2017-12-13 Nr. AB-23302-3-62-3-02960-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2041-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02960-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K., V. G., R. B., Z. K., O. R., V. R., A. F., R. V. ir I. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B., V. V., R. Š., R. K., D. K., R. K., E. M., V. S., V. G., L. S., B. K., V. V., M. G., A. S., V. B., R. B., S. K., D. J. M., A. S., A. G., V. T., D. K., V. R., R. D., Z. K., O. R., M. L., V. R., M. V., A. B., I. M., E. Š., R. V., D. D., A. F., Ž. B., D. G., Ž. Ž., R. L., R. P. ir R. K. skundą atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

2. Pareiškėjai nurodė, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad jiems atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo.

3. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1927) (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kad sukurta darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai, pernelyg ilgas kompensacijos grąžinimo terminas bei nenumatyti delspinigiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Pareiškėjų nuomone, Grąžinimo įstatymu yra nustatytas neteisingas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas (kompensacijų mokėjimo terminų, jų dydžių požiūriu). Pagal Grąžinimo įstatyme numatytą mechanizmą ir mažinimo koeficientus, valstybės tarnautojams ne tik negrąžinama absoliuti nesumokėta alga, prilyginama 1, bet alga dar kartą sumažinama, nes įvedama formulė, pagal kurią skaičiuojamas mėnesio grąžintinas dydis už 2009 m. mėnesius yra 0,98, o už 2010-2013 m. mėnesius – 0,955.

4. Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, jog Administracija 2009-2013 metais tinkamai vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Teisės aktus, kuriais buvo sumažinti visų valstybės tarnautojų atlyginimai, priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl Vilkaviškio rajono savivaldybė negalėjo nevykdyti aukštesnę teisinę galią turinčių teisės aktų ir privalėjo sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, atsakovo manymu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Atsakovas pažymėjo, jog Administracija nekvestionuoja Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų, taip pat ir Grąžinimo įstatymo, ir dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei bylos nagrinėjimo sustabdymo, paliko spręsti teismui.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatomis ir darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba / o, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų skundo pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Teismas sprendė, kad Grąžinimo įstatymas šioje byloje yra aktualus dėl to, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytos kompensavimo tvarkos atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Pareiškėjai nepateikė ir konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises. Teismas atmetė pareiškėjų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

III. 11. Pareiškėjai R. K., V. G., R. B., Z. K., O. R., V. R., A. F., R. V. ir I. M. apeliaciniais skundais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1927) 2 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kad sukurta darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai, pernelyg ilgas kompensacijos grąžinimo terminas bei nenumatyti delspinigiai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams, sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.

12. Pareiškėjų manymu, Grąžinimo įstatyme įtvirtinta formulė ir koeficientai yra nepagrįsti, neatitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų, prieštarauja kompensavimo mechanizmo nustatymo tikslui užtikrinti teisingą kompensavimą. Neteisėtas ir nepagrįstas formulės ir koeficientų nustatymas nepagrįstai daugiau kaip per pusę sumažina apskaičiuotą neišmokėtą sumą, ir tuo pažeidžia konstitucinę teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą. Pareiškėjų manymu, prireikus, teismas galėjo pasiūlyti pareiškėjams pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus.

13. Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinius skundus nesutinka su pareiškėjų apeliaciniais skundais. Atsakovo manymu, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis būtų priteista teismo sprendimu. Atsakovas nurodo nekvestionuojantis Seimo priimtų įstatymų, taip pat ir Grąžinimo įstatymo. Dėl apeliantų reikalavimų kreiptis į Konstitucinį Teismą bei stabdyti bylos nagrinėjimą atsakovas nurodo paliekantis priimti sprendimą teismo nuožiūra.

14. Pareiškėjos L. S., A. S., D. D., R. Š., V. V., J. Š., B. K., E. M., V. S., R. K. ir D. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo sutinkančios su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1927) 2 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kad sukurta darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai, pernelyg ilgas kompensacijos grąžinimo terminas bei nenumatyti delspinigiai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams, sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojams) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos.

16. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydami priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

17. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, dalis pareiškėjų padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kilusio ginčo esmę, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, iš esmės atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo apeliantams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

20. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu).

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1584-552/2017). Apeliantų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

22. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apeliantų teiginys, jog jiems turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Apeliantų patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

24. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1927) 2 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kad sukurta darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai, pernelyg ilgas kompensacijos grąžinimo terminas bei nenustatyti delspinigiai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl apeliantų išdėstytų teiginių.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulės ir kompensaciją mažinančių koeficientų, kompensacijos grąžinimo termino, delspinigių nebuvimo atitiktimi Konstitucijai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Pažymėtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl apeliantų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai apeliantų nurodytais aspektais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

26. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo pateikę ir pirmosios instancijos teismui, kuris išnagrinėjo pareiškėjų išdėstytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir atmetė tokį pareiškėjų prašymą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų motyvų, dėl kurių nebuvo tenkintas pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, papildomai nurodo, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikia pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių teigti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams, turėjo tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai nepateikė konkrečių skaičiavimų, jog įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tokių skaičiavimų pareiškėjai nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Nors apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti jiems pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, tačiau nėra aišku, kokių įrodymų byloje, pareiškėjų teigimu, trūksta, kurie nagrinėjamu atveju turėjo būti surinkti, ištirti ir įvertinti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodytos aplinkybės dėl teismo posėdžio atidėjimo nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ir grąžinti administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

28. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliantų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. K., V. G., R. B., Z. K., O. R., V. R., A. F., R. V. ir I. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė