2025-06-18 Nr. AB-10634-3-63-3-02149-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-428-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02149-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokurorė) 2023 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. P-572 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorei J. S.“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Generalinės prokurorės 2023 m. liepos 14 d. sprendimu (rezoliucija) buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl jos galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22. Atlikus tarnybinį patikrinimą, Generalinei prokurorei buvo pateikta 2023 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl prokurorės J. S. veiksmų“ Nr. VT-274 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurios pagrindu 2023 m. rugpjūčio 23 d. teikimu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Nr. VT-280 (toliau – ir Teikimas) buvo pasiūlyta pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą, taip pat pasiūlyta taikyti tarnybinę atsakomybę – skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pritarus Teikimui, Įsakymu pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

3. Pareiškėja teigė, kad Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ji priėmė vykdydama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų jai pavestas prokuroro funkcijas. Pažymėjo, kad nors procesinis sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, tai negali būti laikytina tarnybiniu pažeidimu, nes tokį sprendimą revizuoja ikiteisminio tyrimo teisėjas (-a), be to, netinkamą teisės taikymą gali lemti skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas, susipažinimas su baudžiamosios bylos duomenimis.

4. Pareiškėja tvirtino, kad nenustačius nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnyba ar nepateisinamo aplaidumo požymių, įstatymų pažeidimai negali būti vertinami kaip akivaizdūs ir tyčiniai tarnybinės atsakomybės taikymo aspektu. Akcentavo, jog priešingas teisei sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas dėl neatsargumo, kadangi pareiškėja sąžiningai klydo, tačiau sprendimas nesukėlė neigiamų pasekmių.

5. Pareiškėja vertino, kad žalos vertinimas bei apibūdinimas yra deklaratyvūs ir nepagrįsti tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis. Pareiškėja taip pat nesutiko, kad jos veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti kvalifikuojama kaip didelė (ženkli, reikšminga) ir yra jos neteisėtų veiksmų rezultatas, nes, pasak jos, nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės klausimas bus išspręstas tik teismui priėmus galutinį procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje. Pareiškėja nurodė, kad apie jos atžvilgiu atliekamą tarnybinį patikrinimą visuomenė nebuvo informuota. Pasak pareiškėjos, kadangi jos padaryta klaida ištaisyta, žala prokuratūros autoritetui nebuvo ir negalėjo būti padaryta.

6. Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas teigė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo padaryta pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų, o tarnybinio patikrinimo metu gauti ir išanalizuoti faktiniai duomenys buvo pakankami konstatuoti padarytą tarnybinį pažeidimą. Pasak atsakovo, pareiškėja nepateikė duomenų apie tarnybinio patikrinimo tendencingumą, ne išsamumą, taip pat nenurodė būdų, kurie nebuvo panaudoti tarnybinio patikrinimo metu. Atsakovo nuomone, Įsakymą priėmė kompetentingas subjektas, jis yra motyvuotas ir pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o skiriant pareiškėjai tarnybinę nuobaudą buvo įvertintos visos reikšmingos tarnybinei atsakomybei taikyti aplinkybės, todėl nėra pagrindo Įsakymo panaikinimui.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta už įstatymo pažeidimą, t. y. už tai, kad ji netinkamai vadovavo ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-1-26702-22, nes priimdama procesinį sprendimą akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Pareiškėja, atlikdama prokuroro pareigas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-01415-23, kuriame D. G. 2023 m. sausio 24 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl 2023 m. sausio 10 d. padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje (nukentėjo D.

S.), ir nustačiusi, kad D. G. mažiau negu prieš ketverius metus (2022 m. liepos 28 d.) ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl 2022 m. liepos 17 d. padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, jam susitaikius su nukentėjusiąja U. V., 2023 m. vasario 2 d. nutarimu atnaujino ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 ir tą pačią dieną jį sujungė su ikiteisminiu tyrimu Nr.01-1-01415-23 (sujungtai ikiteisminio tyrimo medžiagai suteiktas Nr. 01-1-26702-22), nurodydama, kad yra pagrindas D.

G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas, tačiau vėliau, pažeisdama BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 2 dalį ir kitas toliau nurodytas teisės normas, priėmė 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 ir D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl abiejų nusikaltimų, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais D. S. ir U. V.. Pareiškėja minėtą nutarimą tą pačią dieną pateikė tvirtinti Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Atsakovas nurodė, kad Įsakymu buvo pripažinta, jog nurodytais veiksmais pareiškėja pažeidė BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies ir 212 straipsnio 5 punkto, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d.

įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Rekomendacijų patvirtinimo“ (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1-139 redakcija) 7 ir 9 punktų, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-68 „Dėl Lietuvos prokurorų etikos kodekso ir Prokurorų etikos komisijos veiklos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Prokurorų etikos kodekso) (2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1-15 redakcija), 5.1.1 papunkčio ir 6 punkto reikalavimus ir nuostatas.

9. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjos veiksmuose buvo visi būtini tarnybinio pažeidimo požymiai: priešingas teisei veikimas, kaltė (tyčia), neigiami padariniai (nebuvo įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, sumenkintas prokuratūros, kaip institucijos, padedančios teismui vykdyti teisingumą, autoritetas), priežastinis ryšys tarp neteisėto veikimo ir neigiamų padarinių. Be to, atsakovas akcentavo, kad pareiškėja neneigia, jog veikė priešingai teisei, o jos padarytas tarnybinis pažeidimas yra akivaizdus, nes nagrinėjamu atveju pareiga veikti tik vienu, įstatyme imperatyviai nurodytu būdu, buvo aiškiai suformuluota BK ir BPK. Atsakovo nuomone, pareiškėja 2023 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 proceso dalyviams susitaikius ir įtariamąjį D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės akivaizdžiai neteisingai, nes mažiau nei prieš ketverius metus minėtas asmuo dėl padaryto tyčinio nusikaltimo jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiąja U. V.. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjos padaryto tarnybinio pažeidimo šiurkštumas pasireiškia tuo, jog pažeidimas buvo padarytas tyčia, aktyviais veiksmais, esant aiškiam ir imperatyviam teisiniam reguliavimui, taip pat susijęs su dviejų tyčinių, smurtinių nusikalstamų veikų padariusio, neigiamai charakterizuojamo asmens atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, o dėl pažeidimo kilo neigiami padariniai, t. y. neteisėtą 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą pateikus tvirtinti Klaipėdos apylinkės teismui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui ir jį patvirtinus, D. G. išvengė baudžiamosios atsakomybės už dvi tyčines, smurtines nusikalstamas veikas. Todėl nebuvo įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, taip pat buvo sumenkintas prokuratūros, kaip institucijos, padedančios teismui vykdyti teisingumą, autoritetas.

10. Atsakovas nurodė, kad analizuojant nustatytas ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje aprašytas faktines aplinkybes matyti, jog prieš priimant 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-26702-22 buvo atnaujintas ir sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-01415-23, D. G. atsakomybės už visas jo padarytas nusikalstamas veikas taikymo tikslu (2023 m. vasario 2 d. pareiškėja priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 atnaujinti ir jį pateikė tvirtinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui; 2023 m. vasario 2 d. pareiškėja priėmė nutarimą sujungti ikiteisminius tyrimus Nr. 01-1-01415-23 ir Nr. 01-1-26702-22, tyrimui suteikiant Nr. 01-1-26702-22) 2023 m. kovo 30 d., D. G. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius dvi nusikalstamas veikas, padarytas 2022 m. liepos 17 d. (BK 140 str. 1 d.) ir 2023 m. sausio 10 d. (BK 138 str. 1 d.). Todėl atsakovas vertino, kad tokie duomenys įrodo, jog pareiškėja buvo gerai susipažinusi su visais BK 38 straipsnio reikalavimais ir iki 2023 m. kovo 30 d. jų laikėsi, tačiau, gavusi tos pačios dienos įtariamojo D. G. prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl susitaikymo, tyčia ignoravo nurodytus įstatymo reikalavimus ir priėmė neteisėtą procesinį sprendimą. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja suprato savo veiksmų esmę ir norėjo taip veikti, buvo įsitikinusi savo priimto sprendimo teisingumu ir nenurodė aplinkybių, kurios leistų manyti, kad veiksmai atlikti dėl neapdairumo, skubėjimo, o savo veiksmų neteisėtumą ji pripažino tik Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams pateiktame skunde. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėja veikė aiškiai apibrėžtoje teisinėje srityje, esant imperatyviam įstatymo reikalavimui veikti tik vienu būdu, o priešingą teisei sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, taikant BPK 212 straipsnio 5 punktą ir BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies nuostatas, pasirinko tyčia, todėl nėra pagrindo jos veiksmus vertinti kaip neatsargią teisės taikymo klaidą ir netaikyti tarnybinės atsakomybės.

11. Atsakovas akcentavo, kad Įsakyme nurodyti neigiami padariniai buvo konstatuoti tarnybinio patikrinimo metu, išanalizavus procesines galimybes panaikinti pareiškėjos 2023 m. balandžio 4 d. priimtą procesinį sprendimą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą, padarius išvadą, jog prokuratūros ir / ar teismo iniciatyva to padaryti neįmanoma, nes tuo metu nukentėjusiaisiais pripažinti U. V. bei D. S. teigė, kad D. G. visiškai atlygino jiems padarytą žalą ir nebuvo jokio pagrindo net teoriškai prognozuoti, jog jie prašys atnaujinti ikiteisminį tyrimą, todėl pagrįstai konstatuota, kad dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų kilo Įsakyme nurodyti neigiami padariniai. Be to, tik praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams buvo gautas D. S. prašymas atnaujinti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad D. G. atlygino tik dalį jam padarytos žalos, tuo pažeisdamas BK 38 straipsnio 3 dalyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą, todėl ginčo ikiteisminis tyrimas 2023 m. rugsėjo 12 d. buvo atnaujintas, vadovaujantis BK 38 straipsnio 4 dalimi, BPK 170 straipsnio 4 dalies 4 punktu ir 217 straipsnio 3, 4 dalimis, o ne BPK 443 straipsnio ir 444 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaip teigė pareiškėja.

12. Atsakovas pažymėjo, kad prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra savarankiškas, tyrimą baigiantis procesinis sprendimas, todėl pagrįsta taikyti asmeninę prokuroro atsakomybę už netinkamą įstatymo pritaikymą. Vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, atsakovas teigė, jog iš tarnybinio patikrinimo metu gauto pareiškėjos paaiškinimo matyti, kad ji suvokė, kokias teisines pasekmes sukels jos priimtas sprendimas, kai (jei) jį patvirtins ikiteisminio tyrimo teisėjas, t. y. sąmoningai pasirinko nurodytą elgesio modelį su visais iš to kylančiais padariniais. Atsakovo nuomone, pareiškėja galėjo ir privalėjo veikti norminiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau pasirinko netaikyti nurodytų imperatyvių teisės aktų.

13. Atsakovas akcentavo, kad tarnybinį patikrinimą atlikusio subjekto kompetencijai nepriklausė vertinti 2023 m. balandžio 4 d. nutarimo, patvirtinusio teisėjo veiksmus ir sprendimus, tačiau apie ikiteisminio tyrimo teisėjos veiksmus 2023 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. VT-303 buvo informuota Teisėjų taryba. Teisėjų tarybos pirmininkės 2023 m. lapkričio 3 d. atsakyme Nr. 36P-111-(7.1.10 Mr) buvo nurodyta, jog Teisėjų taryba pritarė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko nuomonei, kad teisėja V. O. Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (IBPS) rezoliucija, patvirtindama neteisėtą prokurorės 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą, nesilaikė BK 38 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, o tai yra šiurkštus proceso įstatymo, t. y. BPK 212 straipsnio 5 punkto bei 214 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

14. Atsakovas teigė, kad pareiškėja, tyčia pateikdama teismui tvirtinti neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą, ne tik pažeidė BK ir BPK reikalavimus, bet ir Įsakyme nurodytas Prokuratūros įstatymo ir Prokurorų etikos kodekso nuostatas, o toks jos veikimas savaime sumenkino prokuratūros, kaip institucijos, padedančios teismui vykdyti teisingumą, autoritetą ir tai negali būti toleruojama. Pasak atsakovo, autoritetas suprantamas kaip visuotinai pripažinta reikšmė, įtaka, o prokuratūros institucijos autoritetas sietinas su besąlygišku teisėtumu, tinkamu įstatymo pritaikymu ir padėjimu teismui vykdyti teisingumą. Todėl atsakovas vertino, kad prokuratūros institucijos autoritetas turi būti ginamas ir palaikomas nepriklausomai nuo viešo skelbimo apie prokurorų daromus pažeidimus, o nagrinėjamu atveju apie nurodytą neteisėtą sprendimą tapo žinoma ne tik prokuratūroje tarnaujantiems pareiškėjos kolegoms, bet ir teismui. Be to, neteisėto nutarimo kopija buvo išsiųsta ir proceso dalyviams.

15. Atsakovas tvirtino, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vadovas, pateikdamas pareiškėjos tarnybinę charakteristiką, veikė pagal jam suteiktą kompetenciją, o tokia charakteristika Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo išdėstyta be sutrumpinimų ir nebuvo panaudota tendencingai. Atsakovas akcentavo, kad nebuvo nusižengta tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklėms, tačiau buvo siekiama, jog pareiškėjai būtų pritaikyta jos nusižengimo sunkumui proporcinga ir adekvati, tinkamai individualizuota tarnybinė nuobauda. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjai, buvo objektyviai vertinamos visos reikšmingos aplinkybės ir paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda.

II. 16. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

17.1. Generalinės prokurorės 2023 m. liepos 14 d. sprendimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo. Pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą buvo Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. S. 2023 m. liepos 14 d. tarnybinis pranešimas Nr. 17.9.-5786 „Dėl galimų tarnybinio pažeidimo požymių Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdo apylinkės prokuratūros prokurorės J. S. veikloje“. Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas 2023 m. rugpjūčio 11 d., surašant Tarnybinio patikrinimo išvadą, kuriai pritarė Generalinė prokurorė. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą – netinkamai vadovavo ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-1-26702-2, priimdama procesinį sprendimą, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, t. y. atlikdama prokuroro pareigas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-01415-23, kuriame D. G. 2023 m. sausio 24 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl 2023 m. sausio 10 d. padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje (nukentėjo D. S.), ir nustačiusi, kad D. G. mažiau negu prieš ketverius metus (2022 m. liepos 28 d.) ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl 2022 m. liepos 17 d. padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, jam susitaikius su nukentėjusiąja U. V., 2023 m. vasario 2 d. nutarimu atnaujino ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22, tą pačią dieną jį sujungė su ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-01415-23 (sujungtai ikiteisminio tyrimo medžiagai suteiktas Nr. 01-1-26702-22), nurodydama, kad yra pagrindas patraukti D. G. baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas, tačiau 2023 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 ir D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl abiejų nusikaltimų, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais D. S. ir U. V., bei minėtą nutarimą tą pačią dieną pateikė tvirtinti Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjai.

17.2. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nurodyta, kad savo veiksmais pareiškėja pažeidė BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies ir 212 straipsnio 5 punkto, Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Rekomendacijų patvirtinimo“ (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1-139 redakcija) 7 ir 9 punktų, Prokurorų etikos kodekso ir Prokurorų etikos komisijos veiklos nuostatų patvirtinimo“ (2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1-15 redakcija) 5.1.1 papunkčio ir 6 punkto reikalavimus bei nuostatas. Taip pat Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nurodyta, jog tarnybinis pažeidimas buvo padarytas tyčia, aktyviais veiksmais, veikiant priešingai teisei, šiurkščiai pažeidžiant imperatyvias materialiosios ir proceso teisės normas, be to, nenustatyta pareiškėjos atsakomybę sunkinančių ir / ar lengvinančių aplinkybių, o dėl to, kad pažeidimas sukėlė neigiamus padarinius, buvo pasiūlyta pripažinti, jog pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir jai paskirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

17.3. 2023 m. rugpjūčio 23 d. buvo surašytas motyvuotas Teikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, kuriuo buvo siūloma pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą, ir taikyti jai tarnybinę atsakomybę, t. y. skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

17.4. Generalinė prokurorė pritarė Teikimui ir pavedė parengti įsakymo projektą. Vadovaudamasi Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, Tarnybinio patikrinimo išvadą bei Teikimą, Generalinė prokurorė 2023 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pripažino, kad pareiškėja, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė, padarė tarnybinį pažeidimą, ir paskyrė jai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

18. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad Tarnybinio patikrinimo išvada ir Teikimas yra sudedamosios Įsakymo dalys, todėl visus dokumentus vertino kartu. Įvertinęs minėtų dokumentų turinį, teismas sprendė, kad galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo išsamiai įvertintos tarnybinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, atliktas gautų duomenų vertinimas, išnagrinėti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, argumentuotas atitinkamos tarnybinės nuobaudos rūšies pasirinkimas, todėl neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėja neneigia, jog priimant ginčo procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22 buvo pažeistos BK 38 straipsnio 2 dalies ir BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos. Įvertinęs, jog pareiškėja veikė aiškiai apibrėžtoje teisinėje srityje, esant imperatyviam įstatymo reikalavimui veikti išimtinai vienu būdu, teismas sprendė, kad pagrįstai jos padarytas įstatymo pažeidimas nebuvo priskirtas neatsargios teisės taikymo klaidos atvejams, o kadangi pareiškėjos padarytas įstatymo pažeidimas negalėjo būti įvertintas kaip neatsargi teisės taikymo klaida, teismas darė išvadą, jog pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja pareigas netinkamai atliko tyčia.

20. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju matyti, jog įstatymo pažeidimas pripažintas šiurkščiu, įvertinus tai, kad pareiškėja pareigas netinkamai atliko tyčia, jog kilo neigiamos pasekmės, t. y. dėl pareiškėjos priimto neteisėto sprendimo kelias tyčines, smurtines nusikalstamas veikas padaręs asmuo išvengė atsakomybės, buvo diskredituotas prokuratūros, kaip institucijos, padedančios vykdyti teisingumą, autoritetas. Kadangi administracinės bylos nagrinėjimo dalyku nėra Klaipėdos apylinkės teismo teisėjos atliktų veiksmų vertinimas, teismas vertino, kad tai nedaro įtakos pareiškėjos veiksmų vertinimui tarnybinio pažeidimo aspektu.

21. Nors pareiškėja neigė dėl padaryto pažeidimo kilusias neigiamas pasekmes, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas po Įsakymo priėmimo ir ne dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, o gavus nukentėjusiojo D. S. prašymą. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju nepaneigta, kad informacija apie pareiškėjos priimtą procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22 tapo žinoma jos kolegoms, teismui ir proceso dalyviams. Teismas taip pat akcentavo, jog bylos duomenimis, pareiškėja prokurore dirba nuo 2000 metų. Kadangi veikdama aiškiai apibrėžtoje teisinėje srityje, esant imperatyviam įstatymo reikalavimui veikti išimtinai vienu būdu, pareiškėja priėmė akivaizdžiai neteisėtą sprendimą, kuris sukėlė neigiamas pasekmes, teismas konstatavo, kad buvo pagrindas pareiškėjos netinkamą pareigų atlikimą vertinti kaip tarnybinį pažeidimą ir taikyti jai tarnybinę atsakomybę. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėja suvokė, kokias teisines pasekmes sukels jos priimtas sprendimas jį patvirtinus ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl sprendė, kad jai atsakomybė kyla už sąmoningą pasirinkimą veikti jos pasirinktu būdu – nesilaikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Teismas sutiko su atsakovu, kad toks pareiškėjos veikimas savaime sumenkino prokuratūros, kaip institucijos, padedančios užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, autoritetą, kuris negali būti toleruojamas.

22. Vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, jog Įsakymu pareiškėjai buvo paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba. Įvertinęs padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, priežastis, pareiškėjos kaltės formą, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas svarbias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam pažeidimui, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Teismas taip pat nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas nuodugniai ir išsamiai, o Tarnybinio patikrinimo išvada pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, be to, nenustatyta, jog atliekant tarnybinį patikrinimą ir pareiškėjai skiriant tarnybinę nuobaudą – pastabą, būtų nepaisyta minėtų teisės aktų ir teisės principų ar administracinių teismų praktikoje pateiktų aktualių išaiškinimų bei padaryta esminių procedūrinių pažeidimų.

23. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintas, teismas sprendė, kad ji neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą.

III. 24. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Generalinės prokurorės Įsakymu pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą, jai nepadarius veikos, turinčios tarnybinio pažeidimo požymių arba nesant teisinio pagrindo skirti tokią drausminę nuobaudą, o nenustačius teisinio pagrindo tenkinti pastarojo pareiškėjos reikalavimo – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti Įsakymo dalis, kuriose nurodyta, kad pareiškėja jai inkriminuotais veiksmais teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, pažeidė „Akivaizdžiai ir šiurkščiai“ bei kad „tarnybinis pažeidimas padarytas veikiant tyčia“. Patenkinus pareiškėjos reikalavimus ar jų dalį, ji taip pat prašo priteisti visas arba proporcingą dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų.

25. Pareiškėja pakartoja faktines bylos aplinkybes, skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų bei motyvų, kuriais buvo grindžiama abejonė, ar jos, vykdant prokurorės pareigas, priimti vėlesnių aukštesnių instancijų (pareigūnų) neteisėtais pripažinti procesiniai sprendimai, tirtomis aplinkybėmis apskritai gali būti kvalifikuojami kaip atitinkantys prokuroro tarnybinio nusižengimo sampratą bei sudėtį, ir, jei taip – kokiais kriterijais vadovaujantis bei kokias byloje nustatytas aplinkybes vertinant tokia išvada buvo padaryta. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nepasisakė dėl jos išreikštos abejonės, ar tiriamomis aplinkybėmis nebuvo pažeistas Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis prokuroro nepriklausomumo principas, (ne)pagrįstumo.

26. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad nenustačius nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnyba, neginčytinos tiesioginės tyčios veikti pažeidžiant galiojantį teisinį reguliavimą ar nepateisinamo aplaidumo buvimo požymių, negali būti vertinamas kaip akivaizdus ir tyčinis baudžiamojo įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimas, dėl kurio jį būtų galima prilyginti aplaidžiam pavestų pareigų atlikimui arba „įstatymų pažeidimui“, kaip pagrindui, nurodytam Prokuratūros įstatyme ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtintuose Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatuose (toliau – ir Nuostatai), taikyti tarnybinę atsakomybę ar konstatuoti tarnybinį pažeidimą. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pastaruoju aspektu atskirai nepasisakė, o teisinį pagrindą taikyti jai drausminę atsakomybę tiriamomis aplinkybėmis susiejo tik su tyčinės kaltės jos veiksmuose buvimo konstatavimu. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis (žr. šios nutarties 19 p.) ir tvirtina, kad byloje nustatytos aplinkybės bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta argumentacija (motyvai), nors ir nekelia jokių abejonių, tačiau nepaneigia, jog netinkamą teisės taikymą tirtomis aplinkybėmis, priešingai nei skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, lėmė ne sąmoningas pareiškėjos apsisprendimas veikti ne įstatymo nustatytu, išimtiniu ir vienu būdu, bet neteisingas, byloje esančiais dokumentais grįstų faktinių aplinkybių įvertinimas, kurį nulėmė ne tyčinė, o neatsargi pareiškėjos kaltė, pasireiškusi veikimu nepakankamai rūpestingai.

27. Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti faktiniai duomenys ir jiems įvertinti naudoti būdai rodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tik dalį tyrimui ir pagrįstam sprendimui priimti reikšmingų duomenų, o tai darydamas padarė esminių klaidų. Todėl nepagrįstos skundžiamame sprendime išdėstytos išvados, kad tirtomis aplinkybėmis yra visi tarnybiniam pažeidimui konstatuoti būtini požymiai ir kad pareiškėjos padaryti veiksmai sudaro tarnybinio pažeidimo sudėtį. Priešingai nei vertinama skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjos atlikti veiksmai, nors ir neatitinka teisės reikalavimų, tačiau buvo padaryti ne veikiant tiesiogine tyčia, bet dėl neatsargumo, be to, tai nesukėlė jokių galimų laikyti reikšmingais padarinių, kadangi nors tam tikros pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos kaip atsiradusios dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų pasekmės kilo, tačiau žalos ir, juolab, galimos vertinti kaip didelės, tikrovėje nesukėlė, nes buvo pašalintos panaudojant įstatymo numatytas procesines teisėtumą atstatančias priemones.

28. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos kaltės negali būti pripažintos neginčytinai teisingomis, nes esminis jų motyvas, jog prokuroras, kaip profesionalus baudžiamosios ir baudžiamojo proceso normų taikytojas, privalo žinoti tiek šias normas, tiek ir jų taikymo reikalavimus praktikoje, savaime ir nekvestionuojamai nepaneigia ir negali paneigti sąžiningo suklydimo galimybės, vertinant bylos medžiagoje surinktus duomenis. Pasak pareiškėjos, nei ikiteisminio tyrimo, nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje esantys duomenys nepaneigia, kad BK nuostatų neatitinkančio jos procesinio sprendimo priežastimi tapo netyčinė klaida, kurią ji padarė vertindama bylos medžiagoje esančius duomenis, charakterizavusius įtariamąjį. Minėta klaida buvo padaryta dėl sprendimo priėmimo metu susidariusio didesnio nei įprastas pareiškėjai darbo krūvio – procesinių sprendimų priėmimo, skundų nagrinėjimo, kontrolės priemonių vadovaujamuose ikiteisminiuose tyrimuose bei pastarojo nulemto dėmesingumo stokos. Pareiškėja pažymi, kad atliekant tarnybinį patikrinimą jos duotas paaiškinimas, priešingai nei nurodyta Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, išdėstytos pareiškėjos pozicijos dėl neatsargios kaltės formos neteisingas įvertinimas bylos duomenų atžvilgiu nepaneigia jos paaiškinimo, nes iš jo turinio negalima spręsti apie tyčinės kaltės buvimą.

29. Pareiškėja akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jos padarytą pažeidimą kvalifikavo kaip šiurkštų, ir nors tokią išvadą pirmosios instancijos teismas darė įvertinęs, kad pareiškėja pareigas netinkamai atliko tyčia; dėl to kilo neigiamos pasekmės, t. y. dėl pareiškėjos priimto neteisėto sprendimo kelias tyčines, smurtines nusikalstamas veikas padaręs asmuo išvengė baudžiamosios atsakomybės ir tokiu būdu buvo diskredituotas prokuratūros, kaip institucijos, padedančios vykdyti teisingumą, autoritetas; pareiškėja nepripažino, kad dėl padaryto pažeidimo kilo neigiamos pasekmės, tačiau nagrinėjamu atveju matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas po Įsakymo priėmimo ir ne dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, o gavus nukentėjusiojo D. S. prašymą; nagrinėjamu atveju nepaneigta, jog informacija apie pareiškėjos priimtą procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22 tapo žinoma jos kolegoms, teismui ir proceso dalyviams. Pareiškėja nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumu bei teisingumu ir tvirtina, kad tik reikšmingos žalos kriterijus gali būti laikomas kvalifikuojančiu požymiu tarnybiniams pažeidimams identifikuoti.

30. Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas žalos vertinimas bei apibūdinimas yra deklaratyvūs ir nepagrįsti tarnybinio patikrinimo, bylos nagrinėjimo teisme metu surinktais duomenimis. Pasak pareiškėjos, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai nepagrindžia, kaip jos veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti kvalifikuojama kaip didelė (ženkli, reikšminga) ir yra kvalifikuoto kaip tarnybinio pažeidimo veiksmų rezultatas (pasekmė). Be kita ko, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodytos kaip atsiradusios dėl kaltų jos veiksmų neigiamos pasekmės, nors ir kilo, nes ikiteisminio tyrimo teisėjos sprendimu patvirtintas pareiškėjos nutarimas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju, įsiteisėjo, tačiau realios ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu įvertintos kaip didelės žalos teisingumui ir / arba baudžiamojo proceso paskirčiai nepadarė. Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad kaltininkas išvengė baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrįstas, be to, patvirtina, jog pareiškėjos veiksmais sukeltos neigiamos pasekmės buvo savalaikiai pašalintos.

31. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodyta žala prokuratūros, kaip institucijos, autoritetui nebuvo ir negalėjo būti padaryta, o Tarnybinio patikrinimo išvada, kad pareiškėjos nutarimą 2023 m. balandžio 4 d. pateikus tvirtinti Klaipėdos apylinkės teismui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui jį patvirtinus, įtariamasis baudžiamojoje byloje išvengė baudžiamosios atsakomybės už dvi tyčines, smurtines nusikalstamas veikas, ir dėl to nebuvo įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis, kuriai skundžiamu sprendimu pritarė ir pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsta. Pareiškėja taip pat pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra reabilitacinis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, o tai reiškia, kad net ir priėmus nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kaltininkas tokio sprendimo jam sukeliamų neigiamų teisinių pasekmių neišvengė ir negalėjo išvengti. Pareiškėja akcentuoja, jog tarnybinio patikrinimo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad jis buvo atliekamas neviešai, todėl visuomenė apie atliktą tarnybinį patikrinimą, tirtas aplinkybes bei rezultatus nebuvo informuota po sprendimo skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą priėmimo. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nepaneigta, kad informacija apie pareiškėjos priimtą procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22 tapo žinoma jos kolegoms, teismui ir proceso dalyviams, tačiau tokia argumento formuluotė ydinga, nes tokiu būdu įrodinėjimo našta žalos klausimui išspręsti yra perkeliama pareiškėjai, be to, minėtas sprendimas buvo priimtas visus vykusio baudžiamojo proceso dalyvius nustatyta tvarka apie tai informuojant, t. y. jiems žinant ir sutinkant, taip pat, jei pareiškėjos kolegos ir / arba teismo darbuotojai apie atliktų veiksmų neteisėtumą sužinojo, tai ne dėl tokių veiksmų sukeltų neigiamų pasekmių, o dėl galbūt tirtų aplinkybių išviešinimo atliekant tyrimą ir / arba nagrinėjant teisme bylą pagal pareiškėjos skundą.

32. Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėja akcentuoja, jog neginčytinas pirmosios instancijos teismo argumento, kad jai buvo paskirta švelniausia iš Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytų nuobaudų rūšių, teisingumas. Tačiau sprendimas paskirti tarnybinę nuobaudą neatitinka pareiškėjai inkriminuoto pažeidimo sunkumo, sukeltų padarinių bei kitų teisingam sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių, be to, jis grindžiamas deklaratyviais teiginiais ir išvadomis, neatitinkančiais tarnybinio patikrinimo metu nustatytų duomenų, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Todėl, pareiškėjos nuomone, sprendimas paskirti jai net ir švelniausią tarnybinę nuobaudą neatitinka bendrųjų tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principų bei teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų, o tai rodo, kad priimant sprendimą paskirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą bei ją paskiriant, nurodyta teismine praktika buvo vadovautasi pasirinktinai, iškreipiant jos prasmę bei tikslus.

33. Pareiškėja tvirtina, kad jos išdėstyti argumentai kelia pagrįstas abejones, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės apskritai pagrindžia, jog vykdydama savo, kaip prokurorės, pareigas ir priimdama byloje oficialų procesinį sprendimą, ji padarė tarnybinio pažeidimo požymius turinčią veiką, kadangi neteisingas byloje nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimas ir pastarojo nulemtas netinkamas materialiosios teisės normos pritaikymas negali būti pripažinti faktiniais bei teisiniais pagrindais konstatuoti, jog prokuroro veiksmuose yra tarnybinio pažeidimo sudėtis, nes nėra teisinio imperatyvo, draudžiančio prokuroro pareigas einančiam asmeniui klysti. Pareiškėjos įsitikinimu, tai reiškia, kad sąžiningas suklydimas, neturintis piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybinių pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, kitokių tyčinio pobūdžio, kad ir nenusikalstamų, veikų požymių, negali būti laikomas neteisėtu, todėl turinčiu tarnybinio pažeidimo požymių.

34. Pareiškėja pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl drausminės (tarnybinės) atsakomybės taikymo, nesivadovauta teismų praktika, kadangi byloje esantys pareiškėją charakterizuojantys duomenys rodo, jog per daugiau nei 20 metų prokurorės darbo stažą ji šiurkščių, akivaizdžių, pasikartojančių teisės aiškinimo ir / arba taikymo klaidų, taip pat šiurkščių, akivaizdžių proceso įstatymo pažeidimų, priimdama procesinius sprendimus iki aptariamo atvejo, nepadarė nė karto, todėl tokie jos veiksmai negali būti pripažinti kartotiniais. Be kita ko, net ir pripažinus, kad pareiškėjai inkriminuoti ir kvalifikuoti veiksmai, kaip sudarantys tarnybinio pažeidimo sudėtį dėl jų neatitikimo etikos reikalavimams, buvo padaryti, medžiagoje surinkti duomenys nepatvirtina, kad dėl jų kilo ar galėjo kilti išvadoje ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto turinio ir pobūdžio žala teisės saugomiems gėriams. Tačiau įvertinus, kad tokia žala kilo, atsižvelgiant į pareiškėjos atliktų veiksmų pobūdį (suklysta netyčia, dėl didelio darbo krūvio lėmusio dėmesingumo sumažėjimą), atlikto tarnybinio patikrinimo eigą (patikrinimas buvo atliekamas neviešai), pagrįstų abejonių kelia tai, ar yra faktinis bei teisinis pagrindas ją vertinti kaip didelę, t. y. sukėlusią pasekmes Konstitucijos saugomoms teisinėms vertybėms, ir todėl pareiškėjai inkriminuotą pažeidimą kvalifikuoti kaip šiurkštų tarnybinį pažeidimą. Pareiškėjos įsitikinimu, tai reiškia, jog pripažinus, kad jos veiksmais buvo padarytas tarnybinis pažeidimas, išvada, jog tokius veiksmus ji atliko tyčia ir tokiu būdu akivaizdžiai bei šiurkščiai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, pripažintina nepagrįsta ir neteisinga, o tokios veiką kvalifikuojančios aplinkybės iš Generalinės prokurorės Įsakymo šalintinos.

35. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo nebuvo įvertintos arba buvo netinkamai įvertintos ją teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, o sprendimas paskirti tarnybinę nuobaudą grindžiamas deklaratyviomis išvadomis, taip pat be tarnybinės nuobaudos paskyrimo argumentai iš esmės grindžiami inkriminuojamo pažeidimo vertinimu kaip šiurkštaus bei jo sukeltomis pasekmėmis. Pripažinus, jog veikdama neatsargiai, t. y. nepakankamai rūpestingai, pareiškėja padarė jai inkriminuotą tarnybinį pažeidimą, teisiškai pagrįstu, o todėl teisėtu ir teisingu galėtų būti pripažintas sprendimas tarnybinės nuobaudos jai neskirti, apsiribojant jos atliktų veiksmų neteisėtumo pripažinimu. Tokią poziciją pareiškėja grindžia Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostata, nustatančia, kad priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikiamos tarnybinio patikrinimo išvados ir teikimai nesaisto. Todėl, pasak pareiškėjos, tai neturėtų saistyti ir ginčą dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo nagrinėjančio teismo.

36. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų (atsakovo atsiliepime nurodytas teismo pavadinimas – Vilniaus apygardos administracinis teismas – laikytinas rašymo apsirikimu) sprendimą.

37. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, aiškus, motyvuotas ir teisingas. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp pareiškėjos ir atsakovo kilusį administracinį ginčą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visus įrodymus, tinkamai pritaikė įstatymą, nenukrypdamas nuo įrodymų vertinimo principų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo vertinimu, pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą teismo nustatytas bylos aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl nėra įstatyme numatytų pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir motyvai iš esmės yra tapatūs išdėstytiems pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškėjos skunde, dėl kurio atsakovo pozicija buvo motyvuotai išdėstyta atsiliepime, kuriame nurodyti ne tik prieštaravimų skundui motyvai, bet ir argumentai, paremti reikšmingais faktiniais duomenimis, aktualios teismų praktikos pavyzdžiai, o, pasak atsakovo, jo pozicija nepakito.

38. Atsakovas pažymi, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje teismas išanalizavo aktualios teismų praktikos pavyzdžius, susijusius su prokuroro nepriklausomumo principu tarnybinės atsakomybės taikymo aspektu, taip pat citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019, pripažino, kad Įsakymo sudedamosiose dalyse – Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Teikime, buvo išsamiai įvertintos visos faktinės aplinkybės, išnagrinėti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas pritarė jo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, taip pat tam, kad pareiškėja tyčia padarė šiurkštų bei akivaizdų proceso įstatymų pažeidimą. Todėl atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais ir teisingai vertino prokurorų nepriklausomumo principą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju pagrįsta vadovautis ir pareiškėjos cituojamu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 16 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, kad Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų, kadangi tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta už įstatymo (BK 38 straipsnio) ir kt. teisės normų pažeidimą.

39. Nors pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tik dalį reikšmingų duomenų, ir todėl teismo išvados, kad pareiškėjos padaryti veiksmai sudaro tarnybinio pažeidimo sudėtį, yra nepagrįstos, taip pat jog veiksmai buvo padaryti dėl neatsargumo ir nesukėlė jokių reikšmingų padarinių, o atsiradę padariniai buvo pašalinti panaudojant įstatymo numatytas procesines teisėtumą atstatančias priemones, tačiau, atsakovo vertinimu, tokie motyvai yra nepagrįsti ir neatitinkantys objektyvių faktinių aplinkybių, o kadangi nekonkretizuota, kokios dalies reikšmingų duomenų neįvertino pirmosios instancijos teismas, minėti argumentai yra deklaratyvūs. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes.

40. Vadovaudamasis Nuostatais, atsakovas tvirtina, kad tarnybinio pažeidimo sudėtis gali būti konstatuojama esant neatsargiai kaltės formai arba nesant realių neigiamų padarinių, tačiau skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai pagrįstai pripažinta, jog neteisingai ir neteisėtai taikydama BK 38 straipsnio nuostatas, pareiškėja veikė tiesiogine tyčia ir sukėlė neigiamus padarinius, nors apeliaciniame skunde teigiama priešingai. Taigi, atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo, o ne pareiškėjos argumentacijai.

Atsakovas taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, nustatydamas pareiškėjos kaltės formą, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas faktines aplinkybes ir teisingai nurodė, jog pareiškėja veikė aiškiai apibrėžtoje teisinėje srityje, esant imperatyviam įstatymo reikalavimui veikti išimtinai vienu būdu. Atsakovo įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, tai, kad D. G. mažiau nei prieš ketverius metus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kitame ikiteisminiame tyrime dėl 2022 m. liepos 17 d. padaryto tyčinio nusikaltimo, lėmė tik vieną, BK 38 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatytą veikimo būdą, nustatantį, jog toks asmuo negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, pareiškėjos tyčią įrodo ir jos neabejotinas žinojimas apie nurodytą aplinkybę, nes ji pati, prieš priimdama 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą atleisti minėtą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, 2023 m. vasario 2 d. nutarimu atnaujino ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 ir tą pačią dieną sujungė šį ikiteisminį tyrimą su ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-01415-23, nurodydama, kad yra pagrindas patraukti D.

G. baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, atsakovo nuomone, bylos faktinės aplinkybės, taip pat ir įstatymo reikalavimai bei jų taikymo sąlygos pareiškėjai buvo žinomos ir aiškios, todėl nėra jokio pagrindo įžvelgti jos nerūpestingumo arba neatsargumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė Tarnybinio patikrinimo išvadai ir nustatė, jog pareiškėja tyčia nepaisė įstatymo reikalavimų, priimdama neteisėtą nutarimą atleisti įtariamąjį D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su dviem, skirtingu laiku nuo įtariamojo tyčinių nusikalstamų veikų nukentėjusiaisiais asmenimis.

Atsakovas akcentuoja pareiškėjos prieštaringą poziciją kaltės aspektu, kadangi tarnybinio patikrinimo metu ji buvo pripažinusi, jog 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą priėmė tyčia ir tokį jos sprendimą lėmė įtariamojo D. G. elgesys ikiteisminio tyrimo metu bei tai, kad šį nutarimą tikrins ikiteisminio tyrimo teisėjas. Pasak atsakovo, tai reiškia, kad pareiškėja sąmoningai siekė atleisti minėtą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau jos atstovas apeliaciniame skunde, pacitavęs visą pareiškėjos paaiškinimą, nepagrįstai darė priešingą išvadą.

41. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad skundžiamu Įsakymu pripažinto pažeidimo konstatavimui reikėjo nustatyti nusikalstamą piktnaudžiavimą tarnyba, atsakovas nurodo, kad tokiu atveju pareiškėjai būtų taikoma ne tarnybinė, o galbūt baudžiamoji atsakomybė. Be to, ginčijamame Įsakyme pareiškėjos veiksmai buvo vertinami ne kaip piktnaudžiavimas, o kaip akivaizdi ir šiurkšti teisės taikymo klaida.

42. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai pasisakyta ir dėl aplinkybės, jog pareiškėjos 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą turėjo tikrinti ikiteisminio tyrimo teisėjas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjos suvokimą, kokias teisines pasekmes sukels jos priimtas sprendimas jį patvirtinus ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl jai atsakomybė kyla už sąmoningą pasirinkimą veikti jos pasirinktu būdu – nesilaikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

43. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos atstovas neteisingai ir jos naudai interpretuoja faktines aplinkybes bei klaidina apeliacinės instancijos teismą, teigdamas, kad kai klaidingą 2023 m. balandžio 4 d. nutarimą pastebėjo aukštesnysis prokuroras, prokuratūra ėmėsi veiksmų klaidai ištaisyti, ir tai buvo padaryta panaudojant įstatyme numatytas ir tam skirtas priemones. Pasak atsakovo, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-26702-22 buvo atnaujintas jau po skundžiamo Įsakymo priėmimo ir ne dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, o gavus nukentėjusiojo D. S. prašymą dėl aplinkybių, kurių atsakovas tarnybinio patikrinimo metu neturėjo pagrindo prognozuoti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo išanalizuotos procesinės galimybės panaikinti pareiškėjos 2023 m. balandžio 4 d. procesinį sprendimą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą, kai tik paaiškėjo nurodyto procesinio sprendimo neteisėtumas. Tačiau buvo padaryta pagrįsta išvada, jog prokuratūros ir / ar teismo iniciatyva to padaryti neįmanoma, nesant BPK 217 ir 445 straipsniuose numatytų pagrindų. Todėl atsakovo vertinimu, jis, priimdamas Įsakymą, visiškai pagrįstai inkriminavo pareiškėjai neigiamus padarinius, t. y. kad kaltininkas neteisėtai išvengė baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas praėjus daugiau kaip 5 mėn. terminui po 2023 m. balandžio 4 d. nutarimo įsiteisėjimo ir praėjus beveik mėnesiui po skundžiamo Įsakymo priėmimo, t. y. 2023 m. rugsėjo 12 d. Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės R. B. nutarimu, kurį tą pačią dieną patvirtino Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teismo pirmininko pavaduotoja R. G.. Minėtas nutarimas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui kartu su atsakovo 2023 m. lapkričio 6 d. atsiliepimu ir akivaizdžiai paneigia aptariamą apeliacinio skundo argumentą.

44. Atsakovas nesutinka su žalos interpretavimu kaip deklaratyvios, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja tyčia pateikė teismui tvirtinti neteisėtą bei nepagrįstą nutarimą, tokiu veiksmu padarydama ne tik baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso pažeidimus, bet ir pažeisdama skundžiamame Įsakyme nurodytas Prokuratūros įstatymo bei Prokurorų etikos kodekso nuostatas. Atsakovo įsitikinimu, asmeniui išvengus baudžiamosios atsakomybės, pagrįsta pripažinti reikšmingą žalą teisingumui, nes dėl to nebuvo įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sutiko, jog toks pareiškėjos veikimas savaime sumenkino prokuratūros, kaip institucijos, padedančios užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, autoritetą ir negali būti toleruojamas. Be kita ko, atsakovas pažymi, kad konstatuojant žalos padarymą prokuratūros institucijai, prokuratūros autoritetas turi būti ginamas ir palaikomas nepriklausomai nuo viešo skelbimo apie prokurorų daromus pažeidimus. Nustačius tokius pažeidimus, turi būti tinkamai reaguojama, netoleruojant akivaizdžių ir šiurkščių įstatymo pažeidimų. Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju apie neteisėtą sprendimą tapo žinoma ne tik prokuratūroje tarnaujantiems pareiškėjos kolegoms, bet ir teismui, o tai pagrįstai konstatuota ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime.

45. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, neatitinka pažeidimo sunkumo, sukeltų padarinių bei kitų reikšmingų aplinkybių, atsakovas teigia, kad tokie teiginiai grindžiami tais pačiais motyvais dėl pareiškėjos neatsargios kaltės, neva sąžiningo suklydimo, tarnybinio pažeidimo sudėties nebuvimo, neigiamų padarinių pašalinimo ir reikšmingų aplinkybių nevertinimo. Atsakovo nuomone, tokie skundo motyvai yra neobjektyvūs, nes motyvuodamas išvadą dėl tarnybinės nuobaudos adekvatumo, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, priežastis, pareiškėjos kaltės formą, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes, kitas svarbias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam pažeidimui, atitinkanti protingumo ir teisingumo kriterijus. Atsakovas taip pat kritiškai vertina pareiškėjos argumentus dėl ją charakterizuojančių duomenų, suklydimo dėl didelio darbo krūvio, nulėmusio dėmesingumo sumažėjimą, nes Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Teikime nurodyta, jog įvertinus pareiškėją charakterizuojančius duomenis (ir teigiamus, ir neigiamus), jai buvo paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba. Be to, 2023 m. liepos 21 d. pateiktoje pareiškėjos charakteristikoje pažymėta, kad jos darbo krūvis aktualiu laikotarpiu buvo mažesnis nei kitų prokurorų, todėl neturėjo įtakos tiesioginių pareigų atlikimui.

46. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atsakovas pažymi, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, laiko jį nepagrįstu ir prašo skundą atmesti, todėl netenkintinas yra ir išvestinis reikalavimas. Atsakovas taip pat pažymi, kad teikdamas nurodytą prašymą pareiškėjos atstovas nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo, t. y. nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje numatytos tvarkos. Todėl atsakovui nežinant prašomų atlyginti išlaidų dydžio, negalima objektyviai vertinti nurodyto prašymo. Be to, pridėtame 2023 m. spalio 5 d. teisinių paslaugų sutarties Nr. AV-T022 išraše nefiksuotas pareiškėjos įsipareigojimas atlyginti atstovui už suteiktas paslaugas, taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad tokios paslaugos buvo apmokėtos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą.

48. Apeliaciniame skunde pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti arba pakeisti, panaikinant Įsakymo dalis, kuriose nurodyta, kad pareiškėja jai inkriminuotais veiksmais teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, pažeidė „Akivaizdžiai ir šiurkščiai“ bei kad „tarnybinis pažeidimas padarytas veikiant tyčia“. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, ar pareiškėjos, vykdant prokurorės pareigas, priimti vėlesnių aukštesnių instancijų (pareigūnų) neteisėtais pripažinti procesiniai sprendimai, tirtomis aplinkybėmis apskritai gali būti kvalifikuojami kaip atitinkantys prokuroro tarnybinio nusižengimo sampratą bei sudėtį, ir, jei taip – kokiais kriterijais vadovaujantis bei kokias byloje nustatytas aplinkybes vertinant tokia išvada buvo padaryta. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nepasisakė dėl jos išreikštos abejonės, ar tiriamomis aplinkybėmis nebuvo pažeistas Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis prokuroro nepriklausomumo principas, (ne)pagrįstumo. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos kaltės negali būti pripažintos neginčytinai teisingomis, nes esminis jų motyvas, jog prokuroras, kaip profesionalus baudžiamosios ir baudžiamojo proceso normų taikytojas, privalo žinoti tiek šias normas, tiek ir jų taikymo reikalavimus praktikoje, savaime ir nekvestionuojamai nepaneigia ir negali paneigti sąžiningo suklydimo galimybės, vertinant bylos medžiagoje surinktus duomenis. Pareiškėjos vertinimu, nei ikiteisminio tyrimo, nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje esantys duomenys nepaneigia, kad BK nuostatų neatitinkančio jos procesinio sprendimo priežastimi tapo netyčinė klaida, kurią ji padarė vertindama bylos medžiagoje esančius duomenis, charakterizavusius įtariamąjį.

49. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

50. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime išaiškino, kad konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimybės taikyti teisėjams drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą, tačiau vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs teisėjo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai (-oms), turinčiai(-ioms) atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę.

51. Konstitucinis Teismas tame sprendime konstatavo, kad aukštesnės instancijos teismų teisėjai, nagrinėjantys bylas dėl žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų, taip pat remiasi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, tad kitokio sprendimo priėmimą gali lemti ir skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas. Tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės instancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo paskirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos. Aukštesnės instancijos teismui peržiūrint ir keičiant ar naikinant žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra vertinama jį priėmusio teisėjo kvalifikacija ar veikla (darbas) nagrinėjant bylas. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, jog atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.), Konstitucinio Teismo sprendime paminėti principai taip pat taikytini ir prokurorų atžvilgiu, t. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pakankamas pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Tik šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-552/2019, 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1091-629/2023 ir kt.).

53. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad konstitucinis teisėjų ir prokurorų statusas nėra tapatus. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį, Konstitucijos 5 straipsnį ir kitų straipsnių normas, nustatančias valdžių padalijimą, galima skirti du neatsiejamus teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektus. Šis principas visų pirma reiškia teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumą. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Kita vertus, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Pagal valdžių padalijimo principą visos valdžios yra savarankiškos, nepriklausomos, galinčios atsverti viena kitą. Teisminė valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir dėl to, kad ji vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių, teisminė valdžia gali įgyvendinti savo funkciją – vykdyti teisingumą.

54. Teisėjų konstitucinė priedermė vykdyti teisingumą reiškia, kad tik nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai (-oms), turinčiai (-ioms) atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Tuo tarpu prokurorai nevykdo teisingumo, jie nėra valstybės valdžia, nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, jų funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Todėl prokurorai, nevykdydami teisingumo, bet atlikdami savo funkcijas, paprastai net vienkartiniais atvejais negali šiurkščiai ir akivaizdžiai nukrypti nuo formaliųjų įstatymo reikalavimų. Tuo tarpu teisingumo vykdymas nėra formalus aktas, jis net gali būti priešingas Konstitucijai neprieštaraujančiam įstatymui (lot. contra legem), todėl teisėjui dėl tokio vienkartinio akto (išskyrus akivaizdžią nusikalstamą veiką) negali kilti drausminė atsakomybė. Antai, nacionalinio teismo pareigą remtis Sąjungos teisės turiniu aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas riboja bendrieji teisės principai ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (žr., be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2016 m. liepos 13 d. sprendimo Pöpperl, C‑187/15, EU:C:2016:550, 44 p.). Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, jeigu toks Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas neįmanomas, nacionalinis teismas privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises, tam tikrais atvejais netaikydamas nacionalinės teisės nuostatos, jeigu jos taikymas konkrečios bylos aplinkybėmis lemtų su Sąjungos teise nesuderinamą rezultatą (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo Pöpperl, C‑187/15, EU:C:2016:550, 45 p. ir nurodyta jurisprudencija, 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Dooel Uvoz‑Izvoz Skopje Link Logistic N&N byloje C-384/17, 59, 61 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-209-968/2024).

55. Minėta, jog tarnybinio tyrimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą – netinkamai vadovavo ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-1-26702-2, priimdama procesinį sprendimą, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, t. y. atlikdama prokuroro pareigas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-01415-23, kuriame D. G. 2023 m. sausio 24 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl 2023 m. sausio 10 d. padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje (nukentėjo D.

S.), ir nustačiusi, kad D. G. mažiau negu prieš ketverius metus (2022 m. liepos 28 d.) ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26702-22 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl 2022 m. liepos 17 d. padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, jam susitaikius su nukentėjusiąja U. V., 2023 m. vasario 2 d. nutarimu atnaujino ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22, tą pačią dieną jį sujungė su ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-01415-23 (sujungtai ikiteisminio tyrimo medžiagai suteiktas Nr. 01-1-26702-22), nurodydama, kad yra pagrindas patraukti D.

G. baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas, tačiau 2023 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 ir D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl abiejų nusikaltimų, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais D. S. ir U. V., bei minėtą nutarimą tą pačią dieną pateikė tvirtinti Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjai. Taigi, pareiškėja, nustačiusi, jog kaltininkas padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas 2022 m. liepos 17 d. ir 2023 m. sausio 10 d., negalėjo kaltininko atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl abiejų nusikaltimų, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais, tuo akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeisdama imperatyvią įstatymo nuostatą (BK 38 straipsnio 2 dalis).

Pritariant atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentams, tokiais veiksmais pareiškėja ne tik akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė įstatymo normas, bet tai atliko tikslingai, o ne aplaidžiai, priimdama procesinį dokumentą. Šiuo aspektu ypač akcentuotina, jog pareiškėja jau 2023 m. vasario 2 d. turėjo ir galėjo matyti ir suprasti, kad pareiškėjas atliko dvi tyčines veikas, jog dėl vienos kaltininkas taikėsi su nukentėjusiąja, tačiau 2023 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26702-22 ir D.

G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl abiejų nusikaltimų, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais D. S. ir U. V.. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nesilaikant imperatyvių įstatymo normų ypač griauna pasitikėjimą visa prokuratūros sistema, darant jai reputacinę žalą. Todėl pareiškėja pagrįstai pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir jai buvo pagrįstai paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda.

56. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nėra tokios reikšmės, kad galėtų sudaryti prielaidas abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

58. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Ernestas Spruogis