2016-05-23 Nr. AB-11426-3-61-3-01719-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1146-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01719-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad nuo 2008 metų pavasario iki 2011 m. spalio 25 d. (3 metus ir 6 mėnesius) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas su daugiau žmonių kamerose nei leistina norma, todėl būdamas mažesnėje erdvėje nei numato minimalūs reikalavimai patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, dėl ko sutriko miegas, negalėjo ruoštis pamokoms (lanko mokyklą). Pažymėjo, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, taikant civilinę atsakomybę siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį ar valstybinę instituciją, o kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusius negatyvius padarinius. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų prašė priteisti jo prašomo dydžio neturtinę žalą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 13-20) nurodė kameras, kuriose pareiškėjas R. V. buvo laikomas, jų plotus, kartu su juo laikytų asmenų skaičių. Pripažino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, neturi teisinio pagrindo jų nepriimti į įstaigą, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Jų nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos – neteisėtų veiksmų. Prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 22 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 13-20, 21, 22, 23). Pareiškėjo kalinimo metu galiojusios Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau - Higienos norma HN 76:1999), 6.15 punkte buvo nustatyta, jog kalėjimo kameros ir tardymo izoliatoriaus kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. Šis reikalavimas buvo privalomas vykdyti Lukiškių TI-K kalinčių asmenų atžvilgiu iki 2010 m. balandžio 10 d., nes 2010 m. balandžio 11 d., įsigaliojus naujai Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintai higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN76:2010), Higienos norma HN 76:1999 neteko galios. Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. galioję teisės aktai minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose nereglamentavo. Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktas, numatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą teismas nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažesnė kaip 5 kv. m ploto norma, o laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. spalio 25 d. pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto norma. Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose norma nebuvo numatyta.

Teismas nustatė, kad skunde nurodytu laiku, praleistu Lukiškių TI-K, laikotarpiais nuo 2008-05-14 iki 2008- 05-28, nuo 2008-10-29 iki 2009-05-24, nuo 2009-06-04 iki 2009-08-28, nuo 2009-08-31 iki 2009-09-11, nuo 2009-09-16 iki 2010-03-15, nuo 2010-03-17 iki 2010-04-11 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m kameros plotas, o laikotarpiais nuo 2010-05-14 iki 2010-06-20, nuo 2010-07-10 iki 2010-12-07, nuo 2010-12-21 iki 2011-01-12, nuo 2011-01-26 iki 2011-02-04, nuo 2011-02-07 iki 2011-02-11, nuo 2011-03-15 iki 2011-05-19, 2011 m. rugpjūčio 21 d. ir laikotarpiu nuo 2011-10-20 iki 2011-10-24 pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas.

Taigi spręsta, kad minėtais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta kameros ploto norma vienam asmeniui, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus jis ar jo atstovas privalėjo veikti.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Byloje nurodė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d. Skundą teismui pareiškėjas surašė 2015 m. kovo 16 d. (b. l. 1-3), t. y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo paskutinės tardymo izoliatoriuje buvimo dienos. Daryta išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų patalpos plotą vienam asmeniui arba jis yra laikomas galimai pažeidžiant kitas kalinimo sąlygas.

Teismas sprendė, kad atsakovui prašant pareiškėjo prašomam laikotarpiui nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas, spręsdamas dėl senaties termino atnaujinimo galimybės, pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Lukiškių TI-K administracijos. Jei pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, todėl apie savo teisių pažeidimą jis turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, t. y. nuo 2008 m. gegužės 13 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 16 d. skundu. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl skundas atmestas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas nurodo, kad kalėjime jis neturėjo galimybės susipažinti su jo teises reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, todėl jis nežinojo, kad yra kalinamas netinkamomis sąlygomis.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti. Remiasi savo atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalint įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi. Ir EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.). Ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas.

Minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą R. S. prieš Prancūziją), tuo tarpu kitos Konvencijoje numatytos teisės gali būti ribojamos, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (pvz., Konvencijos 8, 10, 11 str.). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. Sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą ir atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 16 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo paaiškinimas, kad ankščiau į teismą nesikreipė dėl to, kad kalėjime neturėjo sąlygų susipažinti su Europos Sąjungos teisės aktais, išversti jų į lietuvių kalbą, nepateisina termino praleidimo. Patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmesta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė