2025-03-05 Nr. AB-3902-3-61-3-06332-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-148-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06332-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. P. (J. P.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. P. (J. P.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD, ir atsakovas) 2024 m. spalio 10 d. sprendimą „Dėl 2023 m. vasario 15 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-118“ Nr. AD5-21986 (toliau – ir Sprendimas); 2) atnaujinti terminą skundo dėl AAD Aplinkos kokybės departamento Vilniaus aplinkos kokybės kontrolės skyriaus (toliau – ir Skyriaus) vyriausiojo specialisto V. R. 2023 m. vasario 15 d. privalomojo nurodymo Nr. 118 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) panaikinimo padavimui, tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad jis yra praleistas (toliau – ir antrasis reikalavimas); 3) panaikinti AAD Skyriaus vyriausiojo specialisto V. R. 2023 m. vasario 15 d. privalomąjį nurodymą Nr. 118 (toliau – ir trečiasis reikalavimas); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. lapkričio 15 d. nutartimi skundo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus atsisakė priimti, kitą skundo dalį priėmė nagrinėti.

Teismas atsisakė priimti skundo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus, konstatavęs, kad pareiškėjas neįgijo teisės reikšti teismui savarankišką reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Minėtą išvadą teismas padarė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš bylos medžiagos nustatęs, kad Privalomąjį nurodymą pareiškėjas skundė valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui, tačiau šiuo atveju nebuvo priimtas vienas iš sprendimų, nurodytų Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje, nes buvo konstatuota, kad praleistas terminas skundui paduoti.

III. Pareiškėjas J. P. (J. P.) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria nepriimti pareiškėjo skundo antrasis ir trečiasis reikalavimai, bei išspręsti klausimą iš esmės, priimant minėtus skundo reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad su skundu dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo ir prašymu atnaujinti terminą jam paduoti, tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad jis praleistas, kreipėsi į aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovą arba jo įgaliotą asmenį. Taigi pareiškėjas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nepriklausomai nuo Sprendimo turinio, pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne per teismą procedūra. Tokios pačios pozicijos laikosi teismai, tokiose kaip ši ar panašiose byloje (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I3-4646-631/2022).

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo vertinimas, ar išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija pagrįstai nepriėmė nagrinėti skundo dėl to, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, kai minėta institucija neturi teisės atnaujinti skundo padavimo terminą, daro teisminį nagrinėjimą beprasmiu, taigi toks bylos nagrinėjimas negali būti laikomas tinkamu administracinio ginčo išnagrinėjimu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio prasme.

Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčas teisme tik dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumo, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nėra galimas, tuo labiau, jeigu tokia institucija neturi teisės (kompetencijos) atnaujinti terminą skundo dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo padavimui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia situacija – teismas priėmė tik tą skundo dalį, kuria ginčijamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1122-602/2017; 2018 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-637-602/2018).

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-204-789/2023 motyvų. Minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas reikalavimus, savo esme identiškus šios bylos skundo reikalavimams, priėmė (visus) ir tik tada, kai išnagrinėjo bylą iš esmės, sprendė dėl jų (visų) pagrįstumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju AAD nurodė, kad jis apskritai neturi kompetencijos spręsti klausimo dėl termino skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti atnaujinimo (minėtoje byloje rėmėsi tik tuo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių to priežasčių). Pareiškėjo vertinimu tai tik papildomai patvirtinta, kad teismui sprendus, jog terminas skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo praleistas, tik teismas yra kompetentingas spręsti jo atnaujinimo klausimą. Dėl to toks reikalavimas teismo turėtų būti priimtas ir išnagrinėtinas.

Atsakovas AAD atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime iš esmės palaikė pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad AAD Skyriaus vyriausiasis specialistas V. R. 2023 m. vasario 15 d. surašė pareiškėjui privalomąjį nurodymą Nr. 118 (Privalomasis nurodymas). Pareiškėjas dėl šio Privalomojo nurodymo 2024 m. rugsėjo 27 d. pateikė skundą aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui (Įstatymo 25 str. 2 d.). Atsakovas 2024 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. AD5-21986 (Sprendimas), konstatavęs, kad skundas pateiktas praleidus Įstatymo 25 straipsnyje nustatytą terminą skundui pateikti, prašymas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą AAD yra pateiktas ne pagal kompetenciją, skundo nusprendė nenagrinėti. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Sprendimą (pirmasis reikalavimas), atnaujinti terminą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad jis yra praleistas, (antrasis reikalavimas) ir panaikinti Privalomąjį nurodymą (trečiasis reikalavimas). Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu atsisakė priimti pareiškėjo skundo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus, nustatęs, kad šiuo atveju nebuvo priimtas vienas iš sprendimų, nurodytų Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje, todėl pareiškėjas neįgijo teisės reikšti teismui savarankišką reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo.

Atskirajame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nepriimtų skundo reikalavimų, prašo šią dalį pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinti ir išspręsti šį klausimą iš esmės, priimant šiuos reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas bei susijusią teismų praktiką, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčas teisme tik dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumo, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nėra galimas, be kita ko, ir dėl to, kad AAD neturi teisės atnaujinti skundo padavimo terminą ir tai daro teisminį nagrinėjimą beprasmiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (1 p.). Vadovaujantis ABTĮ 28 straipsnio 1 dalimi administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą ne teismo tvarka išnagrinėjus administracinį ginčą, galima skųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnis numato privalomojo nurodymo apskundimo tvarką: privalomasis nurodymas per 10 darbo dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui (2 d.). Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui pateiktas skundas dėl privalomojo nurodymo turi būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų (4 d.). Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba nustatydamas kitus jo įvykdymo terminus. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, nustatydamas kitus privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, mutatis mutandis vadovaujasi šio Įstatymo 21 straipsnio nuostatomis; 3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina (5 d.). Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens sprendimas dėl privalomojo nurodymo įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui (6 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad privalomajam nurodymui apskųsti įstatymas nustato privalomą ikiteisminę tvarką, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, skundas turi būti paduotas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-424/2011; 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-291/2013; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-602/2016; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-62-556/2020).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pažymima, jog išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą instituto paskirtis suponuoja, kad jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr., pvz., 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje A143-191/2010).

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog administraciniams teismams priskiriami tiek skundai dėl administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimų, priimtų išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka iš esmės, tiek sprendimai, kuriais atsisakoma šiuos ginčus nagrinėti. Sprendimu, kuriuo atsisakoma priimti nagrinėti skundą administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, užkertama galimybė tolesnei bylos eigai. Todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, asmeniui turi būti numatyta galimybė tokį sprendimą apskųsti. Teisės normas aiškinant siaurinamai, o būtent, kad apygardos administraciniam teismui gali būti skundžiami tik atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimai, priimti išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka iš esmės, būtų nepagrįstai apribota asmens teisė į teisminę gynybą (žr., pvz., 2006 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje AS15-339/2006).

Tačiau, remiantis administracinių teismų praktika, tais atvejais, kai išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą institucija atsisako priimti skundą dėl to, jog jis neatitinka įstatymo reikalavimų, nelaikytina, kad buvo pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo procedūra. Esant tokioms aplinkybėms, siekiant pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, pirmiausia būtina atskirai teisme nuginčyti tą procedūrinį išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą institucijos sprendimą, kuriuo ji atsisakė priimti skundą. Tik tokiu atveju, jeigu teismas pripažintų neteisėtu ir panaikintų šį išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą institucijos sprendimą, o ši institucija po to iš esmės išnagrinėtų pareiškėjo skundą, pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą dėl jo ginčijamo sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-83/2009, 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-62/2009).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas nebuvo iš esmės išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nors tai neatima pareiškėjo teisės skųsti sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau tai nereiškia, kad situacijos yra lygiavertės ir turi būti vertinamos lygiaverčiai ir turi vienodas teisines pasekmes, t. y. skundas teisme nagrinėjamas kaip būtų išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pažymėtina, kad tik jeigu teismas pripažintų neteisėtu ir panaikintų AAD Sprendimą, o ši institucija po to iš esmės išnagrinėtų pareiškėjo skundą, pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą dėl jo ginčijamo Privalomojo nurodymo panaikinimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. eA-1122-602/2017; 2018 m. balandžio 25 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A-637-602/2018). Pareiškėjas taip pat nurodo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I3-4646-631/2022, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1122-602/2017; 2018 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-637-602/2018 sprendė ginčą iš esmės, o ne procesinį klausimą – skundo reikalavimų priimtinumą, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ginčus sprendė ne viešojo administravimo subjektas, bet specialaus įstatymo pagrindu sukurta administracinių ginčų komisija (bylų ratio decidendi skiriasi), todėl nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodyta praktika ir joje padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjo pateikto skundo reikalavimų priimtinumo klausimą ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. (J. P.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. P. (J. P.) skundo reikalavimus – atnaujinti terminą skundo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Vilniaus aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto V. R. 2023 m. vasario 15 d. privalomojo nurodymo Nr. 118 panaikinimo padavimui, tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad jis yra praleistas ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Vilniaus aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto V. R. 2023 m. vasario 15 d. privalomąjį nurodymą Nr. 118, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė