2019-10-16 Nr. AB-19704-3-64-3-01923-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-650-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01923-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjo N. G. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. G. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Mažeikių skyriaus 2019 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 35VĮ-567-(14.35.2).

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną nagrinėti tam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.)..

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą administraciniame teisme, nes skundžiamu sprendimu nutraukiama 2018 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. V3-N61/2008-0127 dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, sudaryta su N. G..

Teismas, vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos praktika, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų, bei tai, kad valstybinę žemę parduodantis (nuomojantis) subjektas šiuose santykiuose veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, įgyvendinantis atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 9 d. nutartį Nr. T-43/2016, 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį Nr. T-125/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį Nr. T-166/2015 ir kt.), pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip ginčą nepriskirtiną tam teismui.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo vertinimu, jo skundas turi būti nagrinėjamas apygardos administraciniame teisme, kadangi skundžiamame įsakyme yra nurodyta tokia jo apskundimo tvarka.

Pareiškėjas pabrėžia, kad šiuo atveju nėra skundžiami civiliniai santykiai, kuriuos nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, o skundžiamas NŽT Mažeikių skyriaus neteisėtai atliktas veiksmas – priimtas neteisėtas įsakymas, kuris negalėjo būti priimtas dėl skunde nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-438/2019).

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos principas, tačiau jis nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą asmuo gali įgyvendinti nesilaikydamas teisės aktuose numatytos tvarkos. Iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gynybą kyla ir įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimus). Atitinkamai, įstatymų leidėjas, laikydamasis šio įpareigojimo, yra įtvirtinęs ir numatęs teismų kompetencijas nagrinėti atitinkamos kategorijos ginčus, kurių turi būti laikomasi.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus, kilusius iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.), o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus.

ABTĮ 21 straipsnio 2 dalyje ir CPK 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Taigi įvertinus nurodytas teisės aktų nuostatas matyti, kad vienu iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos gali būti atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo kompetencija, laikytinas teisinio santykio prigimtis ir pobūdis, o sprendžiant bylos rūšinio teismingumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, iš kokių teisinių santykių – civilinių ar administracinių – kilę byloje reiškiami reikalavimai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2019 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 35VĮ-567-(14.35.2) dėl 2008 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nutraukimo. Šiame įsakyme nurodyta, kad NŽT Mažeikių skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.562 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų padavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės) 38.13 papunkčiu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 22 d. įgaliojimu Nr. 1I-145-(1.9) „Dėl sprendimų disponuojant valstybine žeme priėmimo, bendraturčio teisių įgyvendinimo ir kitų funkcijų vykdymo“ nutraukia 2008 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą su N. G.. Taigi iš administracinėje byloje suformuotų pareiškėjo skundo reikalavimų ir skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo.

Kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktais reikalavimais, pažymėtina, jog pagal CK 2.34 ir 2.36 straipsnius valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kaip viešieji juridiniai asmenys, be viešojo administravimo veiklos, gali užsiimti ūkine komercine veikla ir būti civilinių teisinių santykių dalyviai lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai.

Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Taigi be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas ir atitinkamai ginčai, kylantys dėl šių santykių, yra nagrinėti bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą byloje V. D. ir K. D. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Biržų žemėtvarkos skyrius, 2017 m. gegužės 17 d., priimtą byloje UAB „Laumžirgiai“ v. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Radviliškio skyrius).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuomos teisiniai santykiai, nepriklausomai nuo nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog nuomos sutarties dalyku yra atitinkami valstybinės žemės sklypai, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui, kuris ir turėtų spręsti ginčą inicijuojančio procesinio dokumento priėmimo klausimą. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netinkamais motyvais.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu – kaip nepriskirtiną tam teismui, ši nuostata kalba apie teritorinį teismingumą, administracinių teismų kompetenciją. Taigi, ši nuostata yra naudojama tuo atveju, kai ginčas iš esmės yra nagrinėtinas administracine tvarka, tačiau asmuo keldamas ginčą kreipėsi į netinkamą administracinį teismą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas pateikė skundą, kuris yra nenagrinėtinas ABTĮ tvarka. Todėl, teisėjų kolegija nekeisdama pirmosios instancijos teismo nutarties rezultato, keičia jos motyvus ir atsisako pareiškėjo skundą priimti vadovaudamasi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu – kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai atsisakydami priimti pareiškėjo skundą, iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, tačiau nurodė netinkamus atsisakymo priimti skundą motyvus, kurie šia nutartimi yra keičiami. Teisėjų kolegija taip pat išaiškina pareiškėjui teisę su ieškiniu dėl jo inicijuojamo ginčo nagrinėjimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą teisės aktų nustatyta tvarka (CPK 31 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis atsisakyti priimti skundą yra teisinga, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė