2K-509/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–509/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00056-2007-8

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.6.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 219 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. A. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Iš A. P. priteista Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 70 287,27 Lt žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendis pakeistas: iš A. P. išieškota valstybės naudai konfiskuotino turto vertę atitinkanti 75 000 Lt pinigų suma. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,

n u s t a t ė :

A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą šiomis aplinkybėmis: būdamas UAB „A.” (kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius) vienintelis akcininkas, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, 2005 m. vasario 7 d. UAB „A.“ direktoriaus įsakymu Nr. 05/02-4 paskirtas bendrovės kasininku, būdamas atsakingas už grynųjų pinigų priėmimą į bendrovės kasą ir išmokėjimą iš jos, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „A.“ pinigus, veikdamas vieninga tyčia, nenustatytomis aplinkybėmis suklastojo 2005 m. gegužės 5 d., 2005 m. gruodžio 22 d. UAB „A.“ kasos išlaidų orderius, kurių pagrindu neva R. P. buvo išmokėta po 20 000 Lt (iš viso 40 000 Lt), ir laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. (kai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyrius atliko įmonėje operatyvų patikrinimą) iki 2007 vasario 9 d. (kai A. P. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiajai specialistei 2007 m. vasario 9 d. dokumentų poėmio aktu Nr. 185-199/2 pateikė 2006 m. sausio–gruodžio mėn. kasos dokumentus) apgaule įtikino R. P. pasirašyti 2006 m. spalio 31 d. UAB „A.“ kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu neva jai buvo išmokėta 35 000 Lt, nors jokių pinigų jai nebuvo išmokėta; taip A. P. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą – UAB „A.“ pinigus, iš viso 75 000 Lt.

A. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, padarydamas didelės žalos, šiomis aplinkybėmis: būdamas UAB „A.“ (kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius) vienintelis akcininkas, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, nenustatytomis aplinkybėmis suklastojo 2005 m. gegužės 5 d., 2005 m. gruodžio 22 d. UAB „A.“ kasos išlaidų orderius, kurių pagrindu neva R. P. buvo išmokėta po 20 000 Lt (iš viso 40 000 Lt), ir laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 12 d. (kai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyrius atliko įmonėje operatyvų patikrinimą) iki 2007 m. vasario 9 d. (kai A. P. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiajai specialistei 2007 m. vasario 9 d. dokumentų poėmio aktu Nr. 185-199/2 pateikė 2006 m. sausio–gruodžio mėn. kasos dokumentus) apgaule įtikino R. P. pasirašyti 2006 m. spalio 31 d. UAB „A.“ kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu neva R. P. buvo išmokėta 35 000 Lt, šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo 2007 m. vasario 9 d. pateikdamas pagal dokumentų poėmio aktą Nr. 185-199/2 kartu su kitais 2006 m. sausio–gruodžio kasos dokumentais Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyriaus vyr. specialistei I. B. mokestiniam patikrinimui atlikti bei minėtus suklastotus kasos išlaidų orderius panaudojo įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, nors jokių pinigų kasos išlaidų orderių pagrindu R. P. nebuvo išmokėta, o šiuos pinigus pasisavino pats A. P., padarydamas įmonei didelės turtinės 75 000 Lt žalos.

A. P. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nesumokėjo mokesčių šiomis aplinkybėmis: būdamas UAB „A.“ (kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius) vienintelis akcininkas, neįteisinęs savo veiklos, tačiau faktiškai vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, laikotarpiu po UAB „A.“ pateiktų 2005 m. gegužės 25 d., 2005 birželio 27 d., 2005 m. liepos 25 d. atsiskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą deklaracijų; 2005 m. lapkričio 2 d.

Gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų deklaracijos; 2005 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. spalio 17 d., 2005 m. lapkričio 30 d., 2006 m. sausio 3 d., 2006 m. vasario 15 d., 2006 m. vasario 28 d., 2006 m. kovo 31 d., 2006 m. balandžio 19 d., 2006 m. gegužės 15 d., 2006 m. birželio 15 d., 2006 m. liepos 17 d., 2006 m. rugpjūčio 16 d., 2006 m. rugsėjo 15 d., 2006 m. spalio 16 d., 2006 m. lapkričio 15 d., 2007 m. sausio 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų deklaracijų; 2005 m. rugpjūčio 31 d., 2006 m. kovo 1 d. mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijų; 2005 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gruodžio 28 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. spalio 2 d.

Pelno mokesčio deklaracijų; 2005 m. gegužės 25 d., 2005 m. gegužės 25 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. birželio 27 d., 2005 m. rugsėjo 26 d., 2005 m. spalio 25 d., 2005 m. gruodžio 28 d., 2006 m. sausio 25 d., 2006 m. sausio 25 d., 2006 m. balandžio 25 d., 2006 m. gegužės 25 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. rugpjūčio 25 d., 2006 m. rugsėjo 25 d., 2006 m. rugsėjo 25 d., 2006 m. gruodžio 27 d. Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų pateikimo, tyčia, žinodamas, kad pagal deklaracijas mokesčiai Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui nėra sumokėti, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, 81 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimo teisės akto nustatytu terminu, laiku nesumokėjo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 60 616,27 Lt pridėtinės vertės mokesčio, atskaitymo nuo pajamų (laikotarpiu iki 2005 m. birželio 30 d.) – 419 Lt kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti mokesčio, 1185 Lt pelno mokesčio, 8967 Lt gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais, t. y. iš viso nesumokėjo 71 187,27 Lt mokesčių po to, kai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi 2004 m. balandžio 13 d.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo Nr. IX-2112 164 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. kovo 30 d. pasirašytinai jam įteikė 2007 m. kovo 27 d. priminimą Nr. 14-07-6359 apie pareigą sumokėti nurodytus mokesčius į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT23 7300 0100 0245 8204, esančią AB „Hansabankas“.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 14 d. nuosprendį – nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kvalifikuotą veiką perkvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; pagal BK 219 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę pakeisti į nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę; kitą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde kasatorius nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu nebuvo nustatytos visos faktinės bylos aplinkybės. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus ir teisingai nustatė visas aplinkybes, be to, pats apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Tik apeliacinio nagrinėjimo metu apklausus kasatorių ir liudytoją B. B., buvo neginčytinai nustatyta, jog nuosprendyje nurodytu laikotarpiu B. B. buvo UAB direktorius, be to, liudytojas patvirtino, kad tik šaunamuoju ginklu apsigynė nuo turto prievartautojų, vežė sužeistą kasatorių į ligoninę, žinojo, kad už duoklės nesumokėjimą buvo supjaustytos kasatoriui priklausiusio automobilio padangos, kad vėliau automobilis buvo pavogtas ir grąžintas tik po išpirkos sumokėjimo. Kasatoriaus sužalojimo ir automobilio vagystės faktą patvirtina atitinkamos pažymos. Be to, dėl turto prievartavimo kasatorius 2007 m. gegužės 17 d. buvo kreipęsis į policiją, tačiau 2007 m. birželio 18 d. byla buvo nutraukta.

Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra turto pasisavinimo požymių – nei tiesioginės tyčios, nei disponavimo turtu savo valia, nes jis bendrovės pinigus mokėjo turto prievartautojams per prievartą. Be to, jis nepagrįstai buvo pripažintas vieninteliu UAB akcininku ir teisėtu turto valdytoju, nes byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų. Nuteistajam po tėvo mirties nuosavybė savaime neperėjo, o netapęs vieninteliu akcininku jis negalėjo savęs paskirti įmonės vadovu. Iš kasatoriui pateikto kaltinimo akivaizdu, kad jis tiesiog nebuvo įteisinęs savo ūkinės komercinės veiklos, todėl jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

Taip pat skunde kasatorius nurodo pripažįstąs savo kaltę dėl kasos išlaidų orderių suklastojimo, nors taip jis pasielgė priverstinai – dėl turto prievartavimo. Tačiau būtent dėl šios priežasties jis negalėjo sumokėti valstybei mokesčių. Nors ir nepamena VMI priminimo, bet pripažįsta savo kaltę nesumokėjus mokesčių, tačiau prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taip pat, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tai aiškiai įrodo, kad kasatoriaus veiksmuose nebuvo jokios apgaulės. Taip pat kasatoriui nesuprantama, kas byloje yra nukentėjusysis ir kokia suma iš jo priteista.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo A. P. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdami BPK 20 reikalavimų, vertino bylos įrodymus. Nuteistojo A. P. kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalį ir 219 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės atsakė į visus apeliaciniuose skunduose iškeltus klausimus ir, ištaisęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą klaidą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, iš kaltininko išieškojo visą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi negalima daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje kritiškai vertindamas A. P. parodymus dėl galimo jo turto prievartavimo, visiškai pagrįstai nurodė, kad nuteistasis tokius parodymus davė tik apeliacinio proceso metu. A. P. argumentai, kad anksčiau šių aplinkybių nenurodė, nes tai buvo nemalonūs prisiminimai, buvo įvertinti kaip naivūs ir neįtikinami. Apeliacinės instancijos teismas pateikė ir kitus logiškus bei grįstus bylos medžiaga argumentus, kodėl minėta A. P. pateikta jo turto prievartavimo versija vertintina kritiškai ir kodėl laikytina, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad jis bendrovės lėšas pavertė savo nuosavybe (pasisavino) ir jomis disponavo savo nuožiūra. Patikėto turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Nuteistasis BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia: suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo. Nuteistojo nurodyta aplinkybė dėl jo galimo sumušimo neturi jokios reikšmės padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kvalifikavimui ir įrodymų vertinimui.

Pažymėdamas, kad A. P. padaryta nusikalstama veika negali būti kvalifikuota pagal BK 202 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla yra pripažįstamas neteisėta, jeigu tokios veiklos imamasi neturint leidimo tokiai veiklai, kuriai reikia licencijos (leidimo), arba, jei toks leidimas nebūtinas, kai užsiimama šia veikla kitaip pažeidžiami teisės aktų reikalavimus. Iš visos bylos medžiagos ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis žinojo apie bendrovės veiklos pobūdį, nors po tėvo mirties savo vardu jos neperregistravo, tačiau toliau vykdė bendrovės veiklą kaip vienintelis jos akcininkas. Byloje nustatyta, kad A. P. sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis, buhalterinės ir finansinės atskaitomybės dokumentus pasirašydavo savo vardu, VMI priminimus apie pareigą sumokėti mokesčius valstybei siuntė būtent jam. UAB „A.“ veikla buvo teisėta, ja užsiimti atitinkami leidimai buvo išduoti, bendrovė buvo užregistruota VMI kaip PVM mokėtoja. Nors A. P. UAB „A.“ akcijų savo vardu teisiškai neįformino, tačiau faktiškai vadovavo įmonės ūkinei, komercinei veiklai bei realiai ją vykdė, todėl nepadarė BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. P. kaltu neteisėtai užvaldžius jo žinioje buvusį svetimą turtą, kuriuo jis turėjo realią galimybę naudotis ir disponuoti, tokia jo veika atitiko nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. A. P. pasisavinto turto vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, prokuroras daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Abiejų instancijų teismų padaryta išvada apie tai, kad bausmės paskirtis nebus pasiekta be realaus laisvės atėmimo – logiška ir pagrįsta. Kasaciniame skunde nepateikti kiti svarstytini argumentai, dėl kokių priežasčių nuteistajam neskirtina reali laisvės atėmimo bausmė ar švelnintina paskirta bausmė.

Nuteistojo A. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo prašymų

Kasatorius, remdamasis tuo, kad tik apeliacinio proceso metu iškėlė versiją dėl jo turto prievartavimo, nesutinka su šio teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo.

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnį apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. P. prašymu atliko įrodymų tyrimą, apklausė patį nuteistąjį ir liudytoją B. B., o nuosprendyje pateikė motyvuotas išvadas dėl jų parodymų ir kitų duomenų, susijusių su iškelta turto prievartavimo versija. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nenurodo, kad tos išvados padarytos pažeidžiant BPK nuostatas.

Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Be to, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Šių reikalavimų neatitinka kasatoriaus prašymai perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 300 straipsnio 3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį ir sušvelninti bausmę pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, nes jie nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, o prašymas perkvalifikuoti veiką yra naujas, t. y. nenagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Negali būti pripažintas teisiniu argumentu ir deklaratyvus nuteistojo teiginys, kad po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio jam neaišku, kokio dydžio sumą turi sumokėti ir kas yra nukentėjusysis.

Visi išdėstyti klausimai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko (BPK 374 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktai).

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius, remdamasis tuo, kad po tėvo mirties nebuvo įforminęs akcijų nuosavybės ir savo vadovavimo UAB „A.“, mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami ne pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 202 straipsnį. Su tokiais argumentais negalima sutikti.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. P. pagal savo tėvo A. J. P. įgaliojimą 2005 m. sausio 15 d. steigiamuoju akcininko sprendimu įsteigė UAB „A.“, kurios vienintelis akcininkas, turintis 100 paprastųjų vardinių akcijų, buvo A. J. P. Tuo pačiu sprendimu bendrovės direktoriumi paskirtas B. B. Bendrovės direktoriai kito, juos suieškodavo nuteistasis. Tėvas gyveno Šiaulių rajone ir bendrovės veikloje nedalyvavo, o 2005 m. gegužės 10 d. mirė. Pats nuteistasis A. P. direktoriaus įsakymu nuo 2005 m. vasario 5 d. įformintas kasininku, nors faktiškai vadovavo bendrovės veiklai: ieškojo užsakovų ir sudarydavo statybos rangos sutartis, pasivadindamas gamybos direktoriumi ar tiesiog direktoriumi, samdydavo darbininkus ir kt.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

Iš nuteistojo A. P. veiksmų akivaizdu, kad po tėvo mirties jis priėmė palikimą faktiškai tęsdamas UAB „A.“ turto valdymą. Kita vertus, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį jis nuteistas ne tik kaip faktinis bendrovės vadovas, kurio žinioje buvo įmonės turtas, bet ir kaip oficialiai įformintas bendrovės kasininkas, kuriam buvo patikėtos įmonės lėšos. Būtent veikdamas kaip kasininkas, apgaule įtikinęs buvusią žmoną R. P. pasirašyti tris kasos išlaidų orderius dėl bendros 75 000 Lt sumos išmokėjimo, faktiškai pinigų neišmokėjo.

BK 202 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „A.“ įsteigta ir veikė teisėtai, buvo registruota juridinių asmenų registre. Ta aplinkybė, kad nuteistasis A. P. nebuvo įforminęs tėvui priklausiusių akcijų paveldėjimo, nedarė jo ar bendrovės veiklos neteisėta. Nusikalstamos veikos objektas šiuo atveju buvo ne verslo tvarkos, o nuosavybės santykiai. Teismai, kvalifikuodami nuteistojo A. P. veiksmus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis