A-520-3025-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-3025/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00322-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2; 13.3; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo atstovėms E. B., S. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šilutės rajono Vilkyčių bendruomenės centro „Viltis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šilutės rajono Vilkyčių bendruomenės centro „Viltis“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl išvados dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šilutės rajono savivaldybės administracija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šilutės rajono Vilkyčių bendruomenės centras „Viltis“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija, bendruomenė) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) iš dalies panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2011 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 7-(1.15)-2D-16664 (toliau – ir Išvada), paliekant galioti jos dalį, kuria konstatuota, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) statybos leidimo Nr. 08(1)1-156 (toliau – ir Statybos leidimas, Leidimas) išduoti negalėjo; 2) klausimus dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, dėl techninio projekto teisėtumo, dėl statybos leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo; 3) įpareigoti Inspekciją vykdyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 281 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl Leidimo pripažinimo negaliojančiu ir dėl statybos padarinių šalinimo, t. y. statinių nugriovimo kaltų asmenų lėšomis ir statybvietės sutvarkymo.

Paaiškino, kad nesutinka su Išvados dalimis, jog padaryti teisės aktų pažeidimai yra neesminiai, be to, nevisiškai atsakyta į Asociacijos 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą.

Nurodė, jog spręsdama dėl Sąvado teisėtumo, Inspekcija pati nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. (238)-223 (toliau – ir Sąvadas) sudėtis ir sąlygų rengimo procedūra neatitinka STR 1.05.07:2002 „Statinių projektavimo sąlygų sąvadas“ (toliau – ir Sąvado reglamentas) 10.1 ir 23.4 punktų, Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų. Išvadai keliami turinio reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio l dalyje bei 34 straipsnio l dalyje. Teigė, jog skundžiamoje Išvados dalyje nėra motyvuota, kodėl nustatyti Sąvado rengimo, išdavimo procedūrų pažeidimai laikomi neesminiais. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalį projektavimo sąlygų nesilaikymas negali būti laikomas neesminiu pažeidimu. Sąvado reglamento 10.1 punktas numato imperatyvų reikalavimą – duomenys turi būti pateikiami pagal nustatytą formą (Sąvado reglamento 4.1.1 punktas, Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies). Atsakovas nustatė, kad Sąvado sudėtyje nėra duomenų apie konkrečius statinius, jų kiekį ir techninius parametrus, nėra galimybės nustatyti, kuriuose sklypuose ketinama statyti, t. y. buvo konstatuotas imperatyviai nustatytos pareigos neįvykdymas, tuo yra iš esmės pažeistas Sąvado reglamento 38 punkto reikalavimas.

Pažymėjo, jog Inspekcija nustatė, kad su prašymu nepateikti Sąvado reglamento 10.2 punkte nurodyti dokumentai, todėl ir ši imperatyviai nustatyta pareiga neįvykdyta. Nesant duomenų apie tai, ar statytojas turi nuosavybės ar kitą valdymo, naudojimo teisę į sklypą ir kad bendraturčiai (jei jie yra) sutinka, nėra pagrindo išduoti projektavimo sąlygas ar jų sąvadą bei parengti projektą. Sąvado reglamento 10.1 ir 10.2 punktų nesilaikymas sukelia labai aiškias pasekmes – jei statytojas (užsakovas) prie prašymo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą pridėjo ne visus dokumentus, nurodytus Sąvado reglamento 10 punkte, arba juose trūksta reikalingų duomenų, prašymas nenagrinėjamas (Sąvado reglamento 21 punktas). Teigė, jog atsakovas privalėjo konstatuoti, kad Sąvadas negalėjo būti išduotas, juo labiau, kad statytojas nebuvo pateikęs prašymo jį išduoti.

Nurodė, jog Sąvade nėra duomenų apie savininkų nustatytas inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas, kaip tai numatyta Sąvado reglamento 14 punkte. Jėgainės statomos apie 20 m atstumu nuo vietinės reikšmės kelio, tačiau Tarybos 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. T1-610 patvirtinto 40 MW VEJ Šilutės r. sav., Saugų sen., Čiūtelių, Lankupių, Grumblių kaimuose detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) sprendiniuose numatyta, kad jokių objektų statyba per 80 m nuo jėgainės negalima, nes tai ribotų kelio remontą pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, todėl Sąvadas neatitinka Sąvado reglamento 39 ir 41 punktų reikalavimų.

Pareiškėjo manymu, atsakovo išvada, kad Sąvade projektavimo sąlygos iš esmės atitinka Sąvado reglamento reikalavimus, yra nepagrįsta vien Sąvado reglamento 21 punkto aspektu. Teigė, jog, vadovaujantis ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių (2008 m. rugsėjo 1 d. redakcija) (toliau – ir Prijungimo taisyklės) 28 punktu, Sąvado tvirtinimo dieną AB „Lietuvos energija“ 2005 m. lapkričio 4 d. techninės sąlygos jau negaliojo, dėl prisijungimo iš AB „Lietuvos energija“ projektavimo sąlygų aprašas nebuvo gautas, aprašas nebuvo įtrauktas į Sąvadą, o tai reiškia, kad Sąvadas neatitinka Prijungimo taisyklių 28 punkto, Sąvado reglamento 40 punkto, Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalies reikalavimų.

Skunde pažymėjo, kad Sąvado reglamento 23.4 punkte numatytas apskrities viršininko ar jo įgaliotos institucijos raštiškas sutikimas iki Sąvado patvirtinimo nebuvo pateiktas. Tai, kad 2010 m. spalio 25 d. buvo pateiktas Šilutės žemėtvarkos skyriaus sutikimas, pažeidimo nešalina, nes sutikime neprieštaraujama dėl inžinerinių tinklų tiesimo valstybinėje žemėje pagal Detaliojo plano sprendinius, bet pagal Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 4-486-(1.3) patvirtintą Vilkyčių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projektą didelis kiekis valstybinės žemės buvo perduotas pretendentams privačion nuosavybėn. Šilutės žemėtvarkos skyrius negalėjo duoti sutikimo už privačius asmenis.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nusprendęs, jog aplinkybės, kad atitinkamos priežastys, lėmusios neigiamo nuolatinės statybos komisijos sprendimo priėmimą, buvo pašalintos po pastarojo sprendimo, jokios įtakos šio sprendimo teisėtumui neturi. Šiuo atžvilgiu teisės teorijoje yra laikomasi visuotinai pripažinto principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur). Todėl, nustačius, kad padarytas pažeidimas, dėl kurio buvo patvirtintas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis projektavimo sąlygų sąvadas, negalėjo atsirasti pareiškėjų teisė gauti statybos leidimą, jeigu statinio projektas atitiks tokį projektavimo sąlygų sąvadą (2009 metų LVAT praktikos, taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas).

Pažymėjo, jog Inspekcija nurodė, kad techninio projekto sudėtis ir detalumas neatitinka aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ (toliau – ir Projektavimo reglamentas) 8.6, 10.2, 35 punktų ir 5 priedo reikalavimų, taip pat Statybos įstatymo 20 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimų, konstatuota net vienuolika pažeidimų, bet pažeidimai yra neva neesminiai, bet nemotyvuojama, kodėl pažeidimai laikomi neesminiais. Projektavimo reglamento 8.6 punkte įtvirtinti net keli imperatyvai, todėl negalima laikyti, kad tai neesminės reglamento nuostatos. Atsakovas nustatė, kad projektavimo užduotis nepasirašyta projekto vadovo ir nepatvirtinta statytojo, todėl, pareiškėjo manymu, buvo padarytas esminis teisės aktų pažeidimas pirminėje projekto rengimo stadijoje. Kadangi Sąvado išdavimo procedūra yra iš esmės neteisėta, todėl projektas vien jau dėl to negali būti laikomas teisėtu.

Pareiškėjas rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi ir nurodė, kad Projektavimo reglamento 10.2 punkte yra įtvirtintas dokumentų, kuriais turi būti vadovaujamasi rengiant projektą, imperatyvas. Šio ar bet kurio kito imperatyvo pažeidimas negali būti laikomas nereikšmingu. Projektas buvo parengtas pagal iš esmės neteisėtą privalomąjį projekto rengimo dokumentą – Sąvadą. Projektavimo reglamento 35 punkte yra suformuluotas labai aiškus imperatyvas, todėl jo nepaisymas negali būti laikomas neesminiu pažeidimu.

Asociacija rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. sausio 31 d. nutarimu ir teigė, jog atsakovas nustatė, kad nenurodyta, kuriuose žemės sklypuose ir kokios galios projektuojamos statyti jėgainės, t. y. nepateikti projekto sprendinių brėžiniai ir suvestinis inžinerinių tinklų plano brėžinys, kad neteisingai nurodyti bendrieji rodikliai. Taigi techninio projekto sudėtis, apimtis ir detalumas akivaizdžiai nėra pakankamas statytojo sumanymui suprasti, projekto ekspertizei atlikti ir t. t., o nesant esminių projekto sprendinių projektas negali būti laikomas atitinkančiu esminius reikalavimus.

Pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad projekto vadovės, melioracijos projekto, jo vykdymo priežiūros vadovo bei melioracijos darbų techninio prižiūrėtojo bei UAB „Šilutės hidroprojektas“ kvalifikacijos atestatai projekto rengimo pradžioje (2008 m. rugsėjo 22 d.) buvo negaliojantys.

Pareiškėjas skunde teigė, kad vien pagal atsakovo nustatytus pažeidimus (11 punktų) galima daryti išvadą, jog projekto sudėtis ir detalumas neatitinka ne tik Reglamento 8.6, 10.2, 35 punktų ir 5 priedo nustatytų reikalavimų, Statybos įstatymo 20 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimų, bet ir Projektavimo reglamento 6.7, 6.10, 6.14, 14.5, 26, 31.l0, 31.17, 32.1.2, 32.1.4, 32.1.6, 32.1.7, 32.2, 33 punktų (33.3, 33.4 punktai ir kt.), 36, 50, 59, 60, 61 punktų, 8 priedo 5.4, 5.7.8, 5.7.10, 26-28.5 punktų, 9 priedo ir kt. nustatytų imperatyvių reikalavimų.

Pabrėžė, jog Inspekcija nurodė, kad statybos leidimui gauti pateikti ne visi reikalaujami dokumentai, t. y. nėra Sąvado reglamento 15.7, 15.9 punktuose nurodytų duomenų, tuo yra pažeisti Statybos įstatymo 16 straipsnio l dalies, 22 straipsnio l dalies, 23 straipsnio 6 dalies 6 punkto reikalavimai, tačiau šie Sąvado reglamento ir Statybos įstatymo pažeidimai yra neva neesminiai. Pareiškėjo manymu, ši Išvados dalis taip pat nėra motyvuota, kodėl pažeidimai laikomi neva neesminiais, todėl tokia išvada yra neteisėta. Pažymėjo, jog Išvadoje nurodytas ne tas statybos reglamentas (STR 1.05.07:2002 „Statinių projektavimo sąlygų sąvadas“).

Pareiškėjas rėmėsi aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir Leidimo reglamentas) 1 punktu ir nurodė, kad atsakovas nustatė, jog statybos leidimui gauti statytojas nepateikė daugiau nei pusės privalomų dokumentų, dalis jų netinkamai parengti. Pareiškėjo manymu, nesant nors vieno iš Leidimo reglamento 15 punkte nurodyto dokumento, statybos leidimas negali būti išduodamas (Leidimo reglamento 16 punktas). Be to, atsakovui projektuotoja patikrinti pateikė UAB „Energetikos projektai“ parengtą techninį darbo projektą, kai Sąvade nėra įtrauktos tokio projekto rengimo sąlygos, o tai reiškia, kad projektas neatitinka Sąvado. Todėl visiškai nepagrįsta atsakovo išvada, kad neva projektas atitinka Projektavimo reglamento reikalavimus. Teigė, jog buvo pažeisti ne tik Leidimo reglamento 15.7, 15.9 punktai ir Statybos įstatymo 16 straipsnio l dalis, 22 straipsnio l dalis, 23 straipsnio 6 dalis, bet ir 15.1, 15.2, 15.4, 15.5, 15.6 punktai bei Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies l-5 punktai, 8 punktas, 29 straipsnio l dalis ir šie pažeidimai negali būti laikomi neesminiais, be to, padaryta per daug pažeidimų, kad jų visumą būtų galima vadinti neesminiais pažeidimais.

Pabrėžė, jog Inspekcija nurodė, kad projekto patikrinimo Šilutės rajono savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje procedūra pažeidė Sąvado reglamento 16 punkto, Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 5 punkto, 9 dalies, 15 dalies reikalavimus. Pareiškėjas visiškai sutiko su išvada, kad Administracija Statybos leidimo negalėjo išduoti. Techniniame projekte pateiktas tik neaiškių parametrų 6 jėgainių sprendinys, kurių (kaip statinio) aukštis nurodytas 150 m, kai Detaliajame plane leistinas statinio aukštis tik 120 m (aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 43.2 punktas). Kadangi techninio projekto sudėtis ir detalumas neatitinka Projektavimo reglamento reikalavimų, todėl negalima pasakyti, ar jis atitinka Detalųjį planą, juolab, kad nėra pateikti projektuojamų statinių jokie techniniai duomenys, apart aukščio. Kadangi prašyme išduoti statybos leidimą bendrieji rodikliai nurodyti netinkamai, o jie sutampa su Statybos leidimo rodikliais, todėl akivaizdu, kad ir Statybos leidime yra netinkamai nurodyti statinio bendrieji rodikliai. Leidime nurodyta neaiški statybos vieta, neidentifikuoti sklypai, kuriuose iš jų šiuo Statybos leidimu leidžiama statyba bei kurioje konkrečiai sklypo vietoje. Ant Statybos leidimo nėra jo gavėjo ar atstovo parašo.

Dėl Išvados išsamumo bei techninio projekto atitikties Detaliojo plano sprendiniams paaiškino, kad atsakovo 2012 m. sausio 11 d. rašte Nr. 7-(1.15)-2D-514 nurodyta, kad Išvada pateikta ne tik į Klaipėdos apygardos prokuratūros paklausimą, bet ir į Vilkyčių bendruomenės skundą. Pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundu prašė ištirti Tarybos 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. T1-610 ir juo patvirtino Detaliojo plano teisėtumą ir iš šio prašymo išvestiniais prašymais paprašė ištirti statybos leidimo ir Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos regiono 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (9.14.5.)-LV4-2702 teisėtumą. Pažymėjo, jog, siekdamas objektyvaus tyrimo, pareiškėjas atsakovui pateikė teismo eksperto G. T. atliktą Detalaus plano dalinę ekspertizę, kurios išvadomis yra konstatuota, kad Detalusis planas yra iš esmės neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, Išvadoje nėra pasisakyta dėl Detaliojo plano teisėtumo, o tai yra pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundo esmė. VAĮ 8 straipsnio l dalis nenumato nutylėjimo ar neveikimo administracinėje procedūroje, todėl pareiškėjas laikė, kad Išvadoje privalėjo būti bent jau perrašytos teismo eksperto G. T. atliktos ginčo Detaliojo plano ekspertizės išvados, dėl kurių Detalusis planas yra iš esmės neteisėtas, ir esant atsakovo išvadai, kad techninis projektas atitinka šį eksperto ištirtą iš esmės neteisėtą Detalųjį planą, yra darytina išvada, kad techninis projektas, atitinkantis iš esmės neteisėtą Detalųjį planą, yra taip pat iš esmės neteisėtas, nes neteisėto akto pagrindu parengtas kitas aktas negali būti teisėtas.

Nurodė, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, projekto teisėtumo, dėl Leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų, pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, nemotyvavo ir nepagrindė, kodėl teisės aktų imperatyvių normų pažeidimai atsakovo laikomi neesminiais. Teigė, jog skundžiama Išvados dalis laikytina prieštaraujančia VAĮ 3 straipsnio 2 punktui, 8 straipsnio l daliai (LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. A858-1274/2012, 2010 m. spalio 14 d. nutartis Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. A756-422/2009). Minėti klausimai yra perduotini atsakovui nagrinėti iš naujo. Jeigu statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas, savivaldybės administracija apie tai informuoja Inspekciją, kuri šalina savavališkos statybos padarinius Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Nustačius, kad statybų leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Inspekcija ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybų leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu ir statybos darinių šalinimo (Statybos įstatymo 281 straipsnio l dalies l punktas). Pažymėjo, kad atsakovas išvadą, jog Administracija leidimo išduoti negalėjo, padarė 2011 m. gruodžio 12 d., tačiau iki šiol vilkina Statybos įstatymo 281 straipsnio l dalies l punkto reikalavimo vykdymą. Teigė, jog toks atsakovo neveikimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, VAĮ 3 straipsnio l punkto ir yra prilygintinas piktnaudžiavimui tarnyba.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė: 1) atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi 1 ir 2 reikalavimų atžvilgiu, bylos dalį dėl patikslinto skundo 1 ir 2 reikalavimų nutraukti kaip nenagrinėtiną administraciniuose teismuose; 2) reikalavimą įpareigoti Inspekciją kreiptis į teismą dėl Leidimo pripažinimo negaliojančiu ir statybos padarinių šalinimo atmesti kaip nepagrįstą; 3) tuo atveju, jei byla dėl 1 ir 2 patikslinto skundo reikalavimų bus nagrinėjama iš esmės, šiuos reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, kad Inspekcijoje buvo gautas pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundas dėl 40 MW Vėjo jėgainių parko Saugų, Čiūtelių, Lankupių, Grumblių kaimuose, Šilutės r. sav., detaliojo planavimo ir statybos procedūrų teisėtumo. Inspekcijoje iki gaunant šį skundą, buvo gautas Klaipėdos apygardos prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštas Nr. 3-6934, vėliau – 2011 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. 3-9814, kuriais buvo prašoma pateikti išvadas dėl minėto objekto detaliojo planavimo ir statybos procedūrų teisėtumo. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos vadovybei pavedus, Inspekcija kartu su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos struktūriniais padaliniais ir kitomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavaldžiomis institucijomis išnagrinėjo pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundui analogišką Lankupių ir aplinkinių kaimų bendruomenių narių ir gyventojų 2011 m. rugpjūčio 5 d. skundą. Šio skundo nagrinėjimo rezultatai buvo pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 19 d. rašte Nr. (24-l)-D8-9335, kuris adresuotas ir pareiškėjo pirmininkui (pagal pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 9 d. prašymą). Šiame rašte buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su Detaliojo plano teisėtumu.

Nurodė, jog Inspekcija Klaipėdos apygardos prokuratūrai 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-(1.15)-2D-16664 pateikė išvadas dėl 40 MW Vėjo jėgainių parko Saugų, Čiūtelių, Lankupių, Grumblių kaimuose, Šilutės r., statybos techninio projekto sprendinių atitikimo Detaliojo plano sprendiniams, leidimo statyti vėjo jėgaines išdavimo procedūros atitikimo teisės aktų reikalavimams ir kitas su tuo susijusias išvadas. Inspekcija 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2D-16892 pateikė pareiškėjui tarpinį atsakymą, o 2012 m. sausio 11 d. raštu Nr. 7-(1.15)-2D-514 (galutinai atsakydama į 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą) persiuntė Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-(1.15)-2D-16664 su išvadomis. Šių išvadų Klaipėdos apygardos prokuratūra prašė nagrinėdama klausimą dėl viešojo intereso galimo pažeidimo, susijusio su detaliojo planavimo ir statybos procedūromis. Kadangi, teikiant šias išvadas, buvo nagrinėjami analogiški klausimai (dėl statybos teisinių santykių), kaip ir nurodyti pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 24 d. skunde, Inspekcija pakartotinai nenagrinėjo tų pačių 2011 m. rugpjūčio 24 d. skunde keliamų klausimų (kadangi jie Inspekcijoje jau buvo išnagrinėti), o 2012 m. sausio 11 d. raštu persiuntė pareiškėjai Klaipėdos apygardos prokuratūrai skirtą 2011 m. gruodžio 12 d. raštą. Be to, pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 22 d. ieškiniu „Dėl statybos teisėtumo ir statybos padarinių šalinimo“ kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą ir jame yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-107-204/2012, kurioje pareiškėjas prašo panaikinti Detalųjį planą, Statybos leidimą ir pašalinti statybos padarinius. Šilutės rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 2-107-204/2012 kreipėsi į Inspekciją ir nurodė per 1 mėnesį nuo dokumentų gavimo dienos pateikti teismui išvadas byloje. Vėliau teismas Inspekcijos procesinę padėtį pakeitė, įtraukdamas ją atsakovu. Inspekcija teismui pateikė 2012 m. balandžio 27 d. atsiliepimą Nr. (2.34)-2D-6357.

Nurodė, jog Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. raštas ir jame pateiktos išvados yra teisėtos ir pagrįstos, parengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, atitinka nustatytas faktines aplinkybes, neperžengiant ir nepažeidžiant Inspekcijos kompetencijos, todėl nėra pagrindo panaikinti rašto dalį, įpareigoti Inspekciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą ar kreiptis į teismą dėl Leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo. Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija rašte pagal savo kompetenciją išdėstė argumentus dėl statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, susijusių su vėjo jėgainių projektavimu, statybos leidimo išdavimu ir pan. Inspekcija savo išvadose nurodė, kuriuos pažeidimus laiko neesminiais. Vadovaujantis teismų praktika, Inspekcija turi diskreciją vertinti faktų ir teisės klausimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3444-244/2011). Pažymėjo, jog pagal Statybos įstatymo 27 straipsnį Inspekcija, atlikdama galimai padarytų teisės pažeidimų nustatymo procedūrą, pagal gautus dokumentus objektyviai įvertina, kokie statybos teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimai yra pažeisti. Pareiškėjo motyvas, kad rašte Inspekcija nurodė ne visus padarytus pažeidimus, nėra reikšmingas, kadangi pareiškėjas, reikšdamas reikalavimus, neprašė teismo įpareigoti Inspekciją atlikti papildomą aplinkybių vertinimą ar pan. Šis skundo motyvas nesusijęs su reikalavimu, todėl apskritai nėra vertintinas. Atsakovo teigimu, padarytų pažeidimų pobūdžio vertinimas yra tik Inspekcijos nuomonė, o ne tam tikra objektyvi tiesa, tokio vertinimo pateikimas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nėra privalomas. Inspekcija, vadovaudamasi teisės aktais, kurie suteikia jai teisę vykdyti statybos valstybinę priežiūrą, ir pateiktais dokumentais, padarė išvadas dėl statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Konstatavusi, jog padaryti tam tikri pažeidimai, Inspekcija papildomai pateikė tik savo nuomonę dėl jų vertinimo, kuri nėra privaloma ir nesukelia jokių teisių ir pareigų, todėl negali būti ginčijama administraciniame teisme.

Atsakovo teigimu, ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas laikytinas esminiu. Kiekvienu atveju yra vertinama, ar konstatuotas procedūrinis pažeidimas lėmė teises aktų reikalavimams prieštaraujančių administracinių sprendimų statybos teisiniuose santykiuose priėmimą. Tuo atveju, jei, net esant procedūriniams pažeidimams, administraciniai sprendimai iš esmės nepažeidžia teisės aktų, tokius pažeidimus galima įvardyti kaip neesminius. Atsakovo manymu, rašto ginčijimas administraciniame teisme motyvais, kurie nurodyti skunde, nėra įmanomas, kadangi Inspekcijos nuomonė dėl padarytų pažeidimų pobūdžio nesukelia jokių teisinių padarinių pareiškėjui, o yra privaloma sąlyga kreiptis į administracinį teismą. Nesant materialinio teisinio suinteresuotumo, ginčijamo rašto dalies atžvilgiu realiai nėra galimybės apginti pareiškėjo teisių ir interesų, todėl teismo procesas netenka prasmės. Rėmėsi LVAT 2007 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS1-420/2007, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi Nr. A575-860/2011. Darė išvadą, kad administracinė byla nutrauktina. Nurodė, jog šiuo metu Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl administracinių aktų (sprendimo, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, išduotas Statybos leidimas) teisėtumo.

Dėl Inspekcijos rašto teigė, kad yra išsamiai atsakiusi į pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą. Pareiškėjo teiginys, kad Inspekcija neatsakė dėl Detaliojo plano teisėtumo, neatitinka tikrovės, kadangi Inspekcija dėl Detaliojo plano teisėtumo pareiškėjai yra atsakiusi atskiru 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. (6.5)-2D-13981. Pažymėjo, jog LVAT yra išaiškinęs, kad sprendimas, t. y. institucijos valia, neprivalo būti išdėstytas viename dokumente (nutartys Nr. A444-203/2005, A63-994/2008).

Teigė, jog Inspekcijos įpareigojimas papildomai nagrinėti pareiškėjos skunde nurodytus klausimas dėl projektavimo sąlygų sąvado ir techninio projekto teisėtumo, taip pat Leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų negali daryti įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes šių administracinių aktų teisėtumo klausimas jau sprendžiamas Šilutės rajono apylinkės teisme. Inspekcija šiam teismui savo išvadas išdėstė atsiliepime, be to, tokio reikalavimo patenkinimas prieštarautų Statybos įstatymo nustatytoms skundų nagrinėjimo taisyklėms. Nuo administracinių aktų priėmimo dienos praėjo daugiau nei 1 metai, todėl Inspekcijos įpareigojimas iš naujo nagrinėti minėtus klausimus prieštarautų Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 daliai. Todėl nevertintini ir pareiškėjos motyvai dėl to, kad Inspekcija nustatė per mažai pažeidimų. Be to, atsakovo manymu, nustatant padarytus pažeidimus, būtina nurodyti svarbiausias teisės normas, kurių nesilaikyta, bet nebūtina išvardyti visų.

Pažymėjo, jog reikalavimas įpareigoti Inspekciją kreiptis į teismą dėl Leidimo panaikinimo negali būti tenkinamas, laikytinas piktnaudžiavimu teise, nes toks įpareigojimas būtų perteklinis ir neracionalus, kadangi tuo metu, kai Inspekcijoje buvo nagrinėjamas pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundas, prokuratūra svarstė kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą galimybes, o atsakymų į 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą pateikimo metu pats pareiškėjas jau buvo pasikreipęs į Šilutės rajono apylinkės teismą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu įpareigoti atsakovą kreiptis dėl statybos leidimo panaikinimo, nes tik Inspekcija turi teisę priimti tokį sprendimą. Tokio reikalavimo patenkinimas reikštų valdžių padalijimo principo pažeidimą, nes teismas įsikištų į viešojo administravimo subjekto (vykdomosios valdžios) kompetenciją.

Atsakovas teigė, kad Detalusis planas yra galiojantis, kadangi detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas ir kol nenuginčytas teisme (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 26 straipsnio 6 dalis). Atsakovo manymu, ta aplinkybė, kad ekspertas atliko Detaliojo plano dalinę ekspertizę, dar nepatvirtina jo negaliojimo. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Inspekcija nenutylėjo dėl Detaliojo plano teisėtumo, kadangi jos išvados kartu su kitų institucijų išvadomis dėl Detaliojo plano galiojimo buvo išdėstytos ir pateiktos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 19 d. rašte Nr. (24-1 )-D8-9335. Nurodė, jog pareiškėjas darė jokiais teisės aktais nepagrįstą išvadą, kad tariamas Inspekcijos nutylėjimas dėl Detaliojo plano reiškia sutikimą su ekspertizės išvadomis. Atsakovo teigimu, Inspekcijos išvados dėl Detaliojo plano buvo pateiktos, nebuvo jokio nutylėjimo ar tariamo neveikimo. Inspekcija, atlikdama valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, vadovaujasi teisės aktų nuostatomis, pateikta medžiaga, bet išvadas daro savarankiškai. Inspekcijai darant tam tikras išvadas dėl teisės pažeidimų, jai nėra privalomos trečiųjų asmenų atliktos ekspertizės ar pan.

Pabrėžė, jog pareiškėjo išvada, kad esant ekspertizės išvadai dėl Detaliojo plano neteisėtumo ir Inspekcijos išvadai dėl to, kad Techninis projektas atitinka Detalųjį planą, todėl Techninis projektas yra neteisėtas, yra nelogiška, nes Inspekcija 2011 m. gruodžio 12 d. nurodė, kad Techninis projektas atitinka Detalųjį planą. Atsakovo teigimu, tai yra tik fakto konstatavimas, Detaliojo plano ir Techninio projekto sprendinių sulyginimas. Jei Detalusis planas įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažintas neteisėtu, tai sukeltų atitinkamas pasekmes ir Techninio projekto bei Statybos leidimo galiojimo atžvilgiu. Inspekcijos rašto rengimo metu ir šiuo metu Detalusis planas (ir jį patvirtinantis sprendimas) galioja tol, kol nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka (TPĮ 32 straipsnio 3 dalis). Nei Inspekcija, nei joks ekspertas neturi įgaliojimų panaikinti galiojantį teritorijų planavimo dokumentą. Eksperto išvada nagrinėjant Detaliojo plano teisėtumą gali būti laikoma tik įrodymu byloje, kurį kartu su kitais įrodymais įvertina teismas.

Atsakovo manymu, Inspekcijos išvadų panaikinimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas, juo labiau, kad byloje net nėra ginčo dėl išvadų, kuriomis nustatyti teisės pažeidimai.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalimi, TPĮ 35 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Inspekcija apskritai turėjo teisę nenagrinėti pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundo, kadangi nuo jos ginčijamų administracinių sprendimų priėmimo buvo praėję daugiau kaip vieni metai, tačiau, atsižvelgus į tai, kad analogiškus skundus nagrinėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, taip pat Inspekcija teikė išvadas Klaipėdos apygardos prokuratūrai pagal jos prašymus ir rengiant šias išvadas iš esmės buvo nagrinėjami analogiški 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundui klausimai, Inspekcija 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. (6.5)-2D-13981 ir 2012 m. sausio 11 d. raštu Nr. 7-( 1.15)-2D-514 atsakė į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą.

Atsakovo teigimu, Detaliojo plano teisėtumo klausimai šioje byloje nėra sprendžiami, todėl patikslinto skundo motyvas dėl Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. rašto išsamumo (motyvų, susijusių su informacijos apie detalųjį planą pateikimu) nėra įrodomuoju ryšiu susijęs su skundo reikalavimais ir neturėtų būti vertinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 7-(1.15)-2D-16664, paliekant galioti jos dalį, kuria konstatuota, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija statybos leidimo Nr. 08(1)1-156 išduoti negalėjo, nutraukė, likusius skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-322/2006, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008). Darė išvadą, kad Inspekcija skundžiamoje 2011 m. gruodžio 12 d. išvadoje Nr. 7-(1.15)-2D-16664 išdėstė savo nuomonę prokuratūrai, atsakydama į jos 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. 3-6934 ir 2011 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. 3-9814 dėl Sąvado išdavimo, dėl techninio projekto, dėl dokumentų Statybos leidimui išduoti pateikimo, dėl Statybos leidimo išdavimo. Teismas administracinės bylos dalį nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi Išvada negali būti nagrinėjimo administraciniame teisme dalyku kaip nesukelianti pareiškėjui teisinių pasekmių.

Nustatė, kad pareiškėjui apie skundžiamą Išvadą tapo žinoma nagrinėjant Inspekcijoje jo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą, kuriuo inter alia buvo prašoma ginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl Tarybos 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. T1-610, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, bei išduoto Statybos leidimo ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (9.14.5.)-LV4-2702 panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo. Paminėjo, jog į pareiškėjo skundą buvo atsakyta trimis raštais: Inspekcijos 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. (6.5)-2D-13981, 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2D-16892, 2012 m. sausio 11 d. raštu Nr. 7-(1.15)-2D-514. Teismas, ištyręs pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundo bei atsakovo atsakymų turinį, kitus rašytinius bylos įrodymus, darė išvadą, jog jais atsakyta (t. y. pareikšta atsakovo nuomonė) į visus skunde keltus klausimus, tačiau pareiškėjo netenkina atsakovo atsakymų turinys ir jo pozicija. Teismas sprendė, kad teisinio pagrindo klausimus dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, dėl techninio projekto teisėtumo, dėl Statybos leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo nėra, ir šio skundo reikalavimo netenkino.

Teismas nustatė, kad klausimai dėl Detaliojo plano, Statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo šiuo metu yra sprendžiami Šilutės rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-107-204/2012. Nurodė, jog Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvada Nr. 7-(1.15)-2D-16664 Šilutės rajono apylinkės teismui sprendžiant civilinę bylą Nr. 2-107-204/2012 neturės privalomos galios, be to, teismo 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 2-107-204/2012 Inspekcija buvo įpareigota per mėnesį nuo nutarties gavimo iš naujo pateikti teismui išvadas dėl Detaliojo plano, Statybos leidimo pagrįstumo. Sprendė, jog dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą dar kartą kreiptis į teismą dėl to paties dalyko tuo pačiu teisiniu pagrindu.

III. Pareiškėjas Šilutės rajono Vilkyčių bendruomenės centras „Viltis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, įrodymus ir visiškai neatsižvelgė į tą faktą, kad Išvada yra atsakymas į Vilkyčių bendruomenės centras „Viltis” pateiktą 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą. Teigia, kad šios Išvados pagrindu buvo atsisakyta ginti viešąjį interesą, ko bendruomenė siekė, todėl akivaizdu, jog minėta Išvada užkirto kelią siekiamam tikslui, o tai reiškia, kad skundžiama išvados dalimi buvo bendruomenei sukeltos teisinės pasekmės – valstybės institucija bendruomenės interesus atsisakė ginti, savo atsisakymą motyvuodama išvadomis, jog daugybė nustatytų pažeidimų yra neva neesminiai, neva jų visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad viešasis interesas yra pažeistas. Nurodo, jog teismo posėdžio metu atsakovo atstovė teigė, kad skundžiama Išvada yra atsakymo į bendruomenės 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą dalis. Mano, jog teismas neteisingai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-322/2006, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008), kadangi bylos savo faktinėmis aplinkybėmis nėra panašios, t. y. esminis skirtumas yra tas, kad ginčo atveju skundžiama Inspekcijos Išvada yra ne paprasta pažyma, o atsakymas į skundą ir atsisakymas atlikti veiksmus (ginti viešą interesą, stabdyti statybą, kreiptis į teismą ir t. t.).

2) Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į visus bendruomenės skundo klausimus visiškai buvo atsakyta trimis raštais: 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. (6.5)-2D-13981, 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2D-16892, 2012 m. sausio 11 d. raštu Nr. 7-(1.15)-2D-514. Mano, kad teismas neįvertino minėtų raštų (įrodymų) turinio, t. y. ar būtent jais buvo atsakoma į bendruomenės skundą, ar jie tik nukreipia į dokumentus, kuriuose yra pateikti atsakymai į skundą. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. spalio 27 d. rašte Inspekcija tik nurodė informaciją, jog tyrimas dėl statybos ir statybos leidimo teisėtumo nėra baigtas, o dėl detaliojo plano teisėtumo jokio atsakymo nepateikė, ir tik informavo, kad Inspekcija nagrinėjo ne Vilkyčių bendruomenės, o Lankupių bendruomenės skundą, kurio nagrinėjimo rezultatai yra pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 19 d. rašte. Inspekcijos 2011 m. gruodžio 15 d. rašte Nr.(7.9)-2D-16892 Inspekcija neatsakė nei į vieną bendruomenės 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundo klausimą, o tik paminėjo, kad yra prokuratūrai pateikta išvada, kurios pagrindu bus sprendžiama dėl viešojo intereso gynimo. Inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. rašte Nr.7-(1.15)-2D-514 taip pat neatsakyta nei į vieną bendruomenės 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundo klausimą, o tik bendruomenei buvo pateikta būtent šioje byloje skundžiama Išvada, kuri yra tik dalis atsakymo į dalį bendruomenės skundo klausimų – dėl statybos ir statybos leidimo teisėtumo. Teigia, jog šiuo skundo reikalavimu būtent ir siekiama, kad teismas įvertintų ar imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimai gali būti laikomi neesminiais.

3) Pažymėtina tai, kad 2011 m. gruodžio 12 d. Inspekcijai nustačius, jog statybą leidžiantis dokumentas negalėjo būti išduotas, įvyko Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktui realizuoti būtinas faktas – nustatyta, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai, t. y. atsirado pagrindas Inspekcijai kreiptis į teismą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti šios institucijos neveikimą ir įpareigoti instituciją įvykdyti įstatymą. Nurodo, jog Inspekcijos išvados pagrindu į teismą nebuvo kreiptasi. Pažymi, jog tai, kad, įpareigojus Inspekciją kreiptis į teismą, ši institucija taptų bendraieškove civilinėje byloje arba kreiptųsi savarankiškai į teismą kitu, nei civilinėje byloje Nr. 2-107-204/2012, pagrindu (pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktą), nereiškia, kad Inspekcija būtų įpareigota dar kartą tuo pačiu pagrindu kreiptis į teismą, nes nei bendruomenė, nei Inspekcija į teismą Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nesikreipė.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas 2011 m. gruodžio 12 d. raštą įvertino kaip dokumentą, kuriame išdėstoma Inspekcijos nuomonė, nesukelianti konkrečių padarinių pareiškėjui. Teigia, jog su šia teismo išvada visiškai sutinka, ji pagrįsta Inspekcijos atsiliepimuose ir žodiniuose pasisakymuose teismo posėdyje išdėstytais motyvais, kurie pagrįsti rašytiniais įrodymais, pateiktais teismui. Mano, jog teismas sprendime nurodė tinkamus teismų praktikos pavyzdžius, kadangi cituojamų bylų ir šios bylos aplinkybės labai panašios. Nurodo, jog šioje byloje teismas pagrįstai sprendė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūrai skirtos Inspekcijos išvados, kurios Inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. raštu Nr. 7-(1.15)-2D-514 buvo išsiųstos ir pareiškėjui, nesukelia jam teisinių padarinių, šiose išvadose pareiškėjui nenustatytos jokios teisės ar pareigos, jos nepažeidžia pareiškėjo teisių ar saugomų interesų, pareiškėjas neįrodė, kaip jo teisinį statusą lemia 2011 m. gruodžio 12 d. raštas. Teigia, kad Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. raštas savaime nelemia jame aprašytų administracinių aktų negaliojimo, jis gali būti naudojamas kitoje byloje kaip įrodymas, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad jis laikytinas administraciniu aktu. Atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėjas neskundžia paties Inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. rašto, kuriuo jam buvo persiųstas Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. raštas.

2) Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad į visus 2011 m. rugpjūčio 24 d. skunde iškeltus klausimus Inspekcija pareiškėjui atsakė. Pažymi, jog teismas sprendime yra nurodęs, kokius raštus Inspekcija siuntė pareiškėjui, teismas įvertino tą faktą, jog Inspekcija į pareiškėjo skundą atsakinėjo keliais raštais, taip pat, kad šiais raštais buvo persiunčiamos atitinkamos išvados, todėl apeliacinio skundo motyvas, kad teismas netinkamai vertino Inspekcijos teikiamus atsakymus, atmestinas kaip nepagrįstas. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvu, kad Inspekcijos pozicija dėl viešojo intereso gynimo keitėsi. Pažymi, jog Inspekcijos skirtinguose raštuose pateikta informacija dėl galimo viešojo intereso gynimo buvo susijusi ne su tomis pačiomis pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundo aplinkybėmis. Nurodo, jog šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra ir negali būti Inspekcijos nuomonės vertinimas. Pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju Šilutės rajono apylinkės teismas vertina Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvadoje minimų administracinių aktų teisėtumą, padarytų pažeidimų pobūdį (pagal pareiškėjo ieškinį). Teigia, kad išnagrinėjus šių konkrečių aktų teisėtumo klausimą bendrosios kompetencijos teisme ir bus atsakyta į klausimą, ar statybos teisiniuose santykiuose padaryti pažeidimai yra esminiai, taip pat kokią jie turi įtaką tolimesniam ginčijamų akto galiojimui. Pabrėžia, jog Inspekcija negali būti įpareigota nagrinėti pareiškėjo keliamų klausimų dėl projektavimo sąlygų sąvado, techninio projekto teisėtumo, dėl statybos leidimui gauti reikalingų dokumentų iš naujo, kadangi analogiški klausimai nagrinėjami Šilutės rajono apylinkės teisme, į šiuos klausimus Inspekcija jau yra išsamiai atsakiusi, nuo administracinių aktų, kurių teisėtumą ginčija pareiškėjas, priėmimo dienos praėjo daugiau kaip vieni metai.

3) Tai, jog pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Statybos leidimą ne Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. rašto pagrindu ir kad formaliai kreipimesi į teismą nenurodė Statybos įstatymo 281 straipsnio, dar nereiškia, jog Inspekcija įpareigotina kreiptis į teismą. Pažymi, jog pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 22 d. ieškinyje Šilutės rajono apylinkės teismui iš esmės įvardijami tie patys pažeidimai kaip ir Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. rašte, be to, pareiškėjas 2012 m. kovo 12 d. Šilutės rajono apylinkės teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame remiasi būtent Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. raštu. Nurodo, kad Statybos įstatymo 281 straipsnis reglamentuoja statybą leidžiančių dokumentų ginčijimo tvarką, taigi pareiškėjas yra kreipęsis į teismą tais pačiais pagrindais, kokiais jis reikalauja teismo įpareigoti kreiptis ir Inspekciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Šilutės rajono Vilkyčių bendruomenės centras „Viltis“ kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) iš dalies panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 7-(1.15)-2D-16664, paliekant galioti jos dalį, kuria konstatuota, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija statybos leidimo Nr. 08(1)1-156 išduoti negalėjo; 2) klausimus dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, dėl techninio projekto teisėtumo, dėl statybos leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo; 3) įpareigoti Inspekciją vykdyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl Leidimo pripažinimo negaliojančiu ir dėl statybos padarinių šalinimo, t. y. statinių nugriovimo kaltų asmenų lėšomis ir statybvietės sutvarkymo. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 7-(1.15)-2D-16664, paliekant galioti jos dalį, kuria konstatuota, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija statybos leidimo Nr. 08(1)1-156 išduoti negalėjo, nutraukė, likusius skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl reikalavimo iš dalies panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 7-(1.15)-2D-16664, paliekant galioti jos dalį, kuria konstatuota, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija statybos leidimo Nr. 08(1)1-156 išduoti negalėjo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspekcija 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-(1.15)-2D-16664, atsakydama į Klaipėdos apygardos prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. 3-6934 ir 2011 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. 3-9814, pateikė tokias išvadas: 1) Dėl Sąvado išdavimo padarė išvadą: pateikta Sąvado sudėtis ir sąlygų rengimo procedūra neatitinka Sąvado reglamento 10.1 ir 23.4 punktų, taip pat Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimų, įvertinus statytojo pateiktą sutikimą, darytina išvada, kad nurodyti pažeidimai neesminiai; 2) Dėl Techninio projekto padarė išvadą, jog jo sudėtis ir detalumas neatitinka Projektavimo reglamento 8.6, 10.2, 35 punktuose ir 5 priede nustatytų reikalavimų, taip pat Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų; pažeidimai neesminiai; 3) Dėl dokumentų Statybos leidimui išduoti pateikimo padarė išvadą: nėra Sąvado reglamento 15.7, 15.9 punktuose nurodytų duomenų, tuo pažeidžiami Statybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 6 dalies 6 punkto reikalavimai; 4) Dėl Statybos leidimo išdavimo padarė išvadą, jog Techninio projekto patikrinimo NSK procedūra pažeidė Leidimo reglamento 16 punkto reikalavimus (nėra elektrotechnikos dalies sprendinių, nurodytų prašyme, nėra bendrosios visų statinių, išvardytų prašyme, ekspertizės; tuo pažeidžiami Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 5 punkto, 23 straipsnio 9 ir 15 dalių reikalavimai); darytina išvada, kad Administracija Leidimo išduoti negalėjo (b. l. 23-28).

Kaip jau buvo minėta, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnis). ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (nagrinėjamu atveju – ABTĮ) nuostatos. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-324/2012).

Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-875/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos Išvados turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šioje byloje skundžiama Išvada pareiškėjui – Asociacijai – objektyviai nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl ji negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Pareiškėjo skundžiama Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvada Nr. 7-(1.15)-2D-16664 yra adresuota Klaipėdos apygardos prokuratūrai, Inspekcija šią Išvadą dėl Sąvado išdavimo, dėl techninio projekto, dėl dokumentų Statybos leidimui išduoti pateikimo, dėl Statybos leidimo išdavimo surašė, išnagrinėjusi Klaipėdos apygardos prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 22 d. prašymu Šilutės rajono savivaldybės administracijos su 2011 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. R3-(5.12)-6983 ir 2011 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. R3(5.14)-8712 pateiktus dokumentus.

Atsižvelgiant į tai ir remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo iš dalies panaikinti Inspekcijos 2011 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 7-(1.15)-2D-16664, paliekant galioti jos dalį, kuria konstatuota, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija statybos leidimo Nr. 08(1)1-156 išduoti negalėjo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neteisingai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-322/2006, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008). Šiose administracinėse bylose buvo skundžiami Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos aktai (pažymos) ir teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti tokį aktą (pažymą), kuris jam tiesiogiai teisių, pareigų bei tiesinių pasekmių nesukuria, todėl toks aktas negali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Šiose nutartyse būtent ir yra išaiškinta, kad vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

Dėl reikalavimo klausimus dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, dėl techninio projekto teisėtumo, dėl statybos leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Byloje nustatyta, kad Asociacija 2011 m. rugpjūčio 24 d. pateikė Inspekcijai skundą, kuriuo prašė:

1) išsamiai patikrinti ir išnagrinėti skunde nurodytus pažeidimus bei nustatyti kitus pažeidimus, kurie nėra paminėti skunde, nors objektyviai yra;

2) ginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl Tarybos 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. Tl-610, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, bei išduoto Statybos leidimo ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (9.14.5.)-LV4-2702 panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo;

3) skubiai sudaryti komisiją ir nuvykti į statybvietę patikrinti vietoje nurodytus įstatymų pažeidimus ir pasitvirtinus bent daliai nurodytų esminių pažeidimų surašyti neteisėtos statybos aktą ir pagal savo kompetenciją, esant pagrindui, priimti sprendimą stabdyti statybas, kol jų mastas nepadidėjo, nes statybos vykdomos intensyviai (b. l. 61-67). Inspekcija 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. (6.5)-2D-13981 atsakė Asociacijai, kad, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos vadovybei pavedus, Inspekcija kartu su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos struktūriniais padaliniais ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavaldžiomis institucijomis išnagrinėjo skundui analogišką Lankupių ir aplinkinių kaimų bendruomenių narių ir gyventojų 2011 m. rugpjūčio 5 d. skundą.

Šio skundo nagrinėjimo rezultatai pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 19 d. rašte Nr. (24-l)-D8-9335, kuris adresuotas ir Vilkyčių bendruomenės centro „Viltis” pirmininkui. Ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl Tarybos 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. Tl-610 ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (9.14.5.)-LV4-2702 panaikinimo nėra pagrindo. Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius kartu su kitomis institucijomis atlieka statybos leidimo, išduoto minėtam vėjo jėgainių parkui statyti, ir statybos vykdymo patikrinimą.

Patikrinimas dar nebaigtas (b. l. 68). Inspekcija 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2D-16892 papildomai atsakė į Asociacijos 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą, kad Inspekcija pateikė prokuratūrai 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. l-(L15)-2D-16664 „Dėl patikrinimo atlikimo ir išvados pateikimo” išvadas dėl Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo 2008 m. rugsėjo 22 d. patvirtinto projektavimo sąlygų sąvado Nr. (238)-223, projektuotojo UAB „Archstudija” parengto projekto, Šilutės rajono savivaldybės 2008 m. spalio 6 d. išduoto statybos leidimo Nr. 08(1)1-156 ir dokumentų šiam leidimui išduoti pateikimo.

Prokuratūroje vyksta tyrimas dėl tų pačių su minėto vėjo jėgainių parko statyba susijusių klausimų, kurie nurodyti pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skunde, siekiant nustatyti, ar, išdavus Statybos leidimą, buvo pažeistas viešas interesas, ir sprendžiant klausimą dėl galbūt kreipimosi į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo. Galutinį sprendimą dėl minėto administracinio akto priims prokuratūra (b. l. 77-78). Pareiškėjas dėl 2011 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. (7.9)-2D-16892 panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra iškėlęs administracinę bylą Nr. I-1950-142/2012 (b. l. 97-98).

Inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. rašte Nr. 7-(1.15)-2D-514 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. rugpjūčio 11 d. pavedimu nagrinėdama Lankupių ir aplinkinių kaimų bendruomenių narių ir gyventojų 2011 m. rugpjūčio 5 d. skundą, prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. 3-6934, 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-(l.15)-2D-l6664 pateikė prokuratūrai išvadas dėl Techninio projekto sprendinių atitikties Detaliojo plano sprendiniams, leidimo statyti vėjo jėgaines išdavimo procedūros atitikties teisės aktų reikalavimams, statybos patikrinimo atlikimo ir kitas aptariamu klausimu parengtas išvadas. Inspekcija pateikė pareiškėjui 2011 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 7-(l.15)-2D-l6664 su išvadomis Prokuratūrai kopiją (b. l. 21-28).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą buvo atsakyta trimis raštais: Inspekcijos 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. (6.5)-2D-13981, 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (7.9)-2D-16892, 2012 m. sausio 11 d. raštu Nr. 7-(1.15)-2D-514, ir sprendė, kad teisinio pagrindo klausimus dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, dėl techninio projekto teisėtumo, dėl Statybos leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo nėra. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina atsakovo pateikti atsakymai, nesudaro pagrindo priimti priešingą sprendimą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teismas pažymi, kad motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Analizuojant nurodytos teisės normos turinį, darytina išvada, kad ši teisės norma nenustato, jog sprendimas, t. y. institucijos valia, turi būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A63 – 994/2008).

Taigi ta aplinkybė, kad atsakovas, atsakydamas pareiškėjui į skundą, atsakymus išdėstė ne viename akte, nėra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas įpareigotinas klausimus dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, dėl techninio projekto teisėtumo, dėl statybos leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šioje byloje neskundė Inspekcijos 2011 m. spalio 27 d. rašto Nr. (6.5)-2D-13981, 2011 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. (7.9)-2D-16892, 2012 m. sausio 11 d. rašto Nr. 7-(1.15)-2D-514, kuriuose yra nuoroda į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. skundą, todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas ir Inspekcija privalo klausimus dėl projektavimo sąlygų sąvado teisėtumo, dėl techninio projekto teisėtumo, dėl statybos leidimui gauti privalomų pateikti dokumentų perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo nagrinėjama ši byla pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas dėl 2011 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. (7.9)-2D-16892 panaikinimo buvo padavęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-1950-142/2012). Skundas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 24 d. su skundu kreipėsi į Inspekciją, kad dėl skundo 2011 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas sprendimas, su kuriuo pareiškėjas nesutinka (b. l. 98). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-1950-142/2012 nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi šią 2012 m. liepos 2 d. nutartį, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas yra informacinis raštas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, ir dėl to administracinė byla nutrauktina, paliko nepakeistą.

Dėl reikalavimo įpareigoti Inspekciją vykdyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl Leidimo pripažinimo negaliojančiu ir dėl statybos padarinių šalinimo, t. y. statinių nugriovimo kaltų asmenų lėšomis ir statybvietės sutvarkymo.

Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta.

Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko, Šilutės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-107-204/2012, kurioje Vilkyčių bendruomenės centras „Viltis“ yra pateikęs patikslintą ieškinį atsakovams Šilutės rajono savivaldybės administracijai, UAB „Naujoji energija“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims UAB „Renovacijos partneriai“, AB „Lietuvos energija“, UAB „Energijos versmė“, institucijai išvadai duoti – Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl statybos teisėtumo ir statybos padarinių šalinimo, kuriuo reikalaujama: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. balandžio 6 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizavimo ir apmokėjimo sutartį, panaikinti 2008 m. birželio 12 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr.PL-247(14.16), panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimą Nr.(9.14.5.)-LV4-2702, panaikinti Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 17 d. sprendimą Nr.Tl-610 dėl 40 MW VEJ parko Šilutės r., Saugų sen., Čiūtelių, Lankupių, Grumblių kaimuose detaliojo plano patvirtinimo, panaikinti 2008 m. rugsėjo 22 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr.(238)-223, panaikinti 2008 m. spalio 6 d. išduotą ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. pakoreguotą statybos leidimą Nr.08(1)1-156 ir įpareigoti statytoją savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti pagal statybos leidimą Nr.08(1)1-156 atliktos statybos padarinius.

Iš pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo turinio matyti, jog iš esmės jis siekia, kad būtų pripažintas negaliojančiu statybą leidžiantis dokumentas ir statytojas būtų įpareigotas pašalinti statybos padarinius. Atsižvelgus į pareiškėjo Šilutės rajono Vilkyčių bendruomenės centro „Viltis“ civilinėje byloje Nr. 2-107-204/2012, kurioje jis yra ieškovu, iškeltus reikalavimus, matyti, kad iš esmės būtent šie pareiškėjo reiklavimai ir yra nagrinėjami Šilutės rajono apylinkės teisme (bendrosios kompetencijos teisme). Be to, civilinėje byloje atsakovu yra patraukta Inspekcija.

Taip pat iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra sprendžia klausimą dėl kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą, Inspekcija šiuo klausimu yra pateikusi Išvadą.

Kiekvienas teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A469-261/2007, Nr. AS146-669/2009, AS858-516/2012). Kaip jau buvo minėta, pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009).

Įvertinus pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimu įpareigoti Inspekciją vykdyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl Leidimo pripažinimo negaliojančiu ir dėl statybos padarinių šalinimo nesiekia išspręsti administracinio ginčo, kad nėra pagrindo nustatyti, jog įpareigojimas Inspekciją atlikti šiuos veiksmus sukurs, pakeis ar panaikins kokias nors teises ar pareigas pareiškėjui, ar kitu būdu paveiks jo teisėtus interesus. Darytina išvada, kad minėto reikalavimo patenkinimas nereikš pareiškėjo pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo nagrinėjamu atveju tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir įpareigoti Inspekciją vykdyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl Leidimo pripažinimo negaliojančiu ir dėl statybos padarinių šalinimo. Apeliacinio skundo argumentas, kad nei bendruomenė, nei Inspekcija į teismą Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nesikreipė, nesudaro pagrindo tenkinti nurodytą pareiškėjo reikalavimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Šilutės rajono Vilkyčių bendruomenės centro „Viltis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė