2021-02-17 Nr. AB-3514-3-61-3-03933-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1222-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03933-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (komisijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei (tretieji suinteresuoti asmenys – A. (A.) S., G. T. ir L. B.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1A-231 „Dėl V. U. skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ (toliau – ir Muitinės sprendimas) dalį dėl pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo patvirtinimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktuose numatyta, jog importo skola muitinei išnyksta, kai importo mokesčiu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pačiu metu ar vėliau konfiskuojamos, taip pat tais atvejais, kuomet importo muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Muitinės departamento Sprendimas ir Muitinės sprendimas (toliau abu kartu – ir Sprendimai) turėtų būti naikinami, kadangi yra nustatytos analogiškos faktinės aplinkybės, kurios yra aprašomos teisės normos dispozicijoje.

3. Pareiškėjas teigė, kad baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), jis buvo pripažintas padėjėju (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 str. 6 d.). Muitinės departamentas turėjo nustatyti ir aiškintis, ar pareiškėjas, veikdamas tik kaip padėjėjas, galėjo disponuoti ar kitaip valdyti apmokestinamas prekes. Pareiškėjas sutiko, kad jo veikoje galėjo pasireikšti tam tikri veiksmai, kuriems būdingas prekių disponavimas, tačiau vertino, jog byloje nėra nustatytų jokių duomenų, kad pareiškėjas tikrai būtų disponavęs apmokestinamomis prekėmis. Pagrindas pareiškėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn buvo jo pri(si)pažinimas, tačiau jis nedavė jokių parodymų, dėl to byloje nėra jokių duomenų, kuriais atsakovai galėtų remtis. Atsakovai priėmė Sprendimus nustatyti pareiškėjui mokestinę prievolę vien tik formaliais pagrindais, nevertinę konkretaus atvejo ir faktinių aplinkybių.

4. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Muitinės departamentas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-654/2018 (toliau – ir Nuosprendis) neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas surado kontaktus su asmenimis, kurie organizavo kontrabandos gabenimą į Lietuvą. Remiantis Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir procedūros įforminimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, kaip asmuo laikęs, turėjęs savo žinioje ginčo prekes. Muitinės departamentas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog prekių laikymo sąvoka nesietina su tokio pobūdžio požymiais kaip organizacinių veiksmų atlikimas ar disponavimo apimtis.

6. Atsakovas Muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad skolos atsiradimo momentas yra įtvirtintas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju tai yra 2015 m. gruodžio 22 d. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją, antrąją ir trečiąją įtraukas skolininkais laikomi: asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas, bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

8. Muitinė paaiškino, jog tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pareiškėjo dalyvavimą neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežant prekes ir tai, kad jis žinojo, jog ginčo prekės (cigaretės) įvežtos neteisėtai. Šias aplinkybes patvirtina ir įsiteisėjęs Nuosprendis, kuriame nustatyta, jog pareiškėjas surado kontaktus su asmenimis, kurie organizavo kontrabandos gabenimą į Lietuvą. Jis buvo tarpininkas tarp Lietuvoje veikiančių muitininkų ir asmenų užsienyje, kurie organizavo kontrabandos gabenimą per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną. Ginčo atveju pareiškėjo mokestinę atsakomybę apibrėžia procedūros metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pagal kurią nereikalaujama, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku muitinei. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Muitinė, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, privalo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą.

9. Muitinė teigė, kad pareiškėjas, kaip ir kiti neteisėtoje veikoje dalyvavę asmenys, laikytinas mokesčių mokėtoju, o mokesčių mokėtojas yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje.

10. Tretieji suinteresuoti asmenys L. B. ir G. T. atsiliepimuose į skundą prašė jį tenkinti. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad Muitinės departamentas Sprendimą priėmė skubotai, nesilaikydami galiojančių teisės aktų nuostatų, teismų praktikos.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. (A.) S. atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo V. U. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (7.17/16)10T-2927 ir 2016 m. sausio 6 d. raštu Nr. (7.17/16)10T-15 informavo Muitinę, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-4-00132-15 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad vykdant Bendrijos tranzito procedūrą pagal 2015 m. gruodžio 22 d. deklaraciją Nr. 15LTVK300014D70CE, pakeliui į paskirties įstaigą, transporto priemonėje VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be dalies tranzito deklaracijoje deklaruoto krovinio (medinių padėklų dangčių), buvo rastos ir sulaikytos nedeklaruotos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės be banderolių (260 000 pakelių „Fest“ ir 200 000 pakelių „Minsk Capital“). Šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje piliečiams V. U., A. S., G. T., L. B. ir Baltarusijos Respublikos piliečiui A. K. (A. K.) pareikšti įtarimai dėl to, kad jie yra susiję su neteisėtu akcizinių prekių, t. y. aukščiau nurodytų cigarečių, disponavimu. Patikrinimo metu minėti asmenys rastų cigarečių be Lietuvos Respublikos banderolių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių, kad rastos prekės turi Bendrijos statusą, neturėjo. Muitinė sprendimu, atsižvelgusi į pateiktus ikiteisminio tyrimo duomenis, pareiškėją su kitais 4 asmenimis pripažino solidariais skolininkais muitinei ir jiems įregistravo 85 594 Eur muito, 741 336 Eur akcizo, 204 861 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 72 058 Eur akcizo delspinigių ir 19 912 Eur PVM delspinigių mokestinę prievolę bei skyrė 103 179 Eur baudą už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą (iš viso 1 226 940 Eur).

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka jį apskundė Muitinės departamentui. Muitinės departamentas, atsižvelgdamas į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės gali būti svarbios nagrinėjant mokestinį ginčą, 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 1A-444 „Dėl V. U. skundo nagrinėjimo sustabdymo“ skundo nagrinėjimą buvo sustabdęs iki kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-4-00132-15, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-273-261/2019, patenkinęs pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta 103 179 Eur dydžio bauda buvo panaikinta Muitinės departamento 2019 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1A-230, siekiant išvengti dvigubo nubaudimo principo pažeidimo, kuris nėra skundžiamas.

15. Teismas nustatė, kad Muitinės departamentas išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės ir priėmė Sprendimą, kuriuo Muitinės sprendimo dalį dėl pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo patvirtino. Muitinės departamento Sprendime padaryta išvada, jog Muitinė sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino pareiškėją solidariu skolininku muitinei, apskaičiavo privalomą sumokėti muito mokestinę prievolę.

16. Teismas aptarė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalies a punktą ir nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog aptariamos prekės įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją jų nedeklaravus. Teismas analizavo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos ir nustatė, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką, nustatytą Nuosprendžiu, atliko ne vienas, bet veikdamas kartu su kitais asmenimis. Nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje (kontrabanda) ir 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), šias nusikalstamas veikas pripažintas įvykdęs ne vienas, o bendrininkaudamas su kitais asmenimis (BK 24 str. 6 d.). Teismas priėjo prie išvados, jog visiems asmenims, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-654/2018 pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas bendrininkaujant, 2015 gruodžio 22 d. atsirado viena bendra skola (prievolė) muitinei, o tokią prievolę, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jie privalo įvykdyti ir už ją atsakyti solidariai.

17. Dėl pareiškėjo argumento, jog jo skola muitinei pripažintina išnykusia vadovaujantis nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Sąjungos muitinės kodekso, patvirtinto 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktais, teismas aptarė Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalį, 124 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį, procedūros atlikimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies (c) punkto 2 papunktį, 233 straipsnio 2 dalį ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, jokių faktinių duomenų nenurodė. Prie skundo pateiktas 2018 m. sausio 10 d. baudžiamasis teismo įsakymas buvo peržiūrėtas baudžiamojo proceso tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju prekės buvo neteisėtai įvežtos (atsirado skola muitinei) ir sulaikytos, tačiau duomenų apie jų konfiskavimą ir sunaikinimą įsiteisėjusiame Nuosprendyje, priimtame peržiūrėjus 2018 m. sausio 10 d. baudžiamąjį įsakymą, nėra. Teismas sprendė, kad šioje byloje aptariamos prekės (cigaretės), jų tinkamai nedeklaravus muitinei, buvo pagrindu baudžiamajai bylai pareiškėjui ir kitiems bendrininkams iškelti ir sankcijoms pagal baudžiamuosius įstatymus pritaikyti.

III. 18. Pareiškėjas V. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Muitinės departamento Sprendimą ir Muitinės sprendimo dalį dėl pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo patvirtinimo.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo teismui argumentus, susijusius su importo skolos muitinei išnykimu ir jo vaidmeniu baudžiamojoje byloje, bei papildomai nurodo, kad:

19.1. Atsakovas nutylėjo ypatingai svarbią faktinę aplinkybę, jog pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2017 m. spalio 1 d. nutarimą 2017 m. spalio 20 d. prekės buvo fiziškai sunaikintos. Tai nurodyta Muitinės departamento 2019 m. gegužės 15 d. rašte Nr. (23.2)3B-4048 dėl sunaikintų prekių. Prekių sunaikinimo veiksmas įvyko galiojant Sąjungos muitinės kodekso nuostatoms;

19.2. Teismas neteisingai taikė teisės aktus, kadangi skundžiamame sprendime nesirėmė pačia naujausia ir aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikytina šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019 konstatavo, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jeigu importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos arba sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai pasisakė, kad skolinis įsipareigojimas muitinei atsiranda tik tuo atveju, jeigu egzistuoja dvi sąlygos: 1) skolos muitinei atsiradimo momentas; 2) prekių sunaikinimo momentas. Nagrinėjamu atveju neteisėtai importuotos prekės buvo sunaikintos jau galiojant Sąjungos muitinės kodekso naujajai redakcijai. Pati prievolė muitinei taip pat įregistruota jau galiojant teisės akto naujai redakcijai, t. y. 2016 m. lapkričio 10 d.;

19.3. Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad prieš priimdama sprendimą, kuris gali būti nepalankus pareiškėjui, muitinė praneša pareiškėjui priežastis, kuriomis ji ketina pagrįsti savo sprendimą ir suteikia jam galimybę per nustatytą laikotarpį, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jis gauną tokį pranešimą arba laikoma, kad jis turėjo jį gauti, pareikšti savo nuomonę. Tokio pranešimo atsakovas jam nebuvo įteikęs, todėl buvo nusižengta procedūrai, kai atsakovas be papildomo teismo sprendimo ir įvertinęs pareiškėjo dėstomus argumentus dėl Sąjungos muitinės kodekso naujovių įsigaliojimo, galėjo sutikti su pareiškėjo dėstoma pozicija;

19.4. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl jo individualių veiksmų baudžiamojoje byloje ir neteisingai bei formaliai išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad visiems asmenims atsirado viena bendra skola muitinei, kurią jie privalo įvykdyti ir už ją atsakyti solidariai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. A556-1449/2010 išaiškino, kad jeigu veiksmų visuma leidžia tvirtinti, jog nors asmuo fiziškai nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau jis visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, tai reiškia, kad jis turėjo jas savo žinioje ir savo naudai. Pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas baudžiamojoje byloje (padėjimas pasikėsinti neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis) reiškia, kad pareiškėjas pats asmeniškai neoperavo ir negalėjo operuoti apmokestinamomis prekėmis. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teismo priimto baudžiamojo įsakymo turinio matyti, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas tikrai būtų disponavęs apmokestinamomis prekėmis.

20. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pareiškėjas nepagrįstai sieja skolos muitinei atsiradimo momentą (2015 m. gruodžio 22 d.) su Muitinės sprendimo priėmimo data – 2016 m. lapkričio 10 d. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kai išnyksta skola muitinei, yra materialiosios teisės normos, kurios taikomos tik situacijoms, susidariusioms nuo šio kodekso taikymo datos – 2016 m. gegužės 1 d. Nagrinėjamu atveju prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei: 1) importo skola muitinei būtų atsiradusi ir 2) prekės būtų konfiskuojamos bei sunaikinamos po 2016 m. gegužės 1 d. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenustato skolos muitinei išnykimą įtvirtinančių normų galiojimo atgal. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019);

21.2. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su procedūrinio pobūdžio pažeidimais, pažymėtina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė būti išklausytam, t. y. jis turėjo galimybę pateikti visus įrodymus ir paaiškinimus ginčą nagrinėjant Muitinės departamente bei teisme, tačiau jokių naujų argumentų ar nesutikimo su įregistruota mokestine prievole motyvų pareiškėjas nei centriniam mokesčių administratoriui, nei teismui neteikė. Pareiškėjas skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat nenurodė jokių dokumentų, kurių jis negalėjo pateikti ar kurie buvo muitinės neįvertinti ir galėtų pakeisti priimtų Sprendimų turinį;

21.3. Dėl individualių veiksmų baudžiamojoje byloje vertinimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010, kurioje konstatavo, kad nors pareiškėjas fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau jis visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, o tai reiškia turėjo jas savo žinioje ir savo naudai. Mokestinės teisės prasme jis buvo turėtojas / laikytojas akcizais apmokestinamų prekių iš kur jam ir kilo pareiga sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-939/2009 išaiškino, kad Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktas prekių laikymo sąvokos nesieja su tokio pobūdžio požymiais, kaip prekių priklausomybė konkrečiam asmeniui, asmenų tarpusavio santykiai dėl prekių ar organizacinių veiksmų atlikimas. Pareiškėjo teiginiai, jog Muitinės departamentas turėjo papildomai nustatinėti kaip asmuo, veikdamas kaip padėjėjas, gali disponuoti ar kitaip valdyti apmokestinamas prekes, yra niekuo neparemti ir vertintini kaip atsikirtimai, gynybinė pozicija.

22. Atsakovas Muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Muitinės atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Sąjungos muitinės kodeksas yra pagrindinis muitų teisės aktas, kurio šiam ginčui aktualūs straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d. Neteisėta veika, kurios pagrindu kontrabandos būdu įvežtoms prekėms buvo apskaičiuoti priklausantys importo mokesčiai, įvykdyta 2015 m. gruodžio 22 d., taigi šiuo atveju Sąjungos muitų kodekso 124 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos. Ginčo teisinius santykius detaliai reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 19 dalis, 38 straipsnio 1 dalis bei 40 straipsnis, kurių ginčo atveju nebuvo laikomasi. Tuo atveju, kai nepateiktos muitinės įstaigai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės gabenamos šioje teritorijoje, laikoma, kad šios prekės yra neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją (Bendrijos muitinės kodekso 202 str.), o pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) punktą neteisėtai įvežus į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei;

23.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011) ir ESTT išaiškinimą (žr., pvz., 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. C-459/07) Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos (d) punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš šių prekių išvežimą iš pirmos muitinės įstaigos. Nagrinėjamu atveju prekės (cigaretės) buvo sulaikytos Šalčininkų rajone, kelio A15 43 km, kroviniui jau išvykus iš Muitinės Šalčininkų kelio posto ir pareigūnams atlikus tranzito deklaracijos ir transporto priemonės VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabenančios deklaruotus medinių padėklų dangčius, rekontrolę;

23.3. Pareiškėjo mokestinę atsakomybę apibrėžia Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pagal kurią nereikalaujama, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku muitinei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010);

23.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog muitinės institucijos turi prisiimti pareigą išsiaiškinti pareiškėjo konkrečius veiksmus, nustatytus baudžiamojoje byloje, t. y. įvertinti, kokį vaidmenį jis atliko neteisėtai įvežant prekes, ar disponavo tomis prekėmis. Teismų praktikoje, sprendžiant analogiškus ginčus, ne kartą yra pažymėta, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Muitinė, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, privalo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei;

23.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 metais yra išaiškinęs santykį tarp Sąjungos muitinės kodekso ir Bendrijos muitinės kodekso normų, aktualių muitinės procedūrų reglamentavimui ir, konkrečiai, skolos muitinei išnykimui. Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (124 str. 1 d. (e) p.), numatančios skolos muitinei išnykimą, yra materialiosios, o ne proceso, todėl galioja tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso taikymo datos (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019). Dėl šios priežasties, Sąjungos muitinės kodekso nuostatose, reglamentuojančiose skolos muitinei registravimą, numatyti juridiniai faktai, tokie kaip importuotų prekių sunaikinimo faktas, gali lemti importo skolos muitinei išnykimą tik tais atvejais, jei pati skola muitinei būtų atsiradusi jau galiojant pačiam Sąjungos muitinės kodeksui, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 1A-231 „Dėl V. U. skundo“, kuriuo buvo patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ dalis dėl pareiškėjo V. U. pripažinimo solidariu skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovų atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje aptariamos prekės (cigaretės) įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją jų nedeklaravus, byloje nėra duomenų apie jų konfiskavimą ir sunaikinimą, todėl asmenys (tarp jų ir pareiškėjas), neteisėtai įvežę prekes, laikytini solidariais skolininkais muitinei.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, susijusiais su importo skolos muitinei išnykimu ir jo vaidmeniu baudžiamojoje byloje, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Byloje nustatyta, jog vykdant Bendrijos tranzito procedūrą, pagal 2015 m. gruodžio 22 d. deklaraciją Nr. 15LTVK300014D70CE, pakeliui į paskirties įstaigą, transporto priemonėje VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be dalies tranzito deklaracijoje deklaruoto krovinio (medinių padėklų dangčių) buvo rastos ir sulaikytos nedeklaruotos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės be banderolių (260 000 pakelių „Fest“ ir 200 000 pakelių „Minsk Capital“). Patikrinimo metu pareiškėjas kartu su kitais asmenimis rastų cigarečių be Lietuvos Respublikos banderolių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių, kad rastos prekės turi Bendrijos statusą, neturėjo. Byloje nėra ginčo, kad aptariamos prekės įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją jų nedeklaravus.

29. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju prievolė muitinei įregistruota 2016 m. lapkričio 10 d., o neteisėtai importuotos prekės buvo sunaikintos jau galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, pažymėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) punkte nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 2 d.). Šio kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip, ir nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Taigi sutiktina su atsakovo Muitinės departamento argumentu, jog pareiškėjas nepagrįstai sieja skolos muitinei atsiradimo momentą (2015 m. gruodžio 22 d.) su Muitinės sprendimo priėmimo data – 2016 m. lapkričio 10 d. Skolos muitinei atsiradimo data (2015 m. gruodžio 22 d.) lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Analogiška nuostata yra numatyta Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei.

30. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktuose nustatyta, kad nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos ((e) p.); kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn ((f) p.).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019 konstatavo, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą / išnykimą, yra materialinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šio kodekso įsigaliojimo. Be to, nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data. Analogiško minėtų teisės normų aiškinimo nuosekliai yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-442/2020).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020, spręsdamas dėl prekių konfiskavimo ir jų sunaikinimo reikšmės vertinant skolos muitinei išnykimą (t. y. dėl aplinkybės, kuri reikšminga nustatant, ar valstybė dėl įvežtos akcizais apmokestinamų prekių kontrabandos patyrė mokestinės (dėl negautų mokesčių padarytos) žalos), atkreipė dėmesį į pastaruoju metu formuojamą nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, pagal kurią Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą ir išnykimą, konkrečiai ir šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktai, gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant Bendrijos muitinės kodeksui atsiradusioms skoloms, taikomos pastarojo kodekso nuostatos. Taigi prekių, dėl kurių muitinės skola atsirado galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, konfiskavimas ir sunaikinimas skolos išnykimo savaime nelemia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-1256-261/2019; eA-1224-575/2019; eA-4293-968/2019, taip pat žr., su atitinkamais pakeitimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1368-422/2018).

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prekės buvo neteisėtai įvežtos (atsirado skola muitinei) 2015 m. gruodžio 22 d., t. y. galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, taigi darytina išvada, jog šiuo atveju pareiškėjo skola muitinei negali būti pripažinta išnykusia pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio (e) ir (f) punktus, t. y. dėl to, kad prekės buvo konfiskuotos ir galimai sunaikintos.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos procedūros pažeidimo, nepranešus pareiškėjui priežasčių, kuriomis atsakovas ketina pagrįsti savo sprendimą ir nesuteikus jam galimybės per nustatytą laikotarpį pareikšti savo nuomonę. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta procedūra, nenagrinėja.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neįvertinto jo vaidmens baudžiamojoje byloje, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Bendrijos muitinės kodeksas ar jį keitęs Sąjungos muitinės kodeksas neišskiria bendrininkų vaidmenų ir jų reikšmės muitinės skolos dydžiui ar prievolės muitinei pobūdžiui. Jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, prievolė muitinei visuomet solidari (Bendrijos muitinės kodekso 213 str.). Šiuo aspektu papildomai paminėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros įtraukos taikymo prasme teisiškai reikšminga yra nustatyti tai, ar yra pagrindas konstatuoti, kad skolininku muitinei pripažintas asmuo (1) dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo apie tai, arba (2) yra pagrindas manyti, kad šis asmuo turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas analogiškus veiksmus, taip pat yra konstatavęs, kad nors pareiškėjas fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau jis visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, o tai reiškia turėjo jas savo žinioje ir savo naudai (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010). Kartu pabrėžtina, jog asmens pripažinimui skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką jokios teisinės reikšmės neturi šio asmens vaidmens, jam dalyvaujant neteisėtai įvežant prekes, kvalifikavimas baudžiamosios teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-76-968/2021).

37. Dėl pareiškėjo dalyvavimo neteisėtai įvežant ginčo prekes ir žinojimo apie tai ginčo nėra – tai patvirtina bylos duomenys ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-654/2018 nustatytos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas buvo tarpininkas tarp Lietuvoje veikusių muitininkų ir asmenų užsienyje (pastaruoju atveju, netiesiogiai, per A. S.), kurie organizavo kontrabandos gabenimą per Lietuvos–Baltarusijos Respublikų sieną. Kitaip tariant, pareiškėjas surado būtinus kontaktus, kurie užsienyje rengiasi daryti kontrabandą ir prekes planuoja pervežti į Lietuvą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo vaidmuo, veikiant iš savanaudiškų paskatų bendrininkų grupėje (padėjėjas pagal BK 24 str. 6 d.), neabejotinai patvirtina, kad nors pats pareiškėjas realiai ir nedisponavo apmokestinamomis prekėmis, tačiau, veikdamas per kitus asmenis, kaip ir turėjo jas savo žinioje ir savo naudai.

38. Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė