A-261-2308-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2308/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00237-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. U. prašymą, patikslintą prašymą suinteresuotai institucijai Nacionalinės žemės tarnybos Radviliškio žemėtvarkos skyriui, byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant A. K., E. U., S. D., E. D. ir I. D. dėl praleisto termino pateikti prašymą ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. U. (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (t. I, b. l. 2-5) ir patikslintą prašymą (t. I, b. l. 142-145), prašydamas atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą, giminystės ryšį patvirtinančius ir nuosavybės dokumentus dėl jo senelio A. U. (Ž.), Kazimiero gim. 1839 m. nuosavybės teise Kėdainių apskrityje, Grinkiškio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės 47,18 ha sklypo neatkurtos dalies 24,45 ha gražinimo, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Nurodė, kad kartu su suinteresuotais asmenimis M. D. ir A. K. 1991 m. kreipėsi į Grinkiškio rajono žemėtvarkos tarnybą dėl senelio žemės paveldėjimo. Tačiau Grinkiškio rajono žemėtvarkos tarnyba atsakė, jog senelio žemės pareiškėjas atgauti nebegali ir gali prašyti atkurti nuosavybės teises į tėvo P. U. dalį. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad, remiantis A. U. (Ž.) žemės nuosavybės dokumentuose 1941 m. padarytu įrašu dėl žemės sklypo padalijimo, senelio žemės nebėra – ji buvo išdalinta vaikams. Nurodė, kad pagal darbuotojų nurodymą, pareiškėjas 1991 m. gruodžio 31 d. parašė prašymą dėl tėvo dalies grąžinimo – 7,86 ha žemės ir šis žemės sklypas buvo atkurtas. Pažymėjo, jog iš viso buvo atkurta 22,73 ha senelio žemės ir liko neatkurta nuosavybės teisė į 24,45 ha. Manė, kad buvo suklaidintas žemėtvarkos tarnybos (šiuo metu jos funkcijas yra perėmusi Nacionalinė žemės tarnyba), nes ji nurodė, kad žemės nuosavybės dokumentuose buvo įrašytas 1941 m. įvykęs žemės naminis padalijimas tarp žemės savininko vaikų ir todėl pareiškėjas galėjo prašyti atkurti nuosavybę tik į tėvui priklausiusią žemės dalį. Tiek suinteresuota institucija, tiek jis pripažino tokį padalijimą, nors pats iš tėvo žinojo, kad senelis turėjo 47 ha žemės. Tik žymiai vėliau suprato, kad turi teisę atgauti visą žemę, nes naminis žemės padalijimas niekur nebuvo įformintas, sudarytas nesilaikant reikalavimų, nesant parašų po padalijimu, nebuvo archyvinių duomenų, jog apie šį naminį žemės padalijimą būtų žinoma žemės savininkams, ir todėl šis padalijimas yra niekinis. Manė, kad buvo suklaidintas suinteresuotos institucijos pareigūnų, tai laikė svarbia termino praleidimo priežastimi.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio žemėtvarkos skyrius prašė pareiškėjo E. U. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (t. I, b. l. 118-121) nurodė, kad A. U. (Ž.), K. sklypo plane buvo padarytas įrašas, jog pareiškėjo seneliui priklausę 47,18 ha žemės 1941 m. buvo padalinti naminiu būdu jo įpėdiniams. Pažymėjo, kad, remiantis šiuo įrašu apie žemės pasidalijimą, nuosavybės teisės buvo atkuriamos į A. U. (Ž.), K. įpėdiniams priklausiusią žemę ir likusi neatkurta 23,59 ha bendro ploto žemė priklausė ne A. U. (Ž.), K., o jo sūnums A. U. ir K. U. Manė, kad net ir pripažinus A. U. (Ž.), K. įpėdinių naminį žemės pasidalinimą niekiniu, pareiškėjo prašymas dėl terminų atnaujinimo negalėtų būti tenkinamas, nes pareiškėjo sąžiningas suklaidinimas, dėl kurio praleistas terminas, negali būti pripažįstamas svarbia priežastimi. Atkreipė dėmesį, jog pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Tačiau pareiškėjas dėl senelio žemės pradėjo domėtis tik nuo 2008 m. Pažymėjo, kad A. U. (Ž.), K. įpėdinių naminiu būdu padalinta žemė, pagal dabartinį teritorinį suskirstymą, šiuo metu yra užimta privatiems asmenims nuosavybės teise priklausančia žeme ir jos grąžinimas natūra yra negalimas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Praleisto termino pateikti prašymą, giminystės ryšį patvirtinančius ir nuosavybės dokumentus dėl jo senelio A. U. (Ž.), K. nuosavybės teise turėtos žemės sklypo neatkurtos dalies 24,45 ha gražinimo, neatnaujino, konstatavęs, kad terminai praleisti dėl priežasčių, kurių teismas nelaiko svarbiomis.

Teismas pažymėjo, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tik tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Šiuo atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad apie visą ginčo žemę pareiškėjui buvo žinoma. Pagal 1941 m. naminiu būdu tarp žemės savininko A. U. (Ž.), K. ir jo vaikų įvykusiu žemės pasidalinimą, suinteresuota institucija savo sprendimais 1996-2004 m. atkūrė pareiškėjui ir tretiesiems asmenims nuosavybės teisę į jiems tenkančią žemės dalį. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės gražinimas prasidėjo dar 1990 m. ir vyko pakankamai ilgą laiką. Pareiškėjas teisme iš esmės ginčijo naminį 1941 m. žemės padalinimą, domėtis likusios žemės dalies gražinimu pradėjo tik 2008 m. Teismas sprendė, kad, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, pareiškėjas nustatytais terminais neginčijo nei naminio žemės padalinimo, nei suinteresuotos institucijos sprendimų, nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, paneigiančio naminį susitarimą, nustatymo, nors jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis to negalėjo padaryti, byloje nenustatyta. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nors pareiškėjas ir tretieji suinteresuotieji asmenys dar 1991 m. pateikė tiek prašymus, tiek ir giminystės ryšį bei žemės nuosavybę patvirtinančius dokumentus, t. y. apie visas aplinkybes žinojo, nei vienas iš jų nesiėmė įrodinėti, kad naminis žemės padalinimas yra neteisėtas ir jį pripažino. Tokioje situacijoje pareiškėjo suklaidinimas negalėjo būti pripažintas svarbia termino praleidimo priežastimi. Tai teismas laikė subjektyvia, tik nuo paties pareiškėjo valios priklausančia priežastimi, kurios pagrindu atnaujinti praleistus terminus laikyti negalima.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą prašymui pateikti.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 3-5) grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškimas dėl žemės grąžinimo į A. U. (Ž.), K. žemę iš pradžių buvo pateiktas S. U. vardu ir pareiškėjas parašė pareiškimus tik žemėtvarkos atstovui pareiškus, kad galima paveldėti tik savo tėvų žemę pagal pasidalijimą.

2. Iki šiol nėra visiškai išspręstas S. U. pareiškimas dėl visos žemės grąžinimo, kur nurodyti ir visi asmenys – pretendentai į visą žemę.

3. Pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys savo valią išreiškė tinkamai ir įstatymu nustatytais terminais, tačiau ne dėl jų priklausančių aplinkybių, jie pilnai žemės neatgavo, todėl tenka kreiptis iš naujo.

4. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pripažino, kad, vadovaujantis 1941 m. žemės padalijimu, žemėtvarkininkų sprendimas nebuvo visiškai teisingas ir žemėtvarkos darbuotojai visiškai pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims neišaiškino, kaip jie turi elgtis.

5. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-7-4/1999, kas buvo turto savininkas, turėjo būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. teritorijoje galiojusius teisės aktus.

6. Teismas priėmė politinį sprendimą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10-12) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai akcentuoja, kad pareiškėjas prašo grąžinti 23,59 ha dydžio žemės sklypo dalį, į kurią dar nėra atkurtos nuosavybės teisės. Pažymi, kad ši žemės sklypo dalis pagal A. U. (Ž.), K. įpėdinių naminį žemės pasidalijimą priklauso pareiškėjo dėdėms. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nėra numatytos galimybės atkurti nuosavybės teises į dėdžių turėtą žemę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas terminą, nustatytą prašymui bei dokumentams pateikti nuosavybės teisių atkūrimui, praleido dėl nesvarbių priežasčių, todėl pareiškėjo prašymo netenkino

Apeliantas skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir dėl to prašo panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas yra teismo sprendimo pagrįstumo sąlyga. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

Šių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams patvirtinantiems nuosavybės teises pateikti praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos: prašymams pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis, kad jis žemėtvarkos darbuotojų buvo suklaidintas, jog gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik į jo tėvo P. U. iki nacionalizacijos valdytą žemę, bet ne senelio A. U., K. valdytą žemę iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas turėjo galimybę nuosavybės teisių atkūrimo procese gauti informaciją apie pretenduojamos žemės savininkus, konsultuotis ir pasirinkti savo nuožiūra tinkamą savo teisių realizavimo būdą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti.

Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti protėvių turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.

Teisėjų kolegija, daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

Šio ginčo apimtyje teismas negali vertinti kaip buvo realizuoti kitų pretendentų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas nesutikdamas su nuosavybės teisių atkūrimu remiantis padalijimo dokumentu turėjo galimybę ginčyti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šio ginčo apimtyje pagal pateikto teismui prašymo reikalavimą teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę teisėtumo.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

E. U. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas