2016-12-28 Nr. CB-11928-2-68-3-30670-2014-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-536-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30670-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (buvusios uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reguliuojančių ieškinio senaties termino skaičiavimą ir ieškinio senaties taikymą draudimo santykiuose, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 12 263,17 Lt (3551,66 Eur) žalos atlyginimo už 2011 m. gegužės 1 d. – 2012 m. lapkričio 30 d. laikotarpį.

3. 2003 m. rugsėjo 9 d. eismo įvykio metu buvo sužalota G. A.. Eismo įvykio kaltininkė buvo N. Č., ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu. N. Č. buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę pagal įstatymą UAB DK „PZU Lietuva“.

4. Nukentėjusiajai G. A. buvo nustatytas antros grupės invalidumas nuo 2003 m. gruodžio 18 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnyba išdavė nukentėjusiajai darbingumo lygio pažymas nuo 2006 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. gegužės 13 d., nurodė, kad G. A. darbingumas siekia 50 proc.

5. Ieškovas sprendimais, priimtais nuo 2004 m. vasario 17 d. iki 2010 m. birželio 17 d., paskyrė G. A. netekto darbingumo pensiją ir nuo 2003 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. jai išmokėjo 28 792,88 Lt (8338,99 Eur) neįgalumo pensijos sumą.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-859-864/2012 priteisė iš atsakovės ieškovui 14 971,59 Lt (4336,07 Eur) žalos atlyginimo. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. birželio 21 d., atsakovė sumokėjo priteistą sumą ieškovui 2013 m. rugpjūčio 13 d.

7. 2011 m. gegužės 27 d. ieškovo sprendimu G. A. buvo skirta 645,43 Lt netekto darbingumo pensija nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. Ieškovas sumokėjo G. A. 12 263,17 Lt netekto darbingumo pensijos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. 2012 m. lapkričio 19 d. ieškovo sprendimu G. A. netekto darbingumo pensijos mokėjimas nutrauktas nuo 2012 m. lapkričio 15 d. dėl pastarosios mirties.

8. Ieškovas su reikalavimu dėl 12 263,17 Lt žalos atlyginimo į atsakovę kreipėsi 2013 m. sausio 24 d. raštu, tačiau atsakovė 2013 m. kovo 15 d. elektronine žinute informavo ieškovą, kad, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas ieškovo apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 2-859-864/2012, ir į tai, kad draudiko atsakomybė ribojama 30 000 Lt suma, atsakovė negali priimti sprendimo dėl pretenzijos tenkinimo (netenkinimo). Be to, atsakovė nurodė, kad, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, ji priims sprendimą, apie jį informuos ir ieškovą.

9. Po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 21 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą, ieškovas atsakovei pateikė pretenziją raštu 2014 m. vasario 3 d., tačiau atsakovė į ją neatsakė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu patenkino ieškovo ieškinį, priteisdamas jo naudai iš atsakovės 3551,65 Eur žalos atlyginimo.

11. Teismas nurodė, kad atsakovė savo 2013 m. kovo 15 d. rašte ieškovo 2013 m. sausio 24 d. pretenzijoje pareikalautos 12 263,17 Lt sumos išmokėjimą ar atsisakymą ją išmokėti susiejo su Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-859-864/2012 rezultatu. Ieškovo prašymas dėl 12 263,17 Lt priteisimo yra naujas reikalavimas, nurodytas 2013 m. sausio 24 d. pretenzijoje – ieškovo išmokėta G. A. netekto darbingumo pensija nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.

12. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovės 14 971,59 Lt, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl 13 821,29 Lt sumos, nes ieškovas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl išmokų, išmokėtų iki 2008 m. gegužės 12 d. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė šalių santykiams CK 1.125 straipsnio 8 dalį.

13. Teismas konstatavo, kad šioje byloje ieškovas reikalauja iš draudikės kompensuoti tokias pačias išmokas (invalidumo / netekto darbingumo pensijos), dėl kokių ginčas buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 2-859-864/2012, tačiau už vėlesnį laikotarpį. Todėl, taikant trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), ieškovas jo nepraleido.

14. Teismas pažymėjo, kad ginčas civilinėje byloje Nr. 2-859-864/2012 buvo sprendžiamas dėl kitų sumų ir jo išnagrinėjimo rezultatas tiesiogiai nesudarė prielaidos, kad, esant ieškovui palankiam rezultatui, atsakovė iš karto priims teigiamą sprendimą dėl 12 263,17 Lt sumos ieškovui kompensavimo. Iki pat 2014 m. vasario 3 d. pretenzijos pareiškimo atsakovei ir vėliau, kai ieškovas negavo atsakovės neigiamo sprendimo (aiškaus atsisakymo sumokėti reikalaujamą sumą), ieškovas neturėjo aiškaus pagrindo manyti apie savo teisių pažeidimą.

15. Teismas sprendė, kad, nesant aiškaus ir konkretaus atsakovės atsakymo, ieškovo teisės pažeidimo momentą galima sieti su atsakymo į 2014 m. vasario 3 d. pretenziją negavimo momentu, kurį atsakovė turėjo pateikti per 30 dienų arba 3 mėnesius nuo pretenzijos pareiškimo esant būtinumui papildomai tirti aplinkybes (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovas, negavęs atsakymo į 2014 m. vasario 3 d. pretenziją, nepraleido TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino bei CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto vienerių metų termino, todėl ieškinys turi būti tenkinamas.

16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą.

17. Kolegija pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės ir kasacinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose suponuoja išvadą, jog ieškovui ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas praėjus 30 dienų nuo 2014 m. vasario 3 d. pretenzijos pateikimo, t. y. nuo 2014 m. kovo 6 d. Ieškovas su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi 2014 m. rugsėjo 10 d., t. y. nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. nutartį ir priimti naują teismo sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, nepasisakė dėl termino eigos ir nepagrįstai netaikė CK 1.130 straipsnio. Tais atvejais, kai įstatymai įtvirtina CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodytos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės išimtis, nustatant ieškinio senaties termino pradžią subjektyvusis asmens sužinojimas apie teisės pažeidimą neturi būti vertinamas. Vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, 2013 m. kovo 15 d. atsakymas turėjo būti vertinamas kaip nutraukiantis ieškinio senatį, skolininkui prievolę pripažinus.

18.2. Teismai pažeidė teismo sprendimo priėmimo taisykles, nes motyvuojamojoje sprendimų dalyje neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teismai pažymėjo, kad draudikė nenurodė 2013 m. kovo 15 d. atsakyme į pretenziją nei teigiamo, nei neigiamo sprendimo, plačiau nepasisakė dėl šio atsakymo reikšmės bei nepateikė motyvų, kodėl netaiko CK 1.130 straipsnio 2 dalies. Kasatorės nuomone, 2013 m. kovo 15 d. atsakymo vertinimas turi esminę reikšmę ieškinio senaties termino eigai, todėl, teismams nepasisakius dėl minėto atsakymo reikšmės, šis pažeidimas pripažintinas esminiu. Pateiktas 2013 m. kovo 15 d. atsakovės atsakymo vertinimas būtų nulėmęs skirtingą ieškinio senaties termino pabaigos momentą, tačiau bet kuriuo atveju ieškinio senatis būtų pasibaigusi iki 2014 m. rugsėjo 10 d. ieškinio pareiškimo. Teismai pažeidė reikalavimą motyvuoti savo priimtus sprendimus.

18.3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, spręsdami dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, nes vertino ir subjektyvųjį, ir objektyvųjį kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai tam tikriems reikalavimams pareikšti ieškinio senaties termino pradžia siejama su objektyviais veiksmais, subjektyvusis kriterijus – asmens sužinojimas apie savo teisės pažeidimą, neturi reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010; 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43/2016). Kasacinis teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiajam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką (jos dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis Nr. 3K-7-43/2016). Šioje byloje vienerių metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2013 m. vasario 1 d., nes ieškovas, TPVCAPDĮ tvarka 2013 m. sausio 24 d. pareiškęs pirminę pretenziją per nustatytą 30 dienų terminą, nuo šios pretenzijos įteikimo (2013 m. sausio 30 d.) negavo draudikės atsakymo. Todėl teismai, pasisakydami apie pirminę pretenziją, nepagrįstai remdamiesi bendrąja ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykle, vertino, ar ieškovė negavusi atsakymo į pirminę pretenziją per TPVCAPDĮ įtvirtintą 30 dienų terminą, galėjo suvokti, kad jos teisė pažeista. Kasatorės nuomone, eismo įvykyje nukentėjusiajam ar subrogacijos būdu jo teises įgyvendinančiam draudikui TPVCAPDĮ tvarka reiškiant kelias pakartotines pretenzijas, kiekvienas vėlesnės pretenzijos pareiškimas negali sąlygoti vėlesnės ieškinio senaties termino pradžios.

18.4. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-180-684/2016). Teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino eigos, nesirėmė 2014 m. kovo 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-1379-392/2014, kurioje, sprendžiant analogišką ginčą, buvo taikoma CK 1.130 straipsnio 2 dalis. Teismai neargumentavo būtinumo nukrypti nuo minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje suformuotos praktikos. Teismai pažeidė priimtų sprendimų motyvavimo pareigą ir nepateikdami motyvų dėl nesivadovavimo suformuotu precedentu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartyje Nr. 2A-1379-392/2014, nors atsakovė rėmėsi minėtoje nutartyje pateiktu išaiškinimu viso proceso metu.

19. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Nukentėjusio asmens subjektinės teisės pažeidimas prasideda tada, kai draudikas atsisako tokį reikalavimą patenkinti. Kasatorei atsisakius tenkinti ieškovo 2013 m. sausio 24 d. reikalavimą, vienerių metų ieškinio senaties terminas būtų prasidėjęs atsisakymo gavimo dieną, tačiau kasatorė 2013 m. kovo 15 d. elektronine žinute tik informavo ieškovą, kad sprendimą dėl pateiktos pretenzijos priims išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, ir informuos ieškovą apie tai papildomai. Nesant kasatorės atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, o tik esant sprendimui sustabdyti pretenzijos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta byla Vilniaus apygardos teisme, ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas. Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2013 m. rugsėjo 22 d., negavus kasatorės sprendimo dėl reikalavimo atlyginti žalą per TPVCAPDĮ 19 straipsnyje nustatytus terminus, bet ne 2013 m. vasario 1 d., kaip teigia kasatorė.

19.2. Kasatorės minimoje Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. 2A-1379-392/2014 nurodytos aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Minėtoje nutartyje akcentuojama, kad ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo keletą kartų, ir visais atvejais atsakovė, atsakydama į ieškovo pretenzijas, neatsisakė atlyginti ieškovo patirtos žalos, tik nurodė, kad reikalavimas nebus tenkinamas, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas neištirs, ar CK 6.290 straipsnis atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 2 dalį, 52 straipsnį bei preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Tai prilygintina prievolės pripažinimui, ir atsakovė nutraukė ieškinio senatį tokiais veiksmais. Tačiau Vilniaus apygardos teismui 2013 m. birželio 21 d. nutartimi išnagrinėjus ieškovo apeliacinį skundą, kasatorė nepateikė informacijos apie priimtą sprendimą dėl 2013 m. sausio 24 d. reikalavimo, todėl konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti praėjus 30 dienų nuo 2014 m. vasario 3 d. pretenzijos pateikimo, t. y. nuo 2014 m. kovo 6 d., tačiau ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu 2014 m. rugsėjo 10 d., t. y. nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimams, kuriuos valstybinio socialinio draudimo įstaigos reiškia civilinės atsakomybės draudikams

20. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams: 7 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams; šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Sprendžiant, kokios trukmės ieškinio senatis taikytina, svarbu teisingai kvalifikuoti teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas.

21. Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusio asmens atsakomybę apdraudusiam draudikui, tiek pačiam žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą). Paprastai tais atvejais, kai žala padaroma asmens sveikatai ir asmuo yra tam tikrą laikotarpį nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga. Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, o jo nesant, iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis).

22. Kvalifikuodama tokius teisinius santykius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 pakeitė iki tol buvusią teismų praktiką, pagal kurią teisiniai santykiai, susiklostantys socialinio draudimo įstaigoms pareiškiant subrogacinius reikalavimus žalą padariusio asmens draudikui, buvo vertinami kaip deliktiniai, ir išaiškino, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Dėl to kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos.

23. Taigi, nutarties 21 punkte aptartiems reikalavimams, be kitų draudimo teisinius santykius reglamentuojančių nuostatų, taikytinas ir CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad ieškovas, siekdamas, kad nuo jo reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo atsakovas negalėtų gintis ieškinio senatimi (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), turi pareikšti ieškinį teismui per vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios

24. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

25. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

26. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai įstatymai ieškinio senaties termino eigos pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010).

27. Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalį nukentėjusysis (trečiasis asmuo pagal draudimo sutartį), siekdamas realizuoti savo teisę gauti draudimo išmoką iš draudiko, turi TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikti pretenziją atsakingam draudikui ar jo atstovui dėl padarytos žalos tam, kad gautų informaciją iš atsakingo draudiko (jo atstovo), ar šis sutinka ar atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui), ir atitinkamai galėtų spręsti, ar jo materialioji subjektinė teisė į draudimo išmoką ir jo TPVCAPDĮ saugomas interesas yra pažeisti.

28. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar Biuras (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 18 ir 20 straipsniuose nurodytus atvejus) privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos (1 dalis). Jei per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Jei išmoka mokama priėmus sprendimą baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, ji turi būti sumokama per 14 dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos (2 dalis).

29. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartyje Nr. 3K-7-43-706/2016 suformuluota tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė: kai atsakingas draudikas pažeidžia TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – 3 mėnesių terminą išmokėti draudimo išmoką, t. y. nepriima jokio sprendimo ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką (jos dalį). Šis terminas skaičiuojamas ta pačia tvarka, jeigu gaunamas atsakymas iš draudiko, bet netenkinama pretenzija ar ji tenkinama iš dalies, tačiau nukentėjęs asmuo su tokiu atsakymu nesutinka. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo nukentėjusio asmens draudikui, atlyginusiam jam patirtą žalą ir įstojusiam į pradinio kreditoriaus vietą, bei reiškiančiam subrogacinį reikalavimą atsakingam draudikui taikytinos tos pačios taisyklės kaip ir pradiniam kreditoriui (nukentėjusiam trečiajam asmeniui).

30. Nagrinėjamu atveju ieškovas dėl šioje byloje nagrinėjamos sumos į atsakovę pirmą kartą kreipėsi 2013 m. sausio 24 d., atsakymą gavo 2013 m. kovo 15 d. Atsakyme nurodoma, kad klausimas dėl reikalaujamos sumos išmokėjimo bus sprendžiamas po apeliacinio skundo išnagrinėjimo kitoje byloje, kurioje nagrinėjamas ginčas dėl analogiškų ieškovo reikalavimų, pareikštų už ankstesnį laikotarpį, kadangi draudiko atsakomybė dėl žalos asmeniui ribojama 30 000 Lt suma. Rašte taip pat nurodoma, kad apie priimtą sprendimą bus informuota papildomai. Toks atsakovo atsakymas reiškia, kad pretenzijos tenkinti neatsisakoma, tačiau atidedamas jos nagrinėjamas, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl ankstesnių nukentėjusiajai išmokėtų socialinio draudimo išmokų ir taps aišku, kokią sumą, vykdydamas savo įsipareigojimus pagal draudimo sutartį, draudikas galės išmokėti pagal pareikštą pretenziją, neviršydamas draudimo sumos. Taigi, draudikas informavo, kad pretenzijos nagrinėjimui taikomas ilgesnis terminas, kaip tai nurodo TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalis. Šiuo atveju, kadangi sprendimas dėl pretenzijos tenkinimo priklausė nuo kitos civilinės bylos baigties, išmoka turėjo būti išmokėta arba motyvuotai atsisakyta ją mokėti per 14 dienų nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo gavimo dienos.

31. Teisės aktai nenustato, kad tais atvejais, kai draudikas praneša, kad draudžiamojo įvykio fakto ar žalos dydžio nustatymui reikalingas ilgesnis terminas arba žalos dydžio nustatymas priklauso nuo teismo sprendimo administracinėje, civilinėje ar baudžiamojoje byloje, reikėtų reikšti pakartotinę pretenziją šioms aplinkybėms išnykus. Toks pakartotinis pretenzijos pareiškimas po minėtų aplinkybių išnykimo įstatymo nustatytu terminu negavus atsakymo į pradinę pretenziją gali būti vertinamas kaip bendradarbiavimo išraiška, siekiant išspręsti ginčą ne teismo tvarka, tačiau jis neturi įtakos ieškinio senaties pradžiai. Aiškinant priešingai ieškinio senaties pradžios momentas draudikui neatsakius į pretenziją galėtų būti perkeltas neribotam laikui.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutartis Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. 2-859-864/2012 buvo priimta 2013 m. birželio 21 d., išsiųsta šalims 2013 m. birželio 27 d., ieškovė kreipėsi į teismą 2014 m. rugsėjo 12 d., bei įvertinusi tai, kad TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas 14 dienų terminas atsakyti į pretenziją šiuo atveju skaičiuotinas nuo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo gavimo dienos, daro išvadą, kad teismai, nustatydami ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią nuo antros ieškovės pretenzijos pateikimo atsakovei momento, pažeidė ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles.

33. Byloje nenustatyta, kada šalys gavo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, tačiau kitos bylos aplinkybės (minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties išsiuntimo šalims bei ieškovės kreipimosi į teismą datos) leidžia daryti prielaidą, kad ieškinio senatis dėl šioje byloje pareikšto reikalavimo galėjo pasibaigti iki šios bylos ieškinio pareiškimo teisme.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas tokį prašymą pateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Todėl ir šiuo atveju nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas, teismas ex officio turėtų spręsti klausimą dėl šio termino atnaujinimo esant svarbioms minėto termino praleidimo priežastims, o jų nesant – atmesti ieškinį, suėjus senaties terminui.

35. Ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai, aplinkybės, dėl kurių šis terminas praleistas, yra faktinės aplinkybės, kurių kasacinis teismas nenustato (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, o byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

36. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-701/2015; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-859-864/2012 buvo spręstas ginčas tarp tų pačių šalių kaip ir nagrinėjamoje byloje dėl anksčiau ieškovo tai pačiai nukentėjusiajai išmokėtų socialinio draudimo periodinių išmokų ir buvo taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Paminėtina, kad nors nurodyta byla išnagrinėta po 22 punkte nurodytos kasacinio teismo nutarties, kai teismo praktika dėl taikytino ieškinio senaties termino jau buvo pakeista, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai galėjo ieškovui sudaryti klaidingą nuomonę dėl šiems santykiams taikytino ieškinio senaties termino, ypač atsižvelgiant į tai, kad galutinai teismų praktika dėl ieškinio termino pradžios, kai negaunamas atsakymas į pretenziją, suformuota 2016 m. vasario 29 d. nutartimi Nr. 3K-7-43-706/2016. Nurodytos aplinkybės vertintinos kartu su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui (Vilniaus apygardos teismui) nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė