2020-07-08 Nr. AB-14786-3-62-3-01372-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1119-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01372-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. birželio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. jis atliko bausmę Alytaus PN netinkamomis sąlygomis. Alytaus PN 1 sektoriaus 7 būrio 4 miegamojoje patalpoje nepakako ploto, buvo įrengta daugiau gultų nei nurodo atsakovo atstovas. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, langai išdužę, rėmai kiauri, nebuvo ventiliacijos, laikydavosi drėgmė, kaupėsi pelėsis, būdavo šalta, tamsu, buvo netvarkinga elektros instaliacija, buvo pelių ir tarakonų. Tualetų patalpoje neužtikrinamas privatumas, pertvaros per žemos, veikė ne visi praustuvai, langai, klozetai išdaužyti, sanitariniai mazgai buvo baisios būklės. Į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę, nebuvo galimybės nusiprausti po pasinaudojimo sporto sale. Virtuvėje nebuvo ventiliacijos, kaupėsi pelėsis. Maistas buvo netinkamas, pavyzdžiui, žuvies kotletų iš viso neįmanoma valgyti, žirniai sriuboje neišvirę. Pareiškėjas tokias bausmės atlikimo sąlygas laikė pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, teigė dėl tokių veiksmų patyręs sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. sausio 10 d. buvo paskirtas į 21 būrį, 4 miegamąjį, o nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. – į 7 būrį, 4 miegamąjį. Vėliau pareiškėjas buvo iškeltas į 6 lokalinį sektorių, tačiau jis neskundė sąlygų šiame sektoriuje. Pareiškėjui Alytaus PN teko nuo 3,72 kv. m iki 4,13 kv.m ploto ir daugiau. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, nenustatė higienos normos pažeidimų. Atsakovo vertinimu, Alytaus PN sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai atliekami nuolat, pagal poreikį. Pareiškėjas buvo vedamas į dušą pagal teisės aktų reikalavimus. Maistas tiekiamas pagal patvirtintus valgiaraščius ir fiziologines mitybos normas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Š. skundą.

6. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, pažymėjo, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. sausio 10 d. buvo paskirtas į 21 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 24,80 kv. m, jame įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,13 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. (išskyrus 2018 m. balandžio 25–30 d.) – į 7 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 44,73 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,72 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog nebuvo laikomas 7 būrio 2 miegamajame. Be to, patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad jam tekdavo mažiau nei 4,1 kv. m ploto, o tai nelaikytina teisės aktų pažeidimu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamos patalpų būklės (patalpų sienos ir lubos buvo aptrupėjusios, paviršiai nelygūs, langai išdužę, jų rėmai kiauri, elektros instaliacija netvarkinga, pastatas yra avarinės būklės), akcentavo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Pažymėta, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

8. Teismas, spręsdamas dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl sąlygų kamerose (netinkama oro temperatūra, drėgmė, nepakankama ventiliacija, kaupėsi pelėsis) pagrįstumo, nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog gyvenamosios patalpos Alytaus PN vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punkto reikalavimus.

Minėtą aplinkybę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436 ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio.

Teismas taip pat pabrėžė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Kaip nurodė atsakovas, tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų – pareiškėjo) valios. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog minėtų Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu buvo tikrinti bendrai visi Alytaus PN ir jokių pažeidimų nenustatyta.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, tačiau atsiliepime į skundą nurodė, kad Alytaus PN atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir nepertraukiamai visą parą palaiko temperatūrą, atitinkančią higienos normos reikalavimus, o, vadovaujantis teismų praktika, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas atitinkamų įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Teismo vertinimu, pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo labai prastas.

Atsakovo atstovas šiuo aspektu buvo paaiškinęs, kad Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams bei pakartotinai atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas turėjo galimybę teikti skundus dėl, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau byloje nėra duomenų apie tokius skundus. Pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų aplinkybių.

Remiantis šiais motyvais, pareiškėjo nusiskundimai dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams atmesti.

9. Teismas, tirdamas pateiktus duomenis apie sanitarinių mazgų įrengimą Alytaus PN, atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, kad ginčo laikotarpiu visų būrių, kuriuose gyveno pareiškėjas, tualetai ir dušinės buvo atskirti sienelėmis, gyvenamosios patalpos įrengtos taip, kaip to reikalauja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pažymėjo, kad teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas dėl netinkamo tualetų įrengimo atmestinas.

10. Teismas pripažino nepagrįstomis pareiškėjo pretenzijas dėl to, jog jis buvo vedamas į dušą tik kartą per savaitę. Pažymėjo, kad, pagal teisės aktų reikalavimus, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie patalpose buvusius parazitus (tarakonus, peles) pagrįstumo, nustatė, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarę sutartis su V. Mulersko individualia įmone ir su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, kuriose nustatyta, kad Alytaus PN deratizacija ir dezinsekcija atliekama periodiškai pagal sutarties priedus. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai buvo nevykdomi ar vykdomi netinkamai, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus.

12. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl tiekiamo maisto, apžvelgė aktualų teisinį reglamentavimą ir atsakovo paaiškinimus, jog Alytaus PN nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą, pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Maistas pateikiamas geros kokybės. Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimų protokolai patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog periodiškai daromi gaminamo maisto laboratoriniai (cheminiai) tyrimai. Tyrimų metu nustatomi pagaminto maisto maistingumas ir energetinė vertė. Pažeidimų nebuvo užfiksuota. Be to, teismo vidiniu įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto labai abstraktūs, jis nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra duomenų ir apie tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini. Teismas papildomai pastebėjo, kad pareiškėjas galėjo įsigyti maisto produktų pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.

13. Teismas kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

III. 14. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo prašo tenkinti jo skundo reikalavimus.

15. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas buvo šališkas, neatkreipė dėmesio į skunde išdėstytus argumentus. 21 būrio 4 sekcijoje iki 2016 m. gegužės mėn. buvo įrengtos ne 6 lovos, o 12 lovų (visos lovos buvo dviaukštės). Tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma, patvirtina nustatytos aplinkybės administracinėje byloje Nr. I-3424-414/2018. Pareiškėjas pabrėžia, kad pastatas, kuriame jis atlieka bausmę, buvo pripažintas avarinės būklės dar 2008 metais. Pareiškėjas teigia buvęs laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kurios žemino jo orumą, dėl to jis patyrė depresiją, nepatogumus ir stresą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais, jis neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Atsakovas tokią savo poziciją grindžia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. gegužės mėn., atlyginimo priteisimo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kelia ginčą tik dėl ginčo laikotarpiu jam tekusio gyvenamosios patalpos ploto, tvirtindamas, kad, priešingai nei teigia atsakovas, 21 būrio 4 miegamajame iki 2016 m. gegužės mėn. buvo įrengtos ne 6 miegamosios vietos, o 12 miegamųjų vietų (lovos buvo dviaukštės), todėl miegamajame buvo laikoma daugiau asmenų.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Alytaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

24. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

25. Nagrinėjamoje byloje Alytaus PN 2020 m. birželio 18 d. raštu Nr. 8-3493 pateikė teismui duomenis apie tai, kiek asmenų buvo laikoma 21 būrio 4 miegamajame: 2015 m. rugsėjo 16 d. (7 asmenys, vienam asmeniui teko 3,54 kv. m ploto), 2015 m. spalio 16 d. (9 asmenys, vienam asmeniui teko 2,76 kv. m ploto), 2015 m. lapkričio 1 d. (9 asmenys, vienam asmeniui teko 2,76 kv. m ploto), 2016 m. sausio 1 d. (8 asmenys, vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto), 2016 m. kovo 1 d. (10 asmenų, vienam asmeniui teko 2,48 kv. m ploto), 2016 m. gegužės 1 d. (9 asmenys, vienam asmeniui teko 2,76 kv. m ploto), 2016 m. liepos 1 d. (7 asmenys, vienam asmeniui teko 3,54 kv. m ploto), 2016 m. rugsėjo 1 d. (8 asmenys, vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto), 2016 m. lapkričio 1 d. (7 asmenys, vienam asmeniui teko 3,54 kv. m ploto) ir 2017 m. sausio 9 d. (5 asmenys, vienam asmeniui teko 4,96 kv. m ploto ploto). Šie pateikti duomenys paneigia atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, kad nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 21 būrio 4 miegamąjį, kuris yra 24,80 kv. m ploto ir kuriame įrengtos 6 miegamosios vietos, o esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui teko 4,13 kv. m ploto. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose matyti, jog tais atvejais, kai atsakovas nepateikia objektyvių ir tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma ar miegamųjų vietų įrengta patalpose būtent pareiškėjo laikymo jose laikotarpiu ir konkrečiai kada šis skaičius pasikeitė, arba kai dėl minėtų pareiškėjo teiginių pagrįstumo atsakovas išvis nepasisako, tokios aplinkybės yra vertintinos pareiškėjo naudai (žr., pvz., 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2982-492/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1291-556/2019). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nutaria remtis pareiškėjo teiginiais, kad 21 būrio 4 miegamajame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų.

26. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Šiuo atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. sausio 10 d. buvo paskirtas į 21 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas – 24,80 kv. m, pagal miegamųjų vietų skaičių (12) vienam asmeniui šiame miegamajame teko 2,07 kv. m ploto. Pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. ir nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. buvo paskirtas į 7 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas – 44,73 kv. m, pagal miegamųjų vietų skaičių (12) vienam asmeniui šiame miegamajame teko 3,73 kv. m ploto. Konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. sausio 10 d. (išskyrus 2015 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. sausio 1 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. lapkričio 1 d. ir 2017 m. sausio 9 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, t. y. valstybės įstaiga (pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus buvo įpareigota veikti.

27. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 477 dienas teko 2,07 kv. m gyvenamojo ploto, tuo metu jis buvo (galėjo būti) laikomas su 11 asmenų. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, nors asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, tačiau pažeidimų metu jo galimybė gyvenamojoje patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto (su vienadienėmis pertraukomis, kurių metu gyvenamojo ploto teko vienam asmeniui daugiau – nuo 3,54 kv. m iki 4,96 kv. m), negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13, 71974/13)). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jo pretenzijas dėl sąlygų patalpose atitikimo higienos normų reikalavimams, galimybės pasinaudoti dušu, maitinimo ir kt. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik atkreipia dėmesį į 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktą Nr. 7-1691, kuriuo Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 pripažintas avariniu, blogos būklės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šio akto priėmimo datą ir turinį (nepateikti detalūs duomenys apie jokios konkrečios gyvenamosios patalpos įrengimą), šis dokumentas nelaikytinas patvirtinančiu netinkamas būtent pareiškėjo laikymo sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių, išskyrus gyvenamojo ploto trūkumą. Nustatyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai dėl vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto dydžio sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

29. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs diskomfortą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus ir kt. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

30. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (477 dienas neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad 4 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai nekonstatavo neteisėtų atsakovo veiksmų ir, atitinkamai, nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą iš dalies tenkinti, priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė