2013-03-08 Nr. AB-594 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-58/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos 118 446,53 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390, grąžino G. J. į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigas bei priteisė G. J. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti G. J. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, panaikinti ir priteisti G. J. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir Teismas, apeliacinės instancijos teismas) 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos apeliacinį skundą patenkino – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. J. skundą atmetė.

Teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ginčijamas įsakymas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų individualiems teisės aktams. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 1V-145, 6.4 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu sprendimu. Minėtos komisijos posėdžio protokole Nr. 1-8RN-4KF pateiktas ginčijamo įsakymo faktinis ir juridinis pagrindimas. Šiame protokole konstatuota, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir šio straipsnio 2 dalimi.

Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra nukreipiančioji, t. y. nukreipianti į to paties teisės akto kito straipsnio dalį, kurioje išdėstytos sąlygos, kai leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui neišduodamas. Pirmosios instancijos teismui pateiktame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. protokole Nr. 1-8RN-4KF leidimo panaikinimo juridinis pagrindas nedetalizuotas, t. y. nenurodytas konkretus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D-5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė neįslaptintą posėdžio protokolą, kuriame nurodytas aiškus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija juridinis pagrindas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos priimtas protokolinis sprendimas, kaip savarankiškas administracinis sprendimas, pareiškėjo galėjo būti apskųstas teismui, pasinaudojus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo. Teismas pažymėjo, kad nors analizuojamame įsakyme pilnai nėra nurodytas juridinis pagrindas, tačiau atsižvelgdamas į nagrinėjamo klausimo specifiką, Teismas padarė išvadą, kad padarytas procedūrinis pažeidimas nėra esminis, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Faktinės aplinkybės ir detalus juridinis pagrindas yra nurodytas Komisijos posėdžio protokole.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismas 2010 m. birželio 2 d. raštu kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir 2006 m. birželio 16 d. raštu į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas išslaptinimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D-5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė išslaptintus dokumentus: Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. (21)-8RN-915(KF) „Dėl informacijos pateikimo“ (1), Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2010 m. kovo 17 d. raštą Nr. (21)-14-2900 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ (2), Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. OVT-1710KF „Dėl informacijos pateikimo“ (3), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialiosios ekspertų komisijos 2010 m. birželio 28 d. raštą Nr. 38-S-1149 „Dėl dokumento išslaptinimo“ (4) ir pateikė Komisijos protokolą. Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. birželio 30 d. raštas Nr. 17.2-11937 „Dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo ir informacijos suteikimo“, kuriuo pateiktas 2010 m. birželio 30 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktas Nr. 17.3-118-101 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. raštas Nr. SD-18RN „Dėl išvadų pateikimo“. Neįslaptintame Komisijos posėdžio protokole tiesiogiai nurodytas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis pasiūlyta G. J. panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismui taip pat susipažinti ir vertinti buvo pateikta įslaptinta medžiaga, t. y. operatyvinio sekimo byla Nr. PS-3-005-04. Iš šios medžiagos Teismas nustatė, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Nurodė, jog tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, tačiau šiuo atveju taip nėra. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti tokio pobūdžio padarinių atsiradimą – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Darė išvadą, kad tiek įslaptintų, tiek neslaptų (aptartų anksčiau (išslaptintų)) įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.

Teismas akcentavo, kad iš skundžiamo atsakovo 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teismas nustatė, jog pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Aiškindamas nurodytą materialiosios teisės normą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jos taikymas yra siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu. Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas) bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje). Nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos ministerijos vado 2006 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 4-172 patvirtintame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigybės aprašymo 6.3 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, ir asmens patikimumo pažymėjimą. Ginčo šalys nekvestionuoja to fakto, kad pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas padarė išvadą, kad panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija G. J. teisėtai ir pagrįstai atleistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigų.

III. Pareiškėjas G. J. 2012 m. gruodžio 31 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Lietuvos Respublikos Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos 2012 m. spalio 4 d. raštu Nr. S-2012-7515 pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad 2007 m. liepos 13 d. buvo nutrauktas operatyvinis tyrimas, kurio pagrindu pareiškėjo atleidimas iš tarnybos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pripažintas pagrįstu. Ši esminė aplinkybė pareiškėjui nebuvo atskleista iki 2010 m. spalio 4 d., apie ją nežinojo ir teismas, priimdamas galutinį sprendimą procese, kurį prašoma atnaujinti.

2) Proceso atnaujinimo pagrindu nurodoma aplinkybė turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šią aplinkybę galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Pareiškėjas pažymi, jog jis dar bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pritaikytos poveikio priemonės (atleidimas iš tarnybos) yra neteisėtos dar ir dėl to, kad jos neproporcingos. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu. Nurodo, jog ginčijamais administraciniais aktais pritaikytų poveikio priemonių proporcingumas galėjo būti visapusiškai ir objektyviai įvertintas tik žinant operatyvinio tyrimo rezultatus. Kadangi operatyvinis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus duomenų, sudarančių pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą prieš pareiškėją, tai byloje esantys neslapti duomenys (leistini įrodymai) nepatvirtina ginčijamų administracinių aktų teisėtumo proporcingumo požiūriu. Kadangi operatyvinis tyrimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo nutrauktas, tai vieninteliai administracinės bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai žinomi duomenys, sudarantys faktinį pagrindą spręsti apie pareiškėjo veiklos nesuderinamumą su valstybės tarnyba ir, atitinkamai, poveikio priemonių proporcingumą, buvo skundžiamame sprendime minimi slapti operatyvinio sekimo bylos duomenys, kurių turinys pareiškėjui neatskleistas ir nežinomas. Teigia, jog, teismui sužinojus apie operatyvinio tyrimo nutraukimą, specialios teisės atėmimo ir atleidimo iš tarnybos proporcingumo vertinimas vien pagal byloje minimą slaptą operatyvinio sekimo bylos medžiagą tampa negalimu ir neteisėtu. Daro išvadą, kad, žinodamas apie operatyvinio tyrimo nutraukimą, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi ir procesinio lygiateisiškumo principu, būtų neturėjęs pagrindo vertinti neišslaptintų operatyvinio sekimo bylos duomenų kaip vienintelių įrodymų administracinėje byloje dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos proporcingumo ir todėl būtų konstatavęs, kad atleidimas buvo neproporcingas ir neteisėtas, arba pasiūlęs atsakovams juos išslaptinti ir sudaręs sąlygas pareiškėjui gintis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas jau siekė administracinės bylos Nr. A662-788/2010 proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 (nutartis yra be motyvų), 10 (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), 11 (panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą), 12 (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) punktų pagrindais, tačiau jo prašymai buvo netenkinti ir procesas neatnaujintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-82/2011, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-245/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-135/2012).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nurodo, jog Lietuvos Respublikos Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos 2012 m. spalio 4 d. raštu Nr. S-2012-7515 pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad 2007 m. liepos 13 d. buvo nutrauktas operatyvinis tyrimas, kurio pagrindu pareiškėjo atleidimas iš tarnybos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pripažintas pagrįstu. Teigia, kad administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimas priimtas nežinant esminės aplinkybės apie operatyvinio tyrimo pabaigą, pareiškėjas šios aplinkybės nežinojo ir negalėjo žinoti dėl jos įslaptinimo. Mano, jog, žinodamas šią aplinkybę, Teismas būtų negalėjęs vadovautis įslaptintais operatyvinės bylos duomenimis, kaip vieninteliais įrodymais dėl administraciniais aktais pritaikytų poveikio priemonių teisėtumo jų proporcingumo aspektu, ir būtų priėmęs kitokį sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2012 m. vasario 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių su skundu dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareigūnų veiksmų, nepranešant pareiškėjui, kada ir kokiu pagrindu nutrauktas operatyvinis tyrimas sekimo byloje Nr. P1-3-005-04 (t. III, b. l. 94-97). Lietuvos Respublikos Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos 2012 m. spalio 4 d. rašte Nr. S-2012-7515 nurodyta, kad 2007 m. liepos 13 d. operatyvinis tyrimas prieš pareiškėją buvo nutrauktas, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas (t. III, b. l. 99-100). Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėjas būtent šią aplinkybę laiko nauja, todėl teisėjų kolegija šią aplinkybę ir vertina ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu. Įvertinus pareiškėjo pateiktą Lietuvos Respublikos Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos 2012 m. spalio 4 d. raštą Nr. S-2012-7515 ir jame nurodytą informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo kriterijų ir nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe minėtos nuostatos prasme. Pažymėtina, jog ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai.

Pareiškėjas nurodo, be to, tai matyti iš bylos medžiagos, kad jis 2010 m. liepos 7 d. prašymu (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme prašymas gautas 2010 m. liepos 13 d.) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kad šie subjektai priimtų sprendimus dėl informacijos išslaptinimo ir pateiktų informaciją: 1) ar yra baigtas ir kada buvo baigtas 2004 m. liepos 13 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriuje pradėtas operatyvinis tyrimas prieš G. J.; 2) ar be pirmiau minėto tyrimo iki 2006 m. spalio 20 d. buvo pradėtų/baigtų operatyvinių tyrimų prieš G. J. (t. II, b. l. 194-197). Teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio metu svarstė šį pareiškėjo prašymą ir jo netenkino, konstatuodamas, jog šis prašymas nesusijęs su byla (t. II, b. l. 199-201). Taigi pareiškėjo argumentas dėl 2004 m. liepos 13 d. pradėto operatyvinio tyrimo prieš G. J. baigties svarbos nagrinėjant administracinę bylą Nr. A662-788/2010 jau buvo įvertintas ir Teismas iš esmės dėl jo pasisakė, t. y. konstatavo, kad pareiškėjo prašymas išreikalauti pirmiau nurodytą informaciją nesusijęs su byla. Taigi aplinkybės dėl operatyvinio tyrimo baigimo apeliacinės instancijos teismas nevertino kaip būtinos teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą turinio, pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, apeliacinės instancijos teismo nustatytų įrodymų nepervertina, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais.

Taip pat iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo matyti, jog teismas įvertino pareiškėjo išdėstytus argumentus, kad jam nėra žinomi tikrieji leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, panaikinimo pagrindai, todėl jis priverstas gintis nuo jam nežinomo kaltinimo. Teismas sprendime nurodė, jog „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-02 raštu Nr. A662–788/2010 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir 2006-06-16 raštu Nr. A662–788/2010 į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas išslaptinimo.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2010-06-29 raštu Nr. 1D–5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė išslaptintus dokumentus: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-08-24 raštą Nr. (21)–8RN–915(KF) „Dėl informacijos pateikimo“ (1), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010-03-17 raštą Nr. (21)–14–2900 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ (2), Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybos 2006-08-21 raštą Nr. OVT–1710KF „Dėl informacijos pateikimo“ (3), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialiosios ekspertų komisijos 2010-06-28 raštą Nr. 38–S–1149 „Dėl dokumento išslaptinimo“ (4) ir pateikė pilną Komisijos protokolą.

Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010-06-30 raštas Nr. 17.2–11937 „Dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo ir informacijos suteikimo“, kuriuo pateiktas 2010-06-30 įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktas Nr. 17.3–118–101 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007-02-08 raštas Nr. SD–18RN „Dėl išvadų pateikimo“. Neįslaptintame Komisijos posėdžio protokole tiesiogiai nurodytas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis pasiūlyta G. J. panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.“ Be to, Teismas minėtame sprendime nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui taip pat susipažinti ir vertinti buvo pateikta įslaptinta medžiaga, t. y. operatyvinio sekimo byla Nr. PS-3-005-04, kurioje 2007 m. liepos 13 d. operatyvinis tyrimas prieš pareiškėją buvo nutrauktas.

Teismas nurodė, jog iš šios medžiagos matyti (2007 m. liepos 12 d. pažyma Nr. (21)-22s-332s ir kiti dokumentai), kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tačiau Teismas taip pat pabrėžė, jog įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti tokio pobūdžio padarinių atsiradimą – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Visa tai įvertinęs, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tiek įslaptintų, tiek neslaptų (aptartų anksčiau (išslaptintų)) įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendime išdėstytų argumentų, Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis ne vien tik slaptais dokumentais, kaip prašyme atnaujinti procesą nurodo pareiškėjas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. priimtas protokolinis sprendimas, kaip savarankiškas administracinis sprendimas, pareiškėjo galėjo būti apskųstas teismui, pasinaudojus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.

Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas susipažino su operatyvinio sekimo byla Nr. PS-3-005-04 ir joje esančiais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog Teismui nebuvo žinoma aplinkybė apie operatyvinio tyrimo pabaigą, kad ši aplinkybė nebuvo nurodyta minėtoje byloje.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas argumentus, kad jis buvo padavęs Teismui prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, jau buvo nurodęs 2010 m. gruodžio 14 d. prašyme atnaujinti procesą (t. III, b. l. 3-10). Be to, aplinkybes, kad jis prašė išreikalauti į bylą įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjui taikytų poveikio priemonių neproporcingumą ir nepagrįstumą, t. y. įrodymus apie operatyvinio tyrimo statusą (pabaigą) ir kitus galimus operatyvinius tyrimus prieš pareiškėją, o šis prašymas buvo Teismo atmestas kaip nesusijęs su byla, pareiškėjas taip pat buvo išdėstęs ir 2011 m. rugsėjo 29 d. prašyme atnaujinti procesą (t. III, b. l. 26-32). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šių pareiškėjo prašymų atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 netenkino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-82/2011, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-245/2011).

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarimu pripažino Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 4-29) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėtina, jog dėl šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pasisakė 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P492-245/2011, nagrinėjęs pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010.

Įvertinus pareiškėjo pateiktus prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, darytina išvada, jog vien ta aplinkybė, kad prieš pareiškėją yra nutrauktas operatyvinis tyrimas ir ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Negalima daryti išvados, kad dėl pareiškėjo pateikto Lietuvos Respublikos Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos 2012 m. spalio 4 d. rašto Nr. S-2012-7515 ir jame pateiktos informacijos (kada baigtas prieš pareiškėją pradėtas operatyvinis tyrimas) galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme nurodyta aplinkybė nėra pagrindas atnaujinti administracinės bylos Nr. A662-788/2010 procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo G. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė