2021-10-06 Nr. AB-20556-3-62-3-00194-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2749-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00194-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Alytaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2019 gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-194-(14.2.3.) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo numatyta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0862 ha žemės (vertė 238,11 Eur) atlyginant pinigais.

2. Pareiškėjas skunde bei jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad M. B., jo brolis (G. B.) ir sesuo (V. M.) buvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į jų senelio A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę: 10,0340 ha Alytaus mieste ir 4,48 ha kaime, Alytaus valsčiuje bei 0,3254 ha miško Alytaus mieste, iš viso 14,8394 ha žemės. Pareiškėjas 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą Alytaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Alytaus apskrities valdytojas (toliau – ir Valdytojas) 1996 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 11-478 (toliau – ir Valdytojo sprendimas), atsižvelgdamas į pretendentų prašymus, vadovaudamasis 1991 m. birželio 18 d. įstatymu Nr. I-145 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1996 m. gruodžio 18 d. įsakymais Nr. 938 atkūrė kiekvienam pretendentui nuosavybės teises į jų senelio turėto 4,48 ha žemės sklypo kaime ir 10,3594 ha žemės sklypo Alytaus II mieste kiekvienam jų tenkančią 4,9469 ha žemės dalį, neatlygintinai suteikiant nuosavybėn kiekvienam po 0,15 ha žemės sklypą individualiai statybai (išperkant žemę) (Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Be to, už likusią 4,7964 ha žemės sklypo dalį kompensavo mišku. Taigi, iš viso minėtais Valdytojo sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,8394 ha žemės, t. y. į visą pareiškėjo seneliui priklausiusią žemę.

3. Pareiškėjui, jo broliui ir seseriai šis Valdytojo sprendimas nedelsiant buvo įgyvendintas dėl atkūrimo po 0,15 ha žemės sklypą individualiai statybai, iš viso atkurta 0,45 ha miesto žemės (duomenys neskelbtini) Alytaus mieste. Atitinkamai, kiekvienam pretendentui liko atkurti po 4,7964 ha žemės. Visa šia likusia apimtimi Valdytojo sprendimo dalis ilgą laiką nebuvo įgyvendinama, nes pasikeitė teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 5 dalis numatė, kad miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką arba žemę, apaugusią mišku, ir tik tuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose yra perduodamas nuosavybėn miškas, gyvenantiems piliečiams. Taigi, priėmus minėtą įstatymo pakeitimą, Valdytojo sprendimo dalis dėl atkūrimo kompensuojant mišku nebuvo įgyvendinama.

4. G. B. ir V. M. 1999 m. liepos 30 d. perleido savo atkūrimo teises pareiškėjui (atitinkamai 4,7969 ha (G. B. buvo grąžinta 0,15 ha) ir 2,7218 ha (V. M. buvo grąžinta 0,15 ha ir 2,0778 ha)).

5. Laikotarpiu nuo 2000 iki 2014 metų apskrities viršininko administracija sprendimais pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir jam buvo grąžinta 12,2267 ha žemės. Pareiškėjui liko atkurti 0,0847 ha žemės. Visi vėlesni atsakovo sprendimai iš dalies keitė 1996 m. Valdytojo sprendimą, atkūrimas buvo vykdomas ne tik kompensuojant mišku, bet ir grąžinant natūra bei perduodant žemės sklypus neatlygintinai.

6. NŽT Alytaus skyrius 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 290-6493-(14.2.47.) kreipėsi į pareiškėją dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant pinigais ir nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Remiantis šiuo pagrindu atsakovas ir priėmė Sprendimą.

7. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu Sprendimu, nes jo atžvilgiu dar 1996 m. buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku, taip pat pareiškėjas (taip pat ir jo brolis bei sesuo) 1996 m. gruodžio 9 d. buvo parašęs ir pateikęs prašymą dėl kompensavimo mišku, o vėliau savo valią pareiškėjas keitė tik dėl konkrečių sklypų, kuriuos pasiūlydavo apskrities viršininko administracija – prašydavo atkurti natūra, nes šiam atkūrimo būdui visada buvo teikiamas prioritetas pagal Įstatymą arba perduodant neatlygintinai žemės sklypus kitose vietose.

8. NŽT nepateikė informacijos pareiškėjui, kad atsakovas neturi galimybių jam atkurti nuosavybės teisių nei natūra, nei kompensuojant mišku (t. y. kad negalima įvykdyti Valdytojo sprendimo), nei perduoti neatlygintinai naujus žemės sklypus. Pareiškėjas jokiais savo veiksmais šios teisės neatsisakė. Pareiškėjo neatvykimas susipažinti su Sprendimo projektu neturėjo įtakos Sprendimo priėmimo ar nepriėmimo klausimui. Atsakovas 2014 m. lapkričio 3 d. rašte Nr. 2SD-(14250)-3884 taip pat nenurodė, kad nėra galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teises natūra, o rašte tik formaliai siūloma pasinaudoti pakeistame įstatyme nustatyta galimybe pareiškėjui atkurti nuosavybės teise perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu jau buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo kreiptis į NŽT dėl valios keitimo.

9. Be to, M. B. nurodė, kad A. B. žemėvaldos ribose esama galimybių suformuoti naują žemės sklypą ir grąžinti naujai suformuotą sklypą natūra pareiškėjui, pavyzdžiui greta pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Alytaus m. ar kt. Taigi, atsakovas priėmė Sprendimą iš esmės neanalizavęs galimybių atkurti nuosavybės teises pareiškėjui natūra. Pareiškėjo nuomone, dėl NŽT tarnautojų aplaidumo matuojant miško sklypus ir kitus sklypus, į kuriuos pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės, per klaidą buvo „palikti“ 0,0847 ha atkurtino žemės ploto. Pažymėjo, kad šis žemės plotas privalo būti perduotas pareiškėjui lygiaverčiu miško sklypu pagal Valdytojo sprendimą arba atkuriant nuosavybės teises natūra, jeigu šiuo metu tokia galimybė egzistuoja, teikiant atkūrimui natūra prioritetą.

10. Atsakovas NŽT atsiliepime bei jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad NŽT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2S-194-(14.2.3.) pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į didesnį plotą (0,0862 ha), negu priklauso (0,0847 ha). Todėl turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl Sprendimo pakeitimo.

12. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepareiškė valios dėl kitų būdų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, ir nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo. Pareiškėjui 2014 m. lapkričio 3 d. buvo išsiųstas raštas Nr. 2SD-(14.2.50.)-3884 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuriame buvo nurodyta, kad <...> tuo atveju, jeigu pageidaujate pasinaudoti Įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. B. valstybės išperkamą žemę, valdytą Alytaus mieste, prašyti atlyginti NŽT Alytaus skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujate gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą <...>. Tačiau pareiškėjas į skyrių nesikreipė.

13. Atsakovas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad <...> tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais <...>.

14. 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 2SD-6499-(14.2.47.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais“ pareiškėjas buvo informuotas registruotu laišku, kad <...> Alytaus skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą. Posėdis, kuriame bus svarstomas minėto Sprendimo priėmimo klausimas, įvyks š. m. gruodžio 5 d., 10.15 val. <...>. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad NŽT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 2S-194-(l 4.2.3.) priimtas teisėtai, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), bei kitais teisės aktais, todėl nenaikintinas.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino NŽT 2019 gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-194-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“ ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 968 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

16. Teismas nustatė, kad M. B., jo brolis (G. B.) ir sesuo (V. M.) buvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į jų senelio A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę: 10,0340 ha Alytaus mieste ir 4,48 ha kaime, Alytaus valsčiuje bei 0,3254 ha miško Alytaus mieste, iš viso 14,8394 ha žemės. 1991 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą Alytaus m. valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra. Alytaus apskrities valdytojas 1996 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 938 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo Alytaus mieste“ kiekvienam pretendentui atkūrė nuosavybės teises į jų senelio A.

B. turėto 4,48 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k. ir 10,3594 ha žemės sklypo Alytaus II mieste kiekvienam jų tenkančią 4,9464 ha žemės dalį, neatlygintinai suteikiant nuosavybėn kiekvienam po 0,15 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini), Alytuje. Be to už likusią 4,7964 ha žemės sklypo dalį kiekvienam kompensavo mišku. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo kiekvienam pretendentui buvo įforminti ir Valdytojo 1996 m. gruodžio 18 d. priimtais sprendimais Nr. 11-478, 11-479 ir 11-480. Taigi, minėtais Valdytojo sprendimais visiems pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą jų seneliui priklausiusią žemę, t. y. visų pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo išspręstas pagal 1991 m. birželio 18 d.

įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. 1999 m. liepos 30 d. sutartimi (Notarinio registro Nr. 2-7747) M. V. perleido B. M. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą (nuosavybės teisė atstatoma į 4,7964 ha dydžio žemės sklypą, esantį Alytaus mieste, priklausiusį seneliui B. A.). 1999 m. liepos 30 d. sutartimi (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) B. G. perleido B. M. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą (nuosavybės teisė atstatoma į 4,7964 ha dydžio žemės sklypą, esantį Alytaus mieste, priklausiusį seneliui B.

A.). Tolesniais sprendimais apskrities viršininko administracija pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus: 2000 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 33-14240 grąžinta 0,38 ha perduodant neatlygintai žemę Alytaus raj.; 2001 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 59-14166 grąžinta 0,26 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.; 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 59-14231 grąžinta 0,1874 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.; 2004 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. 11-1320 grąžinta 1,2894 ha žemės natūra Alytaus mieste; 2004 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-1401 grąžinta 2,0156 ha žemės natūra Alytaus mieste; 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 59-19624 grąžinta 0,42 ha perduodant neatlygintai žemę ir mišką Lazdijų raj.; 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 38-22926 grąžinta 0,3783 ha perduodant neatlygintai žemę Varėnos raj.; 2008 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 69-19832 grąžinta 0,0536 ha perduodant neatlygintai žemę Prienų raj.; 2008 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 15-3548 grąžinta 0,1317 ha perduodant neatlygintai žemę Druskininkų sav.; 2008 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 59-22967 grąžinta 2,3143 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.; 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 4S-176 grąžinta 4,7964 ha perduodant neatlygintai miškų ūkio paskirties žemės sklypus Lazdijų raj.

Visi nurodyti sprendimai iš dalies keitė 1996 m. Valdytojo sprendimus, nes atkūrimas buvo vykdomas ne tik kompensuojant mišku, bet ir grąžinant natūra bei perduodant žemės sklypus neatlygintinai. Priėmus minėtus sprendimus, pareiškėjo atžvilgiu buvo likę neįgyvendinti 1996 metų Valdytojo sprendimai dėl kompensavimo mišku atkuriant nuosavybės teises į 0,0847 ha žemės.

17. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. lapkričio 3 d. buvo išsiųstas raštas Nr. 2SD-(14.2.50.)-3884 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuriuo M. B. buvo informuotas apie Atkūrimo įstatyme numatytą galimybę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. B. valstybės išperkamą žemę, valdytą Alytaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjas į šį raštą nereagavo, dėl ko atsakovas 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 2SD-6493-(14.2.47.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais“ informavo M. B. apie tai, kad NŽT Alytaus skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą. Posėdis, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, įvyks š. m. gruodžio 5 d., 10.15 val. Nacionalinė žemės tarnyba 2019 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-194-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0862 ha žemės (vertė 238,11 Eur) atlyginant pinigais.

18. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad byloje neginčijama, kad pareiškėjas pateikė prašymą nustatytu laiku, taip pat išreiškė valią, kokiu būdu turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą. Ginčas kilęs dėl to, jog, atsakovo nuomone, pareiškėjas nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, t. y. neprašė atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

19. Teismas, akcentuodamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad pareiškėjo atžvilgiu dar 1996 m. buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku, taip pat pareiškėjas (taip pat ir jo brolis bei sesuo) 1996 m. gruodžio 9 d. buvo parašęs ir pateikęs prašymą dėl kompensavimo mišku, o vėliau savo valią pareiškėjas keitė tik dėl konkrečių sklypų, kuriuos pasiūlydavo apskrities viršininko administracija – prašydavo atkurti natūra, nes šiam atkūrimo būdui visada buvo teikiamas prioritetas pagal Atkūrimo įstatymą arba perduodant neatlygintinai žemės sklypus kitose vietose.

20. Teismas nenustatė, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, buvo informavęs pareiškėją apie tai, kad jis neturi galimybių pareiškėjui atkurti nuosavybės teisių nei natūra, nei kompensuojant mišku (t. y. kad negalima įvykdyti Valdytojo sprendimo). Atsakovas nurodė, kad NŽT 2014 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 2SD-(14.2.50.)-3884 pareiškėjui buvo siūloma pasinaudoti pakeistame įstatyme nustatyta galimybe atkurti nuosavybės teise perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą, tačiau jis nepasinaudojo tokia galimybe. Tačiau pareiškėjo atžvilgiu 1996 metais jau buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku visoje apimtyje, todėl pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo kreiptis į NŽT dėl valios keitimo. 1996 m. Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku iš dalies buvo keičiamas vėlesniais sprendimais dėl atkūrimo, tačiau visoje apimtyje niekada nebuvo pakeistas ar panaikintas ir todėl liko iš dalies neįgyvendintas.

21. Teismas konstatavo, kad atsakovas priimdamas Sprendimą nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas privalo pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atlyginimo, nes NŽT privalėjo įvykdyti 1996 metų Valdytojo sprendimą dėl kompensavimo mišku atkuriant nuosavybės teises į likusią dalį žemės. Ir tik nustačiusi, kad nėra galimybės įvykdyti 1996 metų Valdytojo sprendimo, atsakovas galėjo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į likusią dalį žemės atlyginant pinigais.

22. Teismas sprendė, kad NŽT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 2S-194-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0862 ha žemės (vertė 238,11 Eur) atlyginant pinigais, naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

23. Teismas likusius šalių argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

24. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teismų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs pareiškėjo dokumentus, pagrindžiančius jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų kontekste, sprendė, kad pareiškėjo prašomos priteisti 968 Eur išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos iš atsakovo.

III. 25. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir pareiškėjo patikslintą skundą atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad teismas neakcentavo, kodėl sprendimo dalis dėl kompensavimo mišku nebuvo įgyvendinta, kad būtent įsigaliojus nuo 1997 metų naujam Atkūrimo įstatymui kompensacija mišku už mieste turėtą žemę buvo negalima. Todėl nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatyme numatytais būdais.

27. Atsakovo teigimu, neaišku kokiais kriterijais teismas vadovavosi, nustatydamas, kad pareiškėjui nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos kompensuojant mišku (kodėl ne natūra ar kt.).

28. Atsakovas pažymi, kad Alytaus apskrities viršininkas 2004 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 11-1795-ž „Dėl nuosavybės teisių į žemę Alytaus mieste atkūrimo“ ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 11-1320 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui M. B.“ atkūrė M. B. jam tenkančią 1,2894 ha žemės dalį grąžinant natūra 1,2894 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Alytuje. Alytaus apskrities viršininkas 2004 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 11-2468-ž „Dėl nuosavybės teisių į žemę Alytaus mieste atkūrimo“ ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 11-1401 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui M. B.“ atkūrė M. B. jam tenkančią 2,0156 ha žemės dalį grąžinant natūra 2,0156 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste. Todėl darytina išvada, kad Alytaus miesto savivaldybė, įvertinusi informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, suformavo galimus grąžinimui natūra žemės sklypus, į kuriuos nurodytais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės.

29. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepareiškė valios dėl kitų būdų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, ir nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo. Pareiškėjui 2014 m. lapkričio 3 d. buvo išsiųstas raštas Nr. 2SD-(14.2.50.)-3884 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuriame buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pageidaujate pasinaudoti Įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio (-s) savininko (-ės) A. B. valstybės išperkamą žemę, valdytą Alytaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, prašome NŽT Alytaus skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujate gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Tačiau pareiškėjas į skyrių nesikreipė, nenurodė pasirinktos vietovės rajono ir kadastro vietovės, kurioje pageidautų gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos lygiaverčiu miško plotu.

30. Atsakovo teigimu, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies kontekste pareiškėjui nuosavybės teisių atkurti natūra nebuvo galimybės, kadangi visa laisva (neužstatyta) žemė, kurią buvo galima grąžinti, pareiškėjui buvo grąžinta 2004 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. 11-1320 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui M. B.“ (1,2894 ha) ir 2004 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-1401 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui M. B.“ (2,0156 ha).

31. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjo atžvilgiu 1996 metais jau buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku visoje apimtyje, todėl pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo kreiptis į NŽT dėl valios keitimo. 1996 m. Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku iš dalies buvo keičiamas vėlesniais sprendimais dėl atkūrimo, tačiau visoje apimtyje niekada nebuvo pakeistas ar panaikintas ir todėl liko iš dalies neįgyvendintas. Kadangi įsigaliojus nuo 1997 metų naujam Atkūrimo įstatymui, kompensacija mišku už mieste turėtą žemę buvo negalima. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas priimtas teisėtai, vadovaujantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu.

32. Atsakovas pažymi, kad palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, neaišku kaip jis turėtų būti vykdomas, t. y. kokiu būdu turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės pareiškėjui (natūra galimybių nėra, nustatytu terminu pareiškėjas neišreiškė valios dėl kompensacijos mišku).

33. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

34. Pareiškėjas, akcentuodamas ginčui aktualias faktines aplinkybes, pabrėžia, kad atsakovas neginčija fakto, jog pareiškėjas pateikė jam prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatytu laiku, teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. išreiškė valią. Taip pat neginčija ir to fakto, kad 1996 metais buvo priimti Valdytojo sprendimai, atkuriantys nuosavybės teises pareiškėjui visa apimtimi, remiantis pretendentų 1996 m. prašymais atkurti nuosavybės teises kompensuojant mišku.

35. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo argumentai dėl 1997 metais galiojusio Atkūrimo įstatymo jau buvo įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2006, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad Valdytojo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra nenuginčyti ir galiojantys, t. y. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimas yra visiškai išspręstas pagal 1991 m. birželio 18 d. Atkūrimo įstatymą ir 1996 m. Valdytojo sprendimą. Be to, šiuo metu kompensacija mišku už mieste turėtą žemę pagal Atkūrimo įstatymą, kuris galiojo ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu, yra galima. Todėl atsakovo argumentai dėl Valdytojo sprendimų negaliojimo ir negalėjimo jų įgyvendinti yra nepagrįsti.

36. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjui nuosavybės teisių atkurti natūra nėra galimybės dėl 2004 metais priimtų sprendimų, neturi reikšmės šioje byloje, nes šie argumentai nebuvo pateikti pareiškėjui iki skundžiamo Sprendimo priėmimo ir pareiškėjas apsisprendė šių aplinkybių šioje byloje neginčyti, nes nepareiškė reikalavimo pirmosios instancijos teismui įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises natūra. Pareiškėjas tikisi (ir atsakovas to nepaneigė), kad atsakovas turi galimybių atkurti nuosavybės teises kompensuojant mišku.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad pareiškėjas suformavo ir pateikė pirmosios instancijos teismui reikalavimą atkurti nuosavybės teises natūra (kuris nebuvo teismo priimtas) po to, kai atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą. Nuginčijus skundžiamą Sprendimą, pareiškėjas ir toliau turi teisę reikšti tokius reikalavimus, kuriuos jam suteikia teisės aktai, tarp jų ir reikalauti (prašyti) atkurti nuosavybės teisę natūra, jeigu NŽT ir toliau neįgyvendins Valdytojo sprendimų.

38. Pareiškėjas taip pat nesutinka su NŽT pozicija, pagal kurią pareiškėjas nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, t. y. neprašė atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nors NŽT vertinimu, jis turėjo tai padaryti. Pareiškėjas neginčija apeliaciniame skunde akcentuojamo 2014 m. lapkričio 3 d. rašto gavimo fakto. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į NŽT, kadangi neketino keisti valios, išreikštos prašyme dėl nuosavybės atkūrimo būdo, nes jau turėjo galiojantį Valdytojo sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant mišku. Todėl NŽT neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas nepageidavo, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, ir todėl priimti skundžiamą Sprendimą.

39. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies kontekste, atsižvelgiant į tai, kad Valdytojo sprendimais nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo visiškai išspręstas, atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti skundžiamo Sprendimo. Sprendimas atkurti nuosavybės teises pareiškėjo atžvilgiu visa apimtimi jau buvo priimtas, o apie būtinybę šį sprendimą pakeisti (pvz. nesant galimybės kompensuoti mišku ar nesant galimybių atkurti teisių natūra), NŽT pareiškėjo neinformavo.

40. Pareiškėjas dėl skundžiamo Sprendimo įvykdymo nurodo, kad atsakovas turi pasiūlyti jam konkretų miško paskirties sklypą, taip įgyvendinant Valdytojo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 2S-194-(14.2.3.) teisėtumo ir pagrįstumo.

42. M. B., G. B. ir V. M. pretendavo atkurti nuosavybės teises į jų senelio A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę: 10,0340 ha Alytaus mieste ir 4,48 ha kaime, Alytaus valsčiuje bei 0,3254 ha miško Alytaus mieste, iš viso 14,8394 ha žemės.

43. Pareiškėjas 1996 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą Alytaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai, kuriame prašė neatlygintinai suteikti 15 arų žemės sklypą (duomenys neskelbtini) gatvėje, o už likusią žemę kompensuoti mišku. 1996 m. gruodžio 9 d. tokius pat prašymus pateikė V. M. ir G. B..

44. Alytaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 18 d. sprendimais Nr. 11-478, Nr. 11-479 ir Nr. 11-480 M. B., G. B. ir V. M. buvo atkurtos nuosavybės teises į jų senelio A. B. turėto 4,48 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k. ir 10,3594 ha žemės sklypo Alytaus II mieste kiekvienam jų tenkančią 4,9464 ha žemės dalį, neatlygintinai suteikiant nuosavybėn kiekvienam po 0,15 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini), Alytuje, o už likusią 4,7964 ha žemės sklypo dalį kiekvienam kompensuojant mišku.

45. 1999 m. liepos 30 d. sutartimi V. M. perleido M. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą (nuosavybės teisė atstatoma į 4,7964 ha dydžio žemės sklypą, esantį Alytaus mieste, priklausiusį seneliui A. B.).

46. 1999 m. liepos 30 d. sutartimi G. B. perleido M. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą (nuosavybės teisė atstatoma į 4,7964 ha dydžio žemės sklypą, esantį Alytaus mieste, priklausiusį seneliui A. B.).

47. Vėliau priimtais sprendimais Alytaus apskrities viršininko administracija pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises (2000 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 33-14240 grąžinta 0,38 ha perduodant neatlygintai žemę Alytaus raj.; 2001 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 59-14166 grąžinta 0,26 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.; 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 59-14231 grąžinta 0,1874 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.; 2004 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. 11-1320 grąžinta 1,2894 ha žemės natūra Alytaus mieste; 2004 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-1401 grąžinta 2,0156 ha žemės natūra Alytaus mieste; 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 59-19624 grąžinta 0,42 ha perduodant neatlygintai žemę ir mišką Lazdijų raj.; 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 38-22926 grąžinta 0,3783 ha perduodant neatlygintai žemę Varėnos raj.; 2008 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 69-19832 grąžinta 0,0536 ha perduodant neatlygintai žemę Prienų raj.; 2008 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 15-3548 grąžinta 0,1317 ha perduodant neatlygintai žemę Druskininkų sav.; 2008 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 59-22967 grąžinta 2,3143 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.; 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 4S-176 grąžinta 4,7964 ha perduodant neatlygintai miškų ūkio paskirties žemės sklypus Lazdijų raj.).

48. Nacionalinė žemės tarnyba 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2S-194-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“ atkūrė nuosavybės teises į piliečiui M. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0862 ha žemės (vertė 238,11 Eur) atlyginant pinigais.

49. Ginčijamas administracinis sprendimas yra priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi.

50. Atsakovas nurodė, kad už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. B. valstybės išperkamą žemę, valdytą Alytaus mieste, pareiškėjas nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, t. y. neprašė atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

51. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis nustato, kad, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

52. Pareiškėjas savo valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę yra aiškiai išreiškęs minėtame 1996 m. gruodžio 11 d. prašyme, pateiktame Alytaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai. Pažymėtina, kad valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę buvo išreiškę ir kiti pretendentai (G. B. ir V. M.). Iš minėtų asmenų prašymų turinio aiškiai matyti, kad pretendentai už valstybės išperkamą žemę pageidavo gauti lygiavertį miško plotą. Tokia pareiškėjo ir kitų pretendentų valia buvo realizuota Alytaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 18 d. sprendimais Nr. 11-478, Nr. 11-479 ir Nr. 11-480.

53. Už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p.). Taigi minėtuose pareiškėjo ir kitų pretendentų prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra numatytas Atkūrimo įstatyme. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių tai, jog pareiškėjo prašomu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių.

54. Nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo pagrindo, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atkurti pareiškėjui nuosavybės teisės atlyginant pinigais.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčijamas administracinis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatoms, todėl pagrįstai jį panaikino (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

56. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

57. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat ir patirtų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

58. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo į bylą pateikta 2021 m. vasario 23 d. PVM sąskaita faktūra ir 2021 m. vasario 8 d. lėšų pervedimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėjas patyrė 1 452 Eur išlaidas už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

59. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

60. Pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatyto dydžio. Tačiau, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į tai, kad pareiškėją atstovaujančiai advokatei, kuri rengė ir skundą pirmosios instancijos teismui, ginčo faktiniai ir teisiniai aspektai jau buvo žinomi, įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, kuris iš esmės, iš dalies papildant, grindžiamas analogiškais pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 700 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjui M. B. 700 (septynis šimtus eurų) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė