2013-12-23 Nr. AB-10619-3-61-3-00246-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2559/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00246-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos nepriemokos priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ministerija) 2013 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 1D-98(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Ministerijos (arba teismo nustatyto tinkamo atsakovo) priteisti 6933,54 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos (toliau – Pensija) dalį; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti jam Ministerijos paskirtą 776,57 Pensiją (b. l. 1–5).

Paaiškino, kad Ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 776,57 Lt Pensija. Ministerija, taikydama 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies. ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nustatytas formules, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio neišmokėjo 6922,54 Lt Pensijos. Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Pareiškėjo manymu, pagal Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucijos 23 str.).

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 12–13) pažymėjo, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjui Pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą Pensiją, todėl Ministerijos 2013 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 1D-98(11) yra teisėtas. KT 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki KT 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Todėl minėto įstatymo, o ne KT 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu išnyko teisinis pagrindas mažinti pareiškėjui Pensiją, dėl to, kad jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjos skundo padavimo metu teisiniams santykiams nebetaikomas. Kadangi nei minėtame KT nutarime, nei įstatyme dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, nenumatyta, kad jie taikytini atgal, be to, KT 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Kol KT nėra priėmęs sprendimo, jog teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Pareiškėjas neįrodė, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 28–34) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė S. S. iš Lietuvos valstybės 4 863,85 Lt valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ministerijoje 2012 m. gruodžio 17 d. buvo gautas S. S. 2012 m. gruodžio 15 d. prašymas išmokėti susidariusią jam paskirtos Pensijos nepriemoką. Į šį prašymą Ministerija atsakė 2013 m. sausio 3 d. raštu Nr. 1D-98(11), kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui jam Pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei įstatymo 2 priedą. KT 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pensijos bus ir toliau mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Vykdant KT 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, buvo priimtas Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio Pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebemažinamos. Įstatymas sumažintų Pensijų kompensavimo nenumato, todėl nėra teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 776,57 Lt Pensiją ir išmokėti nepriemoką.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį išmokėta 2011 m. gegužės mėnesį, į valstybinę pensiją mokančią instituciją (Ministeriją) pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 15 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis pareiškėjui buvo perskaičiuota pensija, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti sumokėti jam valstybinės pensijos dalį, kurios jis negavo dėl nekonstitucine pripažintos teisės normos, iš esmės yra teisingas ir teisėtas.

Teismas nustatė, kad prašomos priteisti nepriemokos dydis apskaičiuotas neteisingai, neįvertinus, jog pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį atliktas perskaičiavimas nėra pripažintas nekonstituciniu. Prašomos nepriemokos dydį sudaro skirtumas tarp pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos pensijos sumos (13 265,62 Lt) ir realiai išmokėtos pensijos, dar kartą perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (8 401,77) ir yra 4 863,85 Lt.

Pasisakydamas dėl atsakovų argumentų dėl cituoto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo „galiojimo į priekį“, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju asmenys, gavę iš esmės neteisėtai perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę pensiją, teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti sumažintą pensiją ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1831/2011.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 1D-98(11) teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog KT savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė, kad Laikinasis įstatymas tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, kas reiškia, jog institucijos, skiriančios, apskaičiuojančios ir mokančios valstybines pensijas, iš esmės neturi teisinio pagrindo, reiškia – ir prievolės – kompensuoti pensijos praradimus administracine tvarka, t. y. be teismo sprendimo, todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti pensijos nepriemoką, yra teisėtas, nėra pagrindo jo naikinti.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus toliau mokėti jam Ministerijos paskirtą 776,57 Lt Pensiją pagrįstumo teismas pažymėjo, kad ginčui aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl teismas neturi teisinio pagrindo nurodyti Ministerijai pareiškėjui toliau mokėti jam paskirtą 776,57 Lt Pensiją.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 36–37) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą – sumažinti priteistą sumą iki 2 878,93 Lt ir nustatyti, kad teismo sprendimą atsakovas turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pareiškėjui priteisė per didelę nepriemokos sumą. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjas turėjo gauti 13 265,62 Lt, tačiau 8 401,77 Lt suma, kurią teismas išskaičiavo, nėra visa pareiškėjui išmokėta suma. Teismas neatsižvelgė, kad pensija už 2012 m. rugsėjo–lapkričio mėnesius perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir nepagrįstai priteisė pareiškėjui 1 984,62 Lt.

Nurodo, kad pagal dabartinę faktinę padėtį (biudžeto asignavimų valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nebuvimą), atsakovas negalėtų įvykdyti teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui S. S. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 11SP-1777 pareiškėjui nuo 2011 m. balandžio 9 d. neterminuotai buvo paskirta 2 136,38 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. 2011 m. balandžio mėnesį pareiškėjui buvo išmokėtas ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 18). Pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Su 2012 m. gruodžio 15 d. prašymu (gautas 2012 m. gruodžio 17 d.) pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką (b. l. 17), tačiau Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 3 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. 1D-98(11) (b. l. 19–20), atsisakė grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, pažymėjusi, kad Laikinasis įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė S. S. iš Lietuvos valstybės 4 863,85 Lt pensijos nepriemokos, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 3 d. pažymos „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11PP(P)-25 (b. l. 8) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 3 d. rašto Nr. 1D-98(11), nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai), pensiją pareiškėjui buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Vadinasi, ginčo laikotarpiu pareiškėjui turėjo būti išmokėta 13 265,62 Lt paskirtos pensijos, tačiau įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pareiškėjo atžvilgiu pritaikius šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui išmokėta suma sumažinta. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija šios sumos dydžio, tačiau pažymi, kad kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 3 d. pažymos Nr. 11PP(P)-25, dalis šios sumos už 2012 m. rugsėjo – 2012 m. lapkričio mėnesius (661,64 Lt + 661,64 Lt + 661,64 Lt = 1 984,92 Lt) pareiškėjui buvo išmokėta, jam paskirtą pensiją perskaičiuojat tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Nuo 2011 m. gegužės iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) pareiškėjui paskirta pensija perskaičiuota ir dar kartą sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, todėl pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu faktiškai išmokėta 10 386,69 Lt (8 401,77 Lt (perskaičiuojant pensija pagal 4 ir 5 straipsnius) + 1 984,92 Lt (perskaičiuojant pensiją tik pagal 4 straipsnį 2012 m. rugsėjo – 2012 m. lapkričio mėnesiais)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kadangi Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas taikytas pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai)) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, susidarė 2 878,93 Lt (13 265,62 Lt – 10 386,69 Lt) nepriemoka, kuri priteisiama iš Lietuvos valstybės, turinčios užtikrinti, jog priimtais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, taip pat ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko, teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (ABTĮ 88 str. 5 d. 1 p.), o tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011; 2011 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kadangi Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti patikslinta, nurodant, kad susidariusi nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, taip pat nurodant laikotarpį, už kurį priteisiama neišmokėta pensijos dalis.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 1D-98(11), kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą, yra teisėtas, nes institucijos, skiriančios, apskaičiuojančios ir mokančios valstybines pensijas, iš esmės neturi teisinio pagrindo kompensuoti pensijos praradimus administracine tvarka, t. y. be teismo sprendimo, netenkino pareiškėjo skundo dalies, kuria buvo prašoma šį atsakovo sprendimą panaikinti. Kaip minėta, atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 3 d. sprendime Nr. 1D-98(11) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2013 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 1D-98(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 1D-98(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kaip minėta, atsakovai apeliaciniame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (pvz., 2009 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsakovams nepateikus įrodymų, patvirtinančių teiginius apie nepakankamus biudžeto asignavimus, pateiktas prašymas vertintinas kaip formalus. Be to, pažymėtina, kad priteista suma nėra didelė, todėl negali turėti lemiamos įtakos biudžetui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, remiantis apeliaciniame skunde bei šioje teismo nutartyje nurodytais motyvais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2 878,93 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus ir devyniasdešimt tris centus) nuo 2011 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 1D-98(11) dalį, kuria atsisakyta S. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė