2016-12-06 Nr. AB-23260-3-64-3-01888-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2136-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01888-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–7) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. birželio 12 d. pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 34–40) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. birželio 12 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,24 kv. m iki 18 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir tam tikrą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki paminėtų teisės aktų įsigaliojimo, todėl, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 63–68) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, kurioje nurodyta, kad asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia argumentais bei įrodymais.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. birželio 12 d., neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normoms.

Teismas taip pat vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m).

Teismas, remdamasis 2015 m. liepos 1 d. pažyma Nr. 60/09-22014, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. birželio 12 d., iš viso 172 dienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 54 buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. su dar 2–3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,49 kv. m iki 5,99 kv. m, kameroje Nr. 99 – nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. vasario 3 d. su dar 1–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,24 kv. m iki 8,11 kv. m, kameroje Nr. 97 – nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 17 d. su dar 4 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,80 kv. m, kameroje Nr. 13 – nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 4 d. su dar 3 asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,97 kv. m, kameroje Nr. 101 – nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 6 d. su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m iki 4,56 kv. m, kameroje Nr. 58 – nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 24 d. su dar 2–3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,81 kv. m iki 5,08 kv. m, kameroje Nr. 105 – nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. ir nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. birželio 12 d. su dar 1–5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,03 kv. m iki 12,11 kv. m ir kameroje Nr. 32 – nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. gegužės 11 d. su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,18 kv. m iki 5,22 kv. m.

Taigi teismas padarė išvadą, kad 144 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 20 dienų pareiškėjui nuolat teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto, o 8 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus; tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiomis dienomis nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nebuvo galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie šiose kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2015 m. liepos 1 d. pažymos turinį teismas vertino pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1469/2014) ir konstatavo, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 28 dienas buvo laikomas pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui sąlygomis.

Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, nepatogumus bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas, remdamasis byloje esančiais Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nebuvo atlikta. 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu buvo patikrinta kamera Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. lapkričio 26 d.–2014 m. lapkričio 27 d., nustatyta, kad kameroje dirbtinis apšvietimas veikė, grindys valytos drėgnu būdu, kameros sienų, lubų danga vietomis aptrupėjusi, grindys cementinės, nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 28 p., X sk. 62 p. pažeidimai). Nors šie pažeidimai kameroje Nr. 54 nustatyti šiek tiek anksčiau, negu pareiškėjas buvo joje laikomas, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad rasti pažeidimai buvo pašalinti dar iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl teismas laikė, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 54 metu. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai 2 dienas laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai pagal CK 6.271 straipsnio prasmę yra pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (28 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukėlė dvasines kančias, į kitus paminėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aptartomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo visiškai patenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, tai sudarytų net po 107,14 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, iš byloje esančių pareiškėjo skundų kopijų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai skundėsi tik dėl odontologo paslaugų, maisto kiekio ir atliktos kratos, tačiau nebuvo duomenų, jog jis kalinimo metu skundėsi dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015, 2015 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Todėl teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70–71) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas 172 dienas, o teismas pripažino tik 28 dienas. Visos kameros neatitinka laikymo sąlygų, yra antisanitarinės būklės. Klaidingai pateikti duomenys dėl laisvo ploto. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išreikalautini išsamūs kamerų duomenys (apstatymas, kiek žmonių buvo laikoma).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–77) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas neargumentuotas. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnio prasmę. Ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Be to, nors apeliantas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Reikalavimą priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovaujamos valstybės 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam paminėtą neturtinę žalą, akcentuoja, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginių apie teisės aktų reikalavimų neatitikusių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų pagrįstumą. Todėl, spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, o esant tam tikriems neaiškumams traktuodamas juos pareiškėjo naudai. Teismas, detaliai išanalizuodamas konkrečius pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpius, padarė, kolegijos manymu, pagrįstas išvadas apie tam tikrų (teismo išvardytų) pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų neatitikimą Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams bei įvertino šiuos neatitikimus (šiuos pažeidimus) valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė jokių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, patvirtinančių (galinčių patvirtinti), kad faktinės nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos neteisingai.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimai, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjas 28 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma.

Pasisakydama dėl šio ir pirmosios instancijos teismo nustatyto nedidelės trukmės Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų įvertinimo CK 6.250 straipsnio taikymo prasme, kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Taigi kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimo teismo nustatyta dalimi.

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė