2018-01-17 Nr. AB-1444-3-61-3-00694-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-696-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00694-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.1; 18.10; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. N.“ Nr. 46S-148 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjai tenkančios nekilnojamojo turto dalies – 0,23 ha žemės – atkūrimą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad NŽT priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti jai nuosavybės teisę į tenkančią nekilnojamojo turto dalį atlyginant kitais būdais – pinigais. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” Nr. 1057 (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) (toliau – ir Nutarimas) 3 punkte buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) arba nurodytuoju būdu pagal Atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Pareiškėjos teigimu, atsakovas teisės aktų apibrėžtu laikotarpiu (iki 2003 m. kovo 1 d.) jai nepasiūlė kitų Atkūrimo įstatyme numatytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų.

3. Pareiškėjos nuomone, NŽT priimtas Sprendimas atlyginti jai kitais būdais – pinigais – pažeidžia lygiavertiškumo principą. Atsakovas neužtikrino savalaikio, tinkamo ir objektyvaus jos prašymo atkurti nuosavybės teises išnagrinėjimo, teisės aktų nustatyta tvarka jai nepasiūlė pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisės atkūrimo būdus.

4. Atsakovas NŽT atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja ir jos interesus atstovaujantis E. N. tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tiek ir NŽT pateiktuose prašymuose nurodė nuosavybės teisės atkūrimo būdą – natūra. NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir įvertinusi aplinkybes, kad 0,23 ha ploto žemės sklypo grąžinti natūra nėra galimybės, priėmė ginčijamą Sprendimą. Dar 2003 metais pareiškėja žinojo, kad prašomas natūra grąžinti 0,23 ha žemės sklypas 1998 metais buvo perduotas Aukštadvario žemės ūkio mokyklai, todėl priskirtas valstybės išperkamai žemei ir jo neįmanoma susigrąžinti natūra, tačiau savo valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo iki nustatyto termino nepakeitė. Pareiškėja savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo pareiškė praėjus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) numatytam terminui, todėl pareiškėjai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti atlyginta tik pinigais. NŽT Trakų skyrius pareiškėją ir jos atstovą E. N. pakvietė 2015 m. gruodžio 1 d. atvykti į Trakų skyrių dėl sprendimo dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo priėmimo. Nei pareiškėja, nei jos atstovas E. N. į posėdį neatvyko, todėl Sprendimu pareiškėjai atkurta nuosavybės teisė į buvusių savininkų K. ir A. P. įpėdinių 0,23 ha žemės plotą, atlyginant jai pinigais. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėja skundą teismui padavė praleidusi Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą, o jos nurodytos aplinkybės, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nėra pagrindas šį terminą atnaujinti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. N.“ Nr. 46S-148; įpareigojo atsakovą klausimą dėl pareiškėjai tenkančios nekilnojamojo turto dalies – 0,23 ha žemės – atkūrimo išnagrinėti iš naujo; klausimą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašomo priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl NŽT Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nuspręsta atkurti nuosavybės teisę į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,23 ha žemę – atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjos 1992 m. rugpjūčio 31 d. prašymas atkurti nuosavybės teisę natūra netenkintas, nes visas žemės sklypo plotas yra reikalingas Aukštadvario žemės ūkio mokyklos, Aukštadvario vidurinės mokyklos ir Aukštadvario bendruomenės reikmėms. Atsakovas neneigė, kad iki 2003 m. kovo 1 d. pareiškėjai nebuvo pasiūlyta kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, tai NŽT atstovas patvirtino ir teismo posėdžio metu. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjos valia nebuvo patikslinta, yra susijusi su atsakovo neveikimu. NŽT nagrinėjamu atveju turėjo pareigą ir privalėjo raštu kreiptis į pareiškėją dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo patikslinimo, tačiau minėtos pareigos neįvykdė.

9. Atsižvelgęs tai, kad NŽT nesilaikė Nutarimo 3 punkte numatytos pareigos raštu patikslinti pareiškėjos pozicijos dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjai už nekilnojamojo turto dalį atlyginti pinigais, yra neteisėtas ir priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl turi būti naikinamas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjai nuosavybės teisės į tenkančios nekilnojamojo turto dalies – 0,23 ha žemės – atkūrimą.

10. Teismo pažymėjo, kad pateikti duomenys nėra pakankami spręsti dėl valstybės nagrinėjamu atveju patirto bylinėjimosi išlaidų dydžio teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, nes nėra aišku, kokios būtent advokato paslaugos suteiktos pareiškėjai, kokia suma šios paslaugos (kiekviena iš jų) įvertintos. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokios išlaidos buvo patirtos realiai, t. y. apmokėtos. Todėl teismas prašymą dėl išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

III. 11. Atsakovas NŽT padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą Sprendimą panaikino, tačiau nenurodė koks (kokie) teisės aktai priimant Sprendimą buvo pažeisti, kokiems teisės aktams Sprendimas prieštarauja. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

13. NŽT atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 dalies nuostata bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1312 „Dėl žemės ūkio mokyklų, profesinio rengimo centrų bei kitų mokymo įstaigų sąrašo ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių nustatymo“, galima konstatuoti, kad buvusių savininkų K. ir A. P. įpėdinių žemė, esanti Aukštadvario žemės ūkio mokyklos teritorijoje, yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negali būti grąžinta. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei to paties straipsnio redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d., nuostatų analizė leidžia teigti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimą. Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2012 m. sausio 31 d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. – apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT). Prašymus pakeisti valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pareiškėja bei jos atstovas E. N. pateikė po Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatyto termino, t. y. po 2003 m. balandžio 1 d.

14. NŽT pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2055-525/2016 yra nurodęs, jog atsakovo pareigos (raštu iki 2003 nu kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjai kitus šiame Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus) neįvykdymas nelėmė pareiškėjos teisėtų lūkesčių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra pažeidimo. Be to, NŽT pareigą už valstybės išperkamą žemę pasiūlyti pareiškėjai kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus įvykdė 2006 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 20-1015, 2006 m. kovo 23 d. raštu Nr. 363 ir 2007 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 4S-777. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja ir (ar) jos atstovas būtų vienaip ar kitaip sureagavusi į minėtais raštais pateiktus pasiūlymus. Todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėja iki Sprendimo priėmimo buvo informuota ir žinojo apie galimybę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisės atkūrimo būdą nei jos 1992 m. rugpjūčio 31 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisės atkūrimo būdas, tačiau tokia galimybe ji nepasinaudojo.

15. Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyto 30 dienų termino, per kurį gali būti apskųsti sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Pareiškėja ir jos atstovas E. N. apie priimtą Sprendimą sužinojo (buvo įteiktas) 2015 m. gruodžio 29 d., tačiau Sprendimą apskundė tik 2016 m. vasario 18 d., todėl praleido Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų apskundimo terminą. Pareiškėja prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo grindė melagingais bei tikrovės neatitinkančiais įrodymais ir informacija, t. y. nurodė, kad Sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Šį pareiškėjo teiginį paneigia NŽT 2015 m. gruodžio 16 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo ir dokumentų siuntimo“ Nr. 46SD-4800-(14.46.104.). Pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo atstovaujama įgalioto asmens E. N., kuris laiškais (raštais) buvo informuojamas apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą, priimtus sprendimus, dėl to pareiškėjos sveikatos būklė sprendžiant dėl termino atnaujinimo skundui paduoti nagrinėjamu atveju negalėjo turėti reikšmės.

16. Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo NŽT apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Pareiškėja teigia, kad atsakovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2055-525/2016 remiasi nepagrįstai, nes šios bylos ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-2055-525/2016 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, t. y. priešingai nei administracinėje byloje Nr. A-2055-525/2016, turėjo teisėtą lūkestį, kad jai nuosavybės teisės bus atkurtos natūra. Dėl to pareiškėja 1992 m. rugpjūčio 31 d. teisės aktų nustatyta tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę natūra į 0,23 ha buvusių savininkų K. ir A. P. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būda atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą nepareiškė valios dėl tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 išaiškino, kad, ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Nutarimo 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taigi ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.

18. Pareiškėja pabrėžia, kad atsakovas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai kelia skundo priėmimo pagrįstumo klausimą. Šis klausimas yra išspręstas pirmosios instancijos teismo nutartimi, teismui įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl praleisto termino kaip reikšmingas skundo padavimo terminui atnaujinti, todėl nėra teisinio pagrindo šį klausimą kelti apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, teisingai vertino ir aiškino Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. N.“ Nr. 46S-148 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos pareiškėjai tenkančios nekilnojamojo turto dalies, 0,23 ha žemės, atkūrimo klausimą nagrinėti iš naujo.

20. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, iš esmės konstatavo, kad priimdamas sprendimą atsakovas pažeidė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies ir Nutarimo 3 punkto reikalavimus, toks pažeidimas nulėmė ginčijamo įsakymo ydingumą, todėl jį panaikino.

21. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

22. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam atsakovo argumentui nepritaria.

23. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėja turi subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į 0,23 ha žemę, esančią Aukštadvaryje. Taip pat nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad ginčo žemė patenka į 1998 m. lapkričio 10 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1312 Aukštadvario žemės ūkio mokyklai priskirto jos naudojamo žemės sklypo ribas, šios ribos teisės aktų nustatyta tvarka yra patvirtintos galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėja ir jos atstovai proceso dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo posėdyje kelia klausimą dėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę natūra buvusioje vietoje, šioje byloje nėra ginčijami teritorijų planavimo sprendiniai ir teisės aktai, kuriais ginčo žemė yra suprojektuota ir perduota Aukštadvario žemės ūkio mokyklai. Nesant ginčo dėl šių teisės aktų teisėtumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino klausimo, ar ginčo žemė yra teisėtai priskirta valstybės išperkamai žemei ir ar pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra buvusioje vietoje. Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovo išsakytai pozicijai, kad jis neturėjo pareigos prieš priimdamas ginčo sprendimą dar kartą kreiptis į Aukštadvario žemės ūkio mokyklą ar kitas institucijas, kad išsiaiškintų, ar šiai žemei vis dar egzistuoja visuomeninis poreikis.

25. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas nepažeidė Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, reguliuojančių tokių aktų priėmimo procedūrą.

26. Atkūrimo įstatymo (2003 m. kovo 4 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

27. Atkūrimo įstatymo (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014), kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

29. Nutarimo 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

30. Aiškindamas minėto Nutarimo 3 punkto nuostatas LVAT yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui Nutarimo 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).

31. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėja 1992 m. rugpjūčio 31 d. prašyme atkurti nuosavybės teises buvo aiškiai išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę ją susigrąžinant natūra. Taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad atsakovas pažeidė Nutarimo 3 punkto nuostatas ir iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pareiškėjai patikslinti jos valią dėl atkūrimo būdo, nors, kaip jis pats nurodo, jau tuo metu buvo aišku, kad ginčo žemė buvo laikoma valstybės išperkama.

32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovo pozicija ir veiksmai atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises nebuvo nuoseklūs. Atsakovas neginčija pareiškėjos nurodytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja 2003 m. lapkričio 17 d. buvo pakviesta į Aukštadvarį, jai tuo metu buvo siūloma nuosavybės teises atkurti į greta esantį žemės sklypą ekvivalentine natūra, buvo nubraižytas šio žemės sklypo abrisas (t. I, b. l. 15). Vis dėlto Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 20-1025- (t. I, b. l. 16-18) nurodė, kad į šį sklypą pareiškėjai nuosavybės teisių atkurti negali, nes jis nepatenka į savininko turėtos valdos ribas, o žemės sklypai laisvos valstybinės žemės fondo sklypuose turi būti formuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą eiliškumą.

33. Nors pareiškėja ir jos atstovas eilę kartų atsakovui teikė raštus, kuriuose ir po 2003 m. balandžio 1 d. prašė atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Trakų skyriaus, 2016 m. kovo 14 d. atsiliepime į skundą yra nurodyta aplinkybė, kad E. N., atstovaudamas pareiškėjos V. N. interesams, 2013-08-13 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo, kad būtų parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (t. I, b. l, 119-120). Nors atsakovas nurodo, kad 2015 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. gruodžio 3 d. prašymuose buvo prašoma nuosavybės teises atkurti natūra, šiuos prašymus atsakovas gavo jau po ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, taigi teisiniu požiūriu jie nėra reikšmingi. Be to iš byloje esančių pareiškėjos ir jos atstovų prašymų, Vilniaus apskrities viršininko, Švietimo ir mokslo ministerijos, Aukštadvario žemės ūkio mokyklos ir Aukštadvario rajono savivaldybės administracijos susirašinėjimo 2007 m. (t. I, b.l. 85-101) pareiškėja galėjo susidaryti įspūdį, kad jos keliamas žemės grąžinimo natūra klausimas vis dar gali būti išspręstas jos norimu būdu.

34. Įvertinusi pirmiau nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Nutarimo 3 punkto pažeidimą ir panaikino ginčijamą sprendimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neįvykdė Nutarimo 3 punkte įtvirtintos pareigos raštu pasiūlyti pareiškėjai kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nei tas, kuris buvo nurodytas jos 1992 m. prašyme. Pats prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas 1992 metais, atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procesas užtruko iki 2015 metų gruodžio mėn., atsakovo veiksmai atkūrimo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Visa tai leidžia teigti, jog šios bylos kontekste Nutarimo 3 punkto pažeidimas nebuvo mažareikšmis ir neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms, kadangi byloje vertinamu atveju nebuvo vienareikšmiškai išgryninta, užfiksuota nei pareiškėjos, nei atsakovo pozicija.

35. Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl jis atmetamas kaip neapgrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Nutarimo 3 punkte (2015 m. rugsėjo 1 d. redakcija) nurodyta, jog piliečiams, kuriems sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir yra teismo tvarka panaikinti, į tą išlikusio nekilnojamojo turto dalį, dėl kurios sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikintas, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama prašyme, pateiktame po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nurodytu būdu.

36. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2017 m. gruodžio 22 d. pažyma prašo priteisti valstybės naudai 91 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato darbo užmokestį.

37. Teisėjų kolegija dėl šio prašymo pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

38. Iš byloje esančio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. sausio 20 d. sprendimo dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo matyti, kad pareiškėjai minėtu sprendimu suteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-12-05 sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-6059-281/2016 apskundimo, parengti procesinius dokumentus, atstovauti apeliacinės instancijos teisme.

39. Pažymėtina, kad ši byla išspręsta pareiškėjos naudai, atsakovo apeliacinis skundas atmestas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, taigi, yra pagrindas priteisti prašomas išlaidas.

40. Atsakovas neginčija pirmiau minėtame prašyme nurodytos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ši suma iš atsakovo priteistina valstybei.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 91 Eur (devyniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė