2021-03-10 Nr. AB-4997-3-61-3-02594-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-406-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02594-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2019 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. KS-145 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas), taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija ginčijamame sprendime pripažino, jog jis, buvęs VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovas, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka neinformavęs VĮ Registrų centro direktoriaus ar jo įgalioto asmens apie priimtą pasiūlymą įsidarbinti UAB „EME solution“, pažeidė Įstatymo 17 straipsnio nuostatas, taip pat Komisija pripažino, kad jis, nustojęs eiti pareigas šioje valstybės įmonėje ir nepraėjus vieneriems metams atstovavęs joje UAB „EME solution“ interesams, pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas su Komisijos sprendimu nesutiko, manė, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Pareiškėjo nuomone, jo veikoje nėra Įstatymo 18 straipsnyje nustatytos sudėties. Pagal suformuotą teismų praktiką, konstatuojant šio straipsnio pažeidimą, privalu nustatyti dvi aplinkybes: 1) ar asmens darbas per paskutinius darbo valstybinėje tarnyboje metus buvo tiesiogiai susijęs su įmonės, kurioje jis vėliau įsidarbino, veiklos priežiūra ir kontrole; 2) ar asmuo įsidarbino įmonės vadovo pareigose. Nesant bent vienos iš šių aplinkybių, nėra ir Įstatymo 18 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas neginčija fakto, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. jis dirbo VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vedėju, tačiau nuo 2017 m. gruodžio 8 d. jis buvo nušalintas nuo dalyvavimo bet kokiose procedūrose, susijusiose su UAB „EME solution“. Vėliau, jam grįžus iš vaiko priežiūros atostogų, jam buvo pateikta rekomendacija nusišalinti nuo atitinkamų klausimų sprendimo. Taigi, paskutinius darbo VĮ Registrų centre metus pareiškėjas nedalyvavo jokiose su UAB „EME solution“ susijusiose procedūrose.

4. Nors pareiškėjas VĮ Registrų centre ėjo (duomenys neskelbtini)o vadovo pareigas, tačiau jo pareigų įvardijimas „vadovas“ neturi nieko bendro su jo vykdytomis tiesioginėmis funkcijomis, nes jis neturėjo jokių įgaliojimų, tiesiogiai susijusių su sprendimų priėmimu įmonės valdyme, turto tvarkyme, finansų apskaitos ir/ar kontrolės srityse. Jis tik vykdė VĮ Registrų centro vadovybės tiesioginius įpareigojimus, prižiūrėjo (duomenys neskelbtini) veiklos funkcijas. Pagal savo einamas/buvusias pareigas jis negali būti laikomas valstybės tarnautoju.

5. Komisijos sprendime nurodyta, kad pareiškėjas priskiriamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje pagal požymius, nustatytus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Tačiau Komisija iš esmės nemotyvavo, kokios nuostatų ir pareiginės instrukcijos nuostatos suponuoja, kad jis turėjo viešojo administravimo įgaliojimus. Įstatyme nėra pateikiamos sąvokų „administravimas“ ar „administravimo įgaliojimai“ reikšmės, tokia sąvoka nėra vartojama ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose juridinių asmenų veiklą. Sąvokos „administravimo įgaliojimai“ reikšmė negali būti tapatinama su sąvokos „viešojo administravimo įgaliojimai“ reikšme, kurios turinys pateikiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ).

6. Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, pareiga viešinti savo privatų gyvenimą, sprendimus ir pan., yra susijęs su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimu, todėl jo nuostatos, susijusios su asmenų, kurie turi pareigą visus ir apie viską informuoti, identifikavimu, turi būti aiškios ir negali būti aiškinamos plečiamai.

7. Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodį „administruoti“ įvardija kaip vartotiną tarptautinį žodį (plg. lot. administrare – valdyti, tvarkyti) (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4178‑administruoti). „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2013) teikiamos tokios žodžio „administruoti“ reikšmės: 1. valdyti, tvarkyti; 2. (perkeltinė r.) valdyti, tvarkyti nesigilinant į dalyko esmę, biurokratiškai (p. 8). El. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ teikiamos tokios žodžio „įgaliojimas“ reikšmės: 1. įgalioti (veiksmas); 2. raštas, kuriuo suteikiama teisė kam nors atlikti kito asmens ar įstaigos vardu: Įgaliojimas pinigams paimti iš pašto. Taigi, bendrinėje lietuvių kalboje sąvokos „administravimo įgaliojimai“ reikšmė – įgaliojimai kažką valdyti, tvarkyti.

8. Įstatymas nedetalizuoja, kokie asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose, laikomi turinčiais administravimo įgaliojimus, todėl tokiems asmenims priskirtini asmenys pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti. Teisės aktai, reglamentuojantys VĮ Registrų centro veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą jį valdyti – vadovą.

9. Pareiškėjas, dirbęs (duomenys neskelbtini) vadovu pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusį reguliavimą, nebuvo priskirtas VĮ Registrų centre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jis neprivalėjo nei pranešti vadovui, nei atlikti kitų įpareigojimų pagal Įstatymo reikalavimus, todėl Komisijos sprendimas, kurį priimant nebuvo vadovautasi naujausia administracinių teismų praktika, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

10. UAB „EME solution“ neteikia jokių skaitmeninių sertifikatų sudarymo, tvarkymo, autentifikavimo, transakcijų pasirašymo ar laiko žymų paslaugų. Pagrindinė bendrovės veikla yra trečiųjų šalių licencijų pardavimas (tarpininkavimo paslauga Baltijos šalyse) bei laikmenų pardavimas.

11. Pareiškėjas daugiau nei metus prieš pasitraukdamas iš VĮ Registrų centro neturėjo jokių darbinių/komercinių ar kitokių santykių su UAB „EME solution“, kaip ir nevykdė tiesioginių funkcijų VĮ Registrų centre. Todėl nėra visų Įstatymo 18 straipsnio pažeidimui konstatuoti privalomų elementų, t. y. šio straipsnio pažeidimo sudėties.

12. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) taikomas tik atskiriems, tam tikras pareigas užimantiems valstybinių įmonių darbuotojams, be to, VTĮ šiems asmenims pradėtas taikyti visai neseniai. VĮ Registrų centras su pareiškėju darbo sutartį sudarė vadovaudamasis tuometiniu Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK) be jokių papildomų sąlygų. Visu darbo įmonėje laikotarpiu darbdavys jo neinformavo apie tai, kad jis turi deklaruoti privačius ir viešus interesus, pranešti apie ketinimą įsidarbinti kitoje įmonėje ar apie naują darbovietę. Juo labiau, kad VĮ Registrų centras su pareiškėju darbo teisinius santykius nutraukė „priverstiniu būdu“, vos jam sugrįžus iš vaiko priežiūros atostogų, t. y. VĮ Registrų centro direktorius jį iš pareigų atleisti bandė dar 2018 m. rugsėjo 21 d., o galiausiai dokumentus dėl darbo santykių nutraukimo šalių susitarimu pasirašė 2018 m. spalio 30 d. VĮ Registrų centro administracijai buvo žinoma, kad įmonėje jis jau nebedirbs, tačiau net ir tada darbdavys nesistengė jo perspėti ar informuoti apie VTĮ nuostatas, kurių pareiškėjas turėjo laikytis, nors apie jas tikrai žinojo, ką įrodo ir buvusio darbdavio kreipimasis į Komisiją. Jei pareiškėjas apie tai būtų žinojęs, greičiausiai net nebūtų sutikęs nutraukti darbo sutartį su VĮ Registrų centru, nes augina 2 nepilnamečius vaikus, turi įsipareigojimų bankams, yra atsakingas kitiems asmenims.

13. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas paaiškino, kad ginčijamame sprendime buvo konstatuotas Įstatymo 17 straipsnio ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas. Komisija nesvarstė aplinkybių dėl Įstatymo 18 straipsnyje nurodytų apribojimų pažeidimo.

15. Pagal teisės aktus tiek VĮ Registrų centrui, tiek (duomenys neskelbtini) priskirtinos viešojo administravimo funkcijos (pavyzdžiui, VĮ Registrų centras priima sprendimus dėl nekilnojamojo turto registravimo, aptarnauja asmenis, išduoda jiems atitinkamus dokumentus, pažymas – teikia viešąsias paslaugas; tokias pat paslaugas teikia ir (duomenys neskelbtini) – sudaro ir tvarko skaitmeninius sertifikatus, teikia konsultacijas, vykdo paslaugų teikimo priežiūrą, nagrinėja asmenų skundus ir prašymus, pagal kompetenciją sudaro sutartis VĮ Registrų centro vardu ((duomenys neskelbtini) nuostatų 6, 7.1–7.9 p.). (duomenys neskelbtini) vadovas, kaip matyti iš jo pareiginių nuostatų ir sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, buvo įgaliotas tiesiogiai prisidėti prie VĮ Registrų centro ir (duomenys neskelbtini) viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimo, kas taip pat įrodo, jog (duomenys neskelbtini) vadovo pareigybė priskirtina valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų kategorijai. Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės pareiškėjo nurodyta aplinkybė, esą jis nepriėmė galutinių sprendimų, o juos priimdavo kiti asmenys.

16. Įstatymo 17 straipsnyje ir 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių turinys nėra siejamas su bendrovės, kurioje asmuo įsidarbina išėjęs iš valstybinės tarnybos, ir institucijos (įstaigos, įmonės), kurioje asmuo dirbo paskutinius metus, veiklos/funkcijų pobūdžio (ne)sutapimu. Įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo besąlygiškai ir nedelsiant privalo informuoti savo darbdavį apie priimtą siūlymą pereiti į kitą darbą. Pareiškėjas šios pareigos, kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, neįvykdė, todėl buvo konstatuotas atitinkamas pažeidimas.

17. Pareiškėjas dirbo VĮ Registrų centre ir praėjus vos kelioms dienoms nuo šių darbo santykių pabaigos atstovavo UAB „EME solution“ interesams VĮ Registrų centre (veikė privataus juridinio asmens interesais: pasirašė ir bendrovės vardu pateikė VĮ Registrų centrui kelis raštus). Komisija nekvestionuoja UAB „EME solution“ ir VĮ Registrų centro sutartinių santykių aplinkybių, taip pat pareiškėjo teisės dirbti UAB „EME solution“ ir jai atstovauti. Tačiau tai daryti jis privalėjo laikydamasis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų apribojimų – nepraėjus vieneriems metams nuo jo atleidimo iš VĮ Registrų centro, pareiškėjas iki 2019 m. gruodžio 31 d. negali atstovauti jokių (ne tik UAB „EME solution“) fizinių ar juridinių asmenų VĮ Registrų centre. Šio drausimo jis nepaisė, todėl Komisija konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas.

18. Pats pareiškėjas neneigė, kad darbo UAB „EME solution“ klausimas su juo buvo derintas iš anksto. Jam buvo žinoma, kad šios bendrovės akcininkai priėmė sprendimą dėl jo paskyrimo į direktoriaus pareigas tuo metu, kai jis dar dirbo VĮ Registrų centre. Sistemiškai įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą bei atsižvelgusi į pareiškėjo išankstinius konkliudentinius veiksmus, atliktus dar nenutraukus darbo santykių su VĮ Registrų centru, patvirtinančius jo sutikimą įsidarbinti UAB „EME solution“, taip pat į tai, kad pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 17 straipsnyje nustatytos pareigos, Komisija konstatavo, jog atitinkama veika jis pažeidė minėtojo straipsnio nuostatas.

19. Įstatymas nustato asmeninę atsakomybę už šio teisės akto reikalavimų nevykdymą. Įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Įstatymo reikalavimai pareiškėjui buvo neabejotinai žinomi, nes Komisija dar 2018 m. sausio 17 d. sprendime Nr. KS-10 nustatė, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos deklaruoti privačius interesus, todėl buvo konstatuotas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas. Pareiškėjas su šiuo sprendimu buvo supažindintas, jis jį apskundė teismui, tačiau teismas jo skundo netenkino (teismo sprendimas yra įsigaliojęs).

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta: 1) pripažinti, kad buvęs VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovas M. Ž., Įstatymo nustatyta tvarka neinformavęs VĮ Registrų centro direktoriaus ar jo įgalioto asmens apie priimtą siūlymą įsidarbinti UAB „EME solution“, pažeidė Įstatymo 17 straipsnio nuostatas; 2) pripažinti, kad buvęs VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovas M. Ž., nustojęs eiti pareigas šioje valstybės įmonėje ir nepraėjus vieneriems metams atstovavęs joje UAB „EME solution“ interesams, pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas; teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog VĮ Registrų centras ir pareiškėjas 2018 m. spalio 30 d. sudarė susitarimą dėl jo darbo santykių nutraukimo, darbo sutarties pasibaigimo data – 2018 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas buvo atleistas VĮ Registrų centro direktoriaus 2018 m. gruodžio 18 d. įsakymu „Dėl M. Ž. darbo sutarties nutraukimo“, kuriame numatyta, kad M. Ž. atleidimo data yra 2018 m. gruodžio 18 d. Byloje pateiktas UAB „EME solution“ akcininkų sprendimas patvirtina, kad akcininkai priėmė sprendimą nuo 2019 m. sausio 2 d. paskirti pareiškėją šios bendrovės (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nesant pareiškėjo sutikimo eiti bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigas, toks sprendimas nebūtų priimtas, konstatavo, kad būtent nuo bendrovės akcininkų sprendimo priėmimo pareiškėjas žinojo, kad dirbs bendrovės (duomenys neskelbtini). Teismas akcentavo, kad ir pats pareiškėjas neneigė, jog darbo UAB „EME solution“ klausimas su juo buvo derintas iš anksto ir jam buvo žinomas. Minėta aplinkybė, teismo vertinimu, paneigia pareiškėjo teiginius, kad sprendimą dirbti bendrovėje jis priėmė tik 2019 m. sausio 2 d. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sprendimą įsidarbinti UAB „EME solution“ priėmė daug anksčiau, nei 2019 m. sausio 2 d., tačiau apie tai VĮ Registrų centrą informavo tik paskutinę darbo dieną, t. y. 2018 m. gruodžio 31 d., nors dar būdamas VĮ Registrų centro darbuotoju privalėjo informuoti VĮ Registrų centro vadovą arba jo įgaliotą asmenį apie priimtą pasiūlymą dirbti UAB „EME solution“.

23. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas Įstatymo nustatyta tvarka neinformavęs VĮ Registrų centro direktoriaus arba jo įgalioto atstovo apie priimtą pasiūlymą dirbti UAB „EME solution“, pažeidė Įstatymo 17 straipsnio nuostatas.

24. Teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas ėjo iki 2018 m. gruodžio 31 d., todėl, laikydamasis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų apribojimų – nepraėjus vieneriems metams nuo pareiškėjo atleidimo iš VĮ Registrų centro, jis iki 2019 m. gruodžio 31 d. negalėjo atstovauti jokių, ne tik UAB „EME solution“, fizinių ar juridinių asmenų VĮ Registrų centre. Tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 4 ir 16 d. UAB „EME solution“ vardu, kaip šios bendrovės (duomenys neskelbtini), kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl sutarties tarp šių juridinių asmenų nutraukimo pasekmių, pateikė apskaičiavimą, kiek VĮ Registrų centras skolingas bendrovei ir paprašė grąžinti atitinkamą skolą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atliko UAB „EME solution“ atstovavimo funkciją, t. y. pareiškėjas, nepraėjus teisės aktų nustatytam imperatyviam vienerių metų laikotarpiui, pradėjo atstovauti kitam juridiniam asmeniui toje pačioje institucijoje, kurioje dirbo, ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatą.

25. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis nepažeidė Įstatymo 18 straipsnio nuostatų, teismas pažymėjo, kad aplinkybių dėl Įstatymo 18 straipsnyje nurodytų apribojimų Komisija net nesvarstė, Komisijos sprendime buvo konstatuotas Įstatymo 17 straipsnio ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas.

26. Teismas nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų apibrėžimas. Be kitų šiame straipsnyje nurodytų subjektų, valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis Įstatymas laiko ir asmenis, kurie: dirba valstybės ir savivaldybių įmonėse; turi administravimo įgaliojimus. Pareiškėjas nagrinėjamo ginčo atveju abu šiuos požymius atitiko. VĮ Registrų centras yra valstybės įmonė, o pareiškėjas šioje įstaigoje ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas. Vien šių aplinkybių visiškai pakanka konstatuoti, kad pareiškėjui einant minėtas pareigas, jis atitiko Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, apibrėžimą.

Tai, kad pareiškėjui Įstatymo nuostatos buvo taikomos visa apimtimi, lėmė ne tik formalus jo pareigybės pavadinimas, bet ir pareigybės aprašyme jam deleguotos tarnybinės pareigos: vadovauja (duomenys neskelbtini), planuoja ir organizuoja (duomenys neskelbtini) darbą, atstovauja (duomenys neskelbtini); užtikrina (duomenys neskelbtini) kompetencijai priskirtų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą kokybiškai ir laiku; užtikrina (duomenys neskelbtini) darbo drausmę bei tvarką, Registrų centro darbo reglamento, vidaus darbo tvarkos taisyklių bei saugos darbe reikalavimų laikymąsi; kontroliuoja (duomenys neskelbtini) darbo tvarką, vidaus darbo tvarkos taisyklių bei saugos darbe taisyklių laikymąsi; paskirsto vykdyti (duomenys neskelbtini) darbuotojams fizinių ar juridinių asmenų prašymus ir skundus bei kitus Registrų centro vadovybės pavedimus; teikia vadovybei pagal (duomenys neskelbtini) kompetenciją parengtą informaciją, raštų ir atsakymų į prašymus ar skundus projektus; kontroliuoja (duomenys neskelbtini) ruošiamų dokumentų teisingumą ir teisingą įforminimą; teikia vadovybei pasiūlymus dėl (duomenys neskelbtini) darbuotojų skatinimo ir nuobaudų skyrimo; supažindina (duomenys neskelbtini) darbuotojus su vadovybės bei kitų institucijų nutarimais ir nurodymais, reglamentuojančiais darbinę veiklą, bei užtikrina jų laikymąsi; konsultuoja (duomenys neskelbtini) ir kitų padalinių darbuotojus (duomenys neskelbtini) darbo klausimais.

Taigi, pareiškėjui VĮ Registrų centre buvo suteikti įgaliojimai, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad jie yra administracinio pobūdžio. Nors su pareiškėju buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau teismas padarė išvadą, kad Įstatymo atžvilgiu pareiškėjas laikytinas asmeniu, dirbančiu valstybinėje tarnyboje. Taigi, pareiškėjui, ėjusiam VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, kaip valstybinėje tarnyboje dirbusiam asmeniui, taikytinos Įstatyme nustatytos prievolės.

27. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog vertinant asmens elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, pakanka nustatyti tik de jure turimus įgaliojimus. Tai, kad asmuo šiais įgalinimais de facto nesinaudojo, jo elgesio vertinimui esminės reikšmės neturi.

28. Dėl pareiškėjo teiginių, kad darbdavys neteikė jam jokių išankstinių rekomendacijų dėl Įstatymo nuostatų įgyvendinimo, o pats apie Įstatyme nustatytas prievoles nežinojo, teismas akcentavo, kad Įstatymas nustato asmeninę atsakomybę už šio teisės akto nevykdymą, o įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Be to, Komisija 2018 m. sausio 17 d. sprendime Nr. KS‑10 nustatė, kad pareiškėjas nevykdė pareigos deklaruoti privačius interesus, dėl to jam buvo konstatuotas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad Įstatymo reikalavimai pareiškėjui buvo neabejotinai žinomi.

29. Teismas konstatavo, kad Komisija sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai administracinėse bylose Nr. A-1475-624/2019, Nr. A-656-625/2019, neįvertinus pateiktų įrodymų, neišklausius pareiškėjo, tik formaliai perrašant atsakovo atsiliepimo argumentus, kas yra nesuderinama su visais proceso principais.

32. Pareiškėjas, kartodamas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes, akcentuoja, kad jis negali būti prilyginamas asmeniui, dirbančiam biudžetinėse įstaigose ir turinčiam administravimo įgaliojimus (šiuo aspektu atkreipia dėmesį į VĮ Registrų centro struktūrą, įstatus, pareigines instrukcijas, nušalinimo nuo vykdomos veiklos dokumentus, vaiko priežiūros atostogų dokumentus, LVAT išaiškinimus, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo). Pareiškėjas pažymi, kad jam atvykus į teismo posėdį nustatytu laiku, išėjo sekretorė ir dar iki posėdžio pradžios pranešė, jog sprendimas yra priimtas, o dar po mažiau nei valandos sprendimas buvo įkeltas į EPP sistemą. Sprendimas paremtas vien tik Komisijos atsiliepimo argumentais (jų teisingumo net nepatikrinus, pavyzdžiui, pareiginių instrukcijų), o pareiškėjo nurodytos teismų praktikos ir pateiktų įrodymų teismas visai nenagrinėjo.

33. Pareiškėjo nuomone, apie Įstatyme nustatytas pareigas ir jų vykdymą jį informuoti turėjo VĮ Registrų centras, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį, niekada nebuvo valstybės tarnautojas, jokių sprendimų nepriėmė, buvo priklausomas nuo pirmojo direktoriaus pavaduotojo, pareiškėjas iki atleidimo daugiau nei metus nedirbo VĮ Registrų centre.

34. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

35. Atsakovas pažymi, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas gali nesilaikyti Įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas remiasi teismų praktika, kuri nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes skiriasi esminės faktinės bylų aplinkybės. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas su tuo savo skunde sutiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. KS-145 „Dėl M. Ž.“ (b. l. 120–124) teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta: 1) pripažinti, kad buvęs VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovas M. Ž., Įstatymo nustatyta tvarka neinformavęs VĮ Registrų centro direktoriaus ar jo įgalioto asmens apie priimtą siūlymą įsidarbinti UAB „EME solution“, pažeidė Įstatymo 17 straipsnio nuostatas; 2) pripažinti, kad buvęs VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovas M. Ž., nustojęs eiti pareigas šioje valstybės įmonėje ir nepraėjus vieneriems metams atstovavęs joje UAB „EME solution“ interesams, pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą nustatęs, kad pareiškėjas buvo asmuo, dirbęs valstybinėje tarnyboje, todėl turėjo vykdyti pareigas, nustatytas Įstatymo 17 straipsnyje, bei susilaikyti nuo veiksmų, nurodytų Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, vykdymo.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė pažeidęs įrodymų vertinimo, taip pat proceso taisykles; jis negali būti prilyginamas asmeniui, turinčiam administravimo įgaliojimus; apie Įstatyme nustatytas pareigas ir jų vykdymą jį informuoti turėjo VĮ Registrų centras, tačiau to nepadarė.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.). Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas ginčijamu sprendimu buvo pripažintas pažeidusiu Įstatymo 17 straipsnį, kuriame nustatyta, jog „asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo nedelsdamas raštu informuoti savo institucijos vadovą ar jo įgaliotą atstovą apie tai, kad jis priėmė siūlymą pereiti į kitą darbą. <...>“, bei 20 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, jog „asmuo, nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus negali atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims toje institucijoje, kurioje jis paskutinius metus dirbo“.

42. Iš prieš tai nurodytų teisės normų matyti, kad jos yra adresuotos asmeniui, dirbančiam (nustojusiam eiti pareigas), valstybinėje tarnyboje.

43. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, be kita ko, yra „asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus“.

44. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo valstybės įmonėje, tačiau pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog jis, eidamas VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, turėjo administravimo įgaliojimus. Pažymėtina, kad aplinkybės, ar pareiškėjas turėjo administravimo įgaliojimus, nustatymas, yra būtinas konstatuojant, ar pareiškėjas buvo asmeniu, dirbančiu valstybinėje tarnyboje, taip pat, atitinkamai, ar jam turėjo būti taikomos Įstatymo 17 straipsnio ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatos.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 yra nurodęs:

1) Įstatyme nėra pateikiamas sąvokos „administravimas“ ar „administravimo įgaliojimai“ reikšmė, tokia sąvoka nėra naudojama ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose juridinių asmenų veiklą. Pažymėtina, kad sąvokos „administravimo įgaliojimai“ reikšmė negali būti tapatinama su sąvokos „viešojo administravimo įgaliojimai“ reikšme, kurios turinys pateikiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme: Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu; kai Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimus). Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, pareiga deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant privačių interesų deklaraciją, kuri nustatyta tvarka gali būti viešinama, yra susijęs su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimu, todėl jo nuostatos, susijusios su asmenų, kurie turi pareigą deklaruoti privačius interesus, identifikavimu, turi būti aiškios ir negali būti aiškinamos plečiamai.

2) Apibrėžtumo, susijusio su Įstatyme naudojamos sąvokos „administravimo įgaliojimai“ turinio reikšme, stoka yra minėtos nuostatos aiškinimo ir taikymo klausimas: Konstitucinis Teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendime, atsisakydamas priimti teismo prašymo dalį ištirti, ar iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisinio aiškumo principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio (su 2014 m. gegužės 8 d. pakeitimais) 1 dalis tiek, kiek joje įtvirtinta, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, nurodė, kad teismas prašo išsiaiškinti jam kilusius minėtos nuostatos aiškinimo ir taikymo klausimus, kurie gali būti išspręsti, be kita ko, teismams nagrinėjant konkrečias bylas.

3) Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodį „administruoti“ įvardija kaip vartotiną tarptautinį žodį (plg. lot. administrare – valdyti, tvarkyti) (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4178-administruoti). „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2013) teikiamos tokios žodžio „administruoti“ reikšmės: 1. valdyti, tvarkyti; 2. (perkeltinė r.) valdyti, tvarkyti nesigilinant į dalyko esmę, biurokratiškai (p. 8). Žodis įtrauktas ir į el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (LIETUVIŲ KALBOS IŠTEKLIŲ INFORMACINĖ SISTEMA>E. ŽODYNAI>VIENAKALBIAI ŽODYNAI>DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS), kuriame pateikiamos jo reikšmės atitinka „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2013) nurodytas. El. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamos tokios žodžio „įgaliojimas“ reikšmės: 1. įgalioti (veiksmas); 2. raštas, kuriuo suteikiama teisė kam nors atlikti kito asmens ar įstaigos vardu: Įgaliojimas pinigams paimti iš pašto. Taigi, bendrinėje lietuvių kalboje sąvokos „administravimo įgaliojimai“ reikšmė – įgaliojimai kažką valdyti, tvarkyti.

4) Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas nedetalizuoja, kokie asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose, laikomi turinčiais administravimo įgaliojimus, tokiems priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti.

46. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas dirbo valstybės įmonėje, todėl yra aktualus Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d.), reglamentuojantis valstybės įmonių ir savivaldybės įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą (1 str. 1 d.). Šio įstatymo trečiojo skirsnio „Įmonės valdymas“ 9 straipsnyje apibrėžta, kad įmonės organai yra įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas (1 d.); įmonės įstatuose gali būti numatytas ir kolegialus įmonės valdymo organas – valdyba (2 d.); įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą (3 d.); įmonės vadovas ir valdybos nariai turi vengti situacijos, kad jų asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti įmonės interesams. Susidarius tokiai situacijai, valdybos narys ir įmonės vadovas per 10 dienų privalo apie tai raštu pranešti įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai (4 d.).

47. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 10 straipsnio 12 dalyje išvardinta, kad valdyba: 1) nustato įmonės struktūrą; 2) teikia įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai išvadas dėl įmonės veiklos strategijos projekto, dėl įmonės paskirstytojo pelno (nuostolių) paskirstymo projekto, dėl įmonės metinių pajamų ir išlaidų sąmatų, metinių turto įsigijimo ir skolinimosi planų, taip pat dėl ataskaitinių finansinių metų įmonės veiklos ataskaitos; 3) tvirtina įmonės darbuotojų apmokėjimo ir skatinimo taisykles; 4) nustato įmonės veiklos rodiklius, jeigu šiuos rodiklius nustatyti įstatuose nėra priskirta įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos kompetencijai; 5) priima sprendimus dėl įmonės filialų ir atstovybių steigimo ir jų veiklos nutraukimo; 6) atlieka kitas šiame Įstatyme ir įmonės įstatuose valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad įmonės vadovas: 1) priima į darbą ir atleidžia darbuotojus; 2) parengia įmonės darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo taisykles; 3) teikia informaciją valdybai, jeigu ji sudaroma, ir įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes, planus (nurodo reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas) ir įvykius, turinčius esminę reikšmę įmonės veiklai; 4) tvirtina įmonės filialų ir atstovybių nuostatus; 5) skiria ir atšaukia įmonės filialų ir atstovybių valdymo organų narius; 6) atlieka kitas šiame Įstatyme ir įmonės įstatuose įmonės vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas.

48. Iš prieš tai nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad, be kita ko, valstybės įmonės vienasmenis valdymo organas yra įmonės vadovas, taip pat gali būti numatytas kolegialus įmonės valdymo organas – valdyba; įstatymas apibrėžia šių įmonės valdymo organų funkcijas. Kitų įmonės valdymo organų įstatymas nenumato.

49. Valstybės įmonės Registrų centro įstatų IV skyriaus „Įmonės valdymas“ 14 punkte nustatyta, kad įmonės organai yra įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, kolegialus įmonės valdymo organas – valdyba, vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas; 15 punkte – įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą; 16 punkte – įmonės vadovas ir valdybos nariai turi vengti situacijos, kai jų asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti įmonės interesams; susidarius tokiai situacijai, valdybos narys ir įmonės vadovas per dešimt dienų privalo apie tai raštu pranešti įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai.

50. Taigi, ir pagal VĮ Registrų centro įstatus ši įmonė turi kolegialų įmonės valdymo organą – valdybą ir vienasmenį valdymo organą – įmonės vadovą, per kurį įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina.

51. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, asmenims, dirbantiems valstybės įmonėse ir turintiems administravimo įgaliojimus, priskirtini asmenys pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti, VĮ Registrų centre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, priskirtini asmenys, turintys įgaliojimus vykdyti šios įmonės vadovo ar valdybos funkcijas ar jų dalį.

52. Kaip matyti iš į bylą pateiktų VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovo pareiginių nuostatų (b. l. 31–32), (duomenys neskelbtini) vadovui nėra pavesta vykdyti valstybės įmonės vadovo ar valdybos funkcijas ar jų dalį, dėl ko toks asmuo (VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovas) nėra priskirtinas VĮ Registrų centre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

53. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, konstatuotina, kad pareiškėjas, dirbęs VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) vadovu, pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą nėra priskirtinas VĮ Registrų centre dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jis, Įstatymo nustatyta tvarka neinformavęs VĮ Registrų centro direktoriaus ar jo įgalioto asmens apie priimtą siūlymą įsidarbinti UAB „EME solution“, nepažeidė Įstatymo 17 straipsnio nuostatų; taip pat, nustojęs eiti pareigas šioje valstybės įmonėje ir nepraėjus vieneriems metams atstovavęs joje UAB „EME solution“ interesams, nepažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko ginčijamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. KS-145 „Dėl M. Ž.“ yra naikintinas vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

54. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra tenkinamas vien dėl aptartų priežasčių, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie nebėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, atskirai nepasisakoma.

55. Teisėjų kolegija apibendrina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas.

56. Pareiškėjas pateikė duomenis, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė 45 Eur žyminio mokesčio išlaidų (b. l. 25–26, 173–174), kurios jo prašymu yra priteisiamos jam iš atsakovo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo M. Ž. skundą tenkinti.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. KS-145 „Dėl M. Ž.“.

Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys