2015-12-02 Nr. AB-23601-3-63-3-00046-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1400-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00046-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai A. Mončio namams-muziejui, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, A. Mončio paramos fondui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Registrų centro Klaipėdos filialui dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas pareiškėjo D. R. skundas atsakovui Palangos miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė), tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) A. Mončio namams-muziejui, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, A. Mončio paramos fondui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialui dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2 ir 3 punktų, kuriais nuspręsta atkurti D. R. nuosavybės teises į buvusį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Palangoje, jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte – 1 285 000 Lt, panaikinimo; įpareigojimo atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais tik už privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m, išmokamos kompensacijos dydį nustatant pagal už šias patalpas mokėtą kainą, nurodytą 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. GB-540, t. y. 188 253 Eur; įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus (kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pensionato „Pušynas“ išbraukimo iš išperkamų objektų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 sąrašo, inventorizuoti pensionatą „Pušynas“ ir jo priklausinį rūsį bei pakeisti VĮ Registrų centre klaidingą įrašą dėl „Jūratės“ sanatorijos); priteisti 326 800 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo atstovas 2015 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje, areštuojant žemės sklypą, uždraudžiant Palangos miesto savivaldybei ir kitiems asmenims sklypą įkeisti, išnuomoti, perduoti panaudai ar kitaip suvaržyti, uždraudžiant Palangos miesto savivaldybei ir kitiems asmenims atlikti bet kokį sklypo planavimą, išskaidymą, apjungimą su kitais sklypais, detaliųjų planų rengimą sklype ar kitų veiksmų atlikimą, dėl kurių būtų apribota ar suvaržyta D. R. teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra.

Prašyme nurodė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą atkurti nuosavybės teises į pastatus natūra, o tai reiškia, jog teismas turės pasisakyti ir dėl pareiškėjo teisės į žemės sklypą. Pareiškėjo teisė į žemės sklypą yra neginčijamai nustatyta įsiteisėjusiu Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu. Šiuo metu Palangos miesto savivaldybė yra perleidusi nuosavybės teises į keturias patalpas, į kurias pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises natūra, ir šių patalpų savininkas formaliai įgijo teisę išsipirkti ar išsinuomoti valstybinės žemės sklypo dalį po pastatais. Todėl egzistuoja reali grėsmė, jog Palangos miesto savivaldybei išnuomojus sklypą ar jį perleidus, ar atlikus kitus veiksmus, dėl kurių nuosavybės teisių į žemės sklypą būtų negalima atkurti natūra, pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą gali pasunkėti, o tuo pačiu gali pasunkėti ir teismo sprendimo įvykdymas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi (II t., b. l. 164-166) pareiškėjo D. R. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1, 3 dalimis.

Nurodyta, kad įsiteisėjusiu Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. N. iki 1940 m. liepos 21 d. buvo 0,5181 ha žemės sklypo Palangoje, (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini), Palanga) ir jame esančios vilos „Pušynas“ (dabartinis pastatas, plane žymimas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, psl. 39-42).

Vertinta, jog pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Palangoje, siekdamas, kad nebūtų apsunkinta jo teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą po pastatais, jei į juos nagrinėjamoje byloje priimtu teismo sprendimu bus atkurtos nuosavybės teisės natūra. Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nereiškia jokių reikalavimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į žemės sklypą. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 7 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisų atkūrimą į ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, į gyvenamuosius namus, jų dalis bei butus, kuriose nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, ant kurios pastatyti sugrąžintieji pastatai, piliečiams atkuriamos šio įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka.

Pažymėta, jog pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punktą, reikalavimas uždrausti atlikti tam tikus veiksmus gali būti taikomas tik atsakovui. Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Palangos miesto savivaldybei bei kitiems asmenims atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Palangoje, t. y. prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kurios adresatu būtų ne tik institucija, kuri nenagrinėja prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę, bet ir kiti asmenys, net nesantys šios bylos proceso dalyviais, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės sieja su tuo, kad žemės sklypas gali būti išnuomotas ar perleistas kitiems asmenims, todėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą gali pasunkėti, o tuo pačiu gali pasunkėti ir teismo sprendimo įvykdymas.

Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad yra būtinas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, tenka asmeniui, prašančiam taikyti tokias priemones.

Pareiškėjas argumentų dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nepagrindė objektyviais įrodymais. Priešingai, pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių grindžia tik tikėtinomis prielaidomis, kurios nepagrindžia ir neįrodo to, jog dėl pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.

Taip pat nurodyta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo –uždraudimo atlikti tam tikrus veiksmus pagal savo pobūdį ir ginčo dalyką negali būti taikomas šioje byloje atsakovu esančiai Palangos miesto savivaldybei, bei tai, kad pareiškėjas nepagrindė būtinybės nagrinėjamoje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teismas konstatavo, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkintinas.

III. Pareiškėjas D. R. pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 175-180), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje, areštuojant žemės sklypą, uždraudžiant Palangos miesto savivaldybei ir kitiems asmenims sklypą įkeisti, išnuomoti, perduoti panaudai ar kitaip suvaržyti, uždraudžiant Palangos miesto savivaldybei ir kitiems asmenims atlikti bet kokį sklypo planavimą, išskaidymą, apjungimą su kitais sklypais, detaliųjų planų rengimą sklype ar kitų veiksmų atlikimą, dėl kurių būtų apribota ar suvaržyta pareiškėjo teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra. Prašo klausimą išspręsti iš esmės ir taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atskirajame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas nepasisakė dėl prašymo motyvo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-585/2007 nustatė prejudicinę reikšmę turintį faktą – poreikį taikyti arešto priemones ir šio fakto papildomais įrodymais įrodinėti nebereikia. Lietuvos Aukščiausioje Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki šiol nepanaikintos, tačiau Centrinė hipotekos įstaiga savavališkai, neturėdama teisinio pagrindo panaikino įrašą apie taikomą areštą, nors šį faktą buvo įregistravusi. Tai papildomai įrodo, kad ruošiamasi sklypo ar jo dalies perėmimui.

2) Pareiškėjas skunde prašo panaikinti Įsakymo 2 ir 3 punktus, išpirkti pensionatą (vilą) „Pušynas“ kaip gyvenamą namą ir įpareigoti Savivaldybę, vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi grąžinti natūra, išskyrus Rusijos piliečio A. V. privatizuotus keturis butus (103,3 kv./m.) pensionato patalpų“. Šis prašymas tiesiogiai suponuoja ir kitą pareiškėjo teisę – atkurti nuosavybės teises į pastatam reikalingą žemės sklypą natūra. Atkūrimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, ant kurios pastatyti sugrąžintieji pastatai, piliečiams atkuriamos šio įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka, nepaisant to, ar buvo paduotas atskiras prašymas grąžinti šia žeme. Tai reiškia, kad tenkinus pareiškėjo skundą, jis įgis teisę ir į žemės sklypą grąžinant jį natūra. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jo teisė į žemės sklypą atkūrimo natūra įgyvendinimas gali pasunkėti. Gali net susidaryti absurdiška situacija kai lengvatinėmis sąlygomis sklypo dalį privatizavę asmenys privers iš jų jį išpirkti valstybę už rinkos kainą.

3) Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad žemė negrąžinama natūra ir yra išperkama, jeigu „yra suteikta individualių gyvenamųjų, namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose Šio įstatymo 12 straipsnio įvardinta visa eilė ir kitų aplinkybių, kurioms įvykus nuosavybės teisės į žemės sklypą atkūrimas natūra gali tapti neįmanomu, todėl yra grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti.

4) Dėl argumento, kad prašomų reikalavimo priemonių taikymas nepagrįstai adresuotas Savivaldybei, nurodo, kad prašyme labai aiškiai nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemones prašoma taikyti ne tik savivaldybei, bet „ir kitiems asmenims“, kurių veiksmai ir sandoriai gali sukliudyti nuosavybės teisių atkūrimo procese atkuriant nuosavybės teises natūra. Prašymas taikyti žemės sklypo areštą yra universali priemonė neturinti konkretaus adresato, nes ją įregistravus Centrinėje hipotekos įstaigoje apribojimai taikomi ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir suinteresuotiems asmenims (sandorius forminantiems notarams, skolų išieškojimą atliekantiems antstoliams ir išieškotojams ir pan.). Todėl reikalavimas įtraukti į bylą visus suinteresuotus asmenis vien tam, kad išspręsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą yra nepagrįstas, nes neįmanoma nustatyti baigtinio suinteresuotų asmenų sąrašo. Savivaldybė iš visų asmenų išskirta tuo, kad ji vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, yra teritorijų planavimo dokumentų rengimo organizatorius, vadovaujantis 20 straipsnio 6 dalimi tvirtina žemės valdos projektus, be to nuosavybės teise valdo sklype esančius statinius, todėl gali inicijuoti detaliojo plano rengimą ar tokias teises suteikti kitiems asmenims. Teismas 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi NŽT įtraukė į bylos nagrinėjimą, todėl jos nedalyvavimas negali būti laikomas pagrįsta priežastimis netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

5) Pateikia papildomus įrodymus, kurie yra byloje ir kurie patvirtiną aplinkybę, kad yra iškilusi reali grėsmė teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimui, kurie tiesiogiai nesusiję su nagrinėjamu klausimu, tačiau paneigia teismo teiginius, kad pareiškėjo teiginiai dėl sklypo galimo perėmimo yra tik prielaidos ir spėlionės.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Valstybinę žemę po ginčo pastatais (duomenys neskelbtini), Palangoje, valdo ne atsakovas Savivaldybės administracija, bet NŽT, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų nukreiptos į atsakovą. Pagal teisės aktus Savivaldybės administracija negali niekam perleisti valstybei priklausančios žemės.

2) Pareiškėjas prašo uždrausti atlikti veiksmus „kitiems asmenims“.

3) Ginčas yra nagrinėjamas ne dėl žemės, bet dėl pastatų.

4) Sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra daug ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims priklausančių pastatų, todėl nėra pagrindo riboti jų teisių. Be to, esant tokiam asmenų kiekiui, bet kada (nuo Savivaldybės nepriklausančių aplinkybių) gali įvykti ir universalus teisių perėmimas.

5) Savivaldybės administracija nerengia ir neplanuoja rengti sklypo pertvarkymo projekto, nes pagal Palangos miesto centrinės dalies specialųjį paminklosauginį planą šioje teritorijoje yra taikomas griežtas paminklosauginis režimas, yra saugoma užstatymo ir sklypų sistema – žemės sklypai negali būti smulkinami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo bei kompensacijų dydžio klausimą palieka spręsti teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo D. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Klaipėdos apygardos administracini teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).

Taip pat akcentuotina, jog prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti adresuojamas tik atsakovui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-159/2008; 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-162/2008). ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkto (dabar ABTĮ 71 str. 3 d. 1 p.) nuostata, netgi atsižvelgiant į bylos specifiką, negali būti aiškinama plačiai, t. y. kaip, priklausomai nuo faktinės situacijos, taikytina ir pareiškėjui, trečiajam suinteresuotam asmeniui ar kitam subjektui, kuris nėra nagrinėjamos bylos ginčo šalis ir kuriam nagrinėjamoje byloje joks materialinis teisinis reikalavimas nėra pareikštas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-729/2010; 2008 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-159/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje, areštuojant žemės sklypą, uždraudžiant Palangos miesto savivaldybei ir kitiems asmenims sklypą įkeisti, išnuomoti, perduoti panaudai ar kitaip suvaržyti, uždraudžiant Palangos miesto savivaldybei ir kitiems asmenims atlikti bet kokį sklypo planavimą, išskaidymą, apjungimą su kitais sklypais, detaliųjų planų rengimą sklype ar kitų veiksmų atlikimą, dėl kurių būtų apribota ar suvaržyta pareiškėjo teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra.

Visų pirma pažymėtina, jog šioje byloje pareiškėjas teismo prašo: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ 2 ir 3 punktus, kuriais nuspręsta atkurti D. R. nuosavybės teises į buvusį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Palangoje, jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte – 1 285 000 Lt, panaikinimo; 2) įpareigoti atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais tik už privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m, išmokamos kompensacijos dydį nustatant pagal už šias patalpas mokėtą kainą, nurodytą 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. GB-540, t. y. 188 253 Eur; 3) įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus (kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pensionato „Pušynas“ išbraukimo iš išperkamų objektų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 sąrašo, inventorizuoti pensionatą „Pušynas“ ir jo priklausinį rūsį bei pakeisti VĮ Registrų centre klaidingą įrašą dėl „Jūratės“ sanatorijos); 4) priteisti 326 800 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Taigi, šioje byloje nagrinėjamo pareiškėjo skundo reikalavimai susiję ne su pačiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Palangoje, o su šiame sklype esančiu pastatu, tuo tarpu reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas prašo taikyti žemės sklypui.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į tai, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su ginčo dalyku, reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma.

Antra, pareiškėjas siekia atlikti atitinkamus veiksmus uždrausti ne tik atsakovui Palangos miesto savivaldybei, bet ir „kitiems asmenims“, nors ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punktas aiškiai numato, jog reikalavimo užtikrinimo priemone gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo negali būti tenkinamas ir dėl šio aspekto.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pareiškėjas nepagrindė būtinybės nagrinėjamoje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011), todėl prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkintinas.

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė