2024-02-14 Nr. AB-2719-3-61-3-09957-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-116-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09957-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98382 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad jeigu Sprendimas būtų pradėtas vykdyti, tai pakenktų ir sukeltų negrįžtamas pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir jo visai šeimai, kadangi pareiškėjas Lietuvoje gyvena didesnę savo gyvenimo dalį. Pareiškėjas paaiškino, kad pradėjus vykdyti Sprendimą ir pareiškėjui negalint atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, jo verslas sužlugs, darbuotojai neteks darbo, o jeigu skundžiamas Sprendimas būtų panaikintas, padaryta žala būtų neatitaisoma. Įvykdžius Sprendimą ir pareiškėją išsiuntus į Baltarusiją, atsirastų grėsmė jo laisvei, kadangi pareiškėjas smerkia karą Ukrainoje; yra suteikęs ukrainiečių šeimai gyvenamąjį būstą, teikė jiems paramą; pareiškėjas atvirai 2020 m. rugpjūčio 23 d. su visais baltarusiais dalyvavo Baltarusijos palaikymo akcijoje „Laisvės keliu“. Iš viešų duomenų yra žinoma, jog Baltarusijoje tokie asmenys, kurie gyvena užsienyje ir palaikė dalyvavo demokratinės pakraipos renginiuose yra persekiojami, jiems yra keliamos baudžiamosios bylos ir gresia laisvės atėmimo bausmės, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas ne tik sukeltų negrįžtamas pasekmes, bet ir neadekvačiai nubaustų pareiškėją, kadangi jam egzistuoja reali grėsmė netekti laisvės.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 2 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2023 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), ir kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesiams (2,5 metams).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo hipotetiniai svarstymai dėl galimų grėsmių, nepateikus jokių konkrečių tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo preziumuoti didelės žalos atsiradimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo kilmės valstybėje jam būtų pareikšti kokie nors kaltinimai, todėl pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės laikytini deklaratyviais.

Pareiškėjo argumentai dėl žalos jo verslui Lietuvoje taip pat neįrodyti, nes vien tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nereiškia, jog jis bendrovės valdymui negali pasitelkti kitų asmenų.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Sprendimo vykdymas sukeltų negrįžtamas pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir jo visai šeimai, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023) pripažintas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebūtų proporcinga priemonė, nes nukentėtų viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų, kodėl jo asmeniniai interesai turėtų būti svarbesni nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesai. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog asmuo gali patirti tam tikrų nepatogumų, nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsižvelgdamas į teismų praktiką, formuojamą sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, ir į tai, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių dėl jam kylančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, teismas sprendė, jog šiuo atveju taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl ginčijamo Sprendimo vykdymo sustabdymo nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas V. K. (V. K.) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 2 d. nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98382.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra deklaratyvūs. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybės, apibūdinančios pareiškėjo politines pažiūras ir jo požiūrį į demokratines vertybes yra patvirtintos objektyviais duomenimis (jo elgesiu, atviru dalyvavimu demokratinės pakraipos akcijose). Kita vertus, tokie jo veiksmai ir asmens duomenys yra neabejotinas pagrindas Baltarusijos jėgos ir represinėms struktūroms persekioti tokį asmenį.

Pareiškėjas papildomai nurodo argumentus dėl pareiškėjui gresiančio pavojaus jį išsiuntus į Baltarusijos Respubliką ir su atskiruoju skundu pateikia tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas teigia, kad nors šie dokumentai nebuvo pridėti kartu su skundu ir prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjimo klausimo aktualumą ir reikšmingumą pareiškėjui, o taip pat į pirmosios instancijos teismo argumentą, kad pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs pasvarstymai, prašo šiuo papildomus duomenis pridėti prie bylos ir nagrinėti kartu su šiuo skundu. Pareiškėjas pažymi, kad dėl santykiniai trumpo skundžiamos nutarties apskundimo termino, dokumentai pateikiami rusų kalba, ir esant teismo reikalavimui bus pateikti į bylą jų vertimai. Pateikiami dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo nurodyta veikla ir kreipimasis dėl Lietuvos pilietybės suteikimo akivaizdžiai pritrauks Baltarusijos teisėsaugos dėmesį. Tokiems asmenims susidūrus su Baltarusijos teisėsauga gresia patirti sulaikymą, kankinimus, grasinimus susidoroti bei raginimus bendradarbiauti su Baltarusijos saugumo pareigūnais. Grėsmę nukentėti ir patirti persekiojimą pareiškėjui lemia ir aplinkybė, kad jis yra pelningos įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas. Baltarusijos režimas iš pelningų įmonių savininkų reikalauja susimokėti arba nukentėti nuo baudų. Tokia Baltarusijos režimo praktika yra plačiai aprašyta. Pavyzdžiui, Migracijos departamento parengtoje pažymoje Nr. BLR-15/6-6-27 nurodyta, kad turtingi verslininkai ir tie verslininkai, kurie yra politiškai aktyvūs, yra persekiojami valdžios institucijų. Išvykusiems verslininkams Baltarusijoje yra padidintas teisėsaugos dėmesys ir pavojus, tai patvirtina ir prie atskirojo skundo pateiktas straipsnis. Pažymėtina, kad išvykusiems verslininkams Baltarusijoje yra padidintas teisėsaugos dėmesys ir pavojus, tai patvirtina straipsnis.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje.

Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Migracijos departamentas gavo VSD pateikė informaciją, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. (Duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas pažymi, kad byloje ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją ir kompetentingos institucijos išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, ginčijamame Sprendime yra aiškiai išdėstyti priimto sprendimo motyvai. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad jo situacija ir nustatytos aplinkybės nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Taigi pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, o nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, šios priemonės negali būti pritaikytos.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, o būtent – nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl galimos neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žalos. Pareiškėjo byla teisme yra elektroninė, t. y., pareiškėjas turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, taip pat per portalą susipažinti su kitų bylos dalyvių teikiamais procesiniais dokumentais. Pareiškėjui byloje atstovauja advokatas, per kurį pareiškėjas gali įgyvendinti savo procesines teises. Jeigu pareiškėjas pageidauja asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, jis gali prašyti skirti teismo posėdį nagrinėti nuotoliniu būdu (ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo 2020 m., prasidėjus pandemijai dėl COVID-19 infekcijos, beveik visi posėdžiai Lietuvos teismuose yra organizuojami nuotoliniu būdu).

Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Migracijos departamentas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nacionalinis ir visuomenės saugumas yra pagrindinė, esminę reikšmę turinti ir visiems visuomenės nariams svarbi vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens interesų suvaržymais, yra žymiai svarbesnė (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015). Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų ir proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų. Tokiai nuomonei pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (žr., pvz., 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-264-662/2017).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ypač jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

VSD pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog kilmės valstybėje pareiškėjui būtų pareikšti kokie nors kaltinimai ar jo turimas verslas patirs didelės žalos vien tik dėl to, kad pareiškėjui bus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (esą bendrovės valdymui jis negalės pasitelkti kitų asmenų). Atitinkamai, pažymėtina, kad atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų bei duomenų, kurie būtų pagrindas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pakeisti.

VSD teigia, kad pareiškėjo asmeniniai tiek turtiniai, tiek šeiminiai interesai negali nusverti valstybės interesų kilusio ginčo kontekste. Ginčas kilo dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgiant į jo keliamas galimas grėsmes valstybės saugumui, ir šiuo atveju pareiškėjo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

VSD vertinimu, šiuo atveju nėra ir pirmosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023 priėmė galutinį 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą, kuriuo panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo skundą dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 23S97143, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tarp nagrinėjamos ir cituojamos bylos yra prejudicinis ryšys ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra saistomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų.

VSD pažymi, kad pareiškėjas ne tik neįrodė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos kilimo (antroji reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga), bet tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, teikia labai ribotą informaciją ir ją galinčius pagrįsti įrodymus, tam tikras faktines aplinkybes nutyli arba teikia tik sau palankią aplinkybių interpretaciją – tai patvirtina prejudicinę reikšmę turinčioje administracinėje byloje Nr. eI2-10939-931/2023 esanti medžiaga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 2 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iš esmės siekia iki procesinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo administracinėje byloje laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 23S98382, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtraukta į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesiams (2,5 metams), vykdymą, nurodydamas, kad gali būti sukeltos negrįžtamos pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir jo šeimai, padaryta neatitaisoma žala jo verslui, išsiuntus jį į Baltarusiją jam grėstų reali grėsmė jo laisvei.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl galimos patirti žalos yra deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, todėl tai negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra pagrįstas.

Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikia papildomus įrodymus (straipsnius rusų kalba), kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti procesinio pobūdžio klausimą sprendusiam pirmosios instancijos teismui, tokių priežasčių nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl minėtų įrodymų papildomai nepasisako.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamais atsakovo Sprendimais, o galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė