2022-03-23 Nr. AB-6730-3-61-3-05139-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1648-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05139-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. A. F. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. A. F. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja M. A. F. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39369 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2402 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji 2021 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pirminės apklausos metu teigė, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja, pasisakydama dėl Sprendimo dalies, kuria nutarta ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pažymėjo, kad savo elgesiu ji niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų. Pareiškėja teigė, jog visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies, priėmus jai nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Draudimas pareiškėjai atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jos lūkesčiui gauti prieglobstį.

4. Pareiškėja nurodė, jog ji Komisijos prašė užtikrinti tiesioginį jos išklausymą.

5. Pareiškėja teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos šeimos tikslas yra patekti į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, tačiau šiuo atveju nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjos persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jos individualių savybių. Atsižvelgęs į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjos kilmės valstybėje būtų pasikeitusi iš esmės, pati pareiškėja taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kurie turėtų būti papildomai įvertinti.

8. Atsakovas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjos paaiškinimo, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė.

9. Atsakovas paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Nustatytas laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, kuris laikytinas proporcingu.

11. Atsakovas paaiškino, kad žodinis bylos nagrinėjimas ikiteismine tvarka numatytas tik išimtiniais atvejais.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos M. A. F. F. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

13.1. (duomenys neskelbtini).

13.2. (duomenys neskelbtini).

13.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13.4. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi su skundu į Komisiją. Komisija sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Nesutikdama su atsakovo sprendimais, pareiškėja kreipėsi į teismą.

14. Teismas vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89, 99 punktais, analizavo byloje esančius duomenis ir nustatė, kad pareiškėja prašymą suteikti jai pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą grindžia tuo, jog (duomenys neskelbtini). Nors asmeniškai pareiškėjai nekyla pavojus, ji baiminasi dėl galimo persekiojimo ateityje.

15. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjos paaiškinimas apie (duomenys neskelbtini) yra tikėtinas. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jai individualiai kilusių pavojų, apklausų metu neteigė, jog būtų asmeniškai patyrusi persekiojimo veiksmus. Teismas pareiškėjos teiginius dėl galimo persekiojimo ateityje vertino kaip deklaratyvius, nekonkretizuotus, kuriuos paneigia faktinės bylos aplinkybės. Teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėja papildomos apsaugos suteikimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą, kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai gresiančių veiksmų pobūdis ir pasekmės neatitinka persekiojimo, nežmoniško elgesio veiksmų, taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kyla beatodairiška grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ar grėstų kitos neigiamos pasekmės. Teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, kuriose nurodyta, kad nei vienoje iš kilmės valstybės provincijų beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas priėjo išvadą, jog (duomenys neskelbtini) saugumo lygis ir ten gyvenančių žmonių ekonominė ir socialinė padėtis yra palankiausia ir patraukliausia visoje kilmės valstybėje. Pareiškėja nenurodė duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje ar (duomenys neskelbtini), kurie lemtų poreikį koreguoti EPPB vertinimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl neužtikrintos teisės būti išklausytai Komisijos posėdžio metu.

18. Teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta, tačiau draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo yra nemotyvuotas ir neproporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismas pareiškėjai nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, atitinkamai pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, sumažinęs draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpį nuo 3 iki 2 metų nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

19. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomos apsaugos panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 20. Pareiškėja M. A. F. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Pareiškėja remiasi EŽTT praktika, kurioje konstatuota, jog prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus ir teigia, jog atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl pareiškėjos baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

22. Pareiškėja nurodo, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinkta informacija apie kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjos paaiškinimu, neatsižvelgė į tai, jog pagal EPPB pareiškėja priskiriama prie padidintos rizikos asmenų profilio. Pareiškėja akcentuoja, jog ji realiai gyveno kilmės valstybėje ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys, neatspindi kilmės šalies realijų.

23. Pareiškėja teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą jai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į pareiškėjos skundą argumentus, laikosi pozicijos, jog tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių juos paneigti. Atsakovas papildomai nurodo, kad tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog, grįžimo į kilmės šalį atveju, pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja apklausų metu nurodė bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybes, tačiau jos nesuponuoja išvados, jog pareiškėja savo kilmės valstybėje yra persekiojama. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėja nepateikė, o deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jos skundą, vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

26. Atsakovas teigia, jog nors pareiškėja ir nurodo, kad Migracijos departamentas pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms įvertinti. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

27. Atsakovas nurodo, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Pareiškėja M. A. F. F. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi nori ir turi būti tiesiogiai išklausyta. Pareiškėja kitų motyvų nenurodo.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

V. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjai M. A. F. F. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjos prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

33. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu, kuris nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

34. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

35. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

36. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

37. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

41. Byloje nustatyta, jog pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas (duomenys neskelbtini).

42. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad prieglobsčio prašytojos paaiškinimas apie (duomenys neskelbtini) yra tikėtinas, tačiau pareiškėja teigė, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėja neįvardijo grupuočių ar kitų galimų persekiotojų. Atsižvelgęs į tai, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojos paaiškinimas neleido identifikuoti tariamo būsimo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, bei nepagrindė rizikos patirti persekiojimo tikimybės, atsakovas konstatavo, kad prieglobsčio prašytoja nepagrindė savo prieglobsčio prašymo. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad pareiškėjos baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir Migracijos departamento Sprendimo turinį, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia tik savo subjektyviu situacijos vertinimu, individualios asmeninės grėsmės nenustatyta. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo, tačiau pareiškėja nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjos savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų visapusiško ištyrimo neužtikrino. Nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, jog pagal EPPB ji priskiriama prie padidintos rizikos asmenų profilio, nes pareiškėja nedetalizavo, kuriam iš EPPB išskirtų padidintos rizikos asmenų profilių ji priklauso, o atsakovas, įvertinęs visą surinktą informaciją, tokių duomenų nekonstatavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, kad Migracijos departamentas atliko kruopštų ir objektyvų tyrimą ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos situaciją (duomenys neskelbtini) ir situaciją kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) mieste gyvenimo saugumo lygis ir ten gyvenančių žmonių ekonominė ir socialinė padėtis yra palankiausia ir patraukliausia visame (duomenys neskelbtini)), pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog ji realiai gyveno kilmės valstybėje ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys neatspindi kilmės šalies realijų.

45. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje tariamai gresiančio pavojaus, nesant kitų grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pripažinti galimai galinčią kilti grėsmę.

46. Pareiškėja teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą jai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. A. F. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė