2016-01-18 Nr. AB-1227-3-62-3-00053-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2589-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00053-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 7–14).

Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. (data nepatikslinta) buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI). Jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas vienam asmeniui yra mažesnis nei 3,6 kv. m, kaip to reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124. Taip pat pareiškėjas skunde minėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo misterijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.6 punktą, kuris nurodo kad kamerose metalinės lovos, stalas ir taburetės turi būti pritvirtintos prie grindų, taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo misterijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 16.12 punktą, kuris numato, kad sanitarinis mazgas kameroje turi būti 100x142 cm ploto. Pareiškėjas nurodė, kad buvimo Kauno TI laikotarpiu su juo buvo elgiamasi žeminant jo orumą dėl to, kad, jo manymu, kameros įrenginiai (lova, stalas, kėdės, spintos bei sanitarinis mazgas) užėmė apie 12 kv. m, o direktoriaus įsakyme 2010 m. gegužės 11 d. Nr. V-124 nustatyta norma neskaitant įrenginių užimamo ploto. Nurodė, kad kiekvienam Kauno TI asmeniui nebuvo įrengtos taburetės ir spintelės higienos reikmenims susidėti. Dėl šių trūkumų pareiškėjas teigė patyręs nepatogumus, o Kauno TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam tik atvykus į Kauno TI, buvo pažeidžiamos jo teisės dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo gryname ore, užsiėmimų ne kameros sąlygomis, sporto laiko pailginimo. Skundėsi, jog „pažeidimus padariusiems“ pareigūnams nebuvo surašyti tarnybiniai pranešimai, nepradėtas tarnybinis tyrimas. Kadangi atsakovas nesudarė tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neveikė taip, kaip privalėjo veikti, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 17–20) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui visą kalinimo Kauno TI laikotarpį teko nuo 16,70 iki 2,61 kv. m ploto. Apie 60 proc. kalėjimo Kauno TI laiko pareiškėjui teko didesnis plotas, nei nustatyta Kalėjimų departamento Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu; pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas skunde mini Taisyklių 14.6 punktą, kuris nurodo, kad kamerose kiekvienam suimtajam metalinės lovos, stalas ir taburetės turi būti pritvirtintos prie grindų, taip pat Kalėjimų departamento Lietuvos Respublikos teisingumo misterijos direktoriaus įsakymo 16.12 punktą, kuris numato, kad sanitarinis mazgas kameroje turi būti 100x142 cm ploto.

Pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija, kad šie reikalavimai buvo pažeisti, tiesiog deklaratyviai teigia, kad tokie reikalavimai egzistuoja. Kauno TI sutinka su pareiškėju, kad yra nustatyti tokie reikalavimai ir pažymėjo, kad Kauno TI jų laikosi. Jokių su šiomis teisėmis susijusių pastabų Kauno TI administracija iš pareiškėjo negavo. Kamerų sanitariniuose mazguose yra ant sienų kabinamos spintelės higienos reikmenims susidėti. Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija.

Pagrindinės užimtumo formos yra:

1) socialinis ir teisinis švietimas;

2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas;

3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas;

4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo pretenzijos, kad pareigūnai nesiima priemonių ilginti pasivaikščiojimo gryname ore trukmės neturi jokio teisinio pagrindo, nes Kauno TI pareigūnai savo tarnyboje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir savo nuožiūra ilginti pasivaikščiojimo laiko gryname ore trukmės neturi jokio pagrindo. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 96 punktu, suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes.

Suimtieji gali pasinaudoti ir kitomis užimtumo formomis: gali gauti knygų iš bibliotekos, turi teisę apsilankyti kompiuterių klasėje, gauti spaudą, naudotis radijo ryšiu, dalyvauti kituose jų užimtumo renginiuose. Pareiškėjas nenurodo kaip konkrečiai Kauno TI darbuotojai pažeidė „užsiėmimų ne kameros sąlygomis“ teises. Pareiškėjui būnant Kauno TI Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nebuvo pažeistas. Pareiškėjas nepateikė jokių patirtos žalos, sveikatos sutrikdymo įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto nepagrindė konkrečiomis aplinkybėmis ir iš esmės vadovavosi tik abstrakčiais teiginiais, išdėstytais skunde.

Atsakovas atsiliepime pripažino, jog ginčo laikotarpiu tam tikru metu pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei nustatė teisės aktai, tačiau pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 111–118) skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista A. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pareiškėjo A. Š. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad į Kauno TI pareiškėjas atskirais etapais buvo patalpintas nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 14 d., nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 11 d.

Atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. (data nepatikslinta). Atsakovo atstovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nebuvo duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl įkalinimo sąlygos atitikimo teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas prašė neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. Teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatą. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus – nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. (pagal Kauno TI 2015 m. vasario 26 d. pažymą Nr. 1-11-1162 A. Š. buvo laikomas Kauno TI įvairiais laikotarpiais iki 2012 m. gegužės 11 d.). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėja terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir jam objektyviai turi būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos.

Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Iš to sekė, kad teismui nebuvo pateikta pakankamai duomenų, jog iki kreipimosi į teismą pareiškėjas asmeniškai negalėjo suvokti neigiamų pasekmių, kurias jo atžvilgiu galima kvalifikuoti kaip neturtinę žalą. Teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių CK 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.271, 6.246–2.249 straipsnių nuostatomis. Viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį patalpinus į Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Higienos normas ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kurios neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų.

Vieną iš skundo argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to sekė, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas etapais nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 14 d., nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. (pritaikius ieškinio senatį ginčo laikotarpis – 2012 m. sausio 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d.).

Teismas atsižvelgė į nuo 2009 m. balandžio 1 d. įsigaliojusia Suėmimo vykdymo įstatymo redakcija, Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punktą, 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-241 2.2 punktą, iki 2009 m. birželio 10 d. ir po to galiojusias Kardomojo kalinimo taisykles, jų 11.1 punktus, 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą Nr. V-124, nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusio 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 111.1, 111.2 punktus.

Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 14 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 213, kurios plotas 15,42 kv. m. Šioje kameroje pareiškėjui būnant 9 paras, 5 paras teko – 2,57 kv. m ploto (trūko – 1,03 kv. m ploto), 1 parą teko – 3,08 kv. m ploto (trūko – 0,52 kv. m ploto), 4 paras teko – nuo 3,86 kv. m iki 7,71 kv. m; nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. (9 paras) pareiškėjas buvo patalpintas kamerose Nr. 208, 320, 350, 214 ir šiose kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas.

Nurodytų duomenų pagrindu akivaizdu, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 14 d. kameroje Nr. 213, 5 paras trūko – 1,03 kv. m ploto, 1 parą trūko – 0,52 kv. m ploto, t. y. buvo laikomas kameroje, kurios plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju buvo aktualus Konvencijos 3 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno TI buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Sprendžiant ginčą, akcentuota, kad pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeistos minimaliai, laikotarpis trumpas. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytais laikotarpiais, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 14 d. 6 paras neužtikrino pareiškėjui Kauno TI minimalios gyvenamojo ploto normos. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dirglumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimai buvo nežymūs, neintensyvūs ir truko sąlyginai neilgą laikotarpį suteikė pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Pažymėta, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo tardymo izoliatoriuje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas atsižvelgė į ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei CK 1.138 6 ir 8 punktų nuostatas, EŽTT jurisprudenciją (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. kamerose nebuvo taburečių kiekvienam asmeniui, stalas apie 0,30 cm, nebuvo spintelės higienos reikmenims susidėti, buvo pažeidžiamos jo teisės dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo gryname ore, užsiėmimų ne kameros sąlygomis, sporto laiko pailginimo, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, t. y. patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Teismas vadovavosi Taisyklių III skirsnio 14.6. papunkčiu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiose kamerose ar kokiu laikotarpiu buvo mažiau kėdžių nei asmenų, nebuvo spintelės higienos reikmėms susidėti, o tuo tarpu iš atsakovo, atstovaujamo Kauno TI, pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas tiek vienas kameroje, tiek su kitais asmenimis, taip pat keitė kameras, todėl pareiškėjui nekonkretizavus šio pažeidimo aplinkybių, nėra galimybės nustatyti pažeidimo buvimo fakto.

Teismas taip pat atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, 2009 m. birželio 1 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 92–94 punktų, 2010 m. gruodžio 10 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Aprašo 13 punkto nuostatas. Apie jokius šio teisinio reglamentavimo pažeidimus teismui nebuvo pateikta įrodymų. Kauno TI pareigūnai savo tarnyboje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir savo nuožiūra ilginti pasivaikščiojimo laiko gryname ore trukmės neturi jokio pagrindo. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko laikyti nepagrįstais, nes Kauno TI pasivaikščiojimo gryname ore tvarka yra įgyvendinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir nustatytais reikalavimais.

Kauno TI suimtajam siūlo tokias galimybes laisvalaikiui praleisti: biblioteka, skaitykla, koplyčia, televizijos ir video filmų žiūrėjimas, savišvieta, dvasinis ugdymas, fizinis užimtumas, anglų kalbos pamokos per vietinę televiziją. Tokių galimybių realizavimą patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, Naudojimosi biblioteka taisyklės, Naudojimosi skaitykla taisyklės. Pareiškėjas nenurodė kaip konkrečiai Kauno TI darbuotojai pažeidė „užsiėmimų ne kameros sąlygomis“ teises. Jokių pareiškimų ar pastabų Kauno TI nebuvo pateikta. Teismas atkreipė dėmesį, kad jei, kaip pareiškėjas teigia, jo teisės buvo pažeistos, jis galėjo imtis tam tikrų veiksmų, kad neteisėtas elgesys būtų pašalintas. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į Kauno TI administraciją ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste.

III. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 123–127) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 15 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinei žalai atlyginti.

Teigia, kad teismas atsižvelgė tik į aplinkybę, jog pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Tačiau pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad kalint netinkamomis sąlygomis buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą, teisę jaustis oriu, visaverčiu ir lygiaverčiu Lietuvos Respublikos piliečiu, dėl ko, jo teigimu, buvo padaryta žala. Pareiškėjui buvo sukelti ne tik nepatogumai, bet ir suvaržytos teisės, jis patyrė sveikatos sutrikimus. Tvirtina, jog buvo sudarytos nežmoniškos sąlygos, žeminančios pareiškėjo orumą, diskriminuojančios jo socialinę padėtį, dėl ko pasireiškė psichologiniai sukrėtimai bei fiziniai nepatogumai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Kauno tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į Kauno TI pareiškėjas atskirais etapais buvo patalpintas nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., pritaikęs ieškinio senatį, darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo laikotarpiu iš viso 6 paras pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.

Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v. UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m.

CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Š. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Kauno TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. Skundą pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. sausio 14 d. (b. l. 6). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 17–20), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą, kaip teigiama, laikotarpiais nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. sausio 13 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. Kauno TI buvo laikomas tam tikrais periodais: nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 14 d., nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 11 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad jam Kauno TI teko per mažai gyvenamojo ploto, kamerose nebuvo taburečių, spintelių kiekvienam asmeniui, pasivaikščiojimo, sporto laikas nepailgintas, nebuvo užsiėmimų ne kameros sąlygomis.

Dėl pareiškėjo argumento, jog jam teko per mažai gyvenamojo ploto, aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija), kurio 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis į bylą pateiktais duomenimis (Kauno TI 2015 m. vasario 26 d. pažyma apie A. Š. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje Nr. 11-1162, b. l. 23–40), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad per ginčui aktualų laikotarpį nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. pareiškėjas iš viso 6 paras (nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 12 d.) buvo laikomas Kauno TI kameroje, kurioje jam teko mažesnis plotas nei nustatyta norma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, dėl ko pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pasisakant dėl kitų pareiškėjo teiginių, kuriais remdamasis jis prašė atlyginti neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai aiškių ir detalizuotų paaiškinimų dėl, jo teigimu, netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje: nors teigė, jog kamerose nebuvo taburečių, spintelių kiekvienam asmeniui, konkrečių laikotarpių kamerų neįvardijo; teigė, buvo pažeidžiamos jo teisės dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo gryname ore, užsiėmimų ne kameros sąlygomis, sporto laiko pailginimo, tačiau nenurodė konkrečių su tokiais teiginiais susijusių aplinkybių, neįvardijo, kokie konkretūs duomenys galėtų tai patvirtinti. Iš teismo procesinių dokumentų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ nuostatų, ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus reikšmingus įrodymus, jo padarytos išvados, su kuriomis teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, pagrįstos minėtų įrodymų visumos vertinimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan