2024-05-22 Nr. AB-8291-3-61-3-07879-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1565-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07879-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai Lietuvoje, konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų ir kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

2.2. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir neproporcingas, motyvuojamas atsietai nuo individualios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) situacijos, paremtas formaliais duomenimis, priimtas neišsiaiškinus faktinės situacijos. Sprendime nurodytos ne visos aplinkybės, aktualios sprendžiant, ar pareiškėjas gali būti išsiųstas iš Lietuvos.

2.3. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas buvo formalus, nulemtas objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, priežasčių. Bendrovės veikla yra susijusi su tarptautinių krovinių gabenimo paslaugomis, o pareiškėjas yra Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas. Verslo kliūtys kilo 2022 m. pabaigoje. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, atitinkamai iš Bendrovės ėmė trauktis jos darbuotojai, todėl Bendrovės veikla praktiškai sustojo. Pareiškėjas intensyviai bando pritraukti naujų darbuotojų, tačiau dėl transporto sektoriaus specifikos bei vairuotojų trūkumo naujus darbuotojus pritraukti yra itin sunku, nors Bendrovės siūlomas darbo užmokestis yra didesnis nei įprastas šiame sektoriuje. Be to, vienas iš vairuotojų buvo atleistas 2023 m. balandžio 12 d. ne dėl Bendrovės kaltės, o dėl objektyvios priežasties – pravaikštos.

2.4. Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė tinkamai vykdė mokestinius įsipareigojimus, užtikrino, jog būtų laikomasi Lietuvos Respublikos teisės aktų. Bendrovė neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui, Bendrovė sėkmingai ir pelningai dirbo. Bendrovei nuosavybes teise priklauso 5 transporto priemonės (registruotos Lietuvos Respublikoje), t. y. Bendrovė gali pasiūlyti mažiausiai 5 darbo vietas. Trūkstant vairuotojų, pareiškėjas pats atlieka šias pareigas.

2.5. Sprendime atsakovas nevertino pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių (pasisakė tik apie šeiminius ryšius), jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (nuo 2021 m.), o tai prieštarauja Įstatymui. Pareiškėjas yra sudaręs sutartis su partneriais, taip pat Lietuvoje yra susiformavęs draugų ir pažįstamų ratas. Bendrovė taip pat turi sutartinių įsipareigojimų Lietuvoje (be kita ko, nuomos, daugkartinio atsarginių dalių pirkimo–pardavimo sutartys).

2.6. Siekdamas tęsti Bendrovės veiklą, ją plėtojant ir išlaikant, pareiškėjas objektyviai negali dirbti nuotoliniu būdu. Transporto įmonės valdymas, transporto priemonės vairavimas vykstant į komandiruotes nuotoliniu būdu yra neįmanomas.

2.7. Atsakovas Sprendimą priėmė apie tai neinformavęs pareiškėjo, todėl jis negalėjo teikti paaiškinimų ar duomenų dėl Sprendime nustatytų aplinkybių teisingumo, nebuvo nustatytas terminas, per kurį pareiškėjas savanoriškai galėtų pašalinti nustatytus trūkumus.

2.8. Migracijos departamentas nenurodė, kad pareiškėjas ar Bendrovė būtų piktnaudžiavę migracijos procedūromis, ar kad jo elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl siekio užsiimti teisėta veikla ir tikrojo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Bendrovė daugiau nei dešimtmetį sėkmingai vykdo veiklą, o jos darbuotojams iki 2023 m. sausio mėn. buvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą atitinkantis darbo užmokestis. Byloje nustatytos aplinkybės dėl darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, laikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, o jo elgesys Įstatymo reikalavimų neatitikimui pašalinti atitinka atidumo ir rūpestingumo standartus.

2.9. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, taip pat 8 straipsnio reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, nurodė ginčui aktualias faktines aplinkybes bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Pareiškėjas 2023 m. sausio 31 d. tuo pagrindu, kad yra Bendrovės vadovas, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Tačiau 2023 m. liepos 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie Bendrovę ir jos darbuotojus ir nustatyta, jog darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2023 m. sausio mėn. – 0 Eur, vasario mėn. – 2 244,48 Eur, kovo mėn. – 1 336,18 Eur, balandžio mėn. – 1 733,88 Eur, gegužės mėn. – 797 Eur, birželio mėn. – 785 Eur, o prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu galiojęs paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis buvo 1 579,40 Eur. Todėl Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas bei jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. sausio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Taip pat Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, pateikdamas 2 darbuotojų darbo sutartis, kuriose darbo užmokestis nuo 2023 m. vasario 1 d. nustatytas 1 580 Eur, tačiau jis nebuvo mokamas, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, nurodyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

3.2. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodyta situacija susidarė ne dėl darbuotojų trūkumo, o dėl esamiems darbuotojams nemokamo jų darbo sutartyse nurodyto darbo užmokesčio. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nenustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.

3.3. Teisės aktai nagrinėjamu atveju nenustatė atsakovui pareigos apklausti pareiškėją, prieš priimant Sprendimą.

3.4. Nuo 2023 m. sausio iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie jo valdomos Bendrovės neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams žinojo, atitinkamai pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi, nevykdydamas Įstatymo numatytų pareigų.

II. 4. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė šias aktualias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjui buvo išduotos 3 nacionalinės ir 3 Šengeno vizos, pareiškėjas taip pat buvo gavęs leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento sprendimu dėl grąžinimo į užsienio valstybę pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, nes nuo 2022 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimui, pareiškėjas įpareigojimą išvykti įvykdė 2022 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjui už šį administracinį nusižengimą (už neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje) buvo skirtas įspėjimas. Iš viso pareiškėjas už administracinius nusižengimus baustas 5 kartus.

5.2. 2023 m. sausio 31 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad yra Bendrovės vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas Bendrovė, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Atitinkamai 2023 m. kovo 15 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2025 m. kovo 15 d.

5.3. Migracijos departamentas, patikrinęs VSDFV duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, nustatė, kad Bendrovėje laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 24 d. dirbo keturi darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus pilietybės ar nuolatinio gyvenimo reikalavimus. Tačiau šiems darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis 2023 m. sausio mėn. buvo 0 Eur, vasario mėn. – 2 244,48 Eur, kovo mėn. – 1 336,18 Eur, balandžio mėn. – 1 733,88 Eur, gegužės mėn. – 797 Eur, birželio mėn. – 785 Eur, o prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu galiojęs paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis buvo 1 579,40 Eur (atitinkamai 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžiai – 3 158,80 Eur).

5.4. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes nuo 2023 m. sausio mėn. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjas pateiktose 2 darbuotojų darbo sutartyse, kuriose kiekvienoje darbo užmokestis darbuotojui nuo 2023 m. vasario 1 d. nustatytas 1 580 Eur, nėra mokamas. Taigi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (40, 45 str.) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat atsižvelgdamas į anksčiau minėtas Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. sausio 1 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir pats pareiškėjas skunde pripažino, jog jis turi pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nuolat sekti, ar Bendrovė atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat pripažino, kad verslo vykdymo kliūtys kilo 2022 m. pabaigoje, o, jam išvykus iš Lietuvos, veikla iš esmės sustojo. Dėl šios priežasties nuo 2023 m. sausio mėnesio Migracijos departamentas nustatė Įstatymo pažeidimus. Taigi, byloje nėra ginčo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

8. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sutiko su Migracijos departamentu, jog pastarasis, nustatęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, net ir nevertinant priežasčių, dėl kurių pareiškėjo įmonė neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi vien aplinkybė, kad bendrovė neatitinka minėtų reikalavimų, yra pakankama siekiant panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad prieš priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas neapklausė pareiškėjo, kadangi pastarasis skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

10. Teismas kritiškai vertino argumentus, kad pareiškėjas dėjo visas įmanomas pastangas, kad atitiktų Įstatymo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šešis mėnesius apie pasikeitusias aplinkybes dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie Bendrovės neatitikimą Įstatymo reikalavimams žinojo. Todėl pareiškėjas siekė išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nevykdydamas Įstatymo numatytų pareigų.

11. Teismas vertino, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti skundžiamą Sprendimą.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei papildomai pažymi:

13.1. Pirmosios instancijos teismas posėdį byloje organizavo naudojant informacines ir elektroninių ryšių priemones (nuotoliniu būdu), nepaisant to, kad pareiškėjas buvo išreiškęs valią bylą nagrinėti teismo posėdyje, betarpiškai. Tai sąlygojo pareiškėjo teisių pažeidimą ir netinkamą bylos išnagrinėjimą, nes posėdžio metu nebuvo patikrintos šalių tapatybės, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai bendrauti ir suprasti vertėją. Taip pat buvo apribota pareiškėjo galimybė susipažinti su bylos medžiaga – pareiškėjas pateikė prašymą susipažinti su bylos medžiaga, tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas. Pareiškėjas pažymi, kad jokia bylos medžiaga nebuvo pripažinta nevieša, taigi, teismas pažeidė esmines pareiškėjo teises.

13.2. Sprendimo rezoliucinėje dalyje teigiama, kad jis gali būti skundžiamas per 14 kalendorinių dienų, nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) teigiama, kad sprendimai gali būti skundžiami per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo. Taigi, teismas siekė sąmoningai suklaidinti pareiškėją, kuris neturi teisinio išsilavinimo ir nesupranta lietuvių kalbos.

13.3. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos motyvuoti savo sprendimo, teismas tik apsiribojo teisės aktų bei teismų praktikos citavimu. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pareiškėjo nurodytus argumentus ir nepasisakė dėl esminių pareiškėjo motyvų (be kita ko, dėl verslo rizikos, kad Bendrovė nėra fiktyvi, gauna pajamas ir moka mokesčius). Atsakovo Sprendimas užkerta pareiškėjui kelią gyventi ir dirbti Lietuvoje, nors jis čia gyvena, teisėtai atvyko, moka mokesčius, ir prisideda prie bendro ūkio ir gerovės. Atsakovas dėl netinkamo bendradarbiavimo ir netinkamai atliktų procedūrų priėmė nepagrįstą Sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų, konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus bei padarė procedūrinius pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

17. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, tačiau pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

19. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įskaitant numatytąjį šios straipsnio dalies 7 punkte – jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.

20. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi išduoti, kurie su laiku keitėsi, bet savo esme išliko panašūs, yra akcentavęs, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018).

Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020).

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020 ir kt.). Priežastys, dėl kurių įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas minėtiems reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020 ir kt.).

Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu, kiek laiko įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

22. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjas turėtų teisę išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovui priimant Sprendimą, Bendrovė neatitiko aptariamų reikalavimų, taigi, vien tai buvo pakankamas pagrindas Sprendimui priimti. Vadovaujantis anksčiau aptarta teismų praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti priežastis, dėl kurių atsirado aptariamas Įstatymo reikalavimų pažeidimas, ir pažeidimo trukmę, todėl pareiškėjo pozicija apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą ir neįsigilino į svarbias faktines bylos aplinkybes (dėl verslo rizikos, kad pareiškėjas negali užkirsti kelio darbuotojams išeiti iš darbo, jis visais įmanomais būdais ieškojo naujų darbuotojų, Bendrovė nėra fiktyvi ir Lietuvoje vykdo teisėtą veiklą ir pan.), yra vertintina kritiškai ir atmestina.

23. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4656-662/2019 ir kt.).

24. Iš nurodyto teisinio reguliavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių tarp proceso šalių nėra ginčo, seka, kad atsakovas, nustatęs, jog Bendrovėje nuo 2023 m. nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžių, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas Sprendime pateiktoms atsakovo išvadoms, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, taip pat pažeidė proporcingumo ir teisingumo principus, yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini.

25. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylą nepagrįstai nagrinėjo nuotoliniu būdu, t. y. naudojant vaizdo konferencijų programą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 13 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog bylų nagrinėjimas ir proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) teisingumo ministro nustatyta tvarka, suderinta su Teisėjų taryba. Naudojant šias technologijas, turi būti užtikrintas patikimas proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų tapatybės nustatymas, duomenų (įrodymų) objektyvus fiksavimas ir pateikimas, galimybė naudotis procesinėmis teisėmis ir bylos nagrinėjimo teisme viešumas, taip pat konfidencialus byloje dalyvaujančių asmenų bendravimas su advokatu (atstovu). Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyti ABTĮ reikalavimai (nebuvo patikrintos šalių tapatybės, nebuvo sudaryta galimybė betarpiškai bendrauti ir suprasti vertėją) vertintini kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, neparemti konkrečiais įrodymais ar konkretizuotais argumentais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų nesupratęs vertėjo, teismo posėdžio metu šiuo aspektu nereiškė pretenzijų, aktyviai teikė savo paaiškinimus ir argumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka naudojant informacines bei elektroninių ryšių technologijas būtų pažeidę pareiškėjo procesines teises, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos proceso teisės normos ir dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.).

26. Įstatymo 1401 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos dėl leidimo gyventi ar teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) turi būti užbaigtas ir sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo skundo priėmimo dienos. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo netinkamai nurodyta teismo sprendimo apskundimo tvarka.

27. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybės jam susipažinti su bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus, juos su priedais išsiuntė pareiškėjui. Šie veiksmai atitinka ABTĮ 71 straipsnyje nustatytą pareigą teismui gavus iš atsakovo rašytinį atsiliepimą, jo nuorašus išsiųsti proceso šalims. Pareiškėjas nenurodė, kad negavo šių jam siųstų dokumentų, taip pat apeliaciniame skunde konkrečiai neįvardija, su kokiais byloje esančiais dokumentais jis nebuvo supažindintas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas pagal ABTĮ 52 straipsnio 2 dalį turi teisę, be kita ko, reikšti prašymus. ABTĮ 49 straipsnyje įtvirtinta proceso dalyvių teisė teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki teismo posėdžio kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta. Teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo varžoma pareiškėjo procesinė teisė teikti procesinio pobūdžio prašymus ir pan., todėl, be kita ko, pareiškėjui nenurodžius konkrečių prašytų, tačiau negautų įrodymų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ABTĮ normų nepažeidė.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

29. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl padarė teisingą išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė