2018-11-28 Nr. AB-21705-3-65-3-00110-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2474-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00110-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas iš atsakovo priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose, atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad Areštinėje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 18 d. įvairiose kamerose nuo 2 iki 4 asmenų, neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m ploto. Teigė, kad kameros buvo perpildytos, gyvenamajame plote kartu buvo baldai ir sanitarinis mazgas, nebuvo galimybės judėti, todėl buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata. Be to, pareiškėjas nurodė ir tai, kad kamerose trūko privatumo norint pasinaudoti tualetu, patalpų langas atsidarydavo nepilnai, todėl jautėsi nemalonus kvapas ir didelis oro drėgnumas, buvo daug dulkių, dėl ko buvo sunku kvėpuoti. Dėl tokių neteisėtų Areštinės pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, ir kt. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija pareiškėjas skunde nurodė, kad tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas yra pagrindas neturtinei žalai kilti. Prašė netaikyti senaties termino, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nebuvo išversta į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b. l. 12–16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui būnant Areštinėje tik trumpą laikotarpį ploto teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pabrėžė, kad sanitariniai mazgai Areštinėje atitinka teisės aktų reikalavimus, nes įrengti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Be to, Areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikė galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. 2005 m. ir 2013 m. atlikus Areštinės remontą, sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai. Areštinėje kamerų langai darinėjami, todėl galimybės vėdinti kameras yra sudarytos. Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad higienos normos pažeidimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu ar vedinimu, nustatyta nebuvo. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad per visą pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpį jokių skundų dėl sulaikymo sąlygų negavo. Be to, byloje nėra nustatytų neteisėtų Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų, todėl manė, kad pareiga atlyginti žalą nekyla.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo V. Ž. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų teritorinės policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

7. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė paštu tik 2017 m. balandžio 4 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko (b. l. 5). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2017 m. balandžio 4 d., nagrinėjamoje byloje sprendžiamam ginčui dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas taikė senatį, todėl vertino tik laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. kovo 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas aiškių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo, tik skunde nurodė, kad anksčiau į teismą dėl žalos atlyginimo nesikreipė, nes Konvencija nebuvo išversta į lietuvių kalbą, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Tačiau šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negalinčios pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas realiai negalėjo kreiptis įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 16 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., todėl Panevėžio AVPK prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintas ir ši reikalavimo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2, 3 straipsniais, 44 straipsnio 1 dalimi, HN 37:2009, HN 134:2015, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) ir pažymėjo, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo. Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

11. Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje, kameras, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių atsakovo atstovas pateikė atsiliepime (b. l. 12–14) bei Panevėžio AVPK vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime „Dėl V. Ž. laikymo areštinėje“ (b. 1. 46–47) bei tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 44–45). Vadovaujantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, t. y. nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. (įskaitytinai), Areštinėje buvo laikomas kartu su 1–3 sulaikytaisiais kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 18, 20. Iš viso pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Areštinėje praleido 93 paras, iš jų – 17 parų pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 7 paras teko 3,98 kv. m ploto, 10 parų – 4,69 kv. m ploto). Teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK 17 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

12. Teismas vadovavosi HN 37:2009 20 ir 23 punktais, HN 134:2015 17 punktu ir pažymėjo, kad 2005 m. Areštinės antrame korpuse, 2013 m. – ir pirmajame korpuse buvo atliktas remontas, kurio metu buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Visose kamerose yra sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio persvara, sienose įrengti specialūs kabliukai. Be to, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, Areštinės kamerų langai yra darinėjami (b. 1. 48). Panevėžio VSC 2013 m. sausio 16 d. patikrinimo akto Nr. H5-4 duomenys, kuriuos šios įstaigos specialistai užfiksavo 2013 m. sausio 9 d., atlikę periodinį patikrinimą Areštinėje, patvirtina, kad visose areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara (b. 1. 34–36). 2016 m. rugsėjo 30 d. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko periodinį patikrinimą Areštinėje ir 2016 m. spalio 7 d. pateiktame patikrinimo akte Nr. PA-5-322 HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. 1. 31–33). Aplinkybės, kad Areštinės kamerose buvo galima atidaryti langus, veikia vėdinimo sistema, įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti pertvaromis, neneigė ir pats pareiškėjas. Teismas konstatavo, kad sanitarinių mazgų bei ventiliacijos įrengimas Areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20 ir 23 punktų bei HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, patikrinimų metu oro ir drėgmės reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl nurodė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl kamerų neatitikimų minėtiems reikalavimams, konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

13. Vertindamas privatumo užtikrinimą naudojantis tualetu, teismas vadovavosi Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktu ir pažymėjo, kad reikalavimo, jog teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose būtų įrengti uždaromi ar kitaip papildomai uždengiami nuo gyvenamosios patalpos sanitariniai mazgai HN 37:2009 20 punkte nebuvo numatyta, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuojančių nuostatų neliko. Iš valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK atsiliepimo, vyriausiojo specialisto L. M. teiktų paaiškinimų (b. l. 42–43, 48) nustatyta, kad 2005 m. atlikus Areštinės antrojo korpuso remontą, o 2013 m. – ir pirmojo korpuso remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių. Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai per atidarytas kameros duris turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jam išduotu ar savo turimu audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Atsižvelgdamas į išdėstytus faktus, teismas darė išvadą, kad Areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengiant audeklu, yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Areštinės kamerose negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančios žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančios Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą bei Konvencijos 3 straipsnį.

14. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 17 parų, jis nebuvo nepertraukiamas), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

15. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės ir pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 17 parų, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 4 paras iš eilės) bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 120 Eur suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110–111), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir pareiškėjo skundą atmesti arba konstatuoti, jog vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

17. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nurodo, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą nuspręsdamas, kad pareiškėjo patirtai žalai atlyginti neužtenka vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto ir būtina pareiškėjo patirtą žalą kompensuoti pinigais. Panevėžio AVPK pripažįsta, kad 14 d. buvo pažeista teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą, tačiau šis neatitikimas, anot atsakovo, nesukėlė pareiškėjui neturtinės žalos, nes byloje nėra duomenų, jog laikymo Areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje nėra medicininių duomenų, kurie įrodytų pareiškėjo teiginius dėl realios žalos atsiradimo. Be to, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Pažeidimai nebuvo pasiekę minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį, ir nėra jokių įrodymų dėl pareiškėjo patirtos žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis laikymo sąlygomis Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 18 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo V. Ž. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 16 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. pritaikė ieškinio senaties terminą.

20. Apeliacinį skundą pateikė atsakovas, kuris, iš esmės neginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, teigia, kad pareiškėjas dėl šių pažeidimų nepatyrė neturtinės žalos, o jei ir patyrė – kad tokiai žalai atlyginti būtų užtekę vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto ir nebuvo būtina patirtą žalą kompensuoti pinigais.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 18, 20. Iš viso pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Areštinėje praleido 93 paras, iš jų – 17 parų pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 7 paras teko 3,98 kv. m ploto, 10 parų – 4,69 kv. m ploto). Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde minėto pažeidimo iš esmės neginčija, nepateikia jokių argumentų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes dėl aptartų teisės aktų pažeidimų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai dėl minimalaus jam tekusio ploto neužtikrinimo pagrįstai vertinti pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.).

23. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

24. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-438/2018). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 120 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

27. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan