įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybė yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Atsižvelgęs į tai, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu, pareiškėjui nesant byloje aptariamo teisinio santykio subjektu, teismas konstatavo, kad negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

III. 11. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą visiškai.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paneigė nuosavybės atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų pagrindinį tikslą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (2003 m. kovo 3 d. ir 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarimai), pareiškėjas nurodo, kad, įtvirtinant pažeistų nuosavybės teisių atkūrimo procesą (jo vykdymą) buvo siekiama pagrindinio tikslo – bent iš dalies atkurti teisingumą.

13. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas iš pradžių buvo reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Vėliau, laikinai sustabdžius šio teisės akto galiojimą ir 1997 m. liepos 1 d. priėmus Įstatymą, restitucijos procesas buvo tęsiamas pagal naująjį teisinį reguliavimą. Nėra ginčo, kad tiek įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (2 str.), tiek Įstatymas (2 str.) tiesiogiai numatė reikalavimą subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybės teises, turėti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas šią privalomą sąlygą atitinka – jis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

14. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata, atkreipia dėmesį į tai, kad šios teisės normos turinys nedraudžia teikti prašymų atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti asmenims, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo po 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo įsitikinimu, minėta Įstatymo nuostata negali būti aiškinama plečiamai. Įstatyme įvardinama (minima) 2001 m. gruodžio 31 d. data vertintina kaip dokumento (t. y. prašymo atkurti nuosavybės teises) pateikimo terminas, kuris gali būti atnaujintas, bet ne data, pagal kurią yra sprendžiama dėl teisinio subjektiškumo požymių nuosavybės teisių atkūrimo santykiuose egzistavimo. Kitokiu teisės aiškinimu, kuriuo yra užkertamas kelias asmenims, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę po Įstatymo nurodyto termino, pasinaudoti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, yra paminamas teisingumo įgyvendinimo tikslas, kurį kelia Įstatymas, bei pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Be to, pareiškėjo teigimu, toks aiškinimas yra diskriminacinis. Vėlesnis (laiko aspektui Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas niekaip nepaneigia esminės aplinkybės, kad pareiškėjas, kaip A. M. P. vaikaitis (anūkas), turi tiek moralinę, tiek įstatymo garantuojamą teisę reikalauti teisingumo vykdymo.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismų pateikti teisės išaiškinimai turi būti suprantami ir aiškinami konkrečios bylos kontekste. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime (byla Nr. 10/2008-119), kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas buvo sprendžiama, ar: 1) Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams; 2) Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams.

Pareiškėjas akcentuoja, kad, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytų Įstatymo nuostatų neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar konstituciniams principams nenustatė, tačiau momentas, kada asmeniui, siekiančiam nuosavybės teisiu atkūrimo, yra privaloma būti įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę, nebuvo konstitucinio tyrimo objektas – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas to netyrė ir nevertino. Šiuo atveju pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, o tai reiškia, kad jis atitinka sąlygą, su kurios egzistavimu yra siejamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas.

Pareiškėjo įsitikinimu, toks Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių aiškinimas neva prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikiantis asmuo privalo būti įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 2001 m. gruodžio 31 d. reikalautų atskiro konstitucinio tyrimo, ar tokia nuostata (jos aiškinimas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Nuosavybės teisiu atkūrimo procesas negali būti grindžiamas diskriminaciniu požiūriu, pagal kuri asmenims, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d. ir esantiems Lietuvos Respublikos piliečiais, būtu užkirstas kelias atkurti nuosavybės teises i savo ar giminaičių iki nacionalizacijos teisėtai valdytą turtą.

Įstatymu laiduojamo teisingumo siekio objektyviai negalima įgyvendinti, neigiant dalies visuomenės (atskiros asmenų grupės) interesus.

16. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino priežasčių dėl kurių pareiškėjas atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę vėliau.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad jis be papildomų kliūčių ir neigiamų pasekmių jo interesams iki 2001 m. gruodžio 31d. objektyviai negalėjo įgyvendinti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas pažymi, kad ilgą laiką Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, reglamentavęs pilietybės teisinius santykius, ribojo asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, jų vaikų, vaikaičių ir provaikaičių, kurie repatrijavo (t. y. grįžo į etninę tėvynę) galimybes specialia tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Teisinis reguliavimas ilgą laiką nenumatė, kad tokie asmenys (t. y. repatrijavę) neterminuotai išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai reiškia, kad repatrijavusiems asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta tik bendra tvarka, o viena iš keliamų sąlygų buvo atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Minėti asmenys negalėjo turėti ir dvigubos pilietybės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas didžiąją savo gyvenimo dalį pragyveno Izraelyje, kur susiformavo pagrindiniai jo ekonominiai teisiniai santykiai bei stiprūs socialiniai ryšiai, akivaizdu, kad jis, net ir hipotetiniu atveju, siekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo bendra tvarka, negalėjo atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Taigi pareiškėjas iki pirmosios instancijos teismo akcentuojamos datos (t. y. 2001 m. gruodžio 31 d.) objektyviai neturėjo faktinių galimybių įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

18. Situacija, reglamentuojant Lietuvos Respublikos pilietybės teisinius santykius, keitėsi nuo 2008 m. vasaros. Įstatymų leidėjas iš pradžių pakoregavo Pilietybės įstatymo nuostatas, susijusias su teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimu asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams. Šiame įstatyme (17 str. 1 d.) nebeliko „nerepatrijavimo" sąlygos, kaip privalomo reikalavimo Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimui. Tačiau toks asmuo, siekdamas pasinaudoti išsaugota teise į Lietuvos Respublikos pilietybę, vis tiek turėjo atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Ir tik dar vėliau (t. y.) nuo 2011 m. balandžio 10 d., įsigaliojus naujos redakcijos Pilietybės įstatymui (7 str. 2 p., 9 str. 1 d.), buvo aiškiai nustatyta, kad teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugoję asmenys, pasitraukę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję kitos valstybės pilietybę, gali turėti dvigubą pilietybę. Pareiškėjas pažymi, kad kliūtys pareiškėjui realizuoti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę buvo pašalintos jau gerokai vėliau nei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma data, kas dar kartą patvirtina faktą, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės faktiškai negalėjo įgyti dėl objektyvių priežasčių.

19. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, pareiškėjas išsaugota teise į Lietuvos Respublikos pilietybę iš karto pasinaudojo, tačiau dėl biurokratinių procedūrų vykdymo (t. y. užsitęsusio susirašinėjimo su Lietuvos Respublikos institucijomis, dokumentų teikimo ir pan.) šis procesas buvo užbaigtas 2014 m. (pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečio pasas išduotas 2014 m. liepos 9 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio A. M. P. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą paduoti atmestas, pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo nustatyto kriterijaus turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo senelio A. M. P. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą paduoti.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

24. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, teisingai nustatė, kad pareiškėjas iki Įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.), netapo Įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu. Ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjui buvo suteikta tik 2014 m., nekyla.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tam, jog atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, pirmiausia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437/2012). Vadinasi, subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma, o bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

26. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 10 str. 1 d.). Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, be kita ko, konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 10, l. 184–190). Iš esmės analogiška pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008, kurioje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų taikymo praktiką nuosekliai plėtojo kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. birželio 2 d. Nr. A261-871/2008; 2010 m. vasario 1 d. Nr. A438-293/2010, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015, 2015 m. gruodžio 8 d. Nr. A-1136-261/2015; 2019 m. balandžio 17 d. Nr. eA-1389-1062/2019).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. sausio 25 d. Nr. A20-130/2008; 2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2009 m. spalio 12 d. Nr. A261-917/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. Nr. A525-1455/2009, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015 ir kt.). Nustačius, kad pareiškėjas iki įstatymu nustatyto naikinamojo termino neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo aplinkybės, dėl kurių jis praleido terminą, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nenagrinėtinos, nes jos šioje situacijoje nėra reikšmingos. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir minėtose administracinėse bylose. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo nukrypti nuo minėtos nuoseklios teismų praktikos.

29. Pareiškėjui, iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijus Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialinės teisės normas, atsižvelgdamas į šiam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.), pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėjui negali būti atnaujintas terminas atlikti veiksmus, numatytus Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė