2017-05-23 Nr. AB-10741-3-64-3-02432-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-505-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02432-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Joniškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Joniškio rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teimą su pareiškimu (b. l. 2), prašydama iš atsakovo Joniškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Joniškio rajono savivaldybės administracijos, priteisti 1 265 Eur turtinės žalos (nuostolių) atlyginimą.

Pareiškime ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jos šeimoje yra keturi vaikai: A. B., gim. 1981 m., S. B., gim. 1987 m., A. B., gim. 1988 m., J. B., gim. 1993 m. Iki 2010 m. liepos 1 d. gaudavo daugiavaikės šeimos pašalpą vaikams po 52 Lt/mėn. Vaikai toliau mokėsi, A. B. mokslus baigė 2012 m. birželio 30 d. Šiaulių profesinio rengimo centre. Vienus metus turėjo akademines atostogas dėl ligos. J. B. mokslus baigė 2015 m. birželio 30 d. Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. S. B. baigus Šiaulių universitetą 2010 m. birželio 30 d., nutraukė pašalpos mokėjimą. Neseniai sužinojo, kad šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, pašalpa vaikui mokama po 52 Lt/mėn. iki kiekvienam vaikui sukaks 18 metų ir jeigu mokosi toliau dieniniame skyriuje, pirmai profesijai ar specialybei įsigyti, profesinėse ar aukštosiose mokyklose, gali būti mokama iki 24 metų. Pasiteiravo Kepalių seniūnijoje, kodėl jai nebemoka pašalpos. Socialinė darbuotoja paaiškino, kad šeimoje likus 2 nepilnamečiams ir besimokantiems vaikams pašalpa nebemokama, nes šeima nebėra daugiavaikė. Vaikai besimokydami tiek Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje, tiek M. Slančiaukso gimnazijoje, gaudavo nemokamus pietus, mokėsi gerai. Toliau mokslus tęsė valstybės finansuojamose vietose. Nurodė, jog tokiu būdu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė 1 265 Eur turtinės žalos.

Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė, atstovaujama Joniškio rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą (b. l. 23-26; 33-36) ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė pareiškimą atmesti.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų auginamam ir (ar) globojamam vaikui yra skiriama ir mokama 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio per mėnesį, jeigu vidutinės šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų pajamos, nustatytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 15 straipsnyje, vienam asmeniui per mėnesį yra mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio, kai vaikas yra nuo 7 iki 18 metų, jeigu šeima ar bendrai gyvenantys asmenys augina ir (ar) globoja tris ar daugiau vaikų.

Išmoka mokama, kol kiekvienam vaikui sukaks 18 metų, jei šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų vyresni kaip 18 metų vaikai ar buvę globojami vaikai mokosi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą ar nuolatinės studijų formos programą (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai. Savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis aukščiau nurodyto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 2010 m. vasario 4 d. priėmė sprendimą skirti A.

B. 52,00 Lt išmoką vaikui (nuo 7 iki 18 metų šeimose auginančiose 3 ir daugiau vaikų), laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. Ši išmoka buvo skirta už J. B., gim. 1993 m. Laikotarpiu, kai J. B. buvo skirta išmoka vaikui, A. B. šeima augino tris vaikus, kurie tuo metu mokėsi: S. B. Šiaulių universitete, A. B. Šiaulių profesinio rengimo centre, J. B. Joniškio M. Slančiausko gimnazijoje. 2010 m. birželio 30 d. S. B. baigė studijas Šiaulių universitete, todėl šeimoje nuo 2010 m. liepos 1 d. liko du vaikai, kurie mokėsi pagal bendrojo lavinimo programą ir dieniniame skyriuje pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti.

Pažymėjo, kad A. B. sūnus A. B., gim. 1981 m., Joniškio žemės ūkio mokyklą baigė 2001 m. birželio 29 d. Joniškio rajono savivaldybės administracijoje nuo 2010 m. liepos 1 d. nėra gauta pareiškėjos A. B. prašymų skirti išmoką vaikui ar prašymų skirti išmoką vaikui už praėjusį laikotarpį, todėl pareiškėja A. B., neįvykdžiusi savo pareigos pateikti prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, neturi teisės reikalauti teismo iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos priteisti 1 265 Eur turtinę žalą.

Šiuo atveju sprendžiant pareiškėjos pareiškimo pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad nėra galimybės nustatyti savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, kurie sąlygojo pareiškėjos nurodytos menamos turtinės 1 265 Eur žalos atsiradimą, nes atsakovas nuo 2010 m. liepos 1 d. nėra gavęs pareiškėjos A. B. prašymo(-ų) skirti išmoką vaikui. Tai patvirtina ir tai, kad prie teismo gauto pareiškimo A. B. nepridėjo skundžiamojo akto (sprendimo), taip pat dokumentų ir kitų įrodymų, kuriais pareiškėja įrodinėja savo reikalavimo pagrįstumą.

Tam, kad atsakovo institucija turėtų galimybę įvykdyti teisės aktuose nustatytą pareigą, pareiškėja dėl teisės aktuose nustatytų išmokų privalo įvykdyti ir jai priskirtą pareigą – kreiptis į kompetentingą instituciją, pateikti nustatytos formos prašymą ir kitus būtinus dokumentus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 54-58) pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, ginčo atveju vertintinos pareiškėjos nurodytos turtinės žalos kilimo faktinės aplinkybės, kurios atsirado nuo 2010 m. liepos 1 d. (iki kreipimosi į teismą dienos), susijusios su atsakovo galimai neteisėtais veiksmais ar neveikimu nemokant išmokų vaikui ir neskiriant pareiškėjai socialinės paramos.

Remdamasis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2010 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, bylos duomenimis, kad Joniškio rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2010 m. vasario 4 d. sprendimu skyrė A. B. po 52 Lt/mėn. išmoką vaikui (nuo 2 iki 18 m. (pagal laikinąjį įstatymą) šeimose auginančiose 3 ir daugiau vaikų) laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. už J. B., gim. 1993 m., kadangi tuo metu A. B. šeima augino tris vaikus, kurie mokėsi: S. B. Šiaulių universitete; A. B. Šiaulių profesinio rengimo centre; J. B. Joniškio M. Slančiausko gimnazijoje; A. B. Joniškio žemės ūkio mokyklą baigė 2001 m. birželio 29 d., teismas konstatavo, jog A. B. šeimoje nuo 2010 m. liepos 1 d. liko du vaikai (A. B. ir J. B.), kurie mokėsi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą ar nuolatinės studijų formos programą. Todėl išmoka vaikui nuo 2010 m. liepos 1 d. A. B. nebuvo skiriama pagrįstai, nes pareiškėja nuo 2010 m. liepos 1 d. neturėjo teisės į išmoką vaikui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 12 straipsniu (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 1 d.), Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 (toliau – ir Nuostatai), 10.1., 10.2., 12.1. punktais, teismas pažymėjo, jog nurodytas teisinis reglamentavimas numatė įpareigojimus asmeniui, kuris kreipiasi dėl išmokos paskyrimo, pateikti prašymą ir reikiamus dokumentus bei pareigą savivaldybės administracijai informuoti asmenį apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per mėnesį nuo visų dokumentų gavimo dienos priimti sprendimą dėl išmokos skyrimo. Tam, kad institucija turėtų galimybę įvykdyti įstatyme nustatytą pareigą skirti išmoką vaikui, asmuo, kreipdamasis dėl išmokos vaikui gavimo, privalėjo įvykdyti ir jam priskirtą pareigą – kreiptis į kompetentingą instituciją, pateikti nustatytos formos prašymą ir būtinus dokumentus. Byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėja nuo 2010 m. liepos 1 d. būtų atvykusi į Joniškio savivaldybės administraciją ir pateikusi prašymą bei reikalingus dokumentus išmokai gauti. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja.

Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju, nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nulėmusio žalos atsiradimą pareiškėjai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad atsakovas vertinamuoju galimos žalos atsiradimo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjai piniginės socialinės pašalpos.

Teismas nenustatė, o pareiškėja pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę neįrodė jos skundo pagrinduose nurodytų aplinkybių, kad atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti ir kad toks neveikimas būtų lėmęs socialinės paramos ar vaiko išmokos neskyrimą bei pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų vertinimo ir teisės aktų analizės nustatyta, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą., todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai); asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, todėl Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos darbuotojo neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti turtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėja A. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62-63), kuriame prašo priteisti iš atsakovo Joniškio rajono savivaldybės padarytos žalos ne tik 1 265 Eur už 2010-2015 m., bet ir už visus nemokėtus metus iki 2010 m. atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodoma, kad iki 2014 m. liepos 1 d. pareiškėja gaudavo daugiavaikės šeimos pašalpą vaikams po 52 Lt/mėn. Tačiau pareiškėja nei savo pareiškime, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tokios datos neminėjo.

2. Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė nesilaikė įstatymų skiriant ir išmokant išmoką vaikui po 52 Lt/mėn. daugiavaikėms šeimoms, kurios augina ar globoja 3 ir daugiau vaikų.

3. Visi pareiškėjos 4 vaikai mokėsi 2000-2001 m. 2001 m. birželio 29 d. baigus mokslus sūnui A. B. Joniškio žemės ūkio mokykloje, bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi 3 jos vaikai: S. B., A. B. ir J. B.. Pagal 2004 m. liepos 29 d. pranešimą „Dėl išmokų vaikams skyrimo“ vaikams A. B. (gim. 1988 m.), J. B. (gim. 1993 m.) ir S. B. (gim. 1987 m.) išmoka po 50 Lt/mėn. buvo skiriama nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2005 m. birželio 15 d. (iki sūnui S. B. sukaks 18 metų). Tačiau ir nuo 2005 m. birželio 15 d. vaikai mokėsi bendrojo lavinimo mokyklose (sūnus – Joniškio M. Slančiaukso gimnazijoje, dukros – Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje). Net ir baigę mokslus bendrojo lavinimo mokyklose vaikai mokėsi toliau. S. B. – iki 2010 m. birželio 30 d. Šiaulių universitete, A. B. – iki 2012 m. birželio 30 d. Šiaulių profesinio rengimo centre, J. B. – iki 2015 m. birželio 30 d. Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.

4. Neteisinga teismo nustatyta aplinkybė, kad Joniškio rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2010 m. vasario 4 d. sprendimu skyrė pareiškėjai po 52 Lt/mėn. išmoką vaikui (nuo 2 iki 18 m. (pagal laikinąjį įstatymą) šeimose auginančiose 3 ir daugiau vaikų) laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. už J. B., gim. 1993 m. Kodėl išmoka buvo paskirta tik už dukrą J. B., juk mokėsi dar ir sūnus S. B. – iki 2010 m. birželio 30 d., ir dukra A. B. – iki 2012 m. birželio 30 d. Kaip tuomet pašalpa buvo skiriama ir mokama nuo 2005 m. birželio 15 d. iki 2006 m. sausio 1 d., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d., nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. ir nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Savo pareiškime teismui pareiškėja nebuvo nurodžiusi, kad gavo išmoką vaikui 52 Lt/mėn. tik už dukrą J. B..

5. Dokumentai vaiko išmokai gauti buvo pateikti. Todėl žala padaryta nuo 2010 m. iki 2015 m. 1 265 Eur dydžio. Atsakovas išsamios informacijos apie vaiko išmokos mokėjimą nepateikė. Bankinių dokumentų pareiškėja neturi ir nemato faktinio mokėjimo.

Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė, atstovaujama Joniškio rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 92-95) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, Joniškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2010 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjai skirta 52 Lt išmoka vaikui (nuo 7 iki 18 metų šeimose, auginančiose 3 ir daugiau vaikų), laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. Ši išmoka buvo skirta už J. B., gim. 1993 m. Faktą, kad pareiškėjai laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. buvo mokama nurodyta išmoka vaikui, patvirtina Joniškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 25 d. pažyma ir Joniškio rajono savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 25 d. sąskaitos išrašas, kuriame matyti A. B. pervestos pinigų sumos už išmoką vaikui.

2. Laikotarpiu, kai J. B. buvo skiria išmoka vaikui, A. B. šeima augino tris vaikus, kurie tuo metu mokėsi: S. B. Šiaulių universitete, A. B. Šiaulių profesinio rengimo centre, J. B. Joniškio M. Slančiausko gimnazijoje. Kadangi 2010 m. birželio 30 d. S. B. baigė studijas Šiaulių universitete, todėl šeimoje nuo 2010 m. liepos 1 d. liko du vaikai, kurie mokėsi pagal bendrojo lavinimo programų ir dieniniame skyriuje pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti.

3. Tiek skundžiamuoju laikotarpiu galiojusiuose Joniškio rajono savivaldybės tarybos patvirtintuose socialinės pašalpos teikimo tvarkos aprašuose, tiek šiuo metu galiojančiame Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos apraše, patvirtintame Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. T-13, įtvirtintos iš esmės tokios pat nuostatos, kad šios savivaldybės gyventojai dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi į jų deklaruotos gyvenamosios vietos seniūnijos socialinio darbo organizatorių ar socialinių išmokų specialistą ir pateikia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintos formos prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Tačiau šiuo atveju Joniškio rajono savivaldybės administracijoje nuo 2010 m. liepos 1 d. nėra gauta pareiškėjos prašymų skirti išmoką vaikui ar prašymų skirti išmoką vaikui už praėjusį laikotarpį, todėl pareiškėja, neįvykdžiusi savo pareigos pateikti prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, neturi teisės reikalauti teismo iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos priteisti jai 1 265 Eur turtinės žalos atlyginimą.

4. Šiuo atveju, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad nėra galimybės nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie lėmė pareiškėjos nurodytos menamos turtinės 1 265 Eur dydžio žalos atsiradimą, nes atsakovas nuo 2010 m. liepos 1 d. nėra gavęs pareiškėjos prašymo(-ų) skirti išmoką vaikui. Tai patvirtina ir tai, kad prie teismo gauto pareiškimo, pareiškėja nepridėjo skundžiamo akto (sprendimo), taip pat dokumentų ir kitų įrodymų, kuriais ji įrodinėja savo reikalavimo pagrįstumą. Tam, kad atsakovo institucija turėtų galimybę įvykdyti teisės aktuose nustatytą pareigą, pareiškėja dėl teisės aktuose nustatytų išmokų privalo įvykdyti ir jai priskirtą pareigą – kreiptis į kompetentingą instituciją, pateikti nustatytos formos prašymą ir kitus būtinus dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo turtinės žalos, kuri, kaip nurodo pareiškėja, atsirado dėl atsakovo neskirtos išmokos vaikams, atlyginimą.

Kadangi pareiškėja žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl taikytina CK 6.271 straipsniu nustatyta civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui. Nes kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala. Vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, taip pat reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių jis privalėjo laikytis. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytą atsakomybės sąlygą.

Šio ginčo atveju teismas išnagrinėjo pareiškėjos reikalavimą toje apimtyje, kurioje buvo suformuluotas reikalavimas ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka, kad nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, dėl ko atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima ir pagrįstai žalos atlyginimas nepriteistas. Byloje yra įrodyta, kad pareiškėja neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, norėdama gauti išmoką vaikams, t. y. nepateikė atsakovui būtinų išmokai skirti patvirtinančių dokumentų, jog vaikai tęsia mokslus, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 12 straipsniu (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 1 d.), Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801, 12 punktu. Šios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nepaneigtos, todėl iš naujo jų tirti ir vertinti nėra pagrindo.

Kartu pažymėtina, kad teismas, nustatydamas žalos atsiradimo aplinkybes, privalėjo įvertinti jos prigimtį tam, kad teisingai būtų kvalifikuoti veiksmai, ir, atsiradus abejonėms dėl ginčo santykių kvalifikavimo, išaiškinti pareiškėjai jos teisę tikslinti skundo reikalavimą (ABTĮ 10 str.).

Ginčo santykius dėl išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo reguliuoja specialūs įstatymai ir pareiškėja, jais remdamasi, norėdama gauti išmokas, turi teisę pirmiausia kreiptis į instituciją dėl išmokų skyrimo ir mokėjimo. Teismas, vadovaudamasis valdžių atribojimo principu ir vykdydamas administravimo subjektų veiklos teisminę kontrolę, negali pakeisti administravimo subjekto ir priimti sprendimus, priskirtus jo kompetencijai, jei jie nėra priimti, o šio ginčo atveju priteisti negautą išmoką. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostata, paaiškina, kad šis teismo sprendimas, kuriuo nepatenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, neriboja pareiškėjos teisės kreiptis į atsakovą dėl išmokų vaikams skyrimo, o po to priimtą sprendimą, remiantis Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 16 straipsniu, skųsti administraciniam teismui.

Apeliacinės instancijos teismas neprijungia prie bylos ir nevertina kartu su apeliaciniu skundu bei su atsakovo atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų dokumentų, nes dokumentų sukūrimo data patvirtina, jog jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o šalys nenurodo aplinkybių, dėl kurių dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 138 str. 3 d.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas