2022-03-02 Nr. AB-5797-3-61-3-05049-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1413-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05049-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujami įstatyminių atstovų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir pareiškėjai), padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21M35262 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento antrosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 6K-2303 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai paaiškino, jog kad iš (duomenys neskelbtini išvyko dėl politinio persekiojimo. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (išskyrus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Atsakovas ir Komisija sprendė, kad pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį. ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

3. Pareiškėjai tvirtino, kad jų skundą nagrinėjant Komisijoje jie turėjo būti išklausyti ir tai nurodė savo skunde. Tačiau Komisija nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime ir teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

4. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos sprendimo argumentais, kad nėra pagrindo jiems suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pareiškėjai pagrindė savo prieglobsčio prašymą, nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – politinį persekiojimą, kuris reiškia jiems kilusį pavojų sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjų teigimu, jų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra politinių grasinimų ir nužudymų ir dėl to kyla reali grėsmė jų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

5. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Komisija taip pat nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, susijusių su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks veiksmas, pareiškėjų manymu, neturėtų lemti didžiausių sankcijų taikymą, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl nuolatinio verbavimo prisijungti prie (duomenys neskelbtini) partijos (toliau – (duomenys neskelbtini)). Departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjai savo prieglobsčio prašymo nepagrindė jokiais įrodymais, o jų pasakojimai apie priežastis, lėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, pasižymėjo trūkumais – buvo bendro pobūdžio, nedetalūs. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kad pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika ir jos nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

8. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjų skundo teiginiais, kad jų skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka. Šiuo atveju nebuvo nustatyta būtinybė gauti asmenų žodinius paaiškinimus.

9. Atsakovas pabrėžė, kad prieglobsčio prašymo pagrįstumą lemia ne tik pasakojimo turiniui keliami reikalavimai, bet ir jo neprieštaravimas kilmės valstybės informacijai bei atitikimas tarptautinės apsaugos statusui gauti kriterijų elementams, o nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Kadangi pareiškėjai nepateikė jokių jų prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Aprašo 99 punkto nuostatų.

Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjai į klausimus atsakinėjo vangiai, teikė abstrakčius, bendro pobūdžio atsakymus. Pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) partijas bei pareiškėjo brolio priklausymą joms apklausos metu buvo nerišlus, nebuvo detalizuotos ir įvardintos brolio funkcijos, pareigos ir svarba opozicinėje partijoje, kodėl (duomenys neskelbtini) siekia brolio narystės joje, kodėl jie nori, kad pareiškėjas prie jų prisijungtų. Pareiškėjas teigė, kad prie partijos prisijungti jam siūlydavo miesto meras, vėliau teigė, kad siūlymai vyko per įvairius asmenis, tačiau be mero negalėjo įvardinti nei šių asmenų, nei verbavimo būdų, pareiškėjas net neįvardino, kad jis sulauktų grasinimų.

Priešingai – pareiškėjas, teigė, kad jis buvo kalbinamas, įtikinėjamas. Pareiškėja taip pat patvirtino, kad jai nebuvo grasinama, tik visą laiką vyras buvo spaudžiamas prisijungti prie partijos. Pareiškėjas teigė, kad jam grasinama jau 5–6 metus, tuo metu jo žmona sakė, kad vyrui grasinama 3 metus. Pareiškėjai teigė, kad jie šalies viduje net nebandė persikelti, o išvykimo motyvus iš esmės siejo su tuo, kad jie turi 3 vaikus ir jiems sunku gyventi jų kilmės valstybėje. Dėl patikimumo stokos pareiškėjų pasakojimai apie galbūt patirtą persekiojimą ir persekiojimo priežastis (nenoras prisijungti prie (duomenys neskelbtini)) buvo atmesti.

Be to, pareiškėjų pasakojimai nesuderinami su kilmės valstybės informacija. Remiantis surinkta informacija, nebuvo rasta jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) prievarta verbuotų asmenis prisijungti prie jų partijos. Pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp galbūt gresiančio persekiojimo ir Ženevos konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Atsižvelgiant į tai, Departamentas vertino, jog pareiškėjų prašymas suteikti jiems prieglobstį ar tarptautinę apsaugą buvo nemotyvuotas ir jų pateikti išvykimo iš kilmės šalies motyvai bei deklaruotina baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentu, kad ta aplinkybė, jog jie negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pagal Įstatymo 71 straipsnį pareiškėjams tenka pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Šiuo atveju pareiškėjų pasakojimas savaime turi vidinių trūkumų (o įrodymų pareiškėjai nepateikė), keliančių abejonių dėl jo tikrumo, todėl jų istorija negali būti pripažinti patikima ir jai netaikomas abejonės privilegijos principas. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėjai ateityje nesusidurs su grėsmėmis, grasinimais), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

11. Atsakydamas į pareiškėjų skundo argumentus dėl jų išsiuntimo ir draudimo atvykti, atsakovas vadovavosi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma leido atsakovui pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjų atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačių pareiškėjų faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Minėtos aplinkybės patvirtino, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjai su vaikais vengdami grąžinimo gali pasislėpti. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymą, priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymi, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, atsakovas mano, kad pagrįstai nustatė pareiškėjams maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; 4) kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai sulaikė grupę asmenų, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną; tarp jų buvo pareiškėjai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir nepilnamečiai jų vaikai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pateikė (duomenys neskelbtini) piliečių asmens dokumentus; pareiškėjai 2021 m. rugpjūčio 15 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; 2021 m. rugpjūčio 15 d. vykusios pirminės apklausos metu pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jo gimtoji kalba (duomenys neskelbtini), musulmonas, vedęs. Jo paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) miestas; profesija – statybininkas, apdailininkas.

Teikdamas paaiškinimus apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsienietis nurodė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje, nes buvo konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini). Jis pats jokiai politinei partijai nepriklauso, tačiau jo brolis (duomenys neskelbtini) priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, kurios vadovas yra (duomenys neskelbtini). Užsieniečio teigimu, ši partija konfliktuoja su minėtomis partijomis.

Nurodė ir tai, kad jis bando ieškotis darbo, bet kadangi jo brolis priklauso minėtai partijai, jam neleidžiama niekur įsidarbinti. Pareiškėjo nurodytos partijos labai įtakingos ir veikia visoje šalyje. Taip pat nurodė, kad jo žmonos brolis dirba apsauginiu vienoje iš minėtų partijų ir nuolat sako, kad jo brolis nepatinka šioms partijoms, todėl nepatinka ir jis. Užsieniečio teigimu, jeigu jis nueina į kokią nors įstaigą, jį iš ten išvaro, nes jo brolis priklauso tai partijai. Tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) patyrė didelį žmonos brolio spaudimą, kad jo brolis išstotų iš partijos, sulaukė skambučių iš seniūnijos, kad įkalbėtų brolį palikti partiją.

Jeigu brolis nesutiks tai padaryti, pareiškėjo teigimu, jis privalės teikti informaciją toms dviem partijoms. Užsienietis taip pat teigė, kad jam buvo sunku taip gyventi, nes turėjo šnipinėti brolį ar jį priversti dirbti kitai partijai. Pažymėjo ir tai, kad (duomenys neskelbtini) jo gyvenimas buvo sudėtingas, jis buvo dažytojas ir, jeigu užsakovas būtų valstybinė institucija, jam niekas neduotų darbo, nes partija uždraustų jį samdyti. Pareiškėjo teigimu, tiesioginės grėsmės jam ir jo šeimai nebuvo, tačiau (duomenys neskelbtini) nėra ateities, bloga švietimo sistema.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) turėjo namą, mašiną, tačiau viską pardavė ir jo situacija sudėtinga.

15. Teismas taip pat nustatė, kad apie atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) vyko automobiliu, o vėliau lėktuvu atskrido į (duomenys neskelbtini). Iš oro uosto juos nuvežė į viešbutį, kuris buvo rezervuotas iš anksto, ten buvo 2–3 dienas. Vėliau susisiekė su gabentojais, kurie padėjo pasieki Lietuvos valstybės sieną. Apie Lietuvą pareiškėjas anksčiau nežinojo, tačiau žmonės pradėjo kalbėti, kad čia yra saugu ir galima pateikti sausumos keliu. Tvirtino, kad jau seniai norėjo patekti į Europą. Teismas analizavo pareiškėjo antrosios apklausos, vykusios 2021 m. spalio 21 d., metu pateiktus paaiškinimus.

16. Teismas apžvelgė pareiškėjos pirminės apklausos metu duotus paaiškinimus, taip pat apklausos, įvykusios 2021 m. spalio 21 d., metu duotus paaiškinimus, kuriuose buvo nurodyta, kad pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes jos vyras priklausė opozicinei partijai, kuri kontroliuoja kitas partijas, ta partija jiems trukdė, spaudė jų šeimą. Vėliau prieglobsčio prašytoja patikslino, kad vyras nepriklausė jokiai partijai, bet jos vyro brolis buvo prieš (duomenys neskelbtini) partiją.

17. Teismas, vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose bei pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

18. Vertindamas, ar atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai baimę būti persekiojamiems kilmės valstybėje sieja su pareiškėjo (duomenys neskelbtini) nuolatiniu verbavimu prisijungti prie (duomenys neskelbtini) partijos ((duomenys neskelbtini)), pareiškėjai negali įsidarbinti, jų ekonominė padėtis yra bloga. Teismo vertinimu, pareiškėjų pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo abstraktus, nedetalus, prieštaringas. Pareiškėjai į jiems užduodamus klausimus atsakinėjo vangiai, teikė abstrakčius, bendro pobūdžio atsakymus. Pareiškėjų pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) partijas bei pareiškėjo (duomenys neskelbtini) brolio priklausymą joms apklausos eigoje kito, buvo nerišlus, be to, teismo vertinimu, pareiškėjų pasakojimas nebuvo suderinamas su kilmės valstybės informacija, kadangi tyrimo metu nebuvo rasta jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) prievarta verbuotų asmenis prisijungti prie jų partijos.

19. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, teismas darė išvadą, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pačių pareiškėjų nurodytomis priežastimis, ją vertino pareiškėjų individualių aplinkybių kontekste ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje.

20. Teismas konstatavo, kad nebuvo Įstatymo 87 straipsnyje nustatyto pagrindo suteikti pareiškėjams ir papildomą apsaugą. Bylos duomenys nepatvirtino, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Įvertinęs Departamento nustatytas aplinkybes, susijusias su įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose skirtingu beatodairiško smurto lygiu, teismas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gubernijoje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), kurie sąlygotų poreikį koreguoti šį Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija paremtą vertinimą, tyrimo metu nebuvo rasta.

21. Teismo vertinimu, buvo pagrįsta Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 44 punkto nuostatas, pareiškėjų individualią situaciją, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

22. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad sprendimo dalis dėl uždraudimo atvyktu į Lietuvos Respubliką termino nustatymo keistina, nustatant, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas taip pat darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas pažymėjo, kad atitinkamai keistinas ir Komisijos sprendimas. Nurodęs, kad nenustatė pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, teismas netenkino pareiškėjų išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą jų prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

26. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori būti tiesiogiai išklausytas.

27. Pareiškėjai nurodo, kad Skundo dėl Departamento sprendimo nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Buvo prašoma Komisijoje pareiškėjų skundą nagrinėti žodžiu. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė, ji negali būti paneigta skundą nagrinėjant ikiteismine tvarka. Atsakovo sprendimai, priimti neišklausius pareiškėjų, suklaidino teismą, o siekiant teisingo sprendimo byloje skirtina bylą nagrinėti nepažeidžiant skaidraus ir teisingo proceso garantijos.

28. Pareiškėjų teigimu, jie pateikė pagrįstą prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą turėtą informaciją, tačiau pateikti faktai nebuvo teisingai įvertinti. Byloje nustatyta, (duomenys neskelbtini) pirminės apklausos metu nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), o pagrindinė to priežastis – politinis persekiojimas, tai įrodo pareiškėjams kilusį pavojų sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra susiformavusi nebaudžiama politinių grasinimų, susidorojimo bei nužudymų tendencija ir dėl to asmenims kyla reali susidorojimo grėsmė. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Nurodytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, o teismas buvo suklaidintas Departamento sprendimo, todėl netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą.

29. Apeliantai skunde teismui buvo nurodę, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus dėl opozicijos veiklos ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie politinių oponentų persekiojimo problematiką. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjai vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priversti palikti kilmės šalį. Ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, bet ne esminė pareiškėjo kilmės šalies palikimo priežastis. Pažymėtina, kad pareiškėjai nurodė, kad didesnėje (duomenys neskelbtini) šalies teritorijoje vis dar yra taikoma tiesioginis politinių oponentų persekiojimas ir fizinis susidorojimas.

30. Atsakovo Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu, tačiau vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

31. Atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju tokie veiksmai turėjo būti atlikti, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021 pateiktus išaiškinimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje taip pat atsispindi tendencija pripažinti, kad atsakovas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus.

32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kadangi atsakovas pažeidė asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aplaidžiai įvykdė savo pareigą tinkamai surinkti informaciją apie kilmės šalį, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę, atsakovo surinkta informacija neatitiko esminių keliamų kriterijų, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis trūkumas nepagrįstai nebuvo pašalintas.

33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovas nesutinka su apeliantų argumentais, kad buvo pažeista jų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Prieš priimant Sprendimą pareiškėjai buvo apklausti laikantis nustatytų procedūrų – jiems paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvo pasakojimo metu paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai, kurie, neturėjo sukelti sunkumų, nes jie susiję su asmenine pareiškėjų patirtimi. Pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir patys pareiškėjai, todėl darytina išvada, kad Aprašo 222 punkto reikalavimų buvo laikytasi.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų pasakojimai nėra detalūs, nuoseklūs bei nėra patvirtinti patikimais įrodymais, tuo labiau, kad jie nesuderinami su kilmės valstybės informacija. Departamentas ir pirmos instancijos teismas pagrįstai jų pasakojimus apie neva patirtą persekiojimą ir persekiojimo priežastis (nenoras prisijungti prie (duomenys neskelbtini)) atmetė dėl patikimumo stokos. Pareiškėjų įvardintos ekonominio pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės priežastys savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjams poreikio, nes ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjai savo pareiškimą dėl jiems kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje grindė tik subjektyvia nuomone, nepateikiant objektyvių įrodymų dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (toliau – JTPA) parengtame Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove (toliau – JTPA vadovas) nurodoma, kad pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

36. Nesutiktina, kad atsakovas nesurinko išsamios aktualios informacijos, kad jis turėjo kreiptis į kitas institucijas dėl informacijos apie apreiškėjų kilmės valstybę. Atliekamo tyrimo objektas yra ne kilmės valstybė, o konkrečiam asmeniui šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesusiję su pareiškėjų situacija. Teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais Be to, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį kreiptis į kitas institucijas. Apeliaciniame skunde minima administracinė byla savo aplinkybėmis skiriasi nuo pareiškėjų situacijos, todėl nėra pagrindo ja remtis. Pažymos apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje rengimas pagal Aprašo nuostatas nėra privalomas ir priklauso Departamento diskrecijai.

37. Departamento vertinimu, pareiškėjų atveju buvo surinkta aktuali ir patikima kilmės valstybės informacija, susijusi su jų prieglobsčio prašymu. Buvo įvertinta informacija apie (duomenys neskelbtini) partiją, kuri nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) verbuotų žmones prisijungti prie jų partijos. Pareiškėjai nors ir nurodo, kad atsakovas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jo manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti Europos sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ESPA (buvęs Europos prieglobsčio paramos biuras)). Pareiškėjai taip pat nenurodo pagrįstų argumentų, kodėl, jų manymu, Departamentas privalėjo parengti pažymą apie kilmės valstybę.

38. Departamento tyrimo metu taip pat įvertintos ir pareiškėjų galimybės saugiai keliauti ir nustatyta, kad pareiškėjų grįžimas į (duomenys neskelbtini) jiems nesukeltų papildomų rūpesčių: (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys iš bet kurios (duomenys neskelbtini) dalies paprastai gali lengvai patekti į (duomenys neskelbtini), kelionės dokumentų gavimas nėra apsunkintas, į (duomenys neskelbtini) vyksta komerciniai tarptautiniai skrydžiai, (duomenys neskelbtini) įgyvendinamos savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programos.

39. Atsakovas tvirtina, jog buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo priešingi teiginiai yra nepagrįsti, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla.

40. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Departamento tyrimas atliktas išsamiai, pareiškėjams nebuvo pagrindo suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad naujesnės informacijos, galinčios paneigti sprendime padarytas išvadas, pareiškėjai skunde nepateikia.

41. Atsakovo teigimu, teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir pagrįstai sprendė, kad apreiškėjui nesuteiktina papildoma apsauga. Taigi ir Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 21M35262 ir Departamento Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 6K-2303 teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų motyvų, kuriais yra grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

44. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

45. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik apeliaciniame skunde nurodomas pageidavimas, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, aptariamas prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

47. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodami, kad jie pagrindė aplinkybes, lemiančias prieglobsčio suteikimą, pareiškėjams dėl gresiančio persekiojimo kyla reali grėsmė kilmės valstybėje. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jų skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas sudarius galimybę dalyvauti pareiškėjams ir išklausius jų paaiškinimus. Be to, teigiama, jog atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

48. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

50. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

51. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

52. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

53. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).

54. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė individualaus persekiojimo baime kilmės valstybėje, t. y. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra nuolat verbuojamas prisijungti prie (duomenys neskelbtini) partijos, jo brolis priklauso oponuojančiai partijai, todėl pareiškėjas bus priverstas jį šnipinėti; pareiškėjui yra sunku, kai negali susirasti darbo, pragyvenimo lygis (duomenys neskelbtini) labai žemas. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad įvertinus prašymą suteikti prieglobstį ir atlikus pareiškėjų apklausas, įvertinus situaciją kilmės valstybėje pareiškėjų prašyme nurodytais aspektais, tyrimo metu gautus duomenis apie pareiškėjų kilmės valstybę, buvo konstatuota, kad nėra duomenų, jog (duomenys neskelbtini) prievarta verbuotų asmenis prisijungti prie jų partijos, pareiškėjai realios persekiojimo grėsmės ir paties persekiojimo nepatyrė, jų pasakojimas apie galbūt patirtą persekiojimą ir persekiojimo priežastis (nenoras prisijunti prie (duomenys neskelbtini) buvo atmesti dėl patikimumo stokos, t. y. pareiškėjai nepagrindė realios persekiojimo rizikos grėsmės tikimybės, todėl neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

55. Įvertinusi pareiškėjų Departamentui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) teiginių dėl realios grėsmės būti persekiojamiems kilmės valstybėje iš esmės politiniu pagrindu – pareiškėjų pasakojimas apie persekiojimo grėsmės šaltinį (politinės partijos spaudimą prisijungti) buvo abstraktus, nurodomos skirtingos aplinkybės apie tuos pačius įvykius, iš pasakojimų matyti, kad pareiškėjų žinios apie (duomenys neskelbtini) veikiančias politines (galbūt oponuojančias) partijas yra minimalios, pasakojimas nerišlus. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjai nurodė, jog jokių grasinimų jie kilmės valstybėje nepatyrė – pareiškėjas buvo tik įkalbinėjamas prijungti prie (duomenys neskelbtini), pareiškėjai visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), nebandė persikelti į kitas vietoves kilmės valstybėje. Pareiškėjų abstrakčiai ir nenuosekliai nurodytos neva gresiančio persekiojimo priežastys nagrinėjamos bylos kontekste neatitinka pabėgėlio statuso įgijimo kriterijų.

56. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjų baimė patirti persekiojimą politiniais motyvais, nepagrįsta individualiomis aplinkybėmis ir (ar) asmenine patirtimi, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir spręstina, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų – jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje

57. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjų nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjams buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, padaryta remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros pateikiamais naujausiais duomenimis ir atsižvelgiant į išskiriamus padidintos rizikos asmenų profilius. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė jokių duomenų ir (ar) jų šaltinių paneigiančių minėtas išvadas, o atsakovo atlikto tyrimo metu analizuotos informacijos pakanka savo išvadoms pagrįsti. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai (kad atsakovas nesurinko naujausios informacijos apie kilmės valstybę, neanalizavo, kaip elgiamasi su politiniais oponentais, nesikreipė į kitas institucijas dėl išsamios informacijos apie kilmės valstybę), laikytini nepagrįstais. Byloje taip pat nenustatyta, kad apsauga pareiškėjams kilmės šalyje nėra prieinama.

58. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

59. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

60. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipos, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

61. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius