2016-12-22 Nr. AB-24455-3-62-3-00541-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1815-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00541-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. V. skundą prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. K. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su pareiškimu (b. l. 5-7), prašydama atnaujinti terminą pateikti prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą į P. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2610 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune.

Nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji bei jos atstovas paaiškino, kad pareiškėjos senelis P. K. nuosavybės teise valdė kelis žemės sklypus Kaune, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės Kauno miesto valdybos 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 1116-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ bendrosios dalinės nuosavybės teise grąžinant natūra 1 566 kv. m žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį – 763 kv. m, Kauno miesto valdybos 1995 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 239-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“ suteikiant neatlygintinai naują 600 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 01-643 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“ ir sprendimu Nr. 453 atkuriant nuosavybės teisės į turėto 2 496 kv. m žemės sklypo ½ dalį – 1 248 kv. m kompensuojant mišku. 1995-1996 m., po jos tėvo P. A. K. mirties, kuris mirė 1995 m., aktyviai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu. Tačiau pareiškėją suklaidino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. pažymėjimas Nr. 333-K, kuriame buvo nurodyta, jog senelis P. K. Kauno mieste turėjo nurodytus žemės sklypus, į kuriuos jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėja tik 2014 m., paskatinta nepažįstamo žmogaus, ėmė aktyviai ieškoti papildomos informacijos apie senelio P. K. iki nacionalizacijos galimai valdytą nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Kauno apskrities archyvo 2015 m. sausio 29 d. pažyma Nr. (10.6)V10-225 patvirtino, kad P. K. iki nacionalizacijos valdė dar vieną 2 610 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno mieste. Pareiškėja 2015 m. vasario 9 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę, tačiau prašymas nebuvo tenkintas dėl praleistų terminų. Manė, kad terminai nurodytam prašymui ir dokumentams pateikti buvo praleisti dėl svarbių priežasčių, t. y. pagal 1995 m. archyvinių dokumentų pateiktus duomenis, negavus pilnos, teisingos ir reikalingos informacijos apie visą P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į prašymą (b. l. 40-44) su juo nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėja turėjo realią galimybę pasinaudoti savo subjektine teise pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus atkurti nuosavybės teises į P. K. turėtą žemę iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos. Pareiškėjos nepakankamos informacijos turėjimas apie visą pareiškėjos senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste, nelaikytina objektyvia, nuo pareiškėjos valios nepriklausančia priežastimi, kuri buvo objektyvi kliūtis jai laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Šiuo atveju, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 61-65) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė kelis žemės sklypus Kaune, į kuriuos atkurtos nuosavybės Kauno miesto valdybos 1992 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 1116-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“, bendrosios dalinės nuosavybės teise grąžinant natūra 1 566 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, dalis – 763 kv. m, Kauno miesto valdybos 1995 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 239-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“, suteikiant neatlygintinai naują 600 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 21 d.

įsakymu Nr. 01-643 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“ ir 1996 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 453 atkurtos nuosavybės teisės į turėto 2 496 kv. m žemės sklypo ½ dalį – 1 248 kv. m kompensuojant mišku (b. l. 25, 26, 28). Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą P. K. žemę buvo pateikęs pareiškėjos tėvas P. A. K. (P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 22). Nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą P. K.

žemę, Kauno mieste, patvirtino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. archyvo pažymėjimas Nr. 333-K (b. l. 29). Teismas pažymėjo, jog pareiškėja įgijo subjektinę teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese po jos tėvo P. A. K. mirties (mirė 1995 m. sausio 11 d.). Pareiškėja pateikė prašymą, kuriuo išreiškė valią, kad jos senelio P. K. nuosavybės teise valdyta 1 248 kv. m žemė būtų grąžinta kompensuojant mišku (P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 51). Kauno apskrities archyvo 2015 m. sausio 23 d. pažyma Nr. (10.6.)V10-25 dėl nekilnojamojo turto patvirtina, jog pareiškėjos senelis P. K. iki nacionalizacijos valdė dar vieną 2 610 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno mieste (b. l. 30).

Bylos duomenys patvirtina, kad nei pareiškėjos tėvas – P. A. K., nei po jo mirties 1995 m., pareiškėja nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų dėl senelio P. K. iki nacionalizacijos valdyto dar vieno 2 610 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kauno mieste (b. l. 30 -36).

Istoriniu aspektu įvertinęs nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Teismas vertino, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisų realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Teismo nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie visą senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste, nes pareiškėją klaidino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. pažymėjimas Nr. 333-K apie senelio P. K. nuosavybės teise valdytus kitus žemės sklypus, Kauno miete, į kuriuos jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujintinas.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymams pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, po tėvo P. A. K. mirties (mirė 1995 m. sausio 11 d.), kaip pati nurodė, 1995-1996 m. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese į senelio P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Kauno mieste (P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 51). Pareiškėjos žinojimas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo sudarė objektyvias sąlygas aktyviai domėtis bei rinkti informaciją apie senelio P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą (žemę).

Pareiškėja, po tėvo mirties, dalyvaudama nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo teisę kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas, renkant reikšmingus faktus apie senelio P. K. valdytą turtą. Pažymėta, kad faktinių aplinkybių apie senelio valdytą žemę nežinojimas, nesutrukdė pareiškėjai, praėjus daugiau nei 10 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, kreiptis į Kauno apskrities archyvą ir gauti patvirtinančius duomenis apie senelio iki nacionalizacijos valdytą dar vieną 2 610 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno mieste (b. l. 30).

Tai, kad pareiškėją klaidino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. birželio 27 d. pažymėjimo Nr. 333-K duomenys, susiję su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu ir jos pasirinkimu atitinkamai elgtis. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai ir liudytojos O. G. K. parodymai, jog pareiškėją paskatinto nepažįstamas žmogus aktyviai domėtis ir ieškoti papildomos informacijos, nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjos elgesys buvo tinkamas, rūpestingas ir apdairus praėjus daugiau nei 10 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo aktyviai ieškoti P. K. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į valdytą kitą nekilnojamąjį turtą (žemę).

Nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvimą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu laikotarpiu ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-953/2013).

Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipdamasi į archyvus ar į žemėtvarkos institucijas ir tokios informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė savo teisių įgyvendinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio iki nacionalizacijos valdytą kitą žemę iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pareiškėjos kreipimasis jau po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, t. y. 2014 ir 2015 m.

į Kauno apskrities archyvą, Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepatvirtino, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos (b. l. 11-14).

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, vertino, kad pareiškėja, turėdama subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti papildomais archyviniais dokumentais, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo statymo nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Todėl padarė išvadą, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį atnaujinti. Pareiškėjos prašymas nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėja D. K. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69-72), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjai dėl svarbių priežasčių praleistą terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teises ir giminystę su savininku patvirtinančius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,2610 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jo pareiškėja, įgijusi subjektinę teisę, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, todėl toks teismo sprendimas kaip nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 86 str.) turi būti panaikintas.

2. Po tėvo P. A. K. mirties (mirė 1995 m. sausio 10 d.), įgijusi subjektinę teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, pareiškėja veikė aktyviai ir rūpestingai – įsijungė ir pratęsė mirusio tėvo pradėtą ir neužbaigtą nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo, pareiškėjos senelio P. K. turėtą turtą, procedūrą. Kadangi nuo 1974 m. nei tėvas, nei artimi jo giminės su pareiškėja nebendravo, tik po jo mirties, įgijusi paveldėjimo teisę, galėjo teisėtai realizuoti savo teisę į jai, kaip įpėdinei priklausančias turtines teises.

Klausinėjo giminių apie šeimos iš tėvo pusės istoriją ir turtinę padėtį, tėvo pradėtą nuosavybės teisių atkūrimą. Gilinosi į archyvinius, tuometinio inventorizacijos biuro, kitų institucijų išsamiai pateiktus dokumentus pareiškėjos tėvui apie senelio turėtą turtą Kaune. Sužinojo, kad senelis P. K. turėjo 2 758 kv. m ploto sklypą (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos pareiškėjos tėvui gyvam esant. Pareiškėja, kaip įpėdinė, po tėvo mirties jai priklausiusių turtinių teisių perėmėja, įsijungė į tėvo pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procesą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad senelis P. K. turėjo dar vieną 2 496 kv. m ploto sklypą (duomenys neskelbtini). 1995 m. rugsėjo mėn. Kauno miesto apylinkės teisme įvyko teismo posėdis (civilinė byla Nr. 2-229/95), kuriame pareiškėja jau dalyvavo kaip įpėdinė po tėvo mirties.

Liudytojų, iš esmės kaimynų, tuomet gyvenusių (duomenys neskelbtini) gatvėje, parodymais buvo įrodyta, jog 2 496 kv. m ploto sklypas (duomenys neskelbtini) tikrai priklausė seneliui P. K.. Šiai bylai Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė Kauno miesto apylinkės teismui Pažymėjimą dėl P. K. iki nacionalizacijos priklausiusio turto Kauno mieste. Lietuvos centrinio valstybės archyvo Pažymėjime (1995 m. birželio 27 d. Nr. 333-K) buvo patvirtinta, kad P. K. Kauno mieste iki nacionalizacijos turėjo du sklypus Nr. 9 – 2 496 kv. m ploto, ir Nr. 10 – 2 758 kv. m. ploto, pažymėtus 1939 m.

Kauno miesto kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) pertvarkymo plane. Apie galimai turėtą dar vieną sklypą, ar kokį nors kitą turtą, priklausiusį P. K. jokių užuominų, žinių, dokumentų, juridinių faktų, liudytojai, giminės ir kaimynai nepateikė. Tuo metu pareiškėja neturėjo jokio pagrindo netikėti ar įtarti, jog archyvo pažymoje gali būti pateikti nepilni duomenys, tuo labiau, kad juos taip pat patvirtino ir liudytojai teisme. Remdamasi valstybinės institucijos – Lietuvos centrinio valstybės archyvo, pateiktos pažymos duomenimis Kauno miesto apylinkės teismui apie turėtą P. K. nuosavybę visame kvartale, pareiškėja neturėjo jokio loginio pagrindo tais pačiais metais teikti pakartotinę užklausą Lietuvos centriniam valstybės archyvui.

Taigi, kaip Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėja, visiškai pasitiki valstybinių institucijų veikla, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tarnauja savo piliečių gyvenimo gerovei užtikrinti. Subjektyviai įvertinusi visą situaciją, pareiškėja 1995 m. elgėsi tinkamai, t. y. būdama įpėdinė po savo tėvo mirties, perėmė ne tik teises, bet ir pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese pilnai ir besąlygiškai pasitikėdama valstybinių institucijų suteikta informacija ir nustatytais juridiniais faktais, kuriuos taip pat buvo patvirtinę senelio giminės ir kaimynai.

Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, po tėvo P. A. K. mirties, pareiškėjai, kaip įpėdinei perėmus su tuo susijusias teises ir pareigas, buvo visiškai baigta, laiku pateikus prašymus ir sudalyvaujant procese 1995-1996 m., dar gerokai iki įstatymų nustatytų terminų pabaigos teikti prašymus valstybės tarnyboms dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

3. Pareiškėjai 2014 m. netikėtai sužinojus apie mirusio tėvo vardu registruotą, jai iki šiol nežinotą turtą, tai paskatino ją atnaujinti paiešką ir teikti užklausas į registrų centrų archyvus apie dar kokį nors kitą, galimai pareiškėjai nežinotą tėvui priklausiusį turtą. Kadangi tėvui gyvam esant jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo P. K. valdytą 2 758 kv. m ploto sklypą (duomenys neskelbtini), jo turėta nuosavybė buvo susijusi su paveldėtu iš jo tėvo P. K. turtu. Todėl logiška, kad pareiškėja taip pat pradėjo iš naujo aktyviai ieškoti ir domėtis apie galimai seneliui P. K. priklausiusį, tačiau iki šiol jai nežinotą turtą. 2014 m. gegužės 21 d. teikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui dėl išsamios informacijos pateikimo apie nuosavybės teisių atkūrimą į senelio P. K. iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Kaune. 2014 m. birželio 5 d. NŽT Kauno skyrius pateikė atsakymą Nr. 8SD-(14.8.94)-2909, kad 1939 m. Kauno miesto kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) pertvarkymo plane, patvirtintame 1940 m. sausio 18 d., sudarytame žemės tvarkymo departamento, nurodyta, kad P. K. turėjo du sklypus Nr. 9 – 2 496 kv. m ploto ir Nr. 10 – 2 758 kv. m. ploto, kad nuosavybės teisės P. A. K. į jo tėvo P. K. turėtą žemę atkurtos visiškai. Taigi, pasitvirtino 1995 m. pareiškėjai žinomi faktai apie senelio P. K. turėtą iki nacionalizacijos nuosavybę Kaune ir atkurtas nuosavybės teises. Archyvų 1991-1995 m. teikti duomenys apie P. K. iki nacionalizacijos turėtą turtą pareiškėjai buvo žinomi, tačiau minėta žinia paskatino papildomai pasinaudoti privačiomis istoriko paslaugomis. Tokiu būdu, privačios paieškos istorijos archyvų fonduose dėka, netikėtai pareiškėja sužinojo apie trečią, senelio P. K. valdytą 2 610 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Kauno mieste, apie kurį 1991-1995 m. archyvų ir kitų institucijų teiktose pažymose nebuvo paminėta. Todėl kreipėsi į Kauno apskrities archyvą dėl dokumentų patvirtinimo. Archyvo istorinių dokumentų fonduose rasti dokumentai (Kauno apskrities archyvo 2015 m. sausio 29 d. Pažyma Nr. (10.6) V10-225) patvirtino, kad P. K. iki nacionalizacijos valdė 2 610 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, mokėjo už jį mokesčius.

4. Terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio P. K. iki neteisėtos nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,2610 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, pareiškėja praleido dėl to, kad nei ji, nei giminės, nei kaimynai nežinojo, kad prieš pat II Pasaulinį karą P. K. įsigijo ir nuosavybės teise valdė 0,2610 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune. Apie šį sklypą neužsimenama ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje, kurioje nurodyta, kad 1939 m. Kauno miesto kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) pertvarkymo plane, patvirtintame 1940 m. sausio 18 d., sudarytame žemės tvarkymo departamento, P. K. turėjo tik du sklypus Nr. 9 – 2 496 kv. m ploto ir Nr. 10 – 2 758 kv. m. ploto. Dėl valstybinės institucijos patvirtintų istorinių archyvinių duomenų, kurių pagrindu ir liudytojų parodymais teisme nustatyti juridiniai faktai, tuo metu pareiškėja neturėjo jokio loginio pagrindo paieškoms, kad kvartale tarp (duomenys neskelbtini) galėtų būti ir daugiau P. K. nuosavybės teise valdytų žemės sklypų.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81-82) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie visą P. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno mieste, nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis ir svarbiomis aplinkybėmis, dėl kurių praleisti terminai gali būti atnaujinami.

2. Kauno miesto apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-229/95) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog „P. K. iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise valdė 2 496 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, plane pažymėtą Nr. 9, kuriame šiuo metu pastatyti namai (duomenys neskelbtini)“. Taip pat teismas pasisakė, jog „1939 metų Kauno miesto kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) pertvarkymo plano, patvirtinto 1940 m. sausio 18 d., sudaryto žemės tvarkymo departamento, nurodyta, kad P. K. turėjo du sklypus Nr. 9 ir Nr. 10: sklypą Nr. 9 – 2 496 kv. m ploto ir sklypą Nr. 10 – 2 758 kv. m ploto. Į sklypą Nr. 10 nuosavybės teisė atstatyta“. Minėtame Kauno miesto apylinkės teismo procese dalyvavo ir pati pareiškėja, beje, kaip pati nurodo, po savo tėvo P. A. K. mirties 1995 m. sausio 11 d. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos žinojimas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kai Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai dar nebuvo pasibaigę, sudarė objektyvias sąlygas aktyviai domėtis bei rinkti informaciją apie P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

3. Pareiškėja į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti objektyvias termino pateikti prašymą ir reikalingus dokumentus praleidimo priežastis. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėja taip pat nenurodė ir jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių terminai buvo praleisti ir kurios egzistavo iki terminų pasibaigimo. Pareiškime terminų praleidimo priežastimi nurodoma tai, kad pareiškėja nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu, gyveno atskirai nuo tėvo, o aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu pradėjo tik po savo tėvo P. A. K. mirties, t. y. po 1995 m., tačiau prašymą Kauno apskrities archyvui dėl P. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės pateikė tik 2015 m. sausio 23 d. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, faktinių aplinkybių apie senelio valdytą žemę nežinojimas nesutrukdė pareiškėjai, praėjus daugiau nei 10 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, kreiptis į Kauno apskrities archyvą ir gauti nuosavybės teises patvirtinančius duomenis, o byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipdamasi į institucijas ir tokios informacijos negavusi dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėjos nurodytos priežastys negali būti pripažintinos svarbiomis terminų prašymui ir dokumentams į P. K. valdytą žemę pateikti praleidimo priežastimis. Akivaizdu, kad pareiškėja galėjo kreiptis į archyvus ir anksčiau, kai terminai pateikti dokumentams dar nebuvo pasibaigę, tačiau tik nuo jos pačios priklausančių subjektyvių priežasčių to nepadarė, šią aplinkybę visiškai pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr., 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Pareiškėja prašymą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimo terminą grindžia tuo, kad ji apie žemės sklypą, į kurį siekia atkurti nuosavybės teises, sužinojo tik 2014 m. ir kreipėsi į Kauno apskrities archyvą dėl dokumentų patvirtinimo. Archyvo istorinių dokumentų fonduose rasti dokumentai (Kauno apskrities archyvo 2015 m. sausio 29 d. Pažyma Nr. (10.6) V10-225) patvirtino, kad P. K. iki nacionalizacijos valdė 2 610 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kauno mieste).

Pareiškėjos nurodyta terminų praleidimo priežastis – nežinojimas apie žemės valdymo faktą, iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas.

Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti protėvių turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis ir atmetė pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos D. K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas