2018-05-09 Nr. AB-9067-3-62-3-02910-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-341-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02910-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. B., A. S., D. Z., D. A., L. G., A. K., V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B., A. S., D. Z., D. A., L. G., A. K., S. J., V. M. skundą atsakovui Kauno apygardos teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. P. V. B., A. S., D. Z., D. A., L. G., A. K., S. J., V. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 4-11). Pareiškėjos skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu dirbo Kauno apygardos teisme valstybės tarnautojų pareigose. Pažymėjo, kad sumažinus pareiginės algos koeficiento bei priedo už kvalifikacinę kategoriją dydį, buvo pažeista jų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Nurodė, kad darbo užmokestis buvo sumažintas nesilaikant proporcingumo principo. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kuriuo remiantis teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo.

2. Atsakovas Kauno apygardos teismas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 83–85). Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) Nr. XII-1927, įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame buvo nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonominę krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Pažymėjo, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - ir VTĮ) 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas nurodė, kad prievolių, dėl kurių kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas sureguliuotas teisės aktu, todėl esant įstatymu nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nebuvo pagrindo reikalavimą dėl neišmokėtų atlyginimo dalių priteisimo tenkinti teismine tvarka.

II

3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 123–125).

4. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė VTĮ 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu mažinami nebuvo. Nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Šie sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Teismas nurodė, jog ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

6. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat į kitus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Pažymėjo, kad išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą ir padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

8. Teismas akcentavo, jog Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjos dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

III. 9. P. V. B., A. S., D. Z., D. A., L. G., A. K., V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonominę krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, kompensavimo mechanizmas, tiek, kiek tai susiję su nustatytais grąžintinais patirtų finansinių praradimų dydžiais, neprieštarauja Konstitucijai, inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

10. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodo, kad išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pabrėžė, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį; 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams - iki 2015 m. gegužės 1 d. - neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikomas nepagrįstu delsimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, jog teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Todėl teismas, nagrinėjęs reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, privalėjo įvertinti, ar kompensavimo mechanizme nustatyti praradimų kompensavimo dydžiai, terminai ir kiti esminiai elementai atitinka teisingo kompensavimo sampratą.

11. Pareiškėjos nurodė, kad 2016 m. birželio 14 d. pareiškime teismui dėl reikalavimo palaikymo jos pabrėžė, kad Grąžinimo įstatyme apibrėžtas mechanizmas numato dėl ekonominės krizės sumažinto darbo užmokesčio kompensavimą iš dalies, o pareiškėjų reikalavimo dalyką sudaro prašymas priteisti visą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad į šį reikalavimą teismas neatsižvelgė, todėl išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme ir priėmus sprendimą, liko neatskleista bylos esmė ir nepasisakyta dėl pareiškėjų pareikšto reikalavimo visoje jo apimtyje.

12. Pareiškėjos taip pat atkreipė dėmesį, kad Grąžinimo įstatymas ir jame įtvirtintas dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo ekonominės krizės laikotarpiu patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas galimai prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, nes įstatymų leidėjas nustatė neproporcingai mažus grąžintinų nepriemokų dydžius ir tokiu būdu pakartotinai pažeidė pareiškėjų konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

13. Atsakovas Kauno apygardos teismas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad jų reikalavimas iš esmės nebuvo išnagrinėtas, t. y., kad jos teismo prašė priteisti visą ekonomines krizės laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, o teismas apsiribojo fakto, kad Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjas yra numatęs kompensavimo mechanizmą, pagal kurį pareiškėjoms nustatytais terminais bus sugrąžinta tam tikra patirtų praradimų dalis, konstatavimu. Atsakovas mano, jog būtent tai sprendime nurodydamas teismas ir išdėstė savo poziciją, kad pareiškėjos neturi teisės į visą dėl ekonominės krizės neišmokėtą atlyginimo dalį, o tik teisę susigrąžinti tokią neišmokėto atlyginimo dalį, kurią numato Grąžinimo įstatyme nustatytas mechanizmas. Todėl atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad jų pareikšto reikalavimo teismas neišnagrinėjo ir jo pagrįstumo neįvertino visa apimtimi. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, jog pareiškėjų reikalavimas negali būti visiškai tenkinamas ir joms priklauso tik teisė į dalies patirtų praradimų susigrąžinimą.

15. Pareiškėjų teiginį, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas neatitinka teisingo kompensavimo sampratos ir galimai yra prieštaraujantis Konstitucijoje garantuojamai teisei į teisingą atlygį už darbą, atsakovas vertino atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino ne patį faktą, jog ekonominės krizės laikotarpiu asmenų, kuriems už darbą buvo mokama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, darbo užmokestis buvo mažinamas, tačiau tokio sumažinimo neproporcingumą. Taigi, prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ne pats sumažinimas, o dalies, kuria darbo užmokestis buvo mažinamas, dydis. Atitinkamai ir įstatymų leidėjas, nustatydamas kompensavimo mechanizmą, numatė, kad dėl darbo užmokesčio sumažinimo ekonominės krizės laikotarpiu finansinių praradimų patyrusiems asmenims bus grąžinta neišmokėto darbo užmokesčio dalis, o ne visas neišmokėtas darbo užmokestis.

16. Atsakovas nepasisako dėl apeliacinio skundo teiginio, kad grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis neatitinka teisingo kompensavimo sampratos ir galimai prieštarauja Konstitucijai, nes, pasak atsakovo, jis yra ne įstatymus ar juos įgyvendinančius poįstatyminius teises normų aktus leidžianti, o tik juos vykdanti institucija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Šiuo atveju sprendžiama dėl pareiškėjoms V. B., A. S., D. Z., D. A., L. G., A. K., V. M. (valstybės tarnautojoms) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

20. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teismo sprendimu priteisti pareiškėjoms ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais.

22. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

23. Atsakydama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentą, kad Grąžinimo įstatyme apibrėžtas mechanizmas numato dėl ekonominės krizės sumažinto darbo užmokesčio kompensavimą iš dalies, o jų skundo dalykas – reikalavimas priteisti visą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, į ką pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, pareiškėjos negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog joms bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

24. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

25. Atižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

26. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

27. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno apygardos teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjų prašomo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovo.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

29. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

30. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos, prašydamos kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą, taip pat nėra būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grindė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).

32. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjų skundą yra pagrįstas bei teisingas. Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

P. V. B., A. S., D. Z., D. A., L. G., A. K., V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė