2024-08-28 Nr. AB-12237-3-61-3-10102-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2001-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10102-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 23S215277 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis, skunde nurodė, kad:

2.1. Departamentas 2023 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 23S97143 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2023 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 23S98382 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo šio sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Minėti sprendimai priimti dėl to, kad, Departamento vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui;

2.2. teisminis ginčas dėl Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 23S98382 teisėtumo ir pagrįstumo dar nėra užbaigtas. Akivaizdu, kad, jei minėtas sprendimas bus panaikintas, tai turės lemiamą reikšmę nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę;

2.3. atsakovas, vertindamas pareiškėjo galbūt keliamą grėsmę valstybės saugumui, visiškai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, be kita ko, jog Departamentas, priimdamas sprendimą, turi vadovautis konkretaus asmens situacijos vertinimu, atlikti išsamų duomenų ir faktinių aplinkybių vertinimą, sprendžiant, ar preziumuojama grėsmė valstybės saugumui yra reali ir akivaizdi, bei įvertinti tokios grėsmės aktualumą perspektyvoje. Šiuo atveju vertinant konkrečią pareiškėjo situaciją matyti, jog pareiškėjo neva keliama grėsmė valstybės saugumui yra siejama išimtinai su jo verslo santykiais, veikla praeityje, ryšiais, t. y. atliktas išimtinai retrospektyvinis aplinkybių vertinimas. Atsakovas savarankiškai niekaip nevertino ir netikrino su pareiškėju susijusių aplinkybių perspektyviniu aspektu;

2.4. net jei būtų laikoma, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. birželio 20 d. rašte Nr. 18-6776 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Išvada) pateiktos išvados buvo pakankamos sprendimui dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priimti, tai savaime nepatvirtina, jog yra būtina išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos;

2.5. jokiame viešame Lietuvos Respublikos teisės akte nenurodyta, kaip ir kokiu būdu nustatoma, jog užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bei neįvardyta, kokiais kriterijais remiantis priimamos atitinkamos VSD išvados. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju aktualus 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1987/2006), kuriame nustatyti aiškūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama dėl perspėjimo dėl draudimo asmeniui, kuris kelia grėsmę valstybės saugumui, atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje įvedimo į SIS sistemą. Reglamente Nr. 1987/2006 taip pat apibrėžta, kokiais kriterijais vadovaujantis sprendžiama, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę valstybės saugumui;

2.6. pareiškėjas neatitinka nė vienos iš Reglamento Nr. 1987/2006 24 straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų. Jeigu sprendimas priimamas vadovaujantis tik Reglamento Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalimi, prieš įvedant perspėjimą, privaloma nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS (Reglamento Nr. 1987/2006 21 str. 1 d.). Taigi, nurodytu atveju valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl perspėjimo (ne)įvedimo į SIS, privalo vadovautis proporcingumo ir adekvatumo principais bei motyvuoti tokį sprendimą;

2.7. Sprendimas priimtas ir pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas atliktas nepaisant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Ljatifi prieš Buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją (pareiškimo Nr. 19017/16) 35 p.; 2020 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Muhammad ir Muhammad prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 80982/12) 168 ir 220 p.; kt.) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos (žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Kadi and Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P (sujungtos bylos), EU:C:2008:461; 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Wilber López Pastuzano prieš Delegación del Gobierno en Navarra, C‑636/16, EU:C:2017:949; kt.). Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, teigtina, kad šiuo atveju atsakovas nesivadovavo proporcingumo ir adekvatumo principais, neatsižvelgė į individualias pareiškėjo situacijos aplinkybes, formaliai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Šiame kontekste akcentuota, kad pareiškėjas yra ilgalaikis gyventojas, todėl jam taikytinos papildomos garantijos nuo išsiuntimo ir padidintas reikalavimas įrodyti jo keliamą grėsmę;

2.8. Sprendimas priimtas pažeidžiant Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali būti išsiųstas į kilmės valstybę. Iš viešų duomenų yra žinoma, jog asmenys, kurie gyvena užsienyje ir palaiko demokratinės pakraipos idėjas, Baltarusijoje yra persekiojami, o asmenims, susidūrusiems su Baltarusijos teisėsauga, gresia patirti savavališką sulaikymą, kankinimus, grasinimus susidoroti, raginimus bendradarbiauti su Baltarusijos saugumo pareigūnais. Pareiškėjo vertybės atitinka Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės valstybės, vertybes. Po 2020 metų Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 23 d. atvirai ir solidariais su visais baltarusiais dalyvavo Baltarusijos palaikymo akcijoje „Laivės keliu“, Baltarusijos nepriklausomybės kovoje. Duomenys, patvirtinantys šias aplinkybes (t. y. nuotraukos), buvo paskelbti viešai. Be to, pareiškėjas smerkia karą Ukrainoje ir atvirtai tą rodo: jis 2022 metais suteikė ukrainiečių šeimai gyvenamąjį būstą, t. y. prieš Rusijos Federaciją kariaujančios valstybės piliečiams suteikė realią ir apčiuopiamą paramą. Šios aplinkybės buvo ne kartą nurodytos Departamentui, bet Departamentas jų nevertino. Pareiškėjas taip pat 2023 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, ir toks kreipimasis neabejotinai pritrauks Baltarusijos teisėsaugos dėmesį. Pareiškėjui galinčią kilti grėsmę nukentėti ir patirti persekiojimą didina aplinkybė, jog jis yra pelningos įmonės savininkas. Šiame kontekste apžvelgti teismų išaiškinimai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų;

2.9. pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos pažeistų Konvencijos 8 straipsnį. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kaip minėta, privaloma atsižvelgti į individualias asmens aplinkybes, tokias kaip ilgalaikio gyventojo statuso turėjimas, o asmeniui taikomos priemonės turi atitikti būtinumo, proporcingumo kriterijus ir kt. (žr. 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03); kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad net ir neišdavus asmeniui leidimo nuolat gyventi tuo pagrindu, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, užsienietis aktualiam laikotarpiui gali būti neišsiunčiamas (žr. 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. sprendimai dėl pareiškėjo buvo priimti atsižvelgiant į VSD pateiktą informaciją, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą, pavyzdžiui, pareiškėjas, nepaisydamas Europos Sąjungos pritaikytų sankcijų Rusijos Federacijai, kuri savo ruožtu paskelbė embargą maisto prekėms iš Europos Sąjungos, tiekė draudžiamą produkciją Rusijos prekybos tinklams, naudodamas savo prekės ženklus, po kuriais buvo slepiama produkcija iš Europos Sąjungos; pareiškėjo vykdomą veiklą (sankcionuotų prekių eksportą) kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; pareiškėjas taip pat yra susijęs su naftos verslu, kuris yra Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos saugumo tarnybų kontrolės objektas; pareiškėjas tebevysto prekybą Rusijoje, jis Lietuvoje ieško klientų, norinčių įsigyti žaliavų iš Rusijos ar Baltarusijos, taip pat padeda kitiems užmegzti reikiamus kontaktus su asmenimis, kurie vykdė / vykdo prekių eksportą iš Europos Sąjungos valstybių į Rytų Ukrainą;

4.2. skundo argumentai, kad Departamentas nesivadovavo aktualia teismų praktika, nėra pagrįsti. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis Išvada, o, pagal teisinį reguliavimą, Departamentas turi remtis VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, Departamentas neturi pagrindo juos kvestionuoti. Ginčui aktuali Išvada nėra nemotyvuota: joje nurodyti motyvai, aiškiai konstatuojama pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis pareiškėjo situacijos aplinkybėmis (darbu). Išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo veikla). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023 sutiko su Departamento sprendimu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui;

4.3. skunde nepagrįstai teigiama, jog Sprendimas neatitinka Reglamento Nr. 1987/2006 nuostatų. Šis reglamentas nebuvo taikomas priimant Sprendimą, nes jis nustato perspėjimų dėl trečiųjų šalių piliečių įvedimo į SIS ir tvarkymo joje bei keitimosi papildoma informacija ir papildomais duomenimis draudimo atvykti į valstybių narių teritoriją ir joje būti tikslais sąlygas bei tvarką, o ne išsiuntimo pagrindus (išsiuntimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 126 str.). Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 23S98382 buvo aiškiai nurodytos perspėjimo įvedimo į SIS priežastys;

4.4. nei Europos Sąjungos teisė, nei nacionalinė teisė nenumato, kad asmenys, turėję leidimą nuolat gyventi (ilgalaikio gyventojo statusą), apskritai negali būti išsiųsti. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši grėsmė yra reali ir pakankamai rimta. Šio grėsmės nenusveria aplinkybės, kad pareiškėjas turi šeiminių ir socialinių ryšių Lietuvoje;

4.5. skundo argumentai dėl grėsmės pareiškėjui patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra nepagrįsti, hipotetiniai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas net ir 2023 metais ne kartą buvo išvykęs į Baltarusiją. Be to, iš Išvados matyti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su Baltarusijos institucijomis;

4.6. priešingai nei teigiama skunde, šioje byloje nėra aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime byloje Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03). Minėtoje byloje sprendimai buvo grindžiami išimtinai VSD pateikta išvada apie asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui, o, nagrinėjant administracinę bylą, asmuo nebuvo supažindintas su šios išvados turiniu. Nagrinėjamoje byloje VSD išvada nėra įslaptinta, pareiškėjas turi galimybę dėl jos pateikti paaiškinimus. Taigi, minėta byla ir nagrinėjama byla nėra analogiškos;

4.7. Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Išvadoje yra aprašytos faktinės aplinkybės, lėmusios VSD vertinimą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Šios faktinės aplinkybės bei prie pareiškėjo skundo pridėti dokumentai ir nuotraukos jau buvo išnagrinėti teismų;

6.2. jei ginčui aktualios aplinkybės, susijusios su pareiškėju, nebūtų įvertintos kaip patvirtinančios jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Pareiškėjo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo;

6.3. pareiškėjas pateikė teismui labai ribotą informaciją ir ją galinčius pagrįsti įrodymus. Pareiškėjo teiginiai arba iš dalies prieštarauja vienas kitam, arba nėra objektyviai pagrįsti, pavyzdžiui, pareiškėjas teigė, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų persekiojimo pavojus dėl jo dalyvavimo Baltarusijos Respublikos palaikymo akcijoje 2020 metais, bet, net ir praėjus trejiems metams nuo dalyvavimo akcijoje, pareiškėjas laisvai važinėja į kilmės valstybę;

6.4. atsakovas nagrinėjamu atveju įvertino visus surinktus duomenis, priėmė pagrįstą ir proporcingą Sprendimą.

II. 7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 27 d. sprendime atmetė pareiškėjo V. K. skundą.

8. Teismas nustatė, kad byloje yra šie rašytiniai įrodymai:

8.1. Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas su šeima 2000 metais persikėlė gyventi į Lietuvą ir neaiškiomis aplinkybėmis, pasiėmęs kreditų, įsigijo daug ir brangaus nekilnojamojo turto. Pareiškėjas įsteigė bendroves Lietuvoje: 2002 metais – uždarąją akcinę bendrove (toliau – ir UAB) „Picolina“ (prekyba pieno produktais), 2005 metais – UAB „Gektar“ (logistikos paslaugos), 2007 metais – UAB „Atikva“ (prekyba mėsos produktais). Pareiškėjo veikla buvo orientuota į maisto produktų eksportą iš Europos Sąjungos į Rusiją.

UAB „Picolina“ 2006–2014 metais dirbo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris, pagal 2008 metais VSAT turėtą informaciją, buvo vienas iš Šalčininkų miesto organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderių. Pastarojo asmens vadovaujama grupuotė užsiėmė įvairia pelną generuojančia veikla, vykdė teisėsaugos pareigūnų verbavimą nusikalstamos veiklos tikslais. Veikiant Europos Sąjungos įvestoms sankcijoms Rusijai, pareiškėjas sugebėjo užimti 30 proc. Rusijos rinkos. Tiekdamas draudžiamą produkciją Rusijos prekybos tinklams, pareiškėjas naudojo savo prekės ženklus, po kuriais buvo slepiama produkcija iš Europos Sąjungos.

Pareiškėjas gabendavo prekes iš Europos Sąjungos per Baltarusiją į pareiškėjo dukterinę įmonę Kazachstane, ten perpakuodavo ir veždavo į Rusiją. Pareiškėjas gautas pajamas Rusijoje pervesdavo per ofšorinių kompanijų sąskaitas Europoje ir investuodavo Lietuvoje. Pareiškėjo vykdomą veiklą (sankcionuotų prekių eksportą) kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, tiesiogiai atsakinga – Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Pareiškėjas 2016 metais buvo susijęs su kuro tiekimo sandoriu, vykusiu tarp Lietuvos bendrovės ir Baltarusijos gynybos ministerijos.

Kuras iš Rusijos naftos kompanijos „Gazprom Nefteckhim Salavat“ netiesiogiai, per Lietuvos bendrovę, buvo gabenamas Baltarusijos kariškiams. Dėl šios priežasties Baltarusijoje buvo pradėtas tyrimas, Baltarusijos Respublikos tarnybos sulaikė ir nuteisė pareiškėjo verslo partnerį. Pareiškėjas galėjo būti suinteresuotas verslo partnerio, kuriam jis buvo skolingas didelę pinigų sumą, sulaikymu. Pats pareiškėjas išvengė baudžiamojo persekiojimo Baltarusijoje. Pareiškėjas organizuoja medžiokles, kuriose lankosi žinomi Lietuvos asmenys, Rusijos ir Baltarusijos politikai, verslininkai.

Pareiškėjas naudoja medžiokles reikalingiems asmeniniams kontaktams užmegzti, sudaro tam sąlygas ir kitiems asmenims, sprendžia savo verslo problemas. Pagrindinė pareiškėjo medžioklės kryptis – Sibiras, kuriame aktyviai veikia ir yra Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos bazės. Pareiškėjas tebevysto prekybą Rusijoje, turi tebeveikiančią kompaniją Maskvoje, yra nusipirkęs nekilnojamojo turto Smolensko apskrityje, o Lietuvoje jis ieško klientų, norinčių įsigyti žaliavų Rusijoje, medienos Baltarusijoje.

Pareiškėjas padeda kitiems užmegzti reikiamus kontaktus su asmenimis, kurie vykdė (vykdo) prekių iš Europos Sąjungos šalių eksportą į Rytų Ukrainą, Donecką. Pareiškėjas padeda įtakingiems asmenims iš Baltarusijos, Rusijos persikelti į Lietuvą ir taip išvengti Vakarų sankcijų. Pareiškėjo nelegali veikla ir ryšiai su kriminalinio pasaulio atstovais, kontaktai su Rusijos, Baltarusijos žvalgybos saugumo tarnybomis atitinka slaptųjų tarnybų veiklos modelį, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjas gali būti Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos saugumo tarnybų įtakos agentas, jis gali būti išnaudojamas minėtų šalių žvalgybos saugumo tarnybų tikslams Lietuvoje įgyvendinti.

Neatmetama, kad pareiškėjas sudaro galimybes Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos saugumo tarnyboms užmegzti reikalingus kontaktus su Lietuvos piliečiais, Lietuvos verslo subjektus įtraukti į neteisėtą veiklą užsienyje, taip pat pasinaudoti pareiškėjo disponuojamais ginklais diversiniams aktams Lietuvoje organizuoti, ir tai panaudoti veikiant prieš Lietuvos interesus. VSD, atsižvelgdamas į visą išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui;

8.2. Departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 23S97143, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui;

8.3. Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 23S98382, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos Konfederacija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Islandijos Respublika (oficialus pavadinimas nuo 2023 m. birželio 29 d. – Islandija)), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metams), nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui;

8.4. ginčijamas Departamento 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. 23S215277, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Baltarusijos Respubliką, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, kad Departamentas 2023 m. birželio 21 d. gavo Išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą ir pasikeitus saugumo situacijai regione, pareiškėjo ryšiai ir jo vykdoma veikla kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Pasikeitus geopolitinei situacijai regione, pastarosios aplinkybės sudaro galimybę prieš Lietuvos Respubliką nusiteikusiems suinteresuotiems Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos subjektams pasinaudoti pareiškėju Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti. Departamentas 2023 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 23S97143, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Departamentas 2023 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S98382, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metus ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 2,5 metų. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis yra nustatyti.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1999 metų dirba Lietuvos Respublikoje, taigi, nors jo ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs, tačiau šie ryšiai negali būti vertinami aukščiau už jo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vertinant galimybes išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos nustatyta, kad jis yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Įvertinus tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę, yra pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką;

8.5. pareiškėjo nuotraukos iš Baltarusijos palaikymo akcijos „Laisvės keliu“. Pareiškėjo nuotraukos, susijusios su pagalba ukrainiečių šeimai, 2022 m. kovo 3 d. nekilnojamųjų daiktų panaudos sutartis. Departamento 2015 m. lapkričio 9 d. pažyma apie verslininkų padėtį Baltarusijoje Nr. BLR-15/6-6-27. Pareiškėjo 2024 m. vasario 15 d. skundas Lietuvos Respublikos žvalgybos kontrolierių įstaigai. 2024 m. vasario 9 d. medicininė pažyma Nr. V9-1.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Departamentas įvertino Išvadą, kurioje yra konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priimtus sprendimus, kuriais panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų, kurių teisėtumas buvo patikrintas teismo ir kurie palikti galioti, pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje (nustatyti pareiškėjo šeiminiai ir ekonominiai ryšiai), nors pareiškėjo šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika vertino kaip ilgalaikius ir stiprius, tačiau sprendė, kad šie ryšiai negali būti vertinami aukščiau už pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, priėmė Sprendimą.

10. Teismas atmetė skundo argumentus, jog atsakovas neatliko išsamaus pareiškėjo duomenų ir faktinių aplinkybių vertinimo, nes pareiškėjo šeiminiai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika buvo individualiai įvertinti Sprendime, taip pat sprendimuose, kuriais panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų, aptarti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023, Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-4683-1064/2024. Šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra pakankami nacionalinio saugumo vertybei nusverti.

11. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas yra atsakovo ankstesnių sprendimų, priimtų dėl pareiškėjo, t. y. 2023 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 23S97143 ir 2023 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 23S98382, pasekmė, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Be to, Departamentas 2023 m. birželio 21 d. gavo Išvadą, kurioje VSD konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, esant aplinkybei, nurodytai Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir nenustačius pagrindų, kada draudžiama išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, nurodytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 3 dalyse, priimtas Sprendimas. Pareiškėjo šeiminių ir ekonominių ryšių nustatymas yra neaktualus, nes šie ryšiai buvo nustatyti ir įvertinti ankstesniuose atsakovo sprendimuose, kurių teisėtumas patikrintas teismų.

12. Teismas pareiškėjo argumentus apie jam kylančią grėsmę patirti persekiojimą kilmės valstybėje vertino kaip nepagrįstus ir hipotetinius. Teismas akcentavo, kad, kaip matyti iš Išvados, pareiškėjas palaiko ryšius su Baltarusijos institucijomis, jis išvengė baudžiamojo persekiojimo Baltarusijoje. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo kreipimasis į žvalgybos kontrolierių nagrinėjamoje byloje nepaneigia prejudicinių faktų, nustatytų ankstesniame Departamento sprendime, pagrįstame Išvada ir patikrintame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

13. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, konstatavo, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, o Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė skundą.

III. 14. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti jo skundą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. pareiškėjas nesutinka su vertinimu, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau jis šios aplinkybės toliau nekvestionuoja. Pareiškėjo nuomone, net ir konstatavus jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, Sprendimas yra neproporcingas ir prieštaraujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotai praktikai;

15.2. teismas pareiškėjo argumentus vertino formaliai. Teismas iš esmės vadovavosi anksčiau priimtais Departamento sprendimais dėl pareiškėjo, kas sudaro pagrindą manyti, jog, jei būtų panaikintas bent vienas iš anksčiau minėtų sprendimų, nebūtų nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, nurodydamas, kad aptariami Departamento sprendimai buvo patikrinti teismo ir palikti galioti: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1566-502/2024 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98382, kuriame buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką;

15.3. tiek atsakovas, tiek teismas nesivadovavo teismų praktika panašaus pobūdžio bylose ir tik deklaratyviai konstatavo, jog nei pareiškėjo asmeninis interesas, nei jo Lietuvoje pragyventas laikotarpis negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Departamentas Sprendime nevertino pareiškėjo šeiminio ryšių su Lietuvos stiprumo, pastangų integruotis į Lietuvos visuomenę, nepasisakė dėl kitų pareiškėjo privataus gyvenimo aspektų (pvz., gyvenimo Lietuvoje trukmės, pateikto prašymo suteikti pilietybę, pareiškėjo šeimos narių – Lietuvos Respublikos piliečių);

15.4. Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 23S98382 buvo motyvuotas žymiai labiau nei Sprendimas, bet minėtas sprendimas buvo panaikintas, todėl akivaizdu, kad ir Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų bei turi būti panaikintas.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

17. Atsakovas teigia, kad Departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 23S97143 nebuvo panaikintas. Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 23S98382 panaikinimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo išsiuntimo, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame 2024 m. birželio 12 d. sprendime nepaneigė pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovo nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes jis priimtas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu – dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui (pastarasis faktas jau buvo nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, o pareiškėjas apeliaciniame skunde šio fakto nebeginčija), ir šiuo atveju nenustatytos Įstatymo 130 straipsnyje nurodytos priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę (tokių priežasčių nenurodė ir pareiškėjas). Tiek Departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtina, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatytas savarankiškas pagrindas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos – jeigu jo buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Šis pagrindas taikytinas nepriklausomai nuo jokių kitų sprendimų dėl užsieniečio pagal Įstatymą priėmimo / nepriėmimo. Šiuo atveju faktas, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023, ir iš naujo neįrodinėtinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.). Minėtame teismo sprendime buvo įvertintos ir kitos su pareiškėju susijusios aplinkybės: jo buvimo Lietuvoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, ir kt. Taigi, įsiteisėjusiame teismo sprendime buvo įvertintos visos aplinkybės, faktiškai sudarančios Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos normos taikymo turinį. Be to, nepaisant tos aplinkybės, kad Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 23S98382 buvo panaikintas, pareiškėjas šiuo metu neturi teisinio pagrindo reziduoti (lankytis) Lietuvos Respublikoje. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pritaikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 23S215277, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą nustatęs, kad Sprendimas priimtas nustačius Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje 3 punkte nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę. Be to, teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo argumentus apie jam kylančią grėsmę patirti persekiojimą kilmės valstybėje vertino kaip nepagrįstus ir hipotetinius.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Sprendimas, pažymėdamas, kad net ir konstatavus jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, Sprendimas yra neproporcingas ir prieštaraujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotai praktikai; priimtas neįvertinus pareiškėjo šeiminio ryšių su Lietuvos stiprumo, pastangų integruotis į Lietuvos visuomenę, nepasisakyta dėl kitų pareiškėjo privataus gyvenimo aspektų (pvz., gyvenimo Lietuvoje trukmės, pateikto prašymo suteikti pilietybę, pareiškėjo šeimos narių – Lietuvos Respublikos piliečių). Taip pat pažymima, kad šiuo metu pareiškėjas yra padavęs prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir jam iki 2024 m. spalio 18 d. suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas, ką patvirtina pateiktas 2024 m. balandžio 18 d. Užsieniečio registracijos pažymėjimas Nr.027739.

24. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

25. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).

26. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023, konstatuota, jog Departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 23S97143 teisėtai ir pagrįstai panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas nuolat gyventi, VSD rašte nurodyta informacija ir pateikta išvada sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), kad Leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų.

27. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1566-502/2024, buvo panaikintas Departamento 2023 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 23S98382 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (2,5 metams) bei įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (2,5 metams), pažymint, jog atsakovo Sprendimas stokoja motyvų dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti ir įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu.

28. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.

29. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog įvertinus aukščiau minėtą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui nagrinėjamos bylos kontekste neįrodinėtina ir laikoma nustatyta, o apeliaciniame skunde išreikštas pareiškėjo nesutikimas su šia aplinkybe nėra reikšmingas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog abu atsakovo dėl pareiškėjo priimti Sprendimai teismo buvo palikti galioti, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimu (administracinėje byloje Nr. eA-1566-502/2024), buvo panaikintas atsakovo Sprendimas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, savaime nedaro neteisėtu šioje byloje ginčijamo Sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo, kadangi sprendimo priėmimui teisiškai reikšminga Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta aplinkybė (pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui) yra nustatyta įsiteisėjusiu sprendimu.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, atsakovas neįvertino aplinkybių, įtvirtintų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, nors sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėjo būti motyvuotas ir proporcingas.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

34. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2756-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1764-822/2024).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, skundžiamo Sprendimo turinį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Departamento Sprendimas atitinka aukščiau aptartus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam sprendimui.

36. Iš ginčijamo Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis ir visapusiškas su pareiškėju susijusios informacijos vertinimas, kaip tai numato Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai, kadangi Sprendimo motyvuojamoje dalyje apsiribota konstatavimu, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nustatyti, vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs, taip pat įvardijama, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena ir dirba nuo 1991 m. Nagrinėjamu atveju turi būti įvertintos visos sprendžiant dėl išsiuntimo teisės aktuose numatytos vertinti aplinkybės (gyvenimo trukmė, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat ta aplinkybė, jog vienas pareiškėjo vaikų nepilnametis), ir jas sistemiškai įvertinus, priimamas sprendimas.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atsiliepimo argumentu, kad šiuo metu jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, nurodo, jog yra pateikęs prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir jam suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui išduotas 2024 m. balandžio 18 d. Užsieniečio registracijos pažymėjimas Nr.027739, galiojantis iki 2024 m. spalio 18 d.

38. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C–534/11, EU:C:2013:343) 47 ir 49 punktuose nusprendė, kad leidimas likti šalyje tam, kad būtų veiksmingai pasinaudota tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo apskundimo priemonėmis, yra kliūtis trečiosios šalies piliečiui, kuris pateikė šį tarptautinės apsaugos prašymą, taikyti Direktyvą 2008/115, prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą apskundimo priemonės. ESTT sprendime pažymėjo, jog „<...> nors 7 straipsnio 1 dalimi nėra aiškiai suteikiama teisė gauti leidimą gyventi valstybėje narėje ir kiekvienai valstybei narei paliekama diskrecija nuspręsti išduoti ar ne tokį leidimą, iš direktyvų [2011/95] ir 2008/115 tekstų, bendros struktūros ir tikslo aišku, kad prieglobsčio prašytojas, neatsižvelgdamas į tai, ar bus išduotas šis leidimas, turi teisę likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kol jo prašymas neatmestas pirmąja instancija, taigi, negalima laikyti, kad jis yra „neteisėtai esantis“ šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, nes tai taikoma jo išsiuntimui iš valstybės teritorijos. <...>“ (žr. 48 punktą). Kitaip tariant, prieglobsčio prašymą pateikęs užsienietis nebegali būti laikomas valstybėje narėje esančiu neteisėtai, o tai eliminuoja išsiuntimo procedūrų vykdymo galimybę. Pratęsdamas ir tikslindamas minėtą išaiškinimą ESTT (didžioji kolegija) 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Sadihan (C-181/16) 64 punkte pažymėjo, jog „<...> nepaisant to, kad sprendimas grąžinti priimamas iškart, kai sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija atmeta tarptautinės apsaugos prašymą, arba dėl jų nusprendžiama kartu tame pačiame administraciniame akte, tarptautinės apsaugos prašytojui turėtų būti leista likti šalyje, kol bus išnagrinėtas skundas dėl [prieglobsčio] atmetimo, todėl valstybės narės privalo atitinkamiems asmenims leisti remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, atsiradusiu jau priėmus šį sprendimą grąžinti, kuris turėtų reikšmingą poveikį vertinant suinteresuotojo asmens situaciją atsižvelgiant į Direktyvą 2008/115, visų pirma jos 5 straipsnį.“

39. Nors įprastai teismas tikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal jo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, o vėliau susiformavusios aplinkybės gali būti pagrindas jau naujam procesui, tačiau šios nutarties 38 punkte pateikti ESTT išaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia poziciją, kad teismui nagrinėjant užsieniečio skundą dėl pagal Direktyvą 2008/115 priimtos priemonės teisėtumo ir pagrįstumo, reikia atsižvelgti į jo pateiktą prieglobsčio prašymą, kaip į esminę su atitinkamu klausimu susijusią aplinkybę.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

41. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas: pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas – Departamento Sprendimas naikinamas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog neįpareigoja Departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu Departamentui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t.y. priimant sprendimą atlikti kompleksinį ir visapusišką su pareiškėju susijusios informacijos vertinimą, kaip tai numato Įstatymo nuostatos, taip pat įvertinant pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo svarstymo eigą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 23S215277 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas