A-525-247-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-247/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01731-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjų V. R. ir K. S. atstovui advokatui Jonui Korsakui,

atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovei J. U.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), atstovei I. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. ir K. S. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), akcinei bendrovei „Lesto“ (akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ teisių perėmėjas), A. Ž., D. L., S. Ž., P. Č., A. Č., J. K., Z. K., S. L., V. L., R. S., A. M., L. M., L. M., R. B., D. Š., K. S., I. D., D. S., D. K., A. K., E. P., K. V., M. K., uždarajai akcinei bendrovei „Ryteksma“, J. R., A. F., G. Č., B. Č., V. R., A. V., V. D., A. D., L. M., A. M., A. Š., V. B., R. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos V. R. ir K. S. (toliau – ir pareiškėjos) skundu (T 1, b. l. 3–7), kurį patikslino (T 1, b. l. 157–162; T 2, b. l. 2–11, 55–63, 67–77, 139–148; T 3, b. l. 86–96), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos:

1) Panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 841 V „Dėl tikrosios ūkinės bendrijos VIKA INC gyvenamųjų namų kvartalo Pušyno kelyje, Baltupiuose, detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas „Dėl detaliojo plano“);

2) Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 1-1519 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas „Dėl bendrojo plano“) iš dalies, panaikinant grafinės dalies – Gamtos vertybės, želdynai ir viešųjų erdvių sistema. Vilniaus miesto želdynų sąrašas – 3.1.13.5 punktą;

3) Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. balandžio 30 d. raštu Nr. A51-9808 (2.14.2.12- MPS) (toliau – ir 2009 m. balandžio 30 d. Raštas) ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. A63-1485-(39406)-(3.2.1-PD4) (toliau – ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštas) priimtus sprendimus dėl atsisakymo parengti žemės sklypų suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra bei juos pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai pretendenčių V. R. ir K. S. nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra;

4) Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti M. R. (M. R.) iki nacionalizacijos turėtame ir kartografuotame žemės sklype ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) 2009 m. birželio 3 d. Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės sklypų situacijos schemos ir faktiškai naudojamų žemės sklypų išsidėstymo plane pažymėtų: sklypo dalies Nr. 1, plotas 2 797 kv. m., sklypo dalies Nr. 2, plotas 5 101 kv. m., sklypo dalies Nr. 3, plotas 118 kv. m., sklypo dalies Nr. 4, plotas 6 938 kv. m., o iš viso į 14 954 kv. m. žemės sklypus, suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra bei juos pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) pretendenčių V. R. ir K. S. nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra, o pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. balandžio 30 d. Raštu ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu priimtais sprendimais atsisakė parengti žemės sklypų suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra, juos pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai pretendenčių nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra;

5) Iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos solidariai priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Paaiškino, kad jos pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savo tėvo M. R. turėtą 4 ha žemės sklypą ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)). 2006 m. rugsėjo 28 d. buvo atlikta šio žemės sklypo kartografija. Nuosavybės teisių atkūrimui reikalinga, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais suformuotų (nustatytų) žemės sklypo (-ų) plotą, ribas, naudojimo būdą, pobūdį, urbanistinius-architektūrinius apribojimus ir sąlygas, taikytinas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei kitus Vyriausybės nutarimu ir kitais teisės aktais numatytus duomenis, patvirtintų žemės sklypo planą (-us) ir šiuos žemės sklypo (-ų) dokumentus bei duomenis perduotų Vilniaus apskrities viršininkui nuosavybės teisių atkūrimui ir žemės sklypo (-ų) gražinimui natūra.

Pažymėjo, jog dėl tokių dokumentų parengimo ir perdavimo Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2009 m. kovo 4 d. ir 2009 m. liepos 21 d. prašymais kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas (toliau – ir Departamentas) į 2009 m. kovo 4 d. prašymą atsakė 2009 m. balandžio 30 d. Raštu, informuodamas, kad M. R. gyveno ne nurodyto sklypo vietoje, o (duomenys neskelbtini). Rašte taip pat buvo nurodyta, kad Departamentas 2008 m. gegužės 19 d. raštu Nr. A51-11906 (14.6-MPD-O) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – Žemėtvarkos skyrius), kad jie patikslintų M.

R. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), geografinę padėtį, tačiau iki šiol M. R. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo kartografinės medžiagos nėra gavęs. Be to, paminėtame rašte pažymima, kad teritorija, kuri pagal Žemėtvarkos skyriaus pateiktus duomenis iki nacionalizacijos priklausė M. R., yra priskirta valstybės išperkamai, nes yra užstatyta individualiais gyvenamaisiais namais, garažų bendrijos pastatu, patenka į miesto inžinerinės infrastruktūros teritoriją, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorija.

Pažymėjo, kad į 2009 m. liepos 21 d. prašymą buvo atsakyta 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu, papildomai nurodant, kad teritorija natūroje yra su dideliu reljefo perkritimu, šlaitai apaugę senais dideliais medžiais, tarp kurių daug ąžuolų, todėl ši teritorija rengiant (duomenys neskelbtini) gatvės tęsinio užstatymo detalųjį planą buvo saugoma ir paliekama kaip rekreacinė zona. Pareiškėjos nurodė, kad, nesutikdamos su minėtais atsakymais, 2009 m. birželio 17 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, o nesulaukusios atsakymo, 2009 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą.

Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 20-586 paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija bendradarbiauja, vykdydamos nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau nėra viena kitai pavaldžios institucijos. Nacionalinė žemės tarnyba 2009 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 3B-(7.5)-R.S-563-960 nurodė, jog savivaldybės administracijos direktorius turi nustatyti laisvą (neužstatytą) žemę, kurią galima būtų grąžinti piliečiams natūra, neatsižvelgiant į savininko turėtos žemės sklypo ribas, o Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę šioje kartografinėje medžiagoje, pažymi turėtų žemės sklypų ribas.

Pareiškėjos nurodė, kad nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nebuvo pateikęs informacijos kartografinėje medžiagoje apie buvusio savininko M. R. turėtoje žemėje galimą grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę, tačiau Žemėtvarkos skyrius 2006 m. rugsėjo 28 d. kartografavo M. R. turėto žemės sklypo ribas, 2006 m. spalio 4 d. raštu Nr. S17-193 perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui ir paprašė pagal Tvarkos 106 punktą atlikti jo kompetencijai priskirtus darbus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepažymėjo laisvos galimos natūra grąžinti žemės, o nurodė, jog šios žemės dalyje yra magistraliniai elektros linijos tinklai, taip pat yra numatyta įrengti želdynus, tačiau nepateikė nei šios teritorijos detaliojo plano, nei specialiojo plano, kuriais remiantis žemė būtų priskiriama valstybės išperkamai.

Pareiškėjų nuomone, faktas, jog žemės sklype yra nutiestos elektros linijos, nesudaro pagrindo paimti visą žemės sklypą visuomenės poreikiams, šiuo atveju būtina teritorijų planavimo dokumentais nustatyti, kuri konkrečiai žemės sklypo dalis yra užstatyta, o kuri laisva. Žemės sklypo dalis, kurioje yra nustatytos apsaugos zonos, yra grąžinama natūra, nustatant tam tikrus naudojimosi apribojimus. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Savivaldybės administracijos direktorius žemės sklypų formavimą, kadastrinių matavimų rengimą privalėjo organizuoti ir šių žemės sklypų planus patvirtinti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo dienos bei pateikti juos Žemėtvarkos skyriui.

Pareiškėjos teigė, kad iš 2009 m. birželio 3 d. Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės sklypų situacijos schemos ir faktiškai naudojamų žemės sklypų išsidėstymo plano matyti, jog M. R. priklausė 40 370 kv. m. žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), nurodytame žemės sklype yra laisvos neužstatytos žemės, kuri gali būti grąžinta natūra. Pareiškėjos pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. balandžio 30 d. Raštu ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl teismo prašė panaikinti šiuos atsakymus.

Teigė, kad terminas skaičiuotinas nuo 2009 m. lapkričio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašto gavimo (2009 m. lapkričio 24 d.), nes pareiškėjoms tik tada paaiškėjo, kad atsakovas šiais raštais atsisakė atlikti veiksmus ir jais pažeidžia jų teises atkuriant nuosavybės teises. Pareiškėjų nuomone, grąžintinoje žemėje negalėjo būti tvirtinami jokie gyvenamųjų namų kvartalo detalieji planai ir ten vykdomos statybos, todėl Sprendimas „Dėl detaliojo plano“ laikytinas neteisėtu ir naikintinas. Taip pat iš dalies naikintinas ir Sprendimas „Dėl bendrojo plano“, panaikinant grafinės dalies – Gamtos vertybės, želdynai ir viešųjų erdvių sistema, Vilniaus miesto želdynų sąrašo 3.1.13.5 punktą.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 118–122), kurį patikslino (T 1, b. l. 175–179; T 2, b. l. 29–39, 83–88; T 3, b. l. 148–157), prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atliko visus teisės aktuose nustatytus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese: informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, jog nurodyta sklypo, esančio ties (duomenys neskelbtini), kartografija yra netiksli, o nepatikslintoje kartografijoje nurodyta žemė yra priskirtina valstybės išperkamai, t. y. nėra laisvos grąžintinos žemės sklypų formavimui nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Teigė, kad ginčijami raštai yra informacinio pobūdžio ir negali būti laikomi administraciniais aktais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, juose nėra nuostatų, įtvirtinančių sprendimus, kuriais būtų daroma įtaka pareiškėjų teisėms ar teisėtiems interesams.

Ginčo, kilusio dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Departamento raštų panaikinimo, negalima laikyti ginču, kilusiu viešojo administravimo srityje, todėl administracinė byla dėl aptariamo reikalavimo turi būti nutraukta, kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai. Taip pat paaiškino, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjos yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesudaro pagrindo joms ginčyti Sprendimą „Dėl detaliojo plano“. Nurodė, kad nei rengėjai, ruošdami žemės sklypo detaliojo plano projektą, nei Vilniaus miesto valdyba, tvirtindama parengtą detalųjį planą, negalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog dalis sklypo ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į pareiškėjoms grąžintinos žemės sklypo ribas, kadangi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-7227-2000, kuriuo nustatytas juridinis faktas, kad M.

R. valdė 4 ha žemės, į kurią pareiškėjos pretenduoja atkurti nuosavybės teises, įsiteisėjo tik 2000 m. rugsėjo 19 d., t. y. praėjus beveik trims metams po detaliojo plano patvirtinimo. Skundžiamo akto priėmimo metu nebuvo pagrindo netvirtinti parengto gyvenamųjų namų kvartalo Pušyno kelyje, Baltupiuose detaliojo plano. Pabrėžė, jog pareiškėjų nurodomi argumentai dėl ginčijamo Sprendimo „Dėl detaliojo plano“ prieštaravimo nuosavybės teisių atkūrimą bei teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams yra nepagrįsti.

Dėl praleisto termino ginčyti Sprendimą „Dėl detaliojo plano“ atnaujinimo paaiškino, jog tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad pareiškėjų teisės priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos, pareiškėjos praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ginčijamam administraciniam aktui apskųsti bei nenurodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Nurodė, jog pareiškėjos bei jų atstovas apie detaliai suplanuotą teritoriją ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo informuotas 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. A63-1485, kuriame nurodoma, jog rengiant (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje, tęstinio užstatymo detalųjį planą, dalis teritorijos, nors detaliai nesuplanuota, tačiau buvo saugoma kaip rekreacinė zona.

Dėl reikalavimo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. dalį (3.1.13.5 punktą) nurodė, jog pareiškėjos kelia reikalavimą panaikinti tą bendrojo plano sprendinių dalį, kuria dalis teritorijos ties (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje priskirta intensyviam apželdinimui skirtai teritorijai, tačiau nenurodo, kaip minėtu punktu yra pažeidžiamos jų teisės, kaip šios teisės turėtų būti apgintos ir koks teisinis skundžiamo akto dalies naikinimo pagrindas. Dėl reikalavimo panaikinti 2009 m. balandžio 30 d.

Raštą bei 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštą nurodė, kad skunde keliamas nekonkretus, o sąlyginis reikalavimas, todėl pareiškėjos, prašydamos panaikinti atsakovo priimtus teisės aktus, netinkamai įgyvendina savo procesines teises bei pažeidžia bendruosius proceso šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus. Dėl praleisto termino skųsti 2009 m. balandžio 30 d. Raštą bei 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštą pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodo, jog nesutikdamos su 2009 m. balandžio 30 d. Raštu, 2009 m. birželio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją, vėliau – į Vilniaus apskrities viršininko administraciją bei Nacionalinę žemės tarnybą.

Darė išvadą, kad pareiškėjos savo veiksmais pripažino, jog joms buvo aiškus skundžiamo atsakymo turinys, jį išdavusi institucija, pareiškėjoms nuo rašto gavimo dienos buvo žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti. Teigė, jog pareiškėjos yra praleidusios vieno mėnesio terminą ginčijamiems aktams apskųsti, o prašyme atnaujinti minėtą terminą nėra nurodyta svarbių bei objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu prašymas dėl termino atnaujinimo galėtų būti tenkinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Rytų skirstomieji tinklai“ (toliau – ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“) (teisių perėmėjas – AB „Lesto“) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 3, b. l. 143–144) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad esminės įtakos neturi tai, kas yra ar bus žemės sklypo savininku. Nurodė, jog teritorijoje, dėl kurios vyksta ginčas, yra AB „Rytų skirstomieji tinklai“ priklausantys elektros skirstymo įrenginiai – oro ir kabelinės linijos. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 50 straipsnio 2, 3 dalies nuostatas, atkuriant nuosavybės teises bei formuojant grąžintinus žemės sklypus, planuose turi būti tinkamai pažymėti visi elektros energetikos objektai ir nustatytas servitutas elektros tinklų apsaugos zonų ribose. Pačios apsaugos zonos detaliai apibrėžtos 2010 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-93 patvirtintose Elektros tinklų apsaugos taisyklėse. Rėmėsi Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-246 patvirtinto Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių sistemų) tvarkos ir sąlygų aprašo 49 punktu ir pabrėžė, jog energetikos objektai perkeliami ir rekonstruojami suinteresuoto asmens lėšomis.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. D., A. D., L. M., A. M. ir A. Š. atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 3, b. l. 160–164) prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjų teiginiai dėl terminų skaičiavimo ir jų atnaujinimo yra nepagrįsti, nes pareiškėjoms jau ilgą laiką buvo žinoma, kad sklypas, į kurį jos pretenduoja, yra užstatytas gyvenamaisiais namais ir kt. Be to, viešai paskelbtas ir plačiai žinomas ir Sprendimas „Dėl bendrojo plano“. Teigė, jog pareiškėjos deklaratyviais teiginiais ginčija detalųjį planą patvirtinusio sprendimo teisėtumą, nurodant, kad neva Vilniaus miesto valdyba negalėjo jo tvirtinti dėl pareiškėjų 1991 m. lapkričio 27 d. prašymo. Tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio suformuotai praktikai administracinėse bylose Nr. A525-340/2009, Nr. A261-384/2010. Pareiškėjų reikalavimą dėl Sprendimo „Dėl detaliojo plano“ panaikinimo laikė visiškai nepagrįstu, kadangi šis sprendimas priimtas iki 2002 m. balandžio 19 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Teigė, jog pareiškėjoms neturint teisės į žemės mieste grąžinimą natūra, o atsakovams neturint pagrindo atsižvelgti į prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Sprendimas „Dėl detaliojo plano“ yra teisėtas ir negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjų teises ir teisėtus interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 30–31) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija atliko veiksmus, numatytus teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Vadovaudamasis Tvarkos 106 punktu, Žemėtvarkos skyrius 2006 m. rugsėjo 28 d. nustatė iki nacionalizacijos valdytos žemėvaldos ribas ir surašė aktą, 2006 m. spalio 4 d. raštu Nr. S17-193 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimosi sąlygų nustatymo pretendentams dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2006 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. A51-21889-(3.6-PD-4) ir Departamentas 2008 m. vasario 22 d. raštu Nr. A51-4437-(2.5-MPD-0) informavo, kad buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtas žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes užstatytas individualiais gyvenamaisiais namais bei garažų bendrijos pastatu, dalis kartografuoto žemės sklypo patenka į Verkių regioninio parko Kalvarijų memorialinio draustinio teritoriją. Pažymėjo, jog Departamentas 2008 m. gegužės 19 d. raštu Nr. A51-11906(14.6-MPD-0) ir 2009 m. balandžio 30 d. Raštu informavo Žemėtvarkos skyrių, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. spalio 16 d. raštu A51-23098(2.14.2.12-MP8) informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad kartografinėje medžiagoje nurodytas žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) g. buvo valstybinis, kuris iki nacionalizacijos priklausė Trinapolio dvarui, todėl M. R. negalėjo gyventi nurodytoje sklypo vietoje. Pabrėžė, jog Žemėtvarkos skyrius 2009 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. S22-08 informavo pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą, kad turi patikslinti M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo geografinę padėtį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. K. atsiliepimu į skundą (T 3, b. l. 184) nesutiko su pareiškėjų skundu.

Paaiškino, kad blokuotų gyvenamųjų namų grupė Baltupiuose pastatyta ant žemės, kuri 1993 m. Vilniaus miesto valdybos potvarkiais jau buvo grąžinta buvusiems savininkams, turėjusiems teises į išlikusį nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) kaime arba suteikta lygiaverte natūra už valstybės nusavintą kitą nekilnojamąjį turtą. Piliečiams J. Š., H. Š., R. Š., A. D. bei N. R. buvo suteikti žemės sklypai, kurie vėliau nupirkti iš šių savininkų minėto statybos projekto įgyvendinimui. Pareiškėjos neturėtų pretenduoti į tą patį nekilnojamąjį turtą antrą kartą ir neturėtų prašyti naikinti Sprendimą „Dėl detaliojo plano“, nes planas jau prieš 10 metų parengtas galiojusių įstatymų nustatyta tvarka. Jo vykdymo metu išlaikytos visos viešos detaliojo plano derinimo ir vykdymo procedūros. Detaliojo plano nustatyta tvarka, panaudojant šio kvartalo gyventojų privačias lėšas, bendruomenės poreikiams nutiestas (duomenys neskelbtini) g. tęsinys, sutvarkytas gerbūvis, kuriais po detaliojo plano realizavimo galėjo naudotis ir naudojasi kiti miesto gyventojai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu (T 3, b. l. 115–126) skundą patenkino. Panaikino Sprendimą „Dėl detaliojo plano“. Panaikino Sprendimo „Dėl bendrojo plano“ dalį dėl grafinės dalies – Gamtos vertybės, želdynai ir viešųjų erdvių sistema, Vilniaus miesto želdynų sąrašo 3.1.13.5 punktą. Panaikino 2009 m. balandžio 30 d. Raštą. Panaikino 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštą. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti M. R. iki nacionalizacijos turėtame ir kartografuotame žemės sklype ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) 2009 m. birželio 3 d. teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės sklypų situacijos schemos ir faktiškai naudojamų žemės sklypų išsidėstymo plane pažymėtų: sklypo dalies Nr. 1, plotas 2797 kv. m., sklypo dalies Nr. 2, plotas 5 101 kv. m., sklypo dalies Nr. 3, plotas 118 kv. m., sklypo dalies Nr. 4, plotas 6 938 kv. m., o viso į 14 954 kv. m. žemės sklypus suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra ir juos pateikti Nacionalinei žemės tarnybai pretendenčių V. R. ir K. S. nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra.

Nurodė, kad pareiškėjos savo skundu iš esmės siekia, kad teismas apgintų jų pažeistas teises bendrojo teritorijos planavimo procese, siekia atitinkamų bendrojo plano sprendinių panaikinimo (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 12 str.) jų interesus liečiančioje teritorijoje, todėl sprendė, kad būtina įvertinti, ar pareiškėjos skundžia bendrąjį planą kaip norminį aktą, ar kreipėsi dėl bendruoju teritorijos planavimu galimai pažeistų jų subjektinių teisių gynimo.

Dėl pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimu „Dėl detaliojo plano“ patvirtinto detaliojo plano paduoti nurodė, jog su šiuo sprendimu ir jo turiniu pareiškėjos galėjo susipažinti tik tada, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. gruodžio 17 d. atsiliepimu į patikslintą skundą pateikė teismui Sprendimą „Dėl detaliojo plano“. Šias aplinkybes pripažino svarbiomis ir terminą paminėtam sprendimui apskųsti atnaujino. Dėl pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti dėl Sprendimo „Dėl bendrojo plano“ dalies panaikinimo nurodė, jog Žemėtvarkos skyrius dar 2006 m. spalio 4 d. raštu Nr. S17-193 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašė suformuoti ginčo žemės sklypo ribas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija per nustatytą 3 mėnesių terminą jai priskirtų funkcijų neatliko, taip pat nepateikė pastabų. Darė išvadą, kad pareiškėjos pagrįstai tikėjosi, jog priimant Sprendimą „Dėl bendrojo plano“ bus atsižvelgta į pateiktą žemėtvarkos prašymą, todėl minėto sprendimo pagrįstumu neabejojo. Apie tai, kad ginčijamo sprendimo dalis pažeidžia jų teises, sužinojo tik gavusios atsakovų atsiliepimą. Šias priežastis laikė svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis ir terminą skundui dėl Sprendimo „Dėl bendrojo plano“ dalies panaikinimo atnaujino.

Teismas vadovavosi Tvarkos 106 punkto nuostatomis. Nurodė, kad pareiškėjų skundžiamais 2009 m. balandžio 30 d. Raštu ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu iš esmės buvo atsisakyta formuoti sklypą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra, todėl pastarieji sprendimai, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. nutartyje, laikytini individualiais administraciniais aktais, sukeliančiais teisines pasekmes, nes visiškai atima galimybę atkurti nuosavybės teises natūra. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad terminas skundui paduoti dėl minėtų sprendimų praleistas nebuvo, todėl šių aplinkybių iš naujo neįrodinėjo.

Pažymėjo, kad M. R. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo kartografija buvo atlikta 2006 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. sausio 8 d. raštu Nr. S17-1 atliko papildomą 2006 m. rugsėjo 28 d. kartografijos vertinimą ir jo nepakeitė, tuo patvirtindama, kad ginčo žemės sklypo kartografija yra tiksli, žemėvaldos ribos yra teisingos. Žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 8 d. raštu Nr. S17-1 dar kartą nurodyta, kad 2006 m. rugsėjo 28 d. kartografavimo metu nustatytos žemėvaldos ribos yra teisingos.

Pabrėžė, jog sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimas ir ribų nustatymas buvo atliktas dar 2004 m. kovo 30 d. aktu Nr. 31/04/15-291 ir papildomai 2006 m. rugsėjo 28 d. aktu Nr. R17-66, o jo dydis ir nuosavybė patvirtinti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. lapkričio 15 d. archyvo pažymėjimu Nr. 21-429-R ir papildomai Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje. Nurodė, kad iš 2006 m. rugsėjo 28 d. ištraukos iš Vilniaus miesto suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų matyti iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M.

R. turėtos žemėvaldos ribų pažymėjimas skaičiais 1–9, o iš 2008 m. sausio 10 d. Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio matyti, kad šis sklypas į rėžinį kaimą nepatenka. Taip pat nurodė, kad iš bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinio brėžinio ištraukos matyti, jog žemės sklypas Nr. 678 pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą yra priskirtas mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosioms teritorijoms, o ne intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorija. Rėmėsi 2009 m. birželio 3 d.

Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės sklypų situacijos schema ir faktiškai naudojamų žemės sklypų išsidėstymo planu bei nurodė, jog iki 1940 m. nacionalizacijos M. R. priklausė 40 370 kv. m. žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir žemę grąžinti natūra savo valią išreiškė dar 1991 m. lapkričio 27 d. prašymu, o iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. lapkričio 15 d. archyvo pažymėjimo Nr. 21-429-R tiek savivaldybei, tiek apskričiai buvo žinoma, kad Vilniaus miesto gebitskomisaro 1941–1944 m. archyviniame fonde Baltupio seniūnijos žemę valdančių asmenų 1943/1944 ūkio metais sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini)gyventojas M. R., turėjęs 4 ha žemės. Darė išvadą, kad atsakovas, žinodamas šias aplinkybes, grąžintinoje žemėje patvirtinęs gyvenamųjų namų kvartalo detalųjį planą, veikė neteisėtai, nes sprendimas prieštarauja teisės aktams bei pažeidžia pareiškėjų pirmenybės teises dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemę natūra (Tvarkos 4, 5, 12 str., Teritorijų planavimo įstatymo 19 str., 20 str. 8 d.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A6-64/2002 ir sprendė, kad faktas, jog ginčo žemės sklype yra nutiestos elektros linijos, nesudaro pagrindo paimti visą žemės sklypą visuomenės poreikiams, o būtina planavimo dokumentais nustatyti, kuri konkrečiai žemės sklypo dalis ir kokia apimtimi yra užstatyta, o kuri yra laisva. Konstatavo, kad žemės sklypo dalis, kurioje yra nustatytos apsaugos zonos, yra grąžinama natūra, nustatant tam tikrus naudojimosi apribojimus. Pažymėjo, jog nėra pagrindo teigti, kad dėl ginčo teritorijos yra konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, juo labiau, kad tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu žemė ginčo teritorijoje būtų grąžinta natūra.

III. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą (T 5, b. l. 149–158), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, skundą atmetant. Apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Teigia, kad Sprendimas „Dėl detaliojo plano“ niekaip nepažeidžia pareiškėjų teisių. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, kad pareiškėjos turi pirmumo teisę į teritoriją, todėl jokie detalūs planai negalėjo būti tvirtinami. Teigia, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjos yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesudaro pagrindo ginčyti minėto Sprendimo „Dėl detaliojo plano“ ar a priori pripažinti jį neteisėtu. Teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų trečiojo suinteresuoto asmens Z. K. rašytinių įrodymų, kurie patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjos neturi reikalavimo teisės į tą kartografuotos teritorijos dalį, į kurią iki tvirtinant paminėtą detalųjį planą jau buvo atkurtos trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės natūra.

2. Remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėjos, yra laisva (neužstatyta). Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1133/2009 ir pažymi, jog net ir pareiškėjų reikalavimo dėl Sprendimo „Dėl detaliojo plano“ panaikinimo tenkinimo atveju, žemės sklypo dalis toje teritorijos dalyje, kuriai galioja ginčijamas detalusis planas, liktų užstatyta, todėl natūra negrąžintina.

3. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad priimant Sprendimą „Dėl detaliojo plano“ buvo pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio, 20 straipsnio 8 dalies ir Tvarkos 4 bei 5 straipsnių nuostatos, tačiau teismas to nepagrindė byloje esančiais įrodymais ir aukščiau minėtų teisės normų aiškinimu bei taikymu ginčo teisiniam santykiui. Atkreipia dėmesį, kad nei rengėjai, ruošdami žemės sklypo detaliojo plano projektą, nei Vilniaus miesto valdyba, tvirtindama parengtą detalųjį planą, negalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog dalis sklypo ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje patenka į pareiškėjoms grąžintinos teritorijos ribas, kadangi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2- 7227-2000, kuriuo nustatytas juridinis faktas, kad M. R. valdė 4 ha žemės, į kurią pareiškėjos pretenduoja atkurti nuosavybės teises, įsiteisėjo tik 2000 m. rugsėjo 19 d., t. y. praėjus beveik trims metams po detaliojo plano patvirtinimo.

4. Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, antikonstitucinėmis pripažintos tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, todėl atsakovui skundžiamo Sprendimo „Dėl detaliojo plano“ priėmimo metu nebuvo pagrindo netvirtinti parengto gyvenamųjų namų kvartalo Pušyno kelyje, Baltupiuose detaliojo plano. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-2131/2011.

5. Teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog Sprendimas „Dėl detaliojo plano“ prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", kadangi šio įstatymo galiojimas buvo sustabdytas 1997 m. sausio 16 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" galiojimo sustabdymo“.

6. Pabrėžia, kad teismas, nurodydamas, jog Sprendimas „Dėl detaliojo plano“ pažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio nuostatą, nenurodė nei faktinių, nei teisinių argumentų, pagrindžiančių detalaus planavimo proceso pažeidimo faktą. Skundžiamame sprendime taip pat nėra nurodyta šio įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant savivaldos institucija atsisako tvirtinti detalųjį planą.

7. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-298/2009, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos nagrinėjamoje byloje kėlė reikalavimą panaikinti tą bendrojo plano sprendinių dalį, kuria dalis teritorijos priskirta intensyviam apželdinimui skirtai teritorijai (Bendrojo plano grafinės dalies 3.1.13.5 p.), tačiau nenurodė, kaip minėtu punktu yra pažeidžiamos jų teisės, kaip šios teisės turėtų būti apgintos ir koks teisinis skundžiamo akto dalies naikinimo pagrindas. Teigia, kad pareiškėjoms nenurodžius, kokiu būdu bendrojo planavimo procese buvo pažeistos jų teisės ir kitų akto panaikinimo pagrindų, teismas nepagrįstai nusprendė tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl Sprendimu „Dėl bendrojo plano“ patvirtinto bendrojo plano grafinės dalies 3.1.13.5 punkto panaikinimo.

8. Nurodo, jog teismas netyrė ir nevertino Sprendimu „Dėl bendrojo plano“ patvirtinto bendrojo plano teisinių ir faktinių neteisėtumo pagrindų, nenurodė, kokiu teisės aktu vadovaujantis teismas naikina šio plano sprendinius ir kaip, panaikinus bendrojo planavimo dokumento dalį, bus apgintos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai. Pažymi, kad skundžiamas Sprendimas „Dėl bendrojo plano“ nepažeidžia aukštesnės galios teisės aktų, kadangi teritorija ties Baltupio (Cedrono) upeliu ((duomenys neskelbtini)) patenka į vietiniams želdynams numatytą teritoriją. Toks nurodytos teritorijos nustatymas bendrajame plane atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą bendrojo planavimo tikslą.

9. Pažymi, kad pareiškėjos apie Sprendimą „Dėl bendrojo plano" buvo informuotos 2009 m. balandžio 30 d. Raštu bei 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu, be to, Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų brėžinio ištrauką pareiškėjos pateikė teismui kartu su pradiniu 2009 m. spalio 14 d. skundu. Skaitmeninė paminėto bendrojo plano ištrauka į bylą buvo pateikta kartu su 2010 m. lapkričio 12 d. atsakovų atsiliepimu į pareiškėjų skundą. Teigia, kad teismas nekonstatavo konkrečių svarbių priežasčių ir nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pagrindo atnaujinti ABTĮ nustatytą procesinį terminą skundui dėl paminėto sprendimo paduoti.

10. Teigia, kad 2009 m. balandžio 30 d. Raštu bei 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu pagrįstai ir teisėtai nurodyta, jog žemė ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje natūra neatkurtina, kadangi priskirtina valstybės išperkamai žemei. Remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-263/2003.

11. Bylą nagrinėjęs teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, kad kartografuota teritorijos dalis ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepatenka į bendrojo plano sprendinių dalį – intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorija – netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus. Vadovaujasi skaitmeniniu suvestiniu teritorijos planu, Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. tekstine dalimi, pabrėžia, jog dalis teritorijos, į kurią pareiškėjos prašo atkurti nuosavybės teises natūra, turi visuomeninį poreikį, todėl laikytina valstybės išperkama ir sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimą natūra negrąžintina. Taip pat daro išvadą, kad paminėta teritorijos dalis patenka ne tik į bendrojo plano sprendinius, kuriais teritorija numatyta intensyviam apželdinimui, bet ir į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 598 patvirtintą Vilniaus miesto viešųjų erdvių nustatymo schemą. Pažymi, kad teismas, pripažindamas paminėtus raštus neteisėtais, nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad toje kartografuotos teritorijos ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalyje, kuriai nėra patvirtinto detaliojo plano, teritorija pagal bendrojo plano sprendinius patenka į mažo užstatymo intensyvumo teritoriją, tačiau ši teritorija, kurioje yra siūloma formuoti naujus sklypus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra, natūroje yra su dideliu reljefo perkirtimu, aukštais šlaitais, todėl ji, rengiant (duomenys neskelbtini) gatvės tęstinio užstatymo detalųjį planą, nebuvo detaliai suplanuota, bet saugoma ir paliekama kaip rekreacinė zona. Remiasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 20 punktu.

12. 2009 m. balandžio 30 d. Raštu bei 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu pareiškėjos buvo tik pakartotinai informuotos, kad nuosavybės teisės atkūrimas natūra nagrinėjamu atveju negalimas, tuo tarpu atsakovo priimti sprendimai, kuriais atsisakoma formuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra (2006 m. gruodžio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero raštas Nr. A51-21889 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. vasario 22 d. raštas Nr. A51-4437), buvo priimti žymiai anksčiau nei ginčijami aktai, ir minėti sprendimai yra nenuginčyti ir galiojantys. Pažymi, kad susidaro teisiškai neapibrėžta situacija, kuomet sprendimai, kuriais atsisakoma formuoti sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra, yra nenuginčyti ir galiojantys, o raštai, kuriais pakartotinai informuojama apie anksčiau priimtus sprendimus, pripažįstami neteisėtais. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-971/2010.

13. Teigia, kad aukščiau paminėtas nagrinėjamo ginčo teisinių santykių aiškinimas neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatytoms aplinkybėms, t. y. kad pareiškėjų skundžiami 2009 m. balandžio 30 d. Raštas ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštas laikytini savarankiškais administraciniais aktais, tačiau jų teisėtumas vertintinas atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus bei galiojančius ir nenuginčytus atsakovo priimtus sprendimus.

14. Pabrėžia, kad pareiškėjų skundas dėl įpareigojimo formuoti sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra teismo tenkintas nepagrįstai, kadangi kartografuota teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei, o nuosavybės teisių atkūrimas spręstinas kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-907/2010.

15. Teigia, jog teismas neatsižvelgė, ar pareiškėjų nurodyto dydžio sklypai gali būti formuojami atskirais žemės sklypais. Atkreipia dėmesį į Tvarkos 35 punkto nuostatas ir pažymi, jog pareiškėjų plane nurodytas žemės sklypas Nr. 3 yra 118 kv. m. dydžio, todėl dėl savo nepakankamo dydžio jis neatitinka nustatytų reikalavimų grąžintiniems žemės sklypams. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A415-60/2007.

Pareiškėjos atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 5, b. l. 165–171) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo joms iš atsakovų solidariai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teigia, jog pagal Tvarkos 106 punktą, jeigu nustatytos turėto žemės sklypo ribos pagal teritorijos detalųjį planą sutampa su suprojektuotomis žemės sklypo ar žemės sklypų ribomis arba pagal teritorijos detalųjį planą suprojektuotas žemės sklypas ar žemės sklypai yra piliečio turėtos žemės vietoje, šis žemės sklypas arba žemės sklypai grąžinami piliečiui, ir tai šiuo atveju visiškai atitinka jų skunde išdėstytas aplinkybes dėl M. R. iki nacionalizacijos turėto ir kartografuoto žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini).

2. Nurodo, jog gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano grąžintinoje žemėje patvirtinimas yra neteisėtas, nes toks sprendimas prieštarauja teisės aktams bei pažeidžia pareiškėjų pirmenybės teises dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemę natūra (Tvarkos 4, 5, 12 p., Teritorijų planavimo įstatymo 19 str., 20 str. 8 d.).

3. Pažymi, kad tikroji ūkinė bendrija VIKA INC yra Z. K., kuriam nuosavybės teisės niekada nebuvo atkurtos.

4. Teigia, jog atsakovų teiginys, kad panaikinus detalųjį planą, žemės sklypo dalis toje vietoje liktų užstatyta, todėl natūra negrąžintina, yra nepagrįstas, kadangi tai reikštų, jog iš pradžių žemės sklypas neteisėtai užstatomas, o po to teigiama, kad jis yra užstatytas ir natūra negrąžintinas.

5. Pabrėžia, jog atsakovai nurodo, kad teritorija, kuri pagal Žemėtvarkos skyriaus pateiktus duomenis iki nacionalizacijos priklausė M. R. pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimu „Dėl bendrojo plano“ patvirtintą bendrąjį planą, yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorija. Toks sprendimas pažeidžia ne tik pareiškėjų teises atkurti nuosavybę natūra, bet ir sudaro kliūtį tai įvykdyti.

6. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi, be to, nustatė, jog iš bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinio brėžinio ištraukos matyti, kad žemės sklypas Nr. 678 pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą yra priskirtas mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosioms teritorijoms, o ne intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijai, kaip teigia savivaldybė. Teigia, kad todėl teismas visiškai pagrįstai tenkino ir pareiškėjų reikalavimą dėl Sprendimo „Dėl bendrojo plano“ dalies panaikinimo, be to, toks reikalavimas tenkintinas ir todėl, kad panaikinus detalųjį planą, nebelieka želdynų įrengimo visuomeninio poreikio.

7. Pabrėžia, kad nors atsakovai nurodo, jog pareiškėjos apie Sprendimą „Dėl bendrojo plano“ buvo informuotos Departamento 2009 m. balandžio 30 d. Raštu ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu, tačiau su jais sprendimas nebuvo pateiktas, be to, klaidingai nurodyta jo apskundimo tvarka.

8. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A6-64/2002, ir daro išvadą, jog tas faktas, kad žemės sklype yra nutiestos elektros linijos, nesudaro pagrindo paimti visą žemės sklypą visuomenės poreikiams, turi būti nustatyta, kuri sklypo dalis ir kokia apimtimi yra užstatyta, o kuri sklypo dalis yra laisva. Taip pat atkreipia dėmesį, jog teisme atsakovai įrodinėjo ne želdinių visuomeninį poreikį, o tai, kad šioje teritorijoje yra įrengta krepšinio aikštelė, tai patvirtina atsakovų argumentų nenuoseklumą bei teismo klaidinimą.

9. Atkreipia dėmesį, kad iš pareiškėjų pateikto plano, kuriame pažymėti galimi natūra grąžinti žemės sklypai, ir iš Vilniaus miesto ortofotografinio plano nustatyta, jog buvusio savininko M. R. turėtoje žemėje yra laisvos (neužstatytos) žemės.

10. Pažymi, jog atsakovai apeliaciniame skunde nenurodė, koks teisės aktas kliudytų atkurti nuosavybės teises natūra sklype, kuris yra su dideliu reljefo perkritimu ar aukštais šlaitais, taip pat nepateikė įrodymų, kad būtent ši teritorija yra priskirta rekreacinei zonai, tai patvirtino ir Nacionalinė žemės tarnyba 2009 m. rugsėjo 22 d. raštu.

11. Pažymi, jog tik 2009 m. balandžio 30 d. Raštu ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Raštu iš esmės buvo atsisakyta formuoti sklypą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra, todėl teismai tik pastaruosius sprendimus laikė individualiais administraciniais aktais, sukeliančiais teisines pasekmes. Pabrėžia, jog teismas teisingai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos.

12. Nurodo, jog bylą nagrinėjant apie pusantrų metų, atsakovai teismui nepateikė jokio savo galimo sklypo formavimo varianto, o tai, kad vienas iš sklypų yra tik 118 kv. m., negali būti pagrindu jį traktuoti atskirai ir išskirti kaip neatitinkantį dydžio reikalavimų, nes šis sklypas yra tik vieno neatskiriamo ir besiribojančio su kitais 14 954 kv. m. dydžio sklypo dalis.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. L., J. K., Z. K., S. L., V. L., R. S., L. M., R. B., I. D., E. P., M. K., UAB „Ryteksma“, A. F., G. Č., B. Č., V. R., A. V., V. D., A. D., L. M., A. M., A. Š., V. B., R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 5, b. l. 172–177) prašo atsakovų apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjų skundą atmetant. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti trečiųjų suinteresuotų asmenų V. D., A. D., L. M., A. M. ir A. Š. atsiliepime į pareiškėjų skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (T 5, b. l. 178–180) prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai nurodo, jog Žemėtvarkos skyrius 2010 m. sausio 8 d. raštu Nr. S17-1 informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad pretendentai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. R. turėtą žemėvaldą, atsisakė patikslinti 2006 m. rugsėjo 28 d. kartografavimo metu dalyvavusių liudininkių parodymais nustatytas žemėvaldos ribas, todėl žemėvaldos ribų patikslinimas negalimas. Taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad faktas, jog ginčo žemės sklype yra nutiestos elektros linijos, nesudaro pagrindo paimti visą žemės sklypą visuomenės poreikiams, o būtina planavimo dokumentais nustatyti, kuri žemės sklypo dalis ir kokia apimtimi užstatyta, o kuri yra laisva. Žemės sklypo dalis, kurioje nustatytos apsaugos zonos, yra grąžinama natūra, nustatant tam tikrus naudojimo apribojimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyvių − atsakovų priimtų aktų, dėl kurių pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimas į žemę natūra negali būti įgyvendintas. Teismas pareiškėjų pateiktus reikalavimus panaikinti teisės aktus, kuriais atsakovas grindė savo atsisakymą suformuoti žemės sklypus ginčo teritorijoje, tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę suformuoti pareiškėjų nurodytus sklypus ginčo teritorijoje. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, prašo panaikinti jį visa apimtimi, t. y. priimti naują sprendimą, atmetant pareiškėjų skundą. Atsižvelgiant į tai, siekdama visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo, teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš pirmosios instancijos teismo patenkinto pareiškėjų reikalavimo atskirai.

Dėl Sprendimo „Dėl detaliojo plano“ panaikinimo

Pažymėtina, kad galimybė Lietuvos Respublikos piliečiams atkurti nuosavybės į žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams priskirtose teritorijose, atsirado tik po 2001 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo, kuriame pripažinta, kad teisinis reguliavimas, nustatantis, jog atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę laisva žemė savininkams grąžinama natūra, o tokio pat statuso miesto žemė – negrąžinama, prieštarauja Konstitucijai, ir atitinkamai pakeitus Atkūrimo įstatymą. Tuo tarpu Sprendimas „Dėl detaliojo plano“ buvo priimtas 1997 m. gegužės 8 d., t. y. beveik keturi metai iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir Atkūrimo įstatymo nuostatų pakeitimo. Todėl sudarant bei tvirtinant ginčo detalųjį planą, jo rengėjai turėjo vadovautis tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, numatančiomis reikalavimus detaliajam planui parengti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos nepateikė jokių pagrįstų argumentų, pagrindžiančių Detaliojo plano neatitikimą jo sudarymo metu galiojusiems teisės aktų reikalavimams, todėl pagrindo naikinti šį detalųjį planą nėra.

Kadangi po 2001 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priimti nuosavybės teisių į žemės atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenumatė galimybės, jog naujosios nuostatos laike taikytinos atgal, konstatuotina, kad po 2001 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo įstatymuose numatyta galimybė grąžinti žemę miestuose natūra, taip pat nesudaro pagrindo ginčo detaliajam panaikinti.

Pareiškėjų byloje iškeltas iš esmės vienintelis argumentas, jog detalusis planas pažeidžia jų pirmenybės teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nėra pakankamas pagrindas detaliojo plano panaikinimui, nes galiojantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas neįtvirtina absoliučios pirmenybės atkurti asmenims nuosavybės teises natūra. Priešingai, įstatymas numato visą eilę atvejų (Įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnis), kada nuosavybės teisės buvusiems savininkams ar jų teisių perėmėjams natūra į žemę negrąžinamos ir tokia žemė laikoma valstybės išperkama. Prie tokių atvejų priskirtinas ir šioje byloje kilęs ginčas dėl ginčo detaliuoju planu suplanuotos žemės, kuri pagal Įstatymo 12 ir 13 straipsnių nuostatas priskirtina valstybės išperkamai žemei.

Taigi, pareiškėjų argumentas, kad Detalusis planas negalėjo būti patvirtintas, nes jos dar iki jo patvirtinimo išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, atmestinas kaip nepagrįstas, nes, kaip minėta, Bendrojo plano rengėjai vadovavosi tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, kuris nenumatė galimybės atkurti nuosavybės į žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. priklausė miestų teritorijoms.

Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis bendruoju teisės principu, jog įstatymai negalioja atgal, darytina išvada, jog vien ta aplinkybė, kad Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą ir įstatymų leidėjui Atkūrimo įstatyme padarius pakeitimus, numatytas teisinis reglamentavimas pakito, nelemia detaliojo plano, kaip ankstesnio teisės akto, kuris priimtas nepažeidžiant jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, neteisėtumo ir negaliojimo. Taigi Sprendimas „Dėl detaliojo plano“, nenustačius jo neteisėtumo kriterijų laikytinas teisėtu, teisinio pagrindo jį naikinti nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko dalyje dėl detaliojo plano tvirtinimo panaikinimo priėmė nepagrįstą sprendimą. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (dėl Sprendimo „Dėl detaliojo plano“ panaikinimo) yra naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjų reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 straipsnis).

Dėl Sprendimo „Dėl bendrojo plano“ dalies panaikinimo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo, ne kartą yra pasisakęs, kad bendrasis teritorijos planas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-115/2005; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-324/2007; 2011 m. gegužės mėn. 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011). Dėl šios priežasties, jo apskundimui taikytinos ABTĮ šešioliktojo skirsnio nuostatos, reglamentuojančios pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą teiseną. Šiame skirsnyje esančio ABTĮ 110 straipsnio 2 ir 3 dalys numato subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Papildomai teisė kreiptis į teismą su prašymu ištirti ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę ir kiti asmenys, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis). Pastaruoju atveju, kai teismas neturi pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi privalo sustabdyti individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nuspręsti pradėti atitinkamą tyrimą (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis). Teismas privalo atmesti pareiškėjo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nėra gautas pareiškėjų prašymas ištirti norminio administracinio akto (Vilniaus miesto bendrojo plano) teisėtumą, t.y. jo atitikimą įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Pareiškėjų skunde, kuriuo prašoma naikinti Vilniaus miesto bendrojo plano dalį, nėra nurodyta jokių teisinių motyvų, kurie pagrįstų bendrojo plano ar jo dalies neatitikimą įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Atitinkamų argumentų nėra pateikęs ir pirmosios instancijos teismas savo priimtame sprendime.

Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ 111 straipsnyje įtvirtintas procesines normas, be teisėto pagrindo ir nesilaikant ABTĮ nustatytos procesinės tvarkos ėmėsi spręsti dėl Vilniaus miesto bendrojo plano bei priėmė sprendimą dėl šio bendrojo plano dalies panaikinimo. Toks sprendimas pripažintinas neteisėtu ir naikintinas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis), o administracinė byla šioje dalyje nutrauktina, nes nėra pagrindo pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis).

Dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parengti žemės sklypų suformavimo dokumentus ir dėl 2009 m. balandžio 30 d. Rašto ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. Rašto panaikinimo

Byloje ginčas dėl atsakovų atsisakymo parengti žemės sklypų suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra toje vietoje, kurioje buvo pareiškėjų tėvo turėtas žemės sklypas, todėl siekiant teisingai išspręsti bylą, būtina įvertinti, ar, atsižvelgiant į bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo šioje byloje jau padarytas išvadas, tokie atsakovų veiksmai buvo teisėti.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, numatančio nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Valstybės išperkama žeme, kuri iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, be kita ko, yra žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Pagal to paties straipsnio 1 dalies 6, 12−14 punktus valstybės išperkama žeme taip pat yra žemė, kuri pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn; yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais; 14) iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir yra užimta parkų.

Taip pat valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė, užimta miestų miškais (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punktas).

Atsižvelgiant į tokį įstatyminį reglamentavimą, administracinių teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta (pavyzdžiui, bylos Nr. A502-927/2008, A5-1061/2006), jog iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime taip pat yra pabrėžęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymėta (bylos Nr. A11-263/2003, A5-1061/2006, A502-927/2008), jog žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra, tačiau jei, detaliajame plane atitinkamos sklypo (jo dalies), į kurį siekiama atkurti nuosavybes teises, nurodomos kaip turinčios visuomenės poreikį, kaip kad yra nagrinėjamu atveju, toks sklypas (jo dalis) negali būti formuojamas ir, atkūrus nuosavybės teises, grąžinamas pareiškėjui.

Byloje esančių įrodymų visuma (I t., b. l. 9, 12, 81, 90, 142, 145, 146−154, 182, II t., b. l. 53, 96−98, 116 ir kiti) leidžia daryti išvadą, kad didžioji dalis siekiamų suformuoti sklypų teritorijos patenka į valstybės išperkamos žemės teritoriją, nes ji yra užimta žemės sklypais, skirtais gyvenamųjų namų eksploatavimui, garažų bendrijos statinių eksploatavimui, naudojamų infrastruktūros objektų ((duomenys neskelbtini) g., privažiavimai prie gyvenamųjų namų, automobilių stovėjimo vietos, magistraliniai elektros linijos tinklai) eksploatavimui, kad dalis ginčo žemės patenka į teritorijas skirtas rekreacijai, gamtos kompleksų apsaugai bei miesto miškams (Verkių regioninį parką, Kalvarijų memorialinį draustinį, teritoriją skirtą intensyviam naudojimui įrengiamų želdynams).

Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytoje administracinių teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, sudaro vienareikšmišką pagrindą konstatuoti, kad prašoma grąžinti natūra žemė turi visuomenės poreikį, todėl atsakovo pagrįstai pripažįstama valstybės išperkama žeme. Atitinkamai sutiktina su atsakovo pozicija, jog tokiu atveju pareiškėjų prašomi suformuoti žemės sklypai grąžinimui natūra negali būti formuojami taip, kaip to reikalauja pareiškėjos.

Kartu pažymėtina, kad iš ginčo teritorijos išėmus anksčiau aptartą valstybės išperkamai priskirtiną žemę, lieka dalis teritorijos, kuriai koks nors visuomeninis poreikis, kuris apspręstu žemės prikyrimą valstybės išperkamai, šioje byloje nėra įrodytas. Todėl yra pagrindas pripažinti, jog dalyje teritorijos, t.y. teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (pagal Teritorijų planavimo suvestinį skaitmenį žemėlapį T. 1 b.l. 145), yra galimybė formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Todėl konstatuotina, kad atsakovas be teisėto pagrindo atsisakė šioje ginčo teritorijos dalyje formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjoms, atitinkamai atsakovas nepagrįstai savo 2009 m. balandžio 30 d. rašte ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. rašte be teisėto pagrindo nurodė, jog visa žemės, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjos, priskirtina valstybės išperkamai. Taip pat konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštus, taip pat pagrįstai įpareigojo atsakovą formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini).

Dėl išdėstytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 5 punktu, 111 straipsniu, 142 straipsniu, 143 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Vilniaus miesto valdybos 1997 05 08 sprendimas Nr. 841V „Dėl tikrosios ūkinės bendrijos VIKA INC gyvenamųjų namų kvartalo Pušyno kelyje, Baltupiuose, detaliojo plano tvirtinimo“, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1519 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių tvirtinimo“ dalis, panaikinti ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti M. R. iki nacionalizacijos turėtame ir kartografuotame žemės sklype ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) 2009 06 03 teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės sklypų situacijos schemos ir faktiškai naudojamų žemės sklypų išsidėstymo plane pažymėtų: sklypo dalies Nr. 1, plotas 2797 kv. m, sklypo dalies Nr. 2, plotas 5101 kv. m, sklypo dalies Nr. 3, plotas 118 kv. m, sklypo dalies Nr. 4, plotas 6938 kv. m, o viso į 14954 kv. m žemės sklypus suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra ir juos pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pretendenčių V. R. ir K. S. nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra, pakeisti ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įpareigoti per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti M. R. iki nacionalizacijos turėtame ir kartografuotame žemės sklype teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (pagal Teritorijų planavimo suvestinį skaitmenį žemėlapį T. 1 b.l. 145), suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra ir juos pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pretendenčių V. R. ir K. S. nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė