2013-05-31 Nr. AB-2307-3-61-3-01477-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-502/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01477-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2, 15.4, 21, 37.2.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių Tardymo izoliatoriaus – kalėjimo bei pareiškėjo R. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamam Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (t. I. b. l. 1-2), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir atsakovas) 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 22-694;

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 2S-2017;

3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės neturtinės žalos 111 500 litų atlyginimą (po 500 litų už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad yra nuteistas ir bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose. Pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2010 m. spalio 20 d. buvo etapuotas į Lukiškių TI-K ir apgyvendintas 107 kameroje, po to be jokios priežasties perkeltas į kitas kameras (Nr. 165, 171, 150, 166, 152, 253). Tai tęsėsi iki 2011 m. gegužės 31 d., kol pareiškėjas buvo pervežtas į Alytaus pataisos namus. Kameros yra apie 8 kv. m. (išskyrus 253 kamerą) ploto, o jose buvo laikoma po 4 asmenis. Tokiu būdu buvo grubiai pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šios taisyklės administracija privalėjo laikytis.

Nurodė, kad būtina įvertinti tai, jog toje pačioje kameroje yra ir tualetas, kurio plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą. Kamerose yra dvijų aukštų lovos, kurios užima ir taip mažą kameros plotą. Taip pat yra įmontuotas staliukas su dvejomis kėdėmis, praustuvas, o tai užima dalį laisvo kameros ploto. Be to, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, tose kamerose buvo antisanitarinės sąlygos: drėgmė, į sienas įsimetęs grybelis, nuo drėgmės luposi tinkas, dažai, tai krenta nuo lubų ant galvų ir į lėkštes valgant. Taip pat nėra sudarytos galimybės pavalgyti prie staliuko, nes jis yra per mažas visiems kameroje kalinamiems asmenims. Yra tik dvi sėdimos vietos. Kamerose pilna tarakonų, nėra kur apsisukti ir pavaikščioti. Valandiniai pasivaikščiojimai būdavo 6.20 valandą ryto, todėl reikėjo pasirinkti, ar neiti pasivaikščioti ir valgyti karštus pusryčius, ar eiti pasivaikščioti, o grįžus valgyti atšalusį maistą.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o perkėlinėjimas iš kameros į kamerą sukėlė stiprius emocinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą. Dėl to, kad buvo kalinamas mažose kamerose, pablogėjo sveikata, atsirado sąnarių skausmai, reikėjo atsisiųsti vaistų. Tokiu būdu buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3, 5 ir 8 straipsnių nuostatos. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso 6.250 straipsniu.

Nurodė, kad prašoma žalos suma neturi būti mažinama dėl sunkmečio, nes Ministras Pirmininkas yra viešai pasisakęs, jog sunkmetis jau praėjo ir krizė baigėsi. Paaiškino, kad dėl blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, ir 2012 m. balandžio 12 d. atsakymą gavo Nr. 22-694. Nesutikdamas su gautu atsakymu, pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, 2012 m. gegužės 21 d. gavo atsakymą, kurį laiko neteisingu, biurokratišku, nes šiuo raštu nesprendžiamos problemos, tik atrašinėjama. Todėl manė, kad abu sprendimus dėl pareiškėjo skundų reikia panaikinti. Nurodė, kad pareiškėjui reikia priteisti neturtinę žalą. Prašė atsižvelgti į esamus teismų precedentus, nurodė administracines bylas, kuriose buvo priteisiama neturtinė žala.

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 42-44) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. balandžio 13 d. skundą ir dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto bei kamerų remonto atsakė pareiškėjui 2012 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 2S-2017. Pareiškėjui buvo atsakyta laiku ir išsamiai, atsakymas pagrįstas teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka, taigi atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad pataisos įstaigos yra valstybės institucijos, atliekančios teismų sprendimų vykdymo funkcijas ir užtikrinančios įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ar suimtiesiems. Lukiškių TI-K neturi teisės nepriimti kasdien į įstaigą atvežamų asmenų. Nepaisant nuolatinio Lukiškių TI-K perpildymo, Lukiškių TI-K administracija pagal galimybės nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Pareiškėjas Lukiškių TIK buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Lukiškių TI-K, nėra ir tai tiesiogiai nesusiję su Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamento veiksmais. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Paaiškinp, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti neturtinę žalą, nes nėra būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Papildė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie padarytą neturtinę žalą.

Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimuį pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 50-55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Tačiau Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas.

Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Pareiškėjo įskaitos kortelė patvirtina, kad 2010 m. gruodžio 29 d. ryte, 2011 m. sausio 21 d. ryte, 2011 m. kovo 10 d. ryte, 2011 m. balandžio 22 d. ryte, 2011 m. balandžio 26 d. ryte, nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. ryto vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą.

Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą atsakingi jose esantys asmenys. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Ši bendrovė nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto paaiškina, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus bei gavus lėšų iš valstybės biudžeto.

Nurodė, kuriose iš kamerų buvo atliktas remontas ir kokiu laikotarpiu. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes ir pan., todėl tenka daryti pakartotinį remontą jau suremontuotose kamerose. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, kaip nustatoma higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktų. Dėl kalinamųjų pasivaikščiojimų paaiškino, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščioti vedami vienu metu visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-67 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės patvirtinimo“ nustatyta, kad pusryčiai darbo dienomis organizuojami nuo 6.00 – 7.00 valandos, poilsio ir švenčių dienomis – nuo 7.00 – 8.00 valandos.

Pagal nurodytą tvarką pasivaikščiojimai yra vykdomi pagal grafiką po pusryčių nuo 6.30 (7.30) valandos, pagal nustatytą dienotvarkę. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K raštu Nr. 22-694 atsakyta į pareiškėjo 2012 m. kovo 22 d. skundą, mano, kad atsakyta tinkamai, informacija pateikta laiku, atsakymas atitinka įstatymo reikalavimus, todėl naikinti atsakymą pagrindo nėra. Rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pirmos instancijos teismas) 2012 m. spalio 9 d. sprendimu (t. I, b. l. 186-193) pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 500 litų (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

Nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytus valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/2011).

Pažymėjo, kad neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas, KT) yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi. Atsakovas neneigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ne visada buvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškino, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymosi. Konstatavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-121/2009).

Pažymėjo, kad pareiškėjas neteikė pirmos instancijos teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Todėl teismas vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis. Pareiškėjas teisme neneigė tų duomenų teisingumo. Pagal atsakovo pateiktus duomenis (t. I, b. l. 50-52), per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 20 d., kai pareiškėjas buvo atvežtas į Lukiškių TI-K, iki 2011 m. gegužės 31 d., kai pareiškėjas buvo išvežtas į Alytaus pataisos namus, pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 2010 m. gruodžio 29 d. ryte, kai kameroje Nr. 171, kurios plotas 7,94 kv. m., buvo laikomi 2 asmenys, 2011 m. sausio 21 d. ryte, kai kameroje Nr. 150, kurios plotas 7,56 kv. m., buvo laikomi 2 asmenys, 2011 m. kovo 10 d. ryte, kai kameroje Nr. 166, kurios plotas 7,94 kv. m., buvo laikomi 2 asmenys, 2011 m. balandžio 22 d. ryte, kai kameroje Nr. 253, kurios plotas 34,43 kv. m., buvo laikomi 7 asmenys, 2011 m. balandžio 26 d. ryte, kai kameroje Nr. 253 buvo laikomi 9 asmenys, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. vakaro, kai kameroje Nr. 253 laikomų asmenų skaičius neviršijo 9. Taigi visais kitais atsakovo nurodytais atvejais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą sąlyginai buvo pažeista. Tačiau, pirmos instancijos teismo manymu, buvo būtina atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtino, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, o pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose antisanitarinėmis sąlygomis: drėgmė, įsimetęs grybelis, besilupantis, byrantis ant galvų ir į maistą tinkas, pilna tarakonų.

Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje yra nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo, valymo ir kiti reikalavimai. Šio teisės akto 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis turi atitikti pateiktoje lentelėje nurodytus dydžius. 56 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. 57 punktu nustatoma, kad sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojamo kiekvieną dieną. 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Nurodė, jog į bylą neteikta įrodymų, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo Lukiškių TI-K, kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. To neteigė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo skundas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K gautas tik 2012 m. kovo 26 d. (t. I, b. l. 95-96), t. y. praėjus beveik 10 mėnesių po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas Vilniaus visuomenės sveikatos centrui skundų dėl Lukiškių TI-K netinkamų laikymo sąlygų neteikė (t. I, b. l. 27). Atsakovas pateikė duomenis dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, remonto: kameros Nr. 107 ir 152 buvo remontuojamos 2008 m. atitinkamai kovo ir balandžio mėnesiais, (t. I, b. l. 69-70, 85-86), kameros Nr. 165 ir 166 buvo remontuojamos 2006 m. sausio mėnesį (t. I, b. l. 73-74), kamera Nr. 171 buvo remontuojama 2007 m. spalio mėnesį (t. I, b. l. 77-78), kameros Nr. 150 ir 253 buvo remontuojamos 2011 m. atitinkamai balandžio ir kovo mėnesiais (t. I, b. l. 81-82, 89-90). Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tuo metu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, būtų nustatyta kokių nors pažeidimų (t. I, b. l. 108-172). Tik iš 2011 m. kovo 17 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-154 matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs operatyvųjį patikrinimą pagal V. K. prašymą, nustatė, jog nėra nustatytos tvarkos, pagal kurią būtų užtikrinamas kasdieninis gyvenamųjų patalpų sanitarinių įrenginių valymas ir dezinfekcija (t. I, b. l. 154-156). Tačiau pareiškėjas neteigė, kad dėl to jam buvo padaryta kokia nors žala. Kenkėjų kontrolės tarnyba pateikė duomenis, kad, kai pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 165, dezinfekcijos darbai buvo atliekami 2010 m. lapkričio 24 d., kameroje Nr. 150 dezinfekcijos darbai buvo atliekami 2011 m. sausio 28 d., kameroje Nr. 152 dezinfekcijos darbai buvo atliekami 2011 m. balandžio 19 d. (t. I, b. l. 32-41). Šie ištirti įrodymai iš esmės paneigė pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, kuriose jis buvo laikomas. Todėl negalima išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose antisanitarinėmis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad nėra sudarytų sąlygų pavalgyti, nes prie mažo stalo yra dvi sėdimos vietos. Lukiškių TI-K 2012 m. rugpjūčio 27 d. rašte Nr. 9-18945 nurodė, kad Lukiškių TI-K įrengtose kamerose yra po vieną stalą ir dvi kėdės (t. I, b. l. 173). Taigi tai patvirtino pareiškėjo teiginius, kad kameroje kalint daugiau negu dviem asmenims, visiems jiems sėdėti vienu metu nėra vietos.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo laikas ryte sutampa su pusryčių laiku, todėl tenka rinktis, ar valgyti karštus pusryčius ir neiti pasivaikščioti, ar eiti pasivaikščioti ir valgyti atšalusius pusryčius. Atsakovas pateikė Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-67 patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, kurios 2 punkte nustatyta, kad pusryčių laikas darbo dienomis yra 6.00-7.00 valandomis, poilsio ir švenčių dienomis – 7.00-8.00 valandomis, 3 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo laikas nustatomas pagal atskirą grafiką. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad šis įrodymas nėra tinkamas įrodymas nurodytoms aplinkybėms ištirti, nes pareiškėjas 2011 m. gegužės 31 d. išvyko iš Lukiškių TI-K. Todėl dėl dienotvarkės ginčui aktualiu laikotarpiu nėra įrodymų. Tačiau Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Korpuso skyrių vyresnieji suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu pasivaikščiojimą organizuoja po pusryčių nuo 6.30 (7.30) valandos, pagal numatytą tvarką. Tokiais atsakovo paaiškinimais nėra pagrindo netikėti. Pats pareiškėjas neteigė, kad visą laiką jam būnant Lukiškių TI-K pusryčių laikas sutapo su pasivaikščiojimų laiku, ir neteikė tai patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjas taip pat aiškino, kad dėl dažno jo perkėlimo iš kameros į kamerą patyrė neigiamų išgyvenimų ir kitų nepatogumų. Tačiau pareiškėjo perkėlimas iš kameros į kamerą buvo būtinas, nes Lukiškių TI-K privalėjo laikytis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų ir užtikrinti vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą (kad dėl didelio Lukiškių TIK laikomų asmenų skaičiaus šis reikalavimas būtų pažeistas kuo mažiau). Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad asmuo visą laiką turi būti laikomas tik toje pačioje kameroje.

Nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Vilniaus apygardos teismas siūlė pareiškėjui pateikti įrodymus, patvirtinančius skundo teiginius apie sveikatos sutrikimus (t. I, b. l. 22). Pareiškėjas prašė tokius įrodymus išreikalauti iš Lukiškių TI-K ir Alytaus pataisos namų. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K profilaktinės gydytojų apžiūros metu minėjo apie kojų sąnarių skausmus, gydytojai sakė, kad vaistus pareiškėjas atsisiųstų pats, nes jie neturi. Į gydytojus pareiškėjas kreipėsi 2011 m. rugpjūčio mėnesį Alytaus pataisos namuose (t. I, b. l. 28). Lukiškių TI-K pateikė informaciją, kad per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 20 d. iki 2011 m. gegužės 31 d., kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, į gydytojus pareiškėjas nesikreipė. Lukiškių TI-K 2012 m. liepos 16 d. rašte Nr. 9-16163 nurodė, kad raštiško kreipimosi pas gydytojus ambulatorinių ligonių registracijos žurnale nėra registruota, vidurinio medicinos personalo planinių vizitacijų metu nesikreipė (t. I, b. l. 49). Alytaus pataisos namai 2012 m. liepos 12 d. rašte Nr. 8-8058 nurodė, kad per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 20 d. pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 18 d. yra kreipęsis į gydytoją P. R. dėl kelių sąnarių skausmų. Asmens sveikatos istorijoje duomenų apie gydymąsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra (t. I, b. l. 48). Pateiktoje asmens sveikatos istorijoje užfiksuota „2011 08 18 skauda kelių sąnarius senai“. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui pablogėjo sveikata, kad pareiškėjui kilo kokių nors sveikatos problemų apskritai. Taigi neįrodyta, kad pareiškėjo nurodomi kelių sąnarių skausmai atsirado dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ar neveikimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmos instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, ir todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat nebuvo užtikrintos prie stalo sėdimos vietos visiems vienoje kameroje esantiems asmenims. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Dėl gyvenimo perpildytose kamerose pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimo, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009), pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą ir trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 litų.

Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, nes per daugiau kaip 7 laikymo Lukiškių TI-K mėnesius pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 20 vakaro, kitais penkiais atvejais tik dalį paros, per visą laikotarpį nebuvo užtikrintos prie stalo sėdimos vietos visiems vienoje kameroje esantiems asmenims.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2012 m. kovo 26 d. gautas pareiškėjo 2012 m. kovo 22 d. skundas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. spalio 20 d. etapavus jį į Lukiškių TI-K, jis buvo apgyvendintas 107 kameroje, kuri yra apie (nurodytas plotas neįskaitomas) ploto, drėgmė, šlapios grindinys, langai kiauri (be stiklo), nežmoniškos sąlygos. Pareiškėjas 2010 m. spalio 21 perkeltas į 165 kamerą, kuri yra apie 8 kv. m. ploto. Joje įrengtas neuždaras tualetas, ventiliacija kameroje nedirbo. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi smarvėje. Kameroje buvo įrengtas mažas staliukas ir tik dvi kėdės, keturios miegamosios vietos. Dėl to, kad nebuvo ventiliacijos, kameroje buvo didelė drėgmė. Nuo lubų luposi ir ant galvos krito tinkas su dažais. Išduoti čiužinys ir pagalvė buvo pasenę. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 22 d. buvo perkeltas į 171 kamerą, 2011 m. sausio 11 d. – į 150 kamerą, 2011 m. vasario 3 d. – į 166 kamerą, 2011 m. balandžio 13 d. – į 152 kamerą, 2011 m. balandžio 22 d. – į 253 kamerą. Toks perkėlinėjimas iš kameros į kamerą be priežasties suteikė pareiškėjui didelį moralinį diskomfortą, suteikė daug fizinių kančių. Kamerose, išskyrus 253, buvo kalinami 4 asmenys, o kameroje, kurios plotas didesnis, - virš 10 asmenų, tuo pažeidžiant 2010 m. gegužės 11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą. Pareiškėjui nepavyko pasikeisti čiužinio ir pagalvės, gauti papildomą antklodę, nors dėl to pareiškėjas žodžiu ir raštu kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas prašė objektyviai išnagrinėti skundą, nustatyti ir užfiksuoti tikrąsias faktines aplinkybes. Dėl sveikatai padarytos žalos imtis atitinkamų priemonių moralinei žalai atlyginti, užtikrinti, kad ateityje nebūtų prievarta kalinamas tokiomis nežmoniškomis sąlygomis (t. I, b. l. 95-96).

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Lukiškių TI-K pareiškėjui atsakė 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 22-694. Rašte buvo nurodyta, kad visos gyvenamosios kameros, esančios Lukiškių TI-K, yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais ir jose yra užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad gyvenamojoje kameroje buvo didžiulė drėgmė, ventiliacija nedirbo ir nuo lubų luposi ir krito tinkas su dažais, neatitinka tikrovės. Gyvenamosiose kamerose yra nuolat atliekami temperatūros matavimai, siekiant užtikrinti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Įstaigoje laikomi asmenys perkeliami iš vienos gyvenamosios kameros į kitą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais, siekiant užtikrinti šiame straipsnyje numatytą skirtingų kategorijų asmenų atskirą laikymą. Pervedimai iš vienos gyvenamosios kameros į kitą atliekami atsižvelgiant į atvykusių į įstaigą ir išvykusių iš jos asmenų teisinę padėtį ir jiems taikomus izoliacijos reikalavimus. Toliau nurodoma šio atsakymo apskundimo tvarka (t. I, b. l. 97).

Nesutikdamas su Lukiškių TIK atsakymu, pareiškėjas padavė skundą Kalėjimų departamentui (t. I, b. l. 46). Skunde iš esmės nurodė tokias pačias aplinkybes: kad be priežasties buvo perkeliamas iš kameros į kamerą, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nuo lubų luposi tinkas su dažais ir krito ant galvų ir į lėkštes, nesudaryta galimybių valgyti prie stalo visiems kameroje kalintiems asmenims, nes įrengtos 2 vietos prie stalo, kamerose nėra kaip apsisukti ir praeiti. Dėl to pareiškėjas patyrė diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K atsakymas yra neteisingas ir biurokratinis raštas, nebandoma spręsti pareiškėjo skunde nurodytų problemų, faktinės aplinkybės ignoruojamos. Prašė išnagrinėti jo skundą, nustatyti ir užfiksuoti pažeidimus, įvertinti Lukiškių TI-K elgesį prievarta laikant nurodytomis sąlygomis.

Kalėjimų departamentas pareiškėjui atsakė 2012 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 2S-2017. Rašte pareiškėjui paaiškinama, kad suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose į gyvenamąsias kameras skirstomi griežtai laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras skirsto proporcingai, kad asmenims būtų užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau dėl suimtųjų (nuteistųjų) laikymo atskirai reikalavimų ir įstaigos perpildymo tai padaryti ne visada pavyksta. Priklausomai nuo to, koks tam tikros kategorijos asmenų skaičius tardymo izoliatoriuje tą ar kitą dieną, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų, vieni asmenys gyvenamojoje kameroje gali būti apgyvendinti po vieną ar du, kiti – po tris ar keturis. Todėl vieniems asmenims yra užtikrinamos minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos, o kitiems – ne, tačiau visiems be išimties yra suteikiamos atskiros miegamosios vietos. Jei asmenims gyvenamojo ploto norma neužtikrinama, stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis jie būtų laikomi kuo trumpesnį laiko tarpą. Skirstymas į kameras vyksta kiekvieną darbo dieną. Priklausomai nuo to, kiek asmenų priklauso vienai ar kitai asmenų grupei, ir vyksta dažnas suimtųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė kamerų remontui skiria tiek, kiek gali skirti. Remontuojant kameras eilės tvarka, remontas atliekamas maždaug kas 10 metų. Priklauso nuo pačių suimtųjų ar nuteistųjų požiūrio į visuomenės turtą. Jei sienos aprašinėtos apipaišytos, išlaužytos, tai parodo suimtųjų ar nuteistųjų kultūrą. Dažniau atlikti remontus nėra galimybių. Taip pat pareiškėjas informuojamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų planą. Pagal patvirtintą planą 2015 m. numatyta pastatyti naują tardymo izoliatorių Vilniaus miesto pakraštyje. Tada pagerės ir suimtųjų laikymo sąlygos. Toliau nurodoma sprendimo apskundimo tvarka (t. I, b. l. 45).

Taigi pareiškėjui iš esmės atsakyta dėl dažno jo perkėlimo iš kameros į kamerą priežasčių, paaiškinta, kodėl ne visais atvejais užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, atsakyta dėl gyvenimo kamerose sąlygų. Lukiškių TI-K neatsakė pareiškėjui dėl kamerose įrengtų tik dviejų kėdžių prie stalo. Šias faktines aplinkybes Lukiškių TI-K patvirtino teismui 2012 m. rugpjūčio 27 rašte (t. I, b. l. 173). Lukiškių TI-K neatsakė į pareiškėjo argumentus dėl jam išduotos pasenusios pagalvės, čiužinio, papildomos antklodės neišdavimo. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad čiužinys, pagalvė, antklodė jam buvo išduoti, tačiau neteigė, kad jie nebuvo dezinfekuoti, kaip to reikalauja Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 65 punktas. Pareiškėjas neteikė įrodymų, kad jam išduoti lovos skalbiniai buvo nešvarūs (nepateikė administracijai duotų skundų dėl to) ir skunde teismui apie tai nenurodė.

Pirmos instancijos teismas suformulavo išvadą, kad pareikėjo skundai iš esmės išnagrinėti, skundžiami sprendimai pagrįsti teisės aktų nuostatomis, juose nurodyta apskundimo tvarka. Sprendimai pasirašyti atsakingo asmens, taigi atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Tai, kad pareiškėjo netenkina gautas atsakymas, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismo šioje byloje ištirtais įrodymais nenustatyta, kad kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo laikomas pareiškėjas, kompetentingos institucijos būtų nustačiusios kokių nors pažeidimų, o ir pats pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, kalėjimo administracijai nereiškė jokių pretenzijų dėl blogų laikymo sąlygų. Tokias pretenzijas pradėjo reikšti prajus beveik 10 mėnesių po to, kai jis išvyko iš Lukiškių TI-K. Dėl to, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, atsakovas neneigia.

III. Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-3) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog duomenų dėl kameros ploto vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjimo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Nurodo, kad pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, o CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir teisės pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012, 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėjas R. Š. atsiliepimu į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10) prašo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas R. Š. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 6-7 su reversine puse) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: išreikalauti visus su byla susijusius reikalingus dokumentus ir priteisti pareiškėjui 104 500 litų neturtinės žalos atlyginimui.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai pateikti pareiškėjo skunde pirmos instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog perkėlimas iš kameros į kamerą buvo vykdomas ne siekiant atsiradus galimybei pervesti į laisvesnę kamerą, nes buvo pervedama į tokio pat dydžio kameras, kuriose būdavo po tiek pat asmenų.

Pažymi, kad teismas nenustatė vaistų siuntimosi faktų, nes atsakovai šį faktą neigė, nurodydami, kad pareiškėjas nieko negavo ir medicininės pagalbos nesikreipė. Nurodo, kad tuos vaistus gavo su 2011 m. sausio 14 d. siunta, tačiau ji nebuvo perduota pareiškėjui, liepta rašyti prašymą, o parašytas prašymas, dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių, Lukiškių TI-K administracijos nebuvo užfiksuotas. 2011 m. sausio 20 d. vaistai pareiškėjui buvo perduoti. 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjas su siuntiniu gavo kelių įtvarus, kurių gavimas taip pat nebuvo užfiksuotas atsakovo vedamame registre. Todėl prašo teismo dar kartą peržiūrėti, išreikalauti ir įvertinti esamus, bet, pareiškėjo manymu, slepiamus įrodymus.

Teigia, kad Lukiškių TI-K nurodomu laiku kamerose nebuvo atliekami jokie dezinfekcijos darbai, o kamerose buvo antisanitarinės sąlygos.

Nurodo, kad tokiomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė į orumą. Teigia, kad doktrinoje nurodoma, jog visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet padaroma žala.

Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, netinkamomis sąlygomis kalinamas asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010, 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Tokią praktiką suformavo ir Europos Žmogaus Teisių teismas (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. Prieš Lietuvą).

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas, TĮ) 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose bylose, todėl prašo atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2561-121/2008, kai už kiekvieną tokiomis sąlygomis praleistą dieną buvo priteista po 100 litų, ir į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-914-281/2012, kai už kiekvieną savaitę, praleistą Lukiškių TI-K buvo priteista po 400 litų neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas, remdamasis nurodytais sprendimai prašo jam priteisti po 500 litų, iš viso už 206 dienas ir po 300 litų už 5 dienas, kai netinkamomis sąlygomis praleido po pusę dienos, iš viso 104 500 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Proceso šalys į pareiškėjo apeliacinį skundą atsiliepimų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo R. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime 2010 m. spalio 20 d. – 2011 m. gegužės 31 d. laikotarpiu, atlyginimo, taip pat Lukiškių TI-K 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 22-694 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 2S-2017 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. Š. 500 litų neturtinės žalos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su dalies pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino padarytos neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai priteisė tik 500 Lt. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atskirai nepateikė argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje ginčijamų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuo aspektu atskirai nepasisako.

Atsakovas iš esmės teigia, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, o, net ją nustačius, pirmosios instancijos teismas privalėjo apsiriboti pažeidimo konstatavimu kaip tinkama satisfakcijos forma, o priteisti neturtinę žalą pinigine forma pagrindo nebuvo.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija iš dalies pritaria pareiškėjo argumentams, o atsakovo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Kalbant apie deliktinę atsakomybę ir jos sąlygas visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnių, taip pat nacionalinių teisės aktų pažeidimo, susijusio su tuo, kad kalinimo metu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas ir kalinimo sąlygos, kaip to reikalauja teisės aktai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra ginčo dėl to, kad pareiškėją laikant Lukiškių TI-K didžiąją dalį nurodyto laiko kamerose laikomų asmenų skaičius viršijo vienam asmeniui nustatyto ploto minimumą. Vis dėlto įvertinęs tai, kad nebuvo nustatyta, kad tokios laikymo sąlygos pareiškėjo sveikatai padarė neigiamą poveikį, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat neįrodyta, kad Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai elgtis, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 500 lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo “žeminančios” EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad didžiąją dalį laiko, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimo. Ištyrus atsakovo atstovo pateiktus įrodymus (t. I, b.l. 50-52) matyti, kad pareiškėjui iš 223 kalinimo parų 203 paras (t. y. atmetus atsakovo nurodomus laikotarpius, kuomet pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (t. I, b.l. 52) nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.). Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

Kiek tai susiję su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad jo kalinimo metu pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K ar kitas institucijas (pvz., Vilniaus visuomenės sveikatos centrą) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, skundas dėl to gautas praėjus beveik 10 mėnesių po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui pritaria. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo skundo pirmosios instancijos teismui turinį, argumentų ir įrodymų, šiuo aspektu paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė.

Kiek tai susiję su pareiškėjo pateiktais argumentais dėl jo sveikatos būklės teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstavo, jog byloje nėra įrodymų, kad dėl teisės aktų neatitinkančių laikymo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Iš bylos medžiagos (t. I, b.l. 22) matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus šiuo klausimu, pareiškėjas jų nepateikė ir prašė juos išreikalauti iš Lukiškių TI-K ir Alytaus pataisos namų. Lukiškių TI-K nurodė, kad per pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį raštiško kreipimosi pas gydytojus registracijos žurnale nėra užregistruota, vidurinio medicinos personalo planinių vizitacijų metu pareiškėjas nesikreipė (t. I, b.l. 49). Alytaus pataisos namų 2012 m. liepos 12 d. rašte (t. I, b.l. 17) nurodyta, kad pareiškėjas į gydytojus kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 18 d. dėl kelių sąnarių skausmų, nustatyta prasidedanti artrozė. Asmens sveikatos istorijoje duomenų apie gydymąsi apie Laisvės atėmimo vietos ligoninėje nėra (t. I, b.l. 48). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad būtent dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K jam pablogėjo sveikata.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš Lukiškių TI-K išreikalauti įrodymus dėl jo kreipimosi į medikus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo kreipęsis dėl šių įrodymų išreikalavimo (t. I, b.l. 29), institucija pateikė tiek informacijos, kiek turėjo, todėl kreiptis antrą kartą tuo pačiu klausimu neprasminga. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad galėtų pateikti rengeno nuotraukas ir Alytaus pataisos namų gydytojo išvadą, tačiau jis šių įrodymų pirmosios instancijos teismui neteikė, prie apeliacinio skundo taip pat nepridėjo, todėl juos vertinti ir jais remtis pagrindo nėra.

Atstovo atstovo apeliaciniame skunde nurodyta, kad duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ir teisėjų kolegija, ir pirmosios instancijos teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, bylose dėl EŽTK 3 straipsnio pažeidimo griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją).

Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad toks kamerų perpildymas nulemtas teisės aktų reikalavimų, nes jis neturi teisės nevykdyti teismų nutarčių ir nepriimti suimtųjų ar nuteistųjų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (203 paros). Pakankamai ilgą laiką pareiškėjui tekdavo mažiau nei 2 kv. m. kameros ploto. Be to atsakovo atstovas neginčija faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas per parą galėdavo gryname ore pasivaikščioti tik vieną valandą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu. Konstatavus EŽTK 3 straipsnio pažeidimą nėra poreikio tuos pačius atsakovo veiksmus vertinti Konvencijos 8 straipsnio požiūriu.

Nors pareiškėjas skundė nurodė, kad buvo pažeistas EŽTK 5 straipsnis, garantuojantis teisę į laisvę, jis nenurodė jokių argumentų, susijusių su jo sulaikymo teisėtumu ar pagrįstumu, todėl pareiškėjo skundas dėl EŽTK 5 straipsnio pažeidimo atmestinas.

Taip pat atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K metu jis buvo perkeliamas be jokios priežasties iš vienos kameros į kitą ir dėl to taip pat patyrė neturtinę žalą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo perkėlimai iš vienos į kitą kamerą nebuvo neproporcingai dažni, manytina, kad Lukiškių TI-K, vykdydamas savo funkcijas, turi tam tikrą diskreciją organizuojant ten laikomų asmenų gyvenimą ir priskyrimą konkrečioms kameroms, todėl nėra pagrindo teigti, kad toks perkėlimas savaime kuo nors pažeidė teisės aktų reikalavimus. Be to kolegijos vertinimu, tuo sukelti nepatogumai pareiškėjui negali būti laikomi neproporcingai varginančiais, sukeliančiais pareiškėjui kančias, juo labiau, kad perkėlus pareiškėją iš kameros Nr. 152 į Nr. 253 buvo pagerintos jo laikymo sąlygos.

Konstatavus EŽTK 3 straipsnio pažeidimą taip pat darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma (500 lt) yra neadekvati padarytam teisės pažeidimui. Kaip minėta, LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia į sulaikymo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu suteikto ploto dydį, tai, kad jis tik vieną valandą per parą turėjo galimybę būti gryname ore.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėją, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad būdamas Lukiškių TI-K pretenzijų dėl jo laikymo sąlygų nereiškė.

Spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į Lietuvos Respublikoje esantį pragyvenimo lygį (byloje vertinamu laikotarpiu minimali mėnesinė alga – 800 lt (2007 m. gruodžio 17 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1368).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skaičiuojant neturtinės žalos dydį turėtų būti remiamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2561-121/2008 ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-914-281/2012, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad skiriasi šios ir pareiškėjo nurodytų bylų faktinės aplinkybės, be to, pirmosios instancijos teismo sprendimai negali įpareigoti apeliacinės instancijos teismo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo R. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteistina 3500 Lt (trys tūkstančiai penki šimtai) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui R. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 3500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus) litų neturtinės žalos atlyginimo“. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis